Klausimas. Kodėl Baal Sulamas rašo, kad po demokratijos ir socializmo ateis fašistinis režimas?
Atsakymas. Dėl to, kad demokratija negali suteikti malonumo norui mėgautis. Noras mėgautis auga ir reikalauja progreso. Jis pats nori didesnio susietumo, demokratija jį prie to priveda. Bet kokią naudą  jis gauna iš susivienijimo, kaip mes tai įgyvendiname?
Vienybės įgyvendinimas įmanomas tik dėl mūsų asmeninės naudos arba dėl Kūrėjo. Viena iš dviejų, trečio kelio neduota. Jeigu vystomės paprastu, natūraliu būdu, tai susivienijimas įvyksta dėl mūsų naudos. O tai reiškia, kad mes vienijamės prieš visus kitus ir bandome padaryti juos savo vergais.
Tokį požiūrį galime pamatyti visame pasaulyje po bet kurios daugmaž demokratiškos santvarkos. Kai tik žmonės gauna nors truputį laisvės, jie iš karto pajunta, kad jiems trūksta vienybės. Bet jie nežino, kaip ja pasinaudoti: na, susijungėme – o kas toliau?
Reikia panaudoti šį susivienijimą dėl kažko arba dėl ko nors.  Ir galiausiai jis naudojamas kovai prieš kitus siekiant parodyti, kokie mes stiprūs, vieningi, kokia sutelkta viduje visa tauta. Tai atsitinka natūraliai ir būtinai įvyks. Jau dabar pasaulyje galima matyti šią tendenciją. Su kiekvienu mėnesiu pasaulis artėja prie nacizmo.
Pakanka pasižiūrėti į tai, kas vyksta bendroje Europos rinkoje priimant sprendimus, į tai, kas vyksta Amerikoje, Rusijoje, daugelyje šalių. Galbūt jūs to aiškiai nejaučiate, bet aš matau, kad visuomenėje nacizmas tampa priimtinas.
Apie jį pradeda kalbėti kaip apie teisėtą dalyką. Pradeda iš toli: nuo to, jog reikia jį apsvarstyti, kad jis daugiau nepasikartotų. Bet kol kas vyksta svarstymai, rengiami kongresai, spausdinama medžiaga ir žmonės pripranta prie šios temos. Tai pirmasis etapas.
Nors ir sakoma, kad tai blogas reiškinys, bet mokslininkai istorikai neva turi jį apsvarstyti. Paskui prie šio svarstymo prisijungia filosofai, futurologai, tyrinėdami, kaip tai atsitiko ir kodėl. Galiausiai jie prieina prie išvados, kad toks elgesys slypi žmogaus prigimtyje ir nacistinis režimas yra dėsningas žmonijos vystymosi etapas. Kitaip tariant, jis slypi mūsų prigimtyje ir jo neįmanoma išvengti. Taip vyksta fašizmo įteisinimas.
Paskui prasideda diskusijos apie būtinybę suvienyti tautą, apie tai, kad reikalingos sankcijos emigrantams, apie tai, kad mums būtina vienytis prieš priešus, nes mes silpni ir pralošiame. Kalbama neva apie priemones, kurių verčia imtis siekis išgyventi. Palaipsniui ši idėja vis labiau vystoma. Šiam tikslui egzistuoja ypatinga technologija, kuri padeda per keletą metų žmonėms parduoti bet kokį dalyką.
Hitleris irgi ne iš karto atėjo į valdžią, praėjo daug metų nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo. Ir jis turėjo kuo remtis, iš tikrųjų buvo išrinktas daugumos. O šiandien tai dar lengviau padaryti, nes vienybės poreikis mūsų dienomis dar didesnis, tai dar jautresnė tema. Juk yra žymiai didesnis nusivylimas savo vystymusi.
Mes nustojome vystytis – visa žmonija. Kas pusmetį naujas mobilusis telefonas – dar neliudija techninio progreso. Visa tai jau senos technologijos, nėra nieko naujo – keičiasi tik išorinis dizainas, norint parduoti prekę. Mes pasiekėme techninės minties vystymosi ribą ir greitai tas pats nutiks su biologija ir su visu kitu.
Todėl yra daugybė priežasčių vystytis nacizmui. Šios tendencijos stiprėja visose šalyse: Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Amerikoje, ir verta apie tai susimąstyti, kol dar nevėlu.

Iš 2014 m. balandžio 28 d. pamokos  „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiakultūriškumo vaisius

Visuotinė vienybė ar nacizmas?

Klausimas. Teigiate, kad Izraelio tauta neatlieka savo paskirties – būti „Šviesa tautoms“. Bet argi nebandėme perduoti pasauliui Šviesos per visą istoriją?
Atsakymas. Kokiu būdu? Gal savo pasiekimais versle arba menuose? Gautomis Nobelio premijomis? Tai visai ne ta šviesa, kurią turėjome perduoti tautoms.
Taip, jos iš mūsų perėmė daugelį dalykų, net savaitgalius. Tačiau mes niekada iš tikrųjų nerealizavome šito priesako – būti „Šviesa tautoms“.
Visų pirma turime suprasti, apie kokią „šviesą“ kalbama. Meilė, lygybė, vienybė – štai šios savybės yra „Šviesa“. Iš esmės – tai davimo jėga, pasireiškianti daugialypiu poveikiu, priklausančiu nuo objekto, veiksmo stiprumo ir lygmens.
Bet mes taip neveikiame. Net tarpusavyje to nepasiekėme, nors pirmiausia patys turime tapti Šviesos šaltiniu, ar bent jau tarpine grandimi, kad per mus sklistų Aukštesniosios jėgos – davimo, meilės, visaapimančios Gamtos jėgos – poveikis tautoms.
Dabar pirmą kartą istorijoje turime tai padaryti. Iki šiol net nepabandėme, bet ir nereikėjo, nebuvome nei to verti, nei tam pasiruošę. Tik dabar atėjo laikas mums tai įgyvendinti.
Klausimas. Gal tai liudija šiuolaikinis antisemitizmas? Nors šiaip jau jis buvo visada.
Atsakymas. Antisemitizmas mums – vienas iš požymių, kad atėjo laikas veikti. Taip, jis egzistuoja jau labai seniai, o atsirado prieš tris su puse tūkstančio metų Senovės Babilone.
Tos epochos žmonija suskilo: viena dalis prisišliejo prie Abraomo, kuris kvietė vienytis, o kita liko su Nimrodu ir išsibarstė po visą pasaulį. Nuo tol kiekvieno žmogaus prigimtyje, net jeigu jis ir nesusijęs su žydais, glūdi neapykanta pastariesiems.
Klausimas. Tautos iš žydų perėmė filosofines koncepcijas, monoteizmą, laisvadienius ir kitus dalykus. Bet vienybės neperėmė…
Atsakymas. Neperėmė todėl, kad jos ir neturėjome. Neturėjome tokios, kuri būtų tikusi pasauliui. Tais laikais buvome labai tolimi tautoms. Tiesa, Senovės Graikijos filosofai, mokęsi iš mūsų pranašų, pasisėmė kabalos mokslo idėjų nuotrupų ir iš jų sudėliojo savo teorijas.
Kad ir kaip ten bebūtų, antisemitizmas – dėsningas reiškinys. Užuot tiesiogiai su juo kovoję, turime tarpusavyje vienytis. Štai tokią vienybę tautos iš mūsų perims, net jeigu jos ir neskleisime. Vis tiek gyvenimo Šviesa pasauliui ateina per mus.
Klausimas. Kaip turi atrodyti teisingas mūsų tautos gyvenimas? Toks, kuris paliktų įspūdį tautoms, skatintų jas mokytis iš mūsų vienybės?
Atsakymas. Nereikia galvoti, kaip palenkti jas į savo pusę. Turime tik sutvarkyti savo gyvenimą pagal išrinktosios, ypatingos tautos uždavinius. Turime susivienyti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“ ir vis labiau plėtoti šią sąjungą. Kartu išsklaidysime visas savo problemas, perduosime Šviesą pasauliui, kuris taip pat nurims ir pasuks išsitaisymo keliu.

Iš programos „Antisemitizmas“, Nr. 13, 2014 m. birželio 18 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Sekundė iki išsitaisymo

Klausimas. Ar praeityje Izraelis perdavė Šviesą pasauliams?
Atsakymas. Izraelis niekada neperdavė pasauliams Šviesos, nes tai nebuvo jo pareiga. Esame vystymosi procese, prasidėjusiame nuo Adam Rišon, kuris buvo tik pasiruošimas.
Po to Abraomas ėmė organizuoti visos žmonijos pradininkų būrį. Jis pasikvietė babiloniečius ir juos mokė, rašė knygas, kaip teigė Rambamas.
Jis ne pasivaikščioti išvedė juos iš Babilono į Kanaano žemę, o atliko didžiulį dvasinį darbą ir aiškinimą. Nors apie tai niekur neparašyta, bet man atrodo, kad Abraomas darbavosi ne vienas, šalia jo buvo daug pagalbininkų, dirbusių kartu. Vis dėlto Abraomas – tai visos genties, Abraomo namų simbolis. Babilone jis nuveikė didžiulį darbą ir nebuvo nė vieno babiloniečio, likusio nežinioje.
Rambamas rašo: „Abraomas skelbė, kad pasaulyje yra tik vienas Kūrėjas, dėl kurio reikia dirbti. Jis vaikščiojo iš miesto į miestą, kol aplink save subūrė daug tūkstančių sekėjų, pasivadinusių Abraomo mokyklos šalininkais. Abraomas jų širdyse pasėjo šį didįjį principą, parašė knygas ir ši idėja vystėsi bei stiprėjo tarp Jakovo sūnų ir sekėjų, taip pasaulyje gimė tauta, pažįstanti Kūrėją.“
Taigi, tai buvo gana ilgas procesas. Reikėjo laiko, kol Abraomas apėjo visą Babiloną ir suorganizavo savo grupę, subūręs aplink save tūkstančius mokinių. Tai reiškia, kad žmonės, buvę tame pačiame lygmenyje kaip Abraomas, gavo iš jo žinią ir taip pat ėmė veikti.
Babilonas išsitaisė. Vieni prisišliejo prie Abraomo ir ėjo su juo, o kiti savo noru nutarė pasitraukti toliau nuo Abraomo. Taip kaip ir dabar, kiekvienas realizuoja savo norą ir renkasi savo kelią.
Vedami savo norų vėliau jie išsivaikščiojo į visas puses, sudarė skirtingas grupes, gentis. Pasaulis iki šiol taip ir gyvena. O Abraomo grupei reikėjo save realizuoti, todėl jie pastatė Pirmąją Šventyklą – pirmąją dvasinę savo taisymosi pakopą.
Ir iš karto pradėjo kristi, nes dvasiniame pasaulyje pasiekęs kurią nors pakopą bei ją realizavęs, tuoj pat patenki į kitą būseną. Todėl jie ėmė kristi – iškeliavo į Babilono tremtį ir vėl grįžo į Izraelio žemę, kad suformuotų indą pakopoje – Antrąją Šventyklą.
Ši Šventykla taip pat buvo sugriauta. Rabi Akiva žinojo, kad taip turi nutikti. Jis juokėsi stovėdamas ant Antrosios Šventyklos griuvėsių, džiaugdamasis tuo, kad artėja galutinio išsitaisymo metas.
Viena vertus, reikėjo raginti mylėti artimą, kaip save patį. Mylėti ir būti vienybėje. Todėl jis krimtosi dėl savo mokinių, su kuriais tiek dirbo, o šie nukrito į be jokios priežasties kylančią neapykantą. Tačiau Rabi Akiva žinojo, kad taip turi atsitikti, ir džiaugėsi atėjus kito etapo laikui – išsitaisymo laikui.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Bailono palikimas

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Klausimas. Dabar visas Izraelis apšaudomas raketomis ir visi pajuto, ką reiškia gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje, ką jau daugiau nei dešimtmetį patiria pietinių šalies rajonų gyventojai. Per šį laikotarpį užaugo vaikai, vadinami „kasamų karta“.
Ši karta priprato prie nesibaigiančio oro pavojaus ir gyvenimo slėptuvėse. Neturime pačių paprasčiausių, būtinų gyvenimo sąlygų – negalime be baimės leisti vaikų į darželį ir apskritai neaišku, ar tas darželis veikia.
Beveik praradome viltį, kad mūsų gyvenimas kada nors grįš į vėžes. Jau tiek kartų bandyta rasti teisingą, patikimą sprendimą, galutinai išspręsiantį šią problemą. Tačiau geriausiu atveju gauname kelių mėnesių atokvėpį, po kurio vėl viskas grįžta į pradinę padėtį. Kokį sprendimą, suteikiantį naujo gyvenimo viltį, galėtumėte mums pasiūlyti?
Atsakymas. Šiomis dienomis pirmą kartą per visą šiuolaikinės Izraelio valstybės istoriją tikrai įžvelgiu pokyčių viltį. Pirmą kartą po dviejų tūkstančių tremties metų pagaliau atsirado vilties.
Seniau iš viso buvo neįmanoma galvoti apie tikrąją Izraelio tautos, pašauktos išlaisvinti visą pasaulį, misiją. O dabar ši misija ima aiškėti, ir būtent dėl sunkios padėties, kurioje atsidūrė mūsų tauta.
Žmonijos vystymosi istorija turi atvesti mus į susivienijimą. Mes, žmonės, tarpusavyje natūraliai nesivienijame, kaip kad negyvasis, augalų ir gyvūnų pasaulis. Visa Gamta veikia tarsi vientisas mechanizmas, yra bendra, uždara, integrali sistema. Gamtoje viskas tarpusavyje susieta, yra harmonijoje ir pusiausvyroje.
Bet žmonija besivystydama šią sistemą išbalansavo. Ir kuo labiau vystosi žmonija, tuo smarkiau ardo sistemos pusiausvyrą, nes pati yra išsiderinusi dėl savo milžiniško egoizmo, kuris atskiria žmones ir visą žmoniją skaido į dalis. Galiausiai tas pats egoizmas atskiria mus nuo visos Gamtos.
Žmogus tampa tokiu kenksmingu organizmu, kuris nepripažįsta jokios pusiausvyros ir harmonijos, nepaiso nieko ir siekia tik momentinės naudos. Aš negaliu atsisakyti egoizmo netgi dėl savęs paties. Jis taip valdo mane kiekvieną sekundę, kad galiu galvoti tik apie tai, kaip nuolat pripildyti save.
O jei galiu tai padaryti artimo sąskaita, tai dar geriau. Negana to, engdamas artimą, juntu didelį malonumą. Taip viską griaudamas kuriu savo gerovę.
Šitaip priėjome visuotinę krizę, kurią pajuto visas pasaulis. Išeiti iš šios krizės įmanoma tik Izraelio tautai vykdant savo misiją.
Ši krizė ištiko ne tik Izraelį, bet ir visą pasaulį. Tai kiekvieno žmogaus, visos negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, ekonomikos, švietimo, šeimos krizė. Tai globali krizė, apimanti visą pasaulį ir stumianti jį į trečiąjį pasaulinį karą.
Tai ypatinga padėtis, neturinti precedento istorijoje. Mes dar niekada nebuvome taip tarpusavyje susiję visame Žemės rutulyje, tokie priklausomi vieni nuo kitų. Pirmą kartą esame tokie sutrikę, nesugebame valdyti savo gyvenimo. Visas gyvenimas išsprūdo iš mūsų kontrolės.
Matome, kad nei vyriausybių, nei didelių organizacijų vadovai nežino, ką daryti su pasauliu. Netgi karaliai ar prezidentai. Tai beviltiška padėtis, gramzdinanti į visuotinę depresiją. Kad ją ištaisytume, privalome būti pusiausvyroje su bendrąja Gamtos sistema. Būtent tokia yra Izraelio tautos misija, skirta jai dar nuo senųjų Babilono laikų.
Senovės Babilone mes taip pat buvome patekę į analogišką situaciją, bet tada buvome tik negausi trijų milijonų žmonių, gyvenančių nedidelėje Mesopotamijos srities teritorijoje, grupė. Išaugęs egoizmas privertė mus statyti bokštą iki padangių. Nebenorėjome bendrauti vieni su kitais, nors seniau visi gyvenome santarvėje ir supratime. Tik staiga viskas ėmė ristis žemyn.
Tuomet nuo visų babiloniečių atsiskyrė žmonių grupė, vadovaujama Abraomo, kuri atsisakė egoizmo ir ėmė siekti Kūrėjo bei meilės savo artimui. Todėl jie pasivadino „Izraeliu“, tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“.
Tora pasakoja apie etapus, kuriuos praėjo ši grupė, taisydama save – vienijimosi proceso pakilimus ir kritimus. Galų gale ji įgyvendina savo svajonę ir pasiekia tokios vienybės, kuri vadinasi „Izraelio tauta Izraelio žemėje“.
Tuo metu visi kiti babiloniečiai pasklido po visą Žemės rutulį ir vystėsi toliau kartu su savo egoizmu. O dabar reikia ištaisyti visą žmoniją, todėl Izraelis turi tapti šviesa pasaulio tautoms. Taip, kaip kadaise mokė Abraomas, dabar jis turi mokyti visą žmoniją būti pusiausvyroje su gamta ir pasiekti ramybės.
Kai pasiekiame bendrąją tobulybę, pakylame į visai kitą lygmenį. Štai čia ir glūdi pasaulinis Izraelio tautos vaidmuo. Vadinasi, kol nerealizuosime savo paskirties, neparodysime visoms pasaulio tautoms pavyzdžio, neperduosime joms žinių, šviesos, išsitaisymo, pripildymo, pojūčio, kad pasaulis apskritas, geras, susivienijęs, tol jusime jų neapykantą.
Juk visi jie jaučia, kad iš Izraelio turi gauti kažką gero, bet negauna. Ir todėl jie reiškia mums pretenzijas, kad esame kalti dėl visų pasaulio problemų. Nors ir nėra jokių faktų, patvirtinančių mūsų ryšį su negatyviais įvykiais, bet pasaulio tautos intuityviai junta, kad iš mūsų sklinda visas pasaulio blogis – nuo paties nereikšmingiausio iki paties didžiausio.
Iš vienos pusės jie žino, kad mes – ypatinga, protinga tauta, pilna jėgų ir galimybių. O iš kitos pusės – mes nesuteikiame to, ką jie turi iš mūsų gauti. Todėl jiems atrodo, kad esame visų nemalonumų priežastis.
Todėl, kai žiūrime į „Hamas“, turėtume pamatyti už jo stovintį absoliučiai visą pasaulį. Tos grupės, šalys, organizacijos, kurios kadaise buvo mūsų sąjungininkės, po truputį palieka mus ir pereina į kitą pusę. Taip pat ir žydai, gyvenantys kitose šalyse.
Todėl, kad artėjame prie būsenos, kai kiekvienas pasaulio žmogus ima aiškiai jausti, kad Izraelis – kenksminga valstybė, bloga jėga, nes turėjo nešti gėrį visiems, bet šito nedaro.
Kitaip sakant, mes kovojame ne su „Hamas“ ir net ne su pasauliu, o su visiškai kitokiu priešu. Juk pasaulis pasyvus, jis tiesiog laukia iš mūsų kažko gero.
Kaip gi mums atsikratyti „kasamų“ ir galutinai išspręsti šią problemą? Materialaus sprendimo nėra. Tai akivaizdžiai turėtų demonstruoti šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai. Prieš mus priešas, pasiryžęs mirti. Jis nesijaudina nei dėl vaikų, nei dėl savo paties gyvybės. Jis pasiruošęs viskam, kad tik nušluotų mus, kaip pasaulinio blogio šaltinį, nuo žemės paviršiaus.
O mes, nedidelė tauta, stovime prieš šitą priešą nevieningi, susiskaidę, draskomi nesutarimų. Štai tokia mūsų padėtis.
Ir koks gi sprendimas gali teikti vilties? Nagi labai paprastas – turime perduoti pasauliui idėją, kadaise gautą iš Abraomo, – jungimąsi, vienybę, meilę, apgaubiančią viską, kas vyksta pasaulyje. Visus nusikaltimus uždengs meilė.
Nereikia kovoti su egoizmu ir su blogiu, reikia išmokyti visą pasaulį, o pirmiausia pačius save, palaikyti gerą ir tinkamą tarpusavio ryšį. Po to prisijungti visus kitus, kad visi žmonės būtų susiję meilės ryšiais, kaip to moko Tora: „Pamilk savo artimą kaip patį save.“ Tai pagrindinis visos Toros, aiškinančios mums Visatos sandarą, įstatymas.
Klausimas. Nesupratau – turiu mylėti tą, kuris šaudo į mane raketomis?
Atsakymas. Visų pirma turi pamilti kiekvieną žydą, kaip patį save, bent jau Izraelio valstybėje. Turi vienodai žiūrėti ir į savo artimuosius, ir į savo vaikus, ir į kaimyną, gyvenantį šalia.
Kai išugdysime tokią meilę Izraelio tautoje, tapsime šviesa pasaulio tautoms ir galėsime rodyti pavyzdį, kaip galima gyventi vienybėje ir meilėje.
Būtent šito pasaulis ir laukia iš mūsų. Visi karai vyksta tik dėl to, kad priverstų mus užmegzti tinkamą tarpusavio ryšį ir tapti šviesa visoms tautoms, teisingu ir geru pavyzdžiu visai žmonijai.
Turime metodiką, leidžiančią tai įgyvendinti, – kabalos mokslą. Ji slapta lydi mus visą kelią ir tik šiais laikais atsiskleidžia tam, kad būtų įgyvendintas principas „Pamilk savo artimą, kaip patį save“.

Iš 2014 m. liepos 22 dienos pokalbio Nr.422

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienykitės arba mirkite

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Žlugimas žlugimui nelygu

Iš Mokytojo Kuko laiško: Didžiausiam niekšui pasiūlyk kiekvieną akimirką teikti malonę visam pasauliui, įskaitant ir amžiną egzistavimą, ir jis prabus džiaugsmingai ir drąsiai daryti gera.
Visa tinginystė ir silpnumas kyla tik iš netikėjimo didybe to gėrio, kuris sklinda po visą visatą, kai mokomasi Toros, jos priesakų, vidinio darbo ir savybių ištaisymo. Tai paaiškėja, suvokiant dvasinę vienybę, t. y. suprantant, kad kiekvieno sielos šviesa susijusi su bendra visa ko siela.
Kiekvienas žmogus privalo pasakyti, kad visas pasaulis sukurtas jam. Atlikdamas savo darbą, žmogus keičia visas kitas sielas. Juk mes visi sudarome vieną mechanizmą, todėl žmogus, ištaisęs savo ryšius su pasauliu, susigrąžina savo dvasines daleles, tuo padėdamas susijungti kitiems.
Tai panašu į žvejybos tinklą, užmestą jūroje sudužimo metu. Po sudužimo likau su vienu tašku širdyje, visos likusios mano dalys išsibarstė vandenyje, atsiskyrė nuo manęs. Toks gimstu – tai faktas. Dabar belieka ištraukti tinklą ir prisijungti savo pamestus organus.
Dirbdamas su žmonėmis iš išorės, viena vertus, priartinu savo dalis prie savęs, o kita vertus, suteikiu jėgų kiekvienam dirbti su savo tinklu. Aš tarsi kalbuosi su pašaliniais žmonėmis, nors iš tikrųjų – tai esu aš įvairiausiais pavidalais.
Pasirodo, vos atkreipiu žmonių dėmesį į šią idėją – prisitraukiu savo sielos daleles. Visa žmonija – mano sielos dalelės. Be dalies manęs, kiekviename yra jo paties asmenybė. Pritraukdamas savąją dalį, aš perduodu kitam dvasinę jėgą, su kuria jis pradeda dirbti savo aplinkoje, su savo pasauliu.
Pasirodo, kai aš čiumpu savo tinklą iš vandens, pažadinu ir likusias sielos dalis, susijusias su šiuo tinklu. Tada kiekviena jų pradeda traukti savo tinklą ir nagrinėti jo turinį, nes kiekvienas turi savo nuosavą pasaulį.
Taigi, supraskime, kad būtent darbas su plačiąja visuomene leidžia mums sujungti savo sielos dalis. Kiekybė pereina į kokybę, ir kiekvienas juda pirmyn, baigdamas kurti dešimt pirmųjų savo sielos sfirų.

Iš 2014 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip augama dvsiniame pasaulyje

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Toronto kongresas. Pokalbis prie vaišių stalo
Klausimas. Kaip galime suprasti, įsisąmoninti ir pajusti, kokių pastangų mums reikia, kad susivienytume?
Atsakymas. Matome, kas vyksta pasaulyje, ir po truputį pradedame jausti, kad vieno bendro tikslo link mus taip pirmyn stumia viena bendra jėga.
Kaip įsiręžti ir pakilti virš mus blaškančių, painiojančių minčių? Būtina suprasti, kad jas tyčia siunčia Kūrėjas. Iš vienos pusės Jis traukia mus pirmyn, į save, iš kitos – painioja ir atstumia nuo savęs, kad patys išvystytume tinkamus santykius su Juo ir savo prigimtimi, kad galėtume su Juo susijungti.
Būtent dėl savo komplikuotos, žemos, priešingos Kūrėjui prigimties galėtume ją išsiaiškinti ir susilieti su Juo.
Tai nėra paprasta, tačiau šio proceso išsiaiškinimas būtinas, taip mes augame. Drauge turime būti pasiruošę tam, kad kuo toliau eisime, tuo didesnes išorines problemas Kūrėjas mums siųs, vis sunkiau bus analizuoti vidines problemas. Yra tokia taisyklė: „Kiekvienas, didesnis už savo draugą, turi ir didesnį egoizmą.“
Kūrėjas sukuria mums tokias vidines sąlygas, kad suklumpame dėl egoizmo smulkmenų, prieš kurias pradedantieji atsilaiko. O didelis žmogus krinta, nes jam tai didžiulė problema.
Pavyzdžiui, darbininkas didžiuliu kūju daužo akmenį – milimetrą šen ar ten, visai nesvarbu. O jei chirurgas atlieka galvos smegenų operaciją, tai milimetras šen arba ten gali kainuoti gyvybę. Todėl, nejusdami savyje šių kritimų, nesuprasime visų jų niuansų, o verždamiesi pirmyn turime tai žinoti ir suprasti.
Kūrėjas nori, kad taip judėtume Jo link, todėl mums reikalingas palaikymas. Negalima pamiršti, kad augame ne dėl intensyvaus mokymosi, bet dėl vidinio artėjimo. Jei mūsų vienybė bus tikra, tai jos viduje pajusime vidinės energijos, vadinamos Šviesa, Kūrėju – „Bore“, t. y. „ateik ir pamatyk“, antplūdį.
Kaip tai padaryti? Pastebiu, kad įvairiuose žemynuose tai vyksta skirtingai. Izraelyje yra ypatingų problemų – ten Kūrėjas veda mus labai rimtai, šiurkščiai, ir vis tiek grupei „Bnei Baruch“ neužtenka jėgų susivienyti. O kalbant apie izraeliečius apskritai, tai jie, net ir krintant ant galvų raketoms, iki šiol galvoja, kad tai normalu ir viskas praeis.
Nuo kančių žmonės atbunka, nebesuvokia jų, tarsi mušami vaikai, kurie, skaudesnius smūgius gaudami, vis labiau užsispiria. Ir nebeaišku, ką daryti.
Todėl darbas su izraeliečiais labai sunkus. Tūkstančiai žmonių kas vakarą platina, organizuoja ratelius, dalija brošiūras, stengdamiesi jėga pramušti šitą masę. Tokias sąlygas mums sudaro Kūrėjas.
Pietų Amerikos grupės – labai šaunios, jausmingos, išmanančios. Yra grupių, kurioms sunku platinti, nors viduje jos laikosi puikiai. Yra ir tokių, kurios eina ir platina mūsų medžiagą. Buvau Kolumbijoje, Čilėje, Meksikoje. Kiekviena grupė labai savita. Tačiau manau, kad visų Lotynų Amerikos grupių uždavinys – tarpusavyje susijungti, juk jų kalba bendra.
Kūrėjas suteikė joms labai rimtą sąlygą, jos turi pakilti virš regionų sampratos, nebežaisti pasidalijimo „mes čia, o jūs ten“, sukurti vieną bendrą Lotynų Amerikos skyrių. Kitaip tariant, nukreipti jėgas vieno bendro vieneto kūrimui.
Meksikos grupė surengė labai stiprų vienijimosi, išmanymo kongresą. Žmonės jau užaugo, yra gerai pasiruošę, viską puikiai organizavo. Bet problema ta, kad dvasinis pasaulis yra virš egoizmo. Tik užmezgę ryšius virš egoizmo, sukūrę apribojimą ir ekraną, pajusime dvasinį pasaulį, dvasią.
Tai labai rimtas darbas. Savo kelionės metu įsitikinau, kad pasiruošimas visiškai pasibaigė. Nėra žmonių nei Izraelyje, nei Kanadoje, nei Pietų Amerikoje, kurie žinotų daugiau arba mažiau už kitus, medžiagą suprastų kitaip nei kiti. Iš tikrųjų pasiekėme kažkokį bendrą vardiklį. O dabar būtinas tikslus darbas vienijimosi srityje, tai svarbiausia. Vadinasi, paruošiamoji dalis baigėsi, dabar reikia dirbti.
Pas mus, Izraelyje, vienijimosi procesas vyksta aštriau. Ir dirbti reikia visose 125 pakopose, iki visiškos vienybės.
Kyla klausimas, kaip tai praktiškai atlikti? Manau, kad negalėsime tam vadovauti iš „Bnei Baruch“ centro, nes mentalitetas, nors turi ir nedidelę įtaką dvasingumo realizavimui, ir rekomendacijos visiems iš esmės vienodos, bet sąlygos visur skirtingos. Vis dėlto bet kuriuo atveju dirbsime išvien.
Taisyklė visiems ta pati, o kaip ją realizuosite – jūsų reikalas.

Iš pokalbio prie stalo Toronto kongrese, 2014 m. rugpjūčio 4 d.

Klausimas. Kodėl mes vienijamės tik sunkiu laikotarpiu, kai atsitinka kokia nors nelaimė? Kai situacija pasikeičia, viskas nurimsta, grįžtame į senas vėžes: į susiskaldymą ir konkurenciją.
Atsakymas. Kam mums laukti smūgių, kad nelaimės akivaizdoje susivienytume ir mušami judėtume prie Kūrėjo? Geriau eiti Šviesos, ne kančių keliu.
Netgi dabar, jeigu organizuosime seminarus ratuose po to, kai buvo pagrobti paaugliai, tai vadinsis kančių, natūralaus vystymosi, o ne pagreičio (achišena) keliu. O jeigu apskritai neatliksime šios vienijimosi akcijos, bus dar blogiau, mes ne pažengsime, o nukrisime žemyn.
Mes patyrėme smūgį (minusą), dabar organizuojame ratą, t. y. pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir judame į priekį, prie geresnės būsenos. Šis kelias vadinamas natūraliu, „savo laiku“ vystymusi.
Jeigu sukurtume šį ratą ir pasistūmėtume į priekį be išankstinio smūgio, minuso, tai būtų vadinama Šviesos, laiko pagreitinimo keliu.
O jeigu patyrėme smūgį ir nekuriame rato, tiesiog puolame daryti nežinia ką, tada judame prie dar didesnio minuso, tarsi krintame. Judėdami keliu „savo laiku“ bent kažkaip pasistūmėjame tikslo link, o šiuo atveju apskritai nejudame prie jo.
Kitaip tariant, jeigu dabar, po tragiško paauglių pagrobimo, organizuosime vienijančius seminarus, tai vis tiek bus kančių, „savo laiku“ kelias.
Mums perduota metodika, kurią pasitelkę galime pagerinti savo gyvenimą visame kame ir bet kurioje situacijoje. Tik reikia ja pasinaudoti. Visos priemonės mūsų rankose. Mes žinome, kaip pritraukti gerąją jėgą, kuri automatiškai viską ištaisys. Ji tarsi švarus vanduo, kuris viską nuplauna. Užtenka ją pritraukti per seminarą, aptarimo ratą. Norite? Pabandykime!

Iš  2014 m. birželio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sekundė iki išsitaisymo

Vienykitės arba mirkite

Kongresas Sočyje. 3-ioji pamoka
Klausimas. Kildami ant aukštesnės pakopos, turime sujungti dešimt jos dalių į vieną, kad  pasistūmėtume dar toliau, tai yra turime padidinti šį skirtumą dar dešimčia kartų, prijungdami papildomą egoizmą. Kaip tai vyksta? Ar tai  susiję su mūsų veikla, skirta plačiajai publikai, su tais norais, kuriuos iš jos perimame?
Atsakymas. Jeigu tave veikia žmonijos skausmas, kas reiškia „nenutolk nuo visuomenės“, tada nori nenori įjungi juos į save ir pakeli iki grupės pastangų ir Kūrėjo.
Klausimas. Bet aš juk priimu jų kančias egoistiškai. Žiūriu į juos – jiems blogai, ir galvoju: „O kas, jei ir man būtų taip blogai…?“
Atsakymas. Tęsk. Nieko baisaus. Po truputį tavo nuomonė apie juos pasikeis. Tavo mintys laipsniškai patirs tam tikrą perdirbimą, tu truputį suminkštėsi ir jau nebūsi toks egoistiškas.
Klausimas. O kaip tai susiję su grupe? Jeigu gavau įspūdį iš išorinės publikos, turiu kažkaip tai perduoti grupei ir suvirškinti jos viduje?
Atsakymas. Tarkim, man kažką skauda. Kaip galiu išmatuoti tai savo darbe grupėje? Niekaip. Tai įeina į mano darbą ir viskas. Kas čia neaiškaus? Paprastos žmogiškos savybės.
Jeigu  plačiosios publikos kančios tampa mano kančiomis, jeigu jie daro man įspūdį, tada tai dirba manyje. O jeigu aš tiek surambėjęs ir abejingas, kad jie nedaro man įspūdžio, tai turiu verkti dėl to ir prašyti, kad mane suminkštintų, kad Kūrėjas duotų man galimybę juos pajausti.
Kodėl Jis neduoda man tokios galimybės? Kad aš papildomai paprašyčiau Jo, kad pajausčiau dar ir tokio kontakto su Juo poreikį.

Iš  2014 m. liepos 14 d. 3-iosios Sočio kongreso pamokos

Izraelio vykdomų karo veiksmų uždavinys – pastūmėti mus supratimo link, kaip ir dėl ko turime iš tikrųjų kovoti. Visi karai turi vykti mūsų viduje ir būti skirti vienijimuisi.
Klausimas. Kokia šiuo atveju mūsų sąveika su Aukštesniąja jėga?
Atsakymas. Aukštesnioji jėga – tai Gamtos, susitelkimo jėga, Šviesa. Kai tik ją pritraukiame, norime, kad ji ateitų ir įsigalėtų tarp mūsų, – taip ir įvyksta. Ir tada per mus, Izraelio tautą, ji perduodama visoms pasaulio tautoms.
Tokiu būdu iš tiesų sąvoka „Izraelio karai“ ima reikšti kovą prieš egoizmą, atskiriantį mus vieną nuo kito, už vienijimąsi, kurio jėgą turime pritraukti sau ir tautoms.
Klausimas. Ar galime šiais laikais atpažinti požymius to, kaip Aukštesnioji jėga atsiskleidžia ir keičia mus? Galbūt keičiasi proceso dinamika?
Atsakymas. Tai labiau rodo pasaulinė krizė, atskleidžianti, kad pasauliui trūksta vienybės, susitelkimo. Esame sistemoje, kuri su mumis elgiasi kaip su vienetu, bet, būdami tarpusavyje susiskaidę, juntame stygių, negalime gauti skirtosios gausos. Štai tokia pasaulinės krizės esmė.
Negatyvios pasekmės reiškiasi visose sferose – pradedant šeimos instituto žlugimu, tarpusavio neapykanta, karu, nesantaika, gamtos išteklių išeikvojimu ir t. t. Visa tai vyksta dėl netinkamų mūsų tarpusavio ryšių.
Klausimas. Ką liudija apribojimai, šiuo metu kaustantys mūsų karines pajėgas, turinčias geresnę ginkluotę?
Atsakymas. Turime įdirbį – tauta, vadinama „Izraelio tauta“, gyvena žemėje, vadinamoje „Izraelio žeme“. Kitaip sakant, turime visas būtinas sąlygas tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip iš mūsų reikalaujama. Juk sąvoka „Izraelis“ reiškia, kad visi esame susivieniję ir siekiame tikslo, paruošto mums nuo gimimo, – būti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Manau, kad izraeliečiai jau nusivylė smulkiomis, dalinėmis karinėmis pergalėmis ir yra pasirengę išgirsti, kas iš tikrųjų gali juos išgelbėti. Be abejonės, visi supranta, kad įprasti metodai nė per nago juodymą nepriartina prie problemų sprendimo.
Priešingai – metai po metų grimztame į jas vis giliau. Taigi, atsisakykime paskutinių iliuzijų – neišgelbės nei karinės, nei politinės priemonės. Padės tik tas sprendimas, kurį siūlo kabalos mokslas, apie kurį kalbėta jau prieš tūkstančius metų. Nuo to laiko niekas nepasikeitė.
Klausimas. Ar tiesa, kad šis karas pažadina, atveria žmonių širdis?
Atsakymas. Taip vyksta ne tik pas mus. Kartoju, mūsų karai kyla tik dėl to, kad parodytų – čia reikia visai kitokio pobūdžio sprendimo. Veikdami tik karinėmis priemonėmis, mes apskritai neiname tinkama linkme. Savo kaimynų nei įveiksime, nei  susidraugausime su jais. Neturime galimybės pastatyti čia Izraelio tautai namus, galų gale su tuo nesutiks visas pasaulis. Per visus valstybės egzistavimo metus jis priėjo išvados, kad mūsų čia nereikia, kadangi nesibaigiančio konflikto sąlygomis tampame visiems našta.
Iš esmės atvykome čia tam, kad įsirengtume „šiltą lizdelį“. „Tai susiraskite sau kitą prieglobstį, – sako mums. – Juk sugebate įsitvirtinti bet kur.“
Buvo visai kitaip, kai iškovojome Izraelio žemę išėję iš Egipto – tada mes atėjome čia, kad iš tiesų taptume „Šviesa tautoms“, kad pastatytume Šventyklą (pažodžiui „Namus Šventenybei“), t. y. vienybę, kurioje gali rastis Šviesa.
O ką duodame pasauliui dabar? Kam švaistome savo unikalumą? Ne šito laukė iš mūsų tautos.
Klausimas. Tai kur stumia mus šis viso pasaulio spaudimas?
Atsakymas. Jis kyla iš Aukštesniosios, jungimosi jėgos – visuotinės Gamtos jėgos, veikiančios negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, o dabar turi prasiskverbti į žmogiškojo lygmens „sluoksnį“, įsilieti į žmoniją. Bet mes esame tas „kamštis“, kuris neleidžia jai to padaryti. Dėl to ir kyla nelaimės bei karai. Jie adresuoti visų pirma mums.
Vis dėlto tikiuosi, kad suprasime: tai mūsų paskirtis – atverti Šviesai kelią, tapti „Šviesa tautoms“. Štai tada iš tikrųjų pasieksime taiką.

Iš programos „Rašo kabalistai. Izraelio karai“, IV dalis, 2014 m. liepos 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žydų vieta – Izraelio žemėje pagal gamtos dėsnį

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn