Klausimas: Kaipgi mums pajausti objektyvią tikrovę?
Atsakymas: Mes tarsi matome objektyvią tikrovę, kuri lyg ir nepriklauso nuo mūsų suvokimo, gyvenimo ir mirties. Stebimą pasaulį suvokiame, kaip pastovų, egzistuojantį mūsų išorėje nepriklausomai nuo mūsų ir nepriklausomai nuo to, esame jame ar ne.
Mes sakome: praėjo 10 milijardų metų nuo „Didžiojo sprogimo“ (t. y. nuo tada, kai atsirado taškas, iš kurio išsivystė mūsų pasaulis, kai atsirado laikas, erdvė ir kt) iki tada, kai susikūrė Žemė ir ant jos atsirado žmogus. Mes kalbame „laiko ašimi“, kuri tarytum egzistavo dar prieš tai, kai žmogus pajautė laiką ir prakalbo apie jį.
Taip pat kalbame apie mūsų istoriją, jog buvo Senovės Babilonas, išėjimas iš Egipto ir visi atsitikę įvykiai. Ir šiandien žvelgdami į praeitį sakome, kad buvo Baal Sulamas, parašė mums knygas, kurias „šiandien“ skaitome. Netgi dabar kalbu apie tai, jog diena iš dienos vyksta istorinio vystymosi procesas.
Kol esu „negyvosios dvasinės būtybės“ lygyje, negaliu įsivaizduoti, kad visa tai egzistuoja tik mano kūno jutimo organuose.
Kol žmogus nejaučia dvasinio laiko, jis „prilipęs“ prie žemiško laiko ašies – ir taip jis kalbės, rašys, galvos. Dvasinis laikas (veiksmų nuoseklumas) prasideda, kai pajaučiame save Gamtos/Kūrėjo jėgų tinkle, kur viską nulemia tavo ir šio jėgų tinklo sąveikos dydis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Norite daugiau niekada neklysti?!“

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Realybė už sienos“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Prašau paaiškinti, kodėl Kūrėjas sukūrė mus kaip „norą gauti“? Ir kodėl mes turime pereiti visą šį procesą? Kodėl mūsų nesukūrė tokių pačių kaip Jis? Ar nemanote, kad visas kūrimo sumanymas tėra žaidimas?
Atsakymas: Jūs visiškai teisi. Visa kūrinija – tai  Kūrėjo žaidimas su kūriniais! Mes sukurti su priešingomis nei Kūrėjo savybėmis, kad išlikdami kūriniais, t. y. kitokiais nei Jis, galėtume Jį pažinti ir tapti  panašiais į Jį, neišnykdami Jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš išorės stebint Kūrėjo veiksmus“

„Kodėl Dievas sukūrė dangų ir žemę?“

„Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!“

Klausimas: Sakote, kad jeigu žmogus savo noru, sąmoningai vykdys kūrimo programą, tai jis pažins Kūrėjo sumanymą. Bet juk kai vaikas renka dėlionę, jis tiesiog siekia sudėlioti visą paveikslą, o ne susijungti su šį žaidimą sukūrusia mintimi, ar ne taip?
Atsakymas: Vaikas ne šiaip sau dėlioja kartono gabalėlius – atlikdamas šiuos veiksmus jis išsivysto taip, kad įgyja tokį protą, kokį turi sugalvojęs šį žaidimą žmogus. Vaikas ima suprasti, kam ir kaip sukurtas kiekvienas žaidimo elementas – taip jis auga.
Visas mūsų gyvenimas – dėlionė! Bet joje slypi ją sukūrusio Kūrėjo mintis. Todėl rinkdami šią dėlionę ir sąmoningai norėdami suvokti jos kūrėją, pažįstame Jį. Nuo pat pradžių esame sukurti taip, kad iš savo būsenos ieškodami pasaulio Kūrėjo (o kabala mums ir pasakoja, kaip ieškoti), atskleidžiame Jį. Iš mūsų reikalaujama tik ieškoti ir stengtis. It kūdikis, kuris auga žįsdamas pieną.
Klausimas: O kur gi tie dvasiniai pasauliai, jeigu Kūrėją atskleidžiame mūsų pasaulyje?
Atsakymas: Šis vidinis mechanizmas per visus pasaulius sieja mus su Kūrėju. Tik savo suvokimu, supratimu ir pojūčiais esu šiame pasaulyje, nors iš tiesų egzistuoju Begalybės pasaulyje ir esu nenutrūkstamai ryšiais susijęs su Kūrėju. Tačiau Jis trokšta, jog pats panorėčiau užmegzti šį ryšį. Todėl jaučiuosi esąs toli, jaučiuosi nuo Jo atskirtas, ir tai tam, kad pamažu pats pas Jį ateičiau, o kalbant bendrai, kad pasiekčiau tą pakopą, kurioje esu ir dabar, ir visada. Man tereikia šiek tiek pasistengti, kad atskleisčiau šį mechanizmą.
Pavyzdžiui, šiuolaikinis mokslas iš spermos lašo gali nustatyti, kokias savybes turės iš jos išaugęs žmogus. Kitaip tariant, viskas yra tame lašelyje, tereikia suteikti jai jėgų vystytis. Lygiai taip ir su mūsų sielą – viskas įrašyta Šviesos kibirkštėlėje, mums tereikia pasistengti. Mes nesukuriame naujo kūrinio, mes tik atskleidžiame jau egzistuojantį mechanizmą. Mes tik dedame pastangas ir atskleidžiame šį kūrinį.
Mūsų ryšys su Kūrėju jau egzistuoja. Mums reikia tik panorėti jį atskleisti!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žaisliukas žmonijai“

„Klausimas, kuris išaiškina žmogaus „Aš““

Klausimas: Jeigu aš pats turiu įsivaizduoti Kūrėją, kaip sužinosiu, ar Jis tikras, ar yra tik mano vaizduotėje? Gal tai tik mano sapnas ar fantazija?
Atsakymas: O kaip tu patikrinsi, ar visas šis gyvenimas nėra tik sapnas? Gal tu ir dabar miegi ir sapnuoji, kad užduodi man klausimą. Juk viskas reliatyvu.
Kol esame vienintelėje realybės dalyje, jos egoistinėje savybėje gauti, – negalime nustatyti, sapnas tai, ar tikrovė. Neturime su kuo mūsų būsenos palyginti – esame panardinti savo egoizme ir skiriame tik viena: kas man naudingiau. Todėl negalime įsivaizduoti būsenos, priešingos egoizmui, kai vietoje gavimo – atidavimas.
Kai žmogus jaučia abi šias būsenas: ir gavimo, ir atidavimo, tuomet jis gali palyginti vieną su kita, kaip du skirtingus matmenis. Žmogus esantis vienu metu ir gavimo būsenoje, ir tuo pačiu kuriantis atidavimo būseną – gali nustatyti savo buvimo vietą.
Neįmanoma atskirti sapno nuo realybės, tiesos nuo melo tol, kol, be įgimto egoizmo, nepajusi antrosios jėgos – Kūrėjo, kol esi uždarytas savo paties viduje.
Kabalistai rašo, kad, kai žmogus iš šios realybės išeina į dvasinį pasaulį, jis pajunta, kad visas praeitas jo gyvenimas buvo tarsi sapnas – „chainu ke cholmim“, kaip pasakyta didžiojo kabalisto karaliaus Dovydo psalmėje. Ką reiškia „išeina iš šios realybės“? Tiesiog prie jos žmogus prideda dar vieną realybę – atiduodančiąją. Ir tada jis išvysta, jog gaunančioji realybė buvo tarsi sapnas.

Klausimas: Sakote, kad Kūrėjas – tai davimo savybė ir aš turiu tapti panašia į Jį. O kuo panaši? Iš to, ką matome kasdieniniame gyvenime, labai sunku suprasti, kad iš Jo reikia mokytis altruizmo. Tai, ką matome gyvenime, moko priešingai. Tai kaipgi paprastam žmogui rasti pavyzdžius, kas gera, o kas bloga, kaip suprasti, kas kaltas?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.)

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto – 13“

„Klausk kabalisto – 12“

„Klausk kabalisto – 11“

Klausimas: ar egzistuoja Šviesos poveikio mūsų mintims ir norams mokslinis paaiškinimas ?
Atsakymas: yra daug mokslinių tyrimų, patvirtinančių, jog visuomenės nuomonė veikia atskirą žmogų. Žmogus su ja sutinka, priklauso nuo jos ir priima informaciją net ne klausa, o tartum „iš oro“. Bet argi ore kas nors yra? Ir negi įmanoma pagauti kažką, sklandantį ore? Ne, mes tiesiog taip sakome. Egzistuoja dvasiniai saitai, kurie yra tarp mūsų, mūsų noruose, sujungiantys mūsų širdis. Šie ryšiai veikia, ir mes tai vadiname „sklando ore“.
Šiam reiškiniui būdingos įvairios pasekmės, stebimos gamtoje ir žmogaus psichologijoje. Pavyzdžiui, būna, kai konkuruojančiose masinės informacijos priemonėse pasirodo vienodi straipsniai. Ir nors kiekvienas savo medžiagą laiko paslaptyje, tačiau nieko neįmanoma paslėpti – tokia žmogaus prigimtis. Mes egzistuojame vieningame pasaulyje, ir kai kurie žmonės visiškai tiksliai išreiškia bendras mintis. Taip Pietų Korėjos ir Pietų Karolinos spaudoje pasirodo panašūs straipsniai. Yra ir daugiau tokių reiškinių, nes mintys iš tiesų sklando  – vidiniais saitais tarp žmonių ir bendrai tarp visų gamtos elementų.

Kaip pritraukti Šviesą? (rusų k.)

Klausimas. Ką pajus žmonės, kai tarp jų atsiskleis Kūrėjas?
Atsakymas. Įsivaizduokite kūdikį, kuriam viso labo viena diena, ir jo pirmuosius pojūčius, kad kažkas juo rūpinasi. Tai jausmas maždaug toks: yra kažkas didelis, kuris su tavimi elgiasi šiltai, švelniai, gerai. Tu nesugebi Jo suprasti, bet žinai, kad būtent Jis rūpinasi tavimi, daro tau gera, ir tu – visiškoje Jo valdžioje.
Palaipsniui visa žmonija pradės jausti rūpestingą ir vadovaujamąjį vienintelės pasaulyje Aukštesniosios jėgos poveikį. Jie pajus, kad aplink yra ši vienintelė Jėga, noras, programa.
Mes turime tik vieną kritinį tašką, apie kurį Psalmėse Karalius Dovydas sako, jog nežino, kodėl jis mums duotas. Tai „egzistuojančio amžinai“ (ješ mi ješ) ir „sukurto iš nieko“ (ješ mi ain) atskirties taškas. Iš jo žmogus jau gali stebėti tarsi iš išorės, ne savyje, iš šalies Kūrėjo veiksmus. Nuo šios akimirkos žmogus jau jaučia dvasinį pasaulį, jis suvokia širdimi, o ne protu, jis susijungęs su visa sistema ir artimą tada jaučia jau ne kaip svetimą, o kaip iš tikrųjų artimą, draugą.

Klausimas: norėčiau sužinoti, kaip mus valdo  Dievas? Nejaugi kai kuriems jis kuria kliūtis, o kitiems – padeda? Kaip sudaryta ši sistema?
Atsakiau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.)

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Klausimas: Kai žmogui blogai, paprastai jis ieško kaltų tarp aplinkinių. Tai gali būti žmona, draugai, kolegos, kas nors sistemoje ir t. t. Kada žmonės ims suprasti, kad viso to priežastis – ne bankininkas ar koks nors kitas žmogiškasis faktorius, o kad visos situacijos sukurtos trečiosios, ne žmogaus jėgos? Kaip Holivudo filmuose, kur visi žiūri į dangų, o iš ten leidžiasi didžiulė pabaisa ir grasina visam pasauliui…
Atsakymas: „Kenkėjas yra potvynio gilumoje“ – taip atskleidžia žmogus. Kai kančios nedidelės, jis tenkinasi kaltindamas save ir kitus. Didėjant kančioms, jis leidžiasi visais egoistinio noro lygiais ir paskutiniame atskleidžia, jog viskas kyla iš Kūrėjo. Tokia noro vystymosi pakopomis tvarka.
Todėl netgi didieji mokslininkai, kurie giliau nei kiti suvokia materijos sandarą, prieina prie minties, kad yra kažkokia protinga materiją valdanti jėga, Aukštesnis protas. Nors tikėjimas nežemiškomis jėgomis nebūdingas šiems žmonėms, užsiimantiems grynai materialiais dalykais, bet būtent tuo užsiimdami jie ir prieina prie tokių išvadų.
Tačiau ši jėga slypi mūsų viduje. Žmogus vis labiau ir labiau atskleis, kad visas pasaulis yra jame. Kabalos moksle apie tai kalbama skyriuje „Realybės suvokimas“. Ir mums tai atsiskleis.

Klausimas: Jūs sakėte, kad žmogui teisingai sujungus jame esančias kokybes ir savybes, pasiekiamas tobulumas. Koks tai sujungimas?
Atsakymas: Žmoguje slypi dvi gamtos jėgos: noras gauti ir noras duoti, kūrinio savybė ir Kūrėjo savybė. Mes turime jas teisingai sujungti – išlyginti!
Nuo pat pradžių mūsų noras gauti veikia tik dėl savęs. Prilyginti jį norui duoti reiškia ne keisti jį patį, o jo naudojimą būdą. Pats noras gauti išlieka, o tai, kaip jis naudojamas, reikia keisti: iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“. Taip jis taps panašus į Kūrėjo norą duoti. Tokiu būdu žmogus įgyja Kūrėjo savybę, pasiekia Jo lygmenį – naujai išnaudodamas norą pajaučia amžinybę ir tobulumą.