Pranešimas: Profesorius Michailas Krickis: Panspermijos teorija (mikroorganizmų pernešimas nuo vieno kosminio kūno ant kito) neatsako į klausimą, kaip Visatoje atsirado gyvybė.
Iki Didžiojo sprogimo prieš 12-14 milijardų metų nebuvo net elementariųjų dalelių.
Po to per keletą minučių atsirado protonai, neutronai, elektronai ir materija pradėjo savo evoliuciją.
Tai įmanoma veikiant Dievui – organizuojančiai sistemai, o ne seneliui su barzda, kaip jį vaizduoja šventovių freskos.
Replika: Iš dalies teisinga. Dievas, Gamta, Kūrėjas – viena jėga, sumanymas, ištiriamas ir suvokiamas, aukštesnysis noras ir protas. Tai neprieštarauja jokiems kanonams, tinka bet kokiai filosofijai ir religijai.
Visi mokslai, religijos, filosofijos skiriasi nuo kabalos praktine realizacija: žmogus privalo suvokti šią Aukštesniąją jėgą, jos sumanymą ir tikslą savyje, šiame gyvenime mūsų pasaulyje.
Tai įmanoma tik praktiškai studijuojant kabalą –  realizuojant vienybę grupėje ir galiausiai visoje  žmonijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala – sąmokslas prieš Dievą ar Kūrėjo pažinimas?“

„Kodėl žmonės tiki Dievą?“

„Kas įrodys, kad Dievas egzistuoja?“

Klausimas: Sakoma, kad gamta vystysis pagal Kūrėjo sumanymą tol, kol sėkmingai jį įvykdys. Ko iš mūsų nori Kūrėjas?
Atsakymas: Viskas privalo susilieti su Juo. Kūrėjas nesukūrė nieko kita, tik vieną noro taškelį, kuriame mes ir egzistuojame. Šis taškas yra Šviesos okeane, Kūrėjuje. Mums tereikia pajusti šią galią, visą šią pilnatvę ir vienybę su Kūrėju, kuri yra vienintelė sukurta būsena. O visa, kas vyksta po to – vyksta tame pačiame taške, sukurtame „iš nieko“.
Visi čia patiriami įspūdžiai ir pojūčiai – visa tai vyksta su mumis, su kiekvienu iš mūsų, manančiu, jog pasaulis – tai  jis ir jį supantys žmonės bei gamta. Iš tikrųjų visa tai telpa viename taške, kuriame vyksta visi įmanomi pokyčiai, leidžiantys pažinti tikrąją savo būseną.
Kūrėjas nori, kad šis taškelis nueitų visą jam skirtą kelią,  kad didelėmis pastangomis suvoktų, kas yra Šviesa ir Kūrėjas, sukūręs šį tašką iš nieko. Mes turime sužinoti, ką reiškia „iš nieko“, „taškas“, „Šviesa“, turime sužinoti, kodėl jis viską sukūrė.
Mes nežinome, kas bus su mumis, kai atskleisime visa tai, bet, matyt, pasiekus tobulybę, prieš mus atsivers nauji horizontai.
Bet tai nesvarbu, nes mes kylame pakopa po pakopos, ir kiekviena iš jų – paruošiamasis etapas tolimesnei. Mes negalime peršokti per pakopas. Tačiau kaskart privalome siekti Begalybės, nes ten mes siunčiame savo maldą (MAN) ir iš ten gauname atsakymą (MAD). Tik toks elgesys yra teisingas ir tik taip galima pasiekti reikiamą rezultatą. Juk viskas nukreipta į Begalybę ir viskas ateina iš ten, ir nesvarbu, kad mus skiria daugybė pakopų. Visos šios pakopos – tai kol kas nuo manęs paslėptos mano paties būsimos būsenos. Būsimą pakopą aš suvokiu kaip Begalybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

„Kur neša mus audringas okeanas?“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

Klausimas: Kaip aš galiu prilygti Kūrėjui, jeigu Jis neturi formos?
Atsakymas: Kūrėjas neturi formos, kaip ją suprantame šiame pasaulyje. Šviesa neturi formos, pati savaime Aukštesnioji pakopa neturi formos.
Rabašas rašo, kad visi pasauliai, neatsiskleidžiantys mūsų noruose (kilim), yra Begalybės Šviesa.
Nėra pasaulių, kurie egzistuoja anapus žmogaus. Pasauliai – tai išorinė sistema žmogaus viduje jo vidinės sistemos – Sielos – atžvilgiu.
Todėl mes suteikiame formą viskam, taip pat ir Kūrėjui. Kūrėjas (Bo-Re) vadinamas „Ateik“ (Bo) ir „Išvysk“ (Re).
Keisdamas ir gerindamas savo savybes iš savo neištaisyto noro mėgautis kuriu išorinę formą.
Tiek, kiek ištaisau savo santykį šios išorinės formos atžvilgiu, t.y. ištaisau savo egoistinį norą, – ji įsilieja į mane.
Kiekviena pakopa iš pradžių man atrodo išorinė. O po to dėl mano darbo su aplinka aš pats sau turiu pakelti jos vertę, pamatyti, kad ji aukštesnė, ir geisti jos.
Taip iš neapykantos jai aš pradedu mylėti, norėti jos, iš vartotojiško santykio jos atžvilgiu pereinu prie troškimo jai atiduoti, – ir įgyju šią Aukštesniąją pakopą.
Aš tarsi praryju ją – tai vadinama „nekenčiantį paverčiu mylinčiu“.
Ir taip vis daugiau ir daugiau, kol į save nesuimsiu visos kūrinijos ir nepradėsiu jos vertinti kaip savo paties.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar turi Kūrėjas pavidalą?“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Žmogus ir Kūrėjas“

Kas yra Kūrėjas? Kūrėjas – tai aukštesnės už mane pakopos atskleidimas, pakilesnės būsenos, kaip sugebu ją įsivaizduoti, jausmas.
Kas kartą, kai keičiuosi, Kūrėją įsivaizduoju vis kitaip. Todėl Jis  ir vadinasi Bo-re (ateik ir pamatyk).
Turime suprasti, kad nėra nieko absoliutaus ir nekintamo. Viskas priklauso nuo supratimo, suvokimo ir žmogaus gebėjimo įsisavinti.
Tikrovėje nėra amžinų ir nekintamų tiesų – ji nuolat keičiasi, ir mes turime būti tam pasiruošę.
Tai, kas buvo juoda, taps balta, ir atvirkščiai! Pasikeis viskas: požiūris, vertinimas, žvilgsnis į daiktus.
Gali pasirodyti, jog tai kažkokia nestabili sistema, neturinti jokio pagrindo. Bet kaip tik tai mums suteikia naują ir visiškai unikalų pagrindą, kuris vadinasi tikėjimu virš žinojimo.
Egoistiniuose noruose neįmanomas joks patikimas žinojimas, jokie nekintantys dėsniai.
Ir tai žmogų stumia pirmyn, verčia ieškoti kokios nors tvirtos dirvos!
O tvirtas pagrindas atsiskleidžia tik dvasiniame pasaulyje,  tikėjime – t.y., davimo, o ne gavimo jėgoje. Faktuose, kurie aukščiau mano proto ir jausmų, – davimo, Binos pakopoje.
Ir ten staiga paaiškėja, kad nėra dalykų, prieštaravimuose neigiančių vienas kitą.
Viskas tampa vienos tobulos visumos dalimis: ir Faraonas, ir Kūrėjas, ir žmogus, ir gyvatė – susijungdami ir papildydami vienas kitą.
Ši tobulybė ir atsiskleidžia kaip tvirtas, nepajudinamas visų veiksmų pagrindas.

Daugiau šia tema  skaitykite:

„Dvasingumo dualumas ir vienovė“

„Kas yra Kūrėjas?“

Klausimas: Jei Kūrėjas – davimo savybė, kaip galima Jam suteikti malonumą? Argi Jam iš manęs ko nors reikia?..
Atsakymas: Kūrėjui reikia, kad tu mėgautumeis. Šeimininkas nori tik vieno – kad svečias patirtų malonumą. Bet Jis man kelia sąlygą: mėgautis galiu tik tuo atveju, jeigu tapsiu toks, kaip Jis.
Juk mes nenorime, kad vaikas mėgautųsi tik savo žemiausiame lygyje. Mes trokštame, kad jis nuolat vystytųsi, taptų suaugęs, protingesnis. Mes parūpiname jam tokių žaislų, kurie jį ugdytų, o ne vien teiktų malonumą. Vaikų užsiėmimuose taip pat ieškome papildomos naudos.
Taip su mumis elgiasi ir Kūrėjas. Jis nenori, kad liktume mažais gyvūnais. Juk nuolat gaudamas tik dėl savęs,  jausiu trumputį gyvenimą, ir netgi jame niekados nepasitenkinsiu.
O jei patiriu malonumą, pripildydamas Kūrėją, net pats mažiausiais malonumas, kurį suteikiu Jam prie savęs prijungtuose Jo noruose, –  malonumas nepranyksta, nes jį jaučiu nuolat.
Kodėl visi malonumai, kuriuos jaučiame savo gyvenime, praeina? Noriu, kad jie liktų! Kodėl jie turi išnykti?! Mes susitaikome su tuo. Bet kodėl?!
Dvasingumas vadinamas amžinu. Juk jei nors kartą ten pajutai malonumą, jis išlieka ir nuolat pripildo tave.
Ir visa tai todėl, kad malonumas neanuliuoja noro, nes malonumas yra vienoje vietoje, o noras – kitoje.
Tuomet nebelieka jokių problemų – tu visą laiką tik pridedi ir pridedi. Tai ir yra kilimas dvasinėmis pakopomis.
O šiame pasaulyje viskas vyksta vienoje plotmėje – judi nuo praradimo iki praradimo, kol gyvenimas pasibaigia,  ir tiek.
Tikėkimės, kad įvertinsime šią unikalią galimybę, slypinčią kabalos moksle – moksle apie tai, kaip gauti begalinį, amžiną malonumą, – ir įgyvendinsime ją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Gyvenimas –  begalinis malonumas“

Sakoma, kad viskas priklauso nuo noro. Taip pat sakoma, kad viską sukuria Šviesa, o noras – tai tik jos atspaudas.
Kaipgi šitaip? Esmė ta, kad kartais kalbama iš Šviesos, o kartais iš kli pozicijų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad visada egzistuoja šis dvilypumas: niekada nekalbame apie Šviesą atskirtą nuo noro ir norą atskirtą nuo Šviesos.
Mes kalbame apie norą, keisdami savo formas, jaučiame Šviesą. Šias formas ir vadiname Šviesa.
Viena forma kitos formos atžvilgiu įvardijama kaip Šviesa prieš kli. Šviesa laikomas ir aukštesnės pakopos kli žemesnės pakopos kli atžvilgiu.
Juk kalbama apie sąlygines savybes. Aukštesnis – labiau duodantis ir todėl vadinamas Šviesa žemesniojo, labiau gaunančiojo, besivadinančiojo indu (kli), atžvilgiu.
Mes pripratome, kad indas turi būti kažkuo panašus į metalinį arba stiklinį, o pripildymas jo viduje – tai Šviesa. Tačiau dvasiniame pasaulyje visai ne taip.
Davimo savybė, esanti indo viduje, vadinama Šviesa. O gavimo savybė – kli.
Visa tai – noro savybės, ir kalbama tik apie jį, apie jo pakilimus ir nusileidimus. Jo aukštesnės formos vadinamos Šviesa, o žemesnės – kli.
Todėl Kūrėjas (Bore) taip ir vadinamas bo-re (ateik ir pamatyk). Juk mes Jį matome savo kli viduje. Davimo forma, atspausta kli viduje, vadinama Šviesa, Kūrėju.
Tai labai svarbios sąvokos, kadangi jos nukreipia mus į teisingą pusę, kad, išmokę teisingai elgtis su savo norais, atskleistume uždangą į dvasinį pasaulį.
Visi jie – tai tik įvairios gavimo arba davimo formos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip rasti Šviesą?“

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Šviesos jėga“

Kūrėjas – viską apimantis kūrinijos dėsnis.
Reikalaudami ištaisymo, kreipiamės ne į kažką, o ruošiamės savo norą pakeisti iš egoistinio – „gauti“ į altruistinį – „duoti“.
Vos tik panorėsime – jis pasikeis! Nes tik tokiu atveju jį tučtuojau paveiks Kūrėjas – bendras kūrinijos dėsnis.
Kūrėjas – tai dvasinis davimo ir meilės laukas, kuriame judame keičiantis mūsų norui ir be perstojo išlaikydami panašumą į šį lauką.
Iš pradžių būname jam priešingi ir todėl esame išoriniame šio lauko rate, kuris vadinasi „mūsų pasauliu“.
Kiek norime priartėti prie centro, prie Kūrėjo davimo ir meilės savybės, tiek paskatiname šį lauką mus veikti, ir šis mus perkelia.
Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad Kūrėjas neturi užgaidų, tad neverta iš Jo pusės laukti ypatingo elgesio.
Mano nuomonė apie traukos jėgą, nepakeis jos poveikio mano kūno atžvilgiu, jei šis kris iš aukštai.
Jeigu laikomės dvasinių dėsnių, patenkame į dvasinį pasaulį, jeigu ne – liekame išorėje.
Protekcijų nėra, pataikauti ir gerintis beprasmiška. Kūrėjas – tai Jėga, kuri reaguoja ne į mano žodžius, o į nuoširdžius norus. Kiek esu į ją panašus, tiek ir judu į priekį.
Kabalos mokslas tyrinėja dvasinio pasaulio dėsnius, tai dvasinė fizika, o ne lyrika. Mes esame Gamtoje, Kūrėjas – tai Gamta, Jo dėsniai – tai Gamtos dėsniai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Prašykite ir išsipildys“

„Kas yra Kūrėjas?“

„Kaip pasiekti tikrą maldą?“

Kūrėjas – tai mano ištaisyta savybė. Kūrėjas atsiskleidžia kūrinio viduje – hebrajų kalboje Jis vadinamas „Bo-re“ – „Ateik-Pamatyk“.
Turiu pasiekti ištaisytą būseną, ištaisytą save, tada pamatysiu šias ištaisytas savybes ir pavadinsiu jas Kūrėju.
Kūrėją atskleidžiu tik savyje, savo ištaisytuose suvokimo induose. Išorėje nieko nejaučiu.
Visą realybę, visa, kas egzistuoja, suvokiu savyje, savo pojūčiuose. Todėl knygoje „Zohar“ rašoma, kad visi pasauliai ir visa, kas juos pripildo, įskaitant Kūrėją, yra žmoguje.
Nes jaučiami tik savyje. Tik atrodo, kad viskas išorėje.
Tokia iliuzija mums duota tyčia, kad per pojūčių „savyje“ ir „mano išorėje“ prieštarą įgaučiau  gebėjimą matyti pasaulį, save ir Kūrėją iš šalies ir savyje – ir taip galėčiau pajusti kūrinį, kaip Jis, iki sukūrimo, kūrimo procese ir toliau, būsimose aukštesnėse būsenose.
Dvasiniai pojūčiai statomi ant „svetimų“ norų pojūčių, kuriuos prisijungiu meile ir noru duoti.
Taip mano noras išauga – ir aš, susijungdamas su vis didesniu kiekiu, atskleidžiu vis platesnę realybę.
Mūsų pasaulyje mes atskleidžiame pasaulį Asija – kai kiekvienas uždarytas savo paties viduje, savame, o tai reiškia, egoistiniame, nore.
Jeigu pradedu vienytis su grupe, su panašiais į mano norais pasiekti Kūrėją, tai proporcingai susiliejimui su jų norais atskleidžiu kitą pasaulį – pasaulį Jecira.
Kiek susivieniju su aplinka į  bendrą norą, tiek atskleidžiu savo pasiektą atidavimo savybę, kuri ir vadinasi „Kūrėju“.
Po to man atsiskleidžia dar didesnis egoistinis noras, mano Aš, ir virš jo, bandydamas susivienyti su grupe, aš pasiekiu Brija pasaulį.
Taip mes atskleidžiame visus penkis pasaulius. Baal Sulamas straipsnyje „Įvadas į kabalos mokslą“ rašo, jog visi pasauliai yra žmogaus viduje.
Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniui, kūrinyje, jo ištaisytuose noruose, suvokimuose.
Atskleisdami atidavimo savybę, mes suvokiame jos Šaltinį, jos Įkūrėją. Šį patį giliausią vidinį suvokimą ir vadiname Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra Kūrėjas?“

„Visi pasauliai – mano viduje“

„Kur prasideda dvasingumas“

Visos mintys ir troškimai žmogui ateina iš Kūrėjo.
Jeigu žmogus nori priartėti prie Kūrėjo – reiškia, kad Kūrėjas nori jo ir įdeda šį troškimą į žmogaus lūpas ir širdį.
O jeigu žmogus nenori Kūrėjo – reiškia, kad Kūrėjas nenori jo, ir duoda jam nukreiptus prieš Save norus ir mintis.
Kartais, greta to, kas iš Aukščiau siunčiama kiekvieną akimirką, žmogui duodama galimybė (taškas) pamatyti save iš šalies. Taip patikrinti save galima jau prieš pradedant dvasiškai vystytis.
Jei patikrinimas teisingas, tai mūsų gyvenimas virsta į dialogą su Kūrėju: dėkojame Jam už tai, kas gera, ir už tai, kas bloga ir reikalaujame tiktai judėjimo pirmyn.
Taip atsiskleidžia naujas protas, nauji pojūčiai, nauja realybė.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš išorės stebint Kūrėjo veiksmus“

„Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas“

„Ką mes duodame savo vaikams?“

Nereikia pamiršti, kad reikalų visada turime tik su Kūrėju. Prieš mus nėra nieko – tik Jis.
Mums tik atrodo, kad šiame pasaulyje mus supa negyvoji gamta, augalija, gyvūnija ir žmonės, tačiau tai tėra pojūčiai mūsų noruose.
Mūsų noruose jaučiami pavidalai, veiksmai, situacijos, tai Kūrėjo jautimas, jis atsiskleidžia mums per materialią tikrovę, užuot, leidęs mums pajausti Jį patį.
Žmogui turėtų pakakti jau vien to, kad suvokdamas šią realybę jaučia, kad viskas iš Kūrėjo.
Neturi reikšmės, ką jaučiu – svarbiausia, kad užmezgiau ryšį su mano pojūčių, visos realybės Šaltiniu – Kūrėju.
Tik to iš manęs neatimk! O patiriamos būsenos neturi reikšmės.
Gali būti patys blogiausi potyriai ir didžiausia painiava prote. Nesvarbu, kas dedasi mano prote ir širdyje – juk tai mano egoistiniai suvokimo organai.
Man svarbu tik viena: kad neatsiskiriu nuo savo Šaltinio, mano suvokimo ir jausmų Šaltinio: „Tai – Tu“.
Tai reiškia, kad žmogus „guli ant žemės“, todėl niekur negali nukristi. Juk jaudintis reikia tik dėl vieno ir daugiau jam nereikia nieko.
Tai dvasinio darbo pradžia: pakilti virš materialumo ir nuolatos būti užmezgus kad ir menkiausią kontaktą su dvasingumu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš išorės stebint Kūrėjo veiksmus“

„Nėra nieko kito, tik Jis“

„Žmogus ir Kūrėjas“