Klausimas. Paprastas žmogus net neįtaria, kad prie mūsų priartėja kažkokia aukštesnioji jėga ir sukuria mūsų gyvenime problemas. Senovėje buvo pranašai, kurie žmonėms pasakodavo apie Kūrėjo veiksmus. O kas dabar paaiškins, kas su mumis vyksta?
Atsakymas. Kabalistų užduotis – paaiškinti visiems, kas vyksta, o svarbiausia – papasakoti, kad yra vaistai, galintys ištaisyti nemalonią situaciją, kurioje atsidūrėme. Turime galimybę visus neigiamus reiškinius paversti teigiamais, tamsą paversti šviesa.
Klausimas. Kokie pokyčiai mumyse turi įvykti?
Atsakymas. Visi pokyčiai turi vykti tik vienijimosi linkme, daugiau nieko nereikia. Reikia įveikti savo priešiškumą, neapykantą vienas kitam, abejingumą ir suprasti, kad tik vienydamiesi geruoju pritraukiame Aukštesniąją jėgą. Kai ši jėga įsikūnys mumyse, pelnysime patį nuostabiausią gyvenimą.
Kiekvienam teks mokytis vienijimosi metodikos, kad suprastų, ką ir kaip reikia daryti. Taip pelnysime puikų gyvenimą ir anuliuosime visas nelaimes, problemas, ligas, karus, visą antisemitizmą.
Savo rankose turime labai galingą ginklą ir to net neįtariame – štai kur visa problema. Žmonės turi sužinoti, kas yra Aukštesnioji jėga ir kaip ja naudotis vienijantis. Vyksta karas ne su išorės priešu, bet Izraelio tautos viduje.
O kol kas žmogų gąsdina užuominos apie Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, juk jis šias sąvokas tapatina su įprastais religiniais stereotipais. Niekas iš tikrųjų nežino, kas slypi už šių sąvokų, bet kiekvienas savaip įsivaizduoja ir mano, kad supranta.
O iš tiesų Kūrėjas – tai bendroji Gamtos jėga. Yra daugybė jėgų, kurias tyrinėja fizika, chemija, biologija, zoologija, įvairiausių gamtos sistemų dėsniai. Tačiau pati bendriausia jėga, apimanti visas kitas jėgas, bendroji sistema, apimanti visas sistemas, vadinama Kūrėju. Štai ir viskas!
Kūrėjas – tai ne koks nors mistinis pavidalas, o bendroji jėga, turinti savyje visus savo sukurtus pasaulius. Todėl ji taip ir vadinasi.
Be to, Kūrėjas (bore) reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo-re). Tai yra, galime „ateiti“, tobulėti taisydamiesi ir pamatyti. Artėjame Aukštesniosios jėgos link todėl, kad susisiejame vieni su kitais, taip kurdami savyje gebėjimą pajusti Kūrėją.
Egzistuoja savybių atitikimo dėsnis, pagal kurį galime pajusti tik tokį reiškinį, su kuriuo turime bendrų savybių. Tai kaip gi mums įgyti Kūrėjo savybių, kad galėtume Jį pajusti? Tokių savybių įgyjame vienydamiesi su kitais žmonėmis.

Iš programos „Rašo kabalistai. Paruošti Izraelio tautą Šviesai“, 3 dalis, 2014 m. rugpjūčio 20 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Asilas raitas ant žmogaus

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Parengtis numeris vienas

Žmonės pradeda nusivilti dabartiniu mokslu. Juk kiek atradimų bebūtų atskleista, galiausiai matome, kad mokslo pagalba – niekinė.
Mokslas mums davė daugybę vaistų, kita vertus, medicina virto pasauline industrija, kurios tikslas toli gražu ne visada yra pacientų išgydymas.
Mokslas leido mums prigaminti maisto produktų, tačiau pusė pasaulio žmonių gyvena pusbadžiu.
Mokslas sukūrė visą armiją mašinų, pakeičiančių žmogų beveik visose srityse, tačiau dėl jų milijonai dirbančiųjų priversti plušėti už menką atlygį, o bedarbiai negauna nieko ir po truputį iškrenta iš gyvenimo.
Mes neįsikūrėme galutinai, – visi mūsų pasiekimai, iš tikrųjų, susiveda į kažkokį istorinį vingį. Šiandien, XXI a. pradžioje, tapo aišku – jis buvo reikalingas tik tam, kad suprastume: nei mokslas, nei technika, nei šiandieninė gyvenimo filosofija – niekas neatneš mums sėkmės.
Neturiu galimybės gerai gyventi, o, svarbiausia, nepajėgiu lyg davatka atplėšti žvilgsnio nuo savosios baigties. Juk norėčiau ne šiaip išnykti, metams slenkant, o atskleisti sau amžinąjį gyvenimą. Bet ne. Daugiausiai, ką galiu – tai mažiau krimstis šią akimirką, panaudodamas įvairų masalą. Toks mūsų gyvenimas.
Šiandien žmonija daro išvadas: kodėl, kam visa tai? Todėl atėjo laikas atsiskleisti kabalos mokslui. Juk tik bendros sistemos žinojimas, tik mokslas, tiriantis šios sistemos programą ir jos realizavimo būdus, iš tikrųjų verti mūsų dėmesio. Be jos nerasime tikro atsakymo nė į vieną klausimą.
Prie to veda nueito kelio analizė. Nuo Adomo laikų praėjo 5774 metai. Šimtus tūkstančių metų egzistuoja žmogaus giminė. Ir kas toliau? Ko pasiekėme per mūsų vystymosi laikotarpį? Ar žmogus daugiau džiaugiasi gyvenime? Ar labiau pasitiki? Ar geriau jaučiasi šiame pasaulyje? Ar jis žino, dėl ko gyvena? Ar paprasčiausiai egzistuoja, kad palaikytų savo biologinę veiklą, kad kūnas mažiau kentėtų?
Ir koks gi jis nelaimingas, priklausomas nuo gyvūninių savo organizmo poreikių, nuolat šiam save tempiančiam asilui tarnaudamas: dabar aš jį guldau, dabar maitinu, prausiu, dabar suteikiu malonumą… Visą gyvenimą žmogus rūpinasi savo kūnu, kuris, galiausiai, vis tiek numiršta.
Ir dėl to mes gyvename? Tam eikvojame žinias, mūsų asmenybės išteklius? Nejaugi žmogus manyje gyvena tam, kad pataikautų kūnui?
Tačiau dabar žmogus gali atskleisti kabalos mokslą, tada supras, ką įgijo.

Iš 2014 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas į skolą

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Klausimas. Kodėl jūs manote, kad žydų tauta turi kažkokią ypatingą paskirtį? Aš nesitapatinu su žydų tauta, o pirmiausia laikau save žmogumi, paskui –  Izraelio piliečiu ir tik galiausiai – žydu.
Atsakymas. Suprantama, kad žmogus nori išvengti sunkios savo padėties. Be to, jis nežino, kas iš tikrųjų jis toks ir ką pagal kūrimo programą privalo padaryti.
Aš pats užaugau Rusijoje, kur vešėjo antisemitizmas ir tvyrojo tokia neapykanta žydams, kokios tuo metu nebuvo nei vienoje kitoje pasaulio šalyje.Tai buvo po karo, po stalininių represijų ir aš tai patyriau savo kailiu. Ši tautybė buvo kliūtis stojant į universitetą, ieškant darbo, siekiant karjeros.
Ir, savaime suprantama, dėl to aš taip pat nenorėjau priklausyti žydų tautai, kuri šiame pasaulyje ir žmonių visuomenėje buvo atstumtoji. Tačiau nebuvo išeities ir pradėjau aiškintis, kas vyksta. Šis reiškinys savo neigiamais padariniais atrodė man toks ypatingas, kad privalėjau su juo susipažinti.
Negalėjau nuo jo pasislėpti ir todėl, jei jau man teko toks vaidmuo, privalėjau sužinoti, kas už to slypi. Todėl pradėjau tyrinėjimą, kuris atvedė mane prie kabalos mokslo.
Klausimas. Pasaulyje egzistuoja daugybė antisemitizmo apraiškų ir sunku suprasti, kaip žmonės gali to nepastebėti?
Atsakymas. Jie tiesiog nenori to matyti. O Izraelio žiniasklaida nemini tokių faktų, kadangi nenori parodyti, kad pasaulis  Izraelio atžvilgiu nusiteikęs priešiškai. Jie tai pateikia taip, tarsi būtų protestuojama prieš tam tikrą vyriausybės politiką ar kažkokias partijas, bet ne prieš visą Izraelio tautą.Tai niekur neminima.

Iš 2014 m. rugpjūčio 14 d. 426-ojo pokalbio apie naujajį gyvenimą

Daugiua šia tema skaitykite:

Nereikia naujo faraono, vardu Hamas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Spaudimas iš viršaus, spaudimas iš apačios…

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Stovėdamas priešais išorinę publiką žmogus tarsi laiko egzaminą: „Grupė nuostabi, viskas pasaulyje ištaisyta, išskyrus mane. Aš stoviu prieš savo neištaisytus norus – šie žmonės yra mano sielos dalys.
Mano užduotis – įtikinti štai šią savo širdies ar šią savo proto dalelę, kad mums reikia susirinkti į vieną organizmą. Kaip aš galiu tai padaryti, kaip man pasiekti jų širdis?“
Taip Abraomas kalbėjo Senovės Babilono gyventojams, įtikinėdamas, kad visi jie yra viena visuma, kad negali gyventi nesantaikoje vienas su kitu, kad išsiskirsčius bus daug blogiau, – priešingai, turi susirinkti kartu.
Mes taip pat išeiname į mases su šiuo maldavimu. Jie turi pajausti mūsų dalyvavimą, mūsų šilumą, kad darome tai ne formaliai, o iš visos širdies. Žmonės atsilieps į tai, bet turime pasiruošti viduje. Mums reikalingi visi troškimai, kurie atsiskyrė nuo mūsų, turime juos prie savęs prijungti.
Klausimas. Ką manyti apie mano draugus?
Atsakymas. Draugai – tai irgi tavo norai, bet jie jau sutinka su tavimi sukurti vieną širdį. O masės dar nesutinka. Bet visi priklauso vienai širdžiai, vienam norui – tavo asmeniniam. Kiekvienas iš jūsų turi asmeninę visatą, asmeninį pasaulį. Ir visi, išskyrus tave, – tai tavo noro dalys: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus. Prijunk visa tai prie savęs, t. y. pamilk visus.
Tu išeini į žmones, nes jie tau reikalingi. Jie turi pajausti, kad tavo širdis atvira jiems, kad tu jiems nesi abejingas, kad tavo noras nukreiptas į juos ir per tave nusileidžia ypatinga jėga. Tai – pirmoji žinia.
O paskui visame pasaulyje pasireikš laidavimas. Tai teisingo visų sudužusių indų susijungimo sąlyga.

Iš 2014 m. birželio 10 d. trečiosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklai, užmesti jūroje

Šviesa ieško ieško suvienytos širdies

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Daug kartų girdėjome, kad visų pirma turi išsitaisyti Izraelio tauta. Ar verta mums susitelkti į jos išsitaisymą, kad priartėtume prie mūsų tikslo ir suteiktume malonumą Kūrėjui?
Atsakymas. Izraelio tauta vadinama ta žmonijos dalis, kuri siekia Kūrėjo vienydamasi tarpusavyje. Ir ne daugiau! Nėra tokios prigimtinės sąvokos „Izraelis“, esą kažkas gimė izraeliečiu, o kažkas ne. Mes žinome, kad ši sąvoka pirmą kartą atsirado senovės Babilone.
Dvasiniame pasaulyje sąvoka „Izraelis“ – tai kryptis Kūrėjo link vienijantis tarpusavyje, sukuriant savyje norus, panašius į Kūrėjo, tai yra vieno, vienintelio, vieningo. Todėl visų pirma mes esame norintieji suvokti Kūrėją mūsų vienybėje.
Kitas ratas, su kuriuo turime dirbti, – tai tie, kurie prieš 2000 metų buvo pasiekę šią būseną ir iš jos nukrito. Juose slypi dvasinis genas, kuris veikia į priešingą pusę, atstumdamas juos nuo dvasinio vystymosi, nes sudužęs kli (indas) veikia priešinga kryptimi. Ir jei nors vienas iš mūsų turi bent menkiausią galimybę, turime stengtis bet kokiais būdais dirbti su tokiais žmonėmis. Čia, Izraelyje, tokia galimybė yra, nes čia jų – dauguma.
Likusi žmonijos dalis – tai pasaulio tautos, kuriose taip pat egzistuoja šie genai, bet jie dar niekada nebuvo pabudę: nei Babilone, nei po Babilono, nei dabar. Su jomis mes dirbsime paskiausiai, juk kuo didesnę surinksime stiprią vidinę dalį, tuo lengviau mums bus dirbti su šia išorine dalimi, nutolusia nuo dvasinio siekio.
Todėl išsitaisymas vyksta nuo vidinės dalies išorinės link. Apie tai rašo Baal Sulamas „Pratarmėje knygai „Zohar“ (p. 60–70).
Visi žmonės visame pasaulyje, siekiantys suvokti ir atskleisti Kūrėją, yra „jašar k-El“ – siekiantys Jo. Jei tarp jų nebus tarpusavio vienybės ir susijungimo su Šviesa, tada negali būti ir kalbos, kad Šviesa nuo jų pasklistų pirmiausia Izraelio tautai, o paskui ir kitoms tautoms, todėl kad svarbiausia – tai mūsų bendras tarpusavio ryšys.

Iš 2014 m. Liepos 11 d. 2-sios  Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Klausimas. Kyla įspūdis, kad Izraelio tautoje yra labai gilus slaptas ryšys, kaskart prabundantis, pasireiškus išorinei grėsmei?
Atsakymas. Kai mus materialiajame lygmenyje spaudžia, imame jausti aukštesnio lygmens vidinį ryšį. Galima sakyti, kad šis ryšys prabunda, tiksliau, mes patys tampame jam jautresni.
Gyvenu įprastą gyvenimą: namai, šeima, darbas, ir staiga kyla įtampa – problemos, nelaimės, karas. Todėl man norisi būti mažiau susijusiam su šiuo sluoksniu, žemiškuoju gyvenimu. Noriu pakilti virš jo ir atitrūkti nuo visų šių problemų.
Tai padeda man silpniau jausti šį įprastą žemiškąjį sluoksnį ir tapti jautresniam aukštesniajam gyvenimo lygmeniui, kuriame kadaise buvome susijungę į vieną dvasią. Kadaise mes jau realizavome principą „būti vienu žmogumi su viena širdimi“, gyvenome kaip viena tauta, t. y. su viena dvasia, vienu noru, vienu ketinimu ir tikslu, laiduodami vienas už kitą.
Kiekvienas suprato, dėl ko jis egzistuoja, rėmėsi principais: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats“, „Mylėk artimą kaip pats save“, „Visas Izraelis – draugai“. Tautoje viešpatavo vienybė ir laidavimas. Gal ir neilgai, bet visa tai buvo ir yra įrašyta mūsų genuose. Todėl savo šaknimis esame susiję su šiuo lygmeniu. Tą akimirką, kai mums materialiajame lygmenyje pasidaro blogai, iš karto tampame jautresni dvasiniam lygmeniui.
Šis lygmuo yra mumyse visada ir sunkiais momentais tuoj pat prabunda jo pajutimas. Todėl esame pasiruošę padėti kareiviams bei vienas kitam. Taip elgiamės ne tik todėl, kad jaučiamės broliais nelaimėje ir vienijamės materialiajame lygmenyje kaip gyvūnai, kartu gelbėdamiesi iš miško gaisro, bet ir dėl aukštesnių priežasčių.
Mūsų tarpusavio užuojauta kyla iš dvasinių šaknų, iš priklausymo tai pačiai šakniai. Šiame pasaulyje nėra tokio ryšio. Jis leidžia taip stipriai pajusti vienam kitą, kad šiame tarpusavio ryšyje, vienoje širdyje, neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Tai ir reiškia būti vienu žmogumi su viena širdimi.
Turime grįžti į šią būseną – vieno žmogaus su viena širdimi. Negalime leisti, kad šis procesas būtų išjudintas „Egipto bausmių“, kaip buvo seniau. Tie smūgiai suartino Izraelio tautą, priartino vienybę, kaip sakoma: „Faraonas priartino Izraelio sūnus prie Kūrėjo.“ Tačiau dabar mes patys turime judėti šios vienybės link – nereikia karo, naujo faraono, vardu Hamas, ir iš visų pusių puolančių priešų.
Vietoj jų patys turime išsiugdyti svarbą tos būsenos, kai buvome kartu, turime norėti siekti jos geruoju, o ne lazda varomi. Kalbėkime apie tai, plėtokime šią mintį, reklamuokime, kad imtume norėti vienybės. Tuomet neprireiks jokių išorinių negatyvių faktorių, tobulėsime geruoju.
Dvasinis ryšys visada buvo mumyse, tik paslėptas, per šiokiadienių rūpesčius nepastebimas. Tačiau galime jį pažadinti ne tik karo, bet ir taikos metu. Tada ir kasdienis mūsų gyvenimas taps dvasingesnis, nukreiptas į aukštesnį tikslą. Galime visą kasdienį gyvenimą išnaudoti nuolatiniam mūsų vidinio ryšio atnaujinimui ir gaivinimui.

Iš 2014 m. rugpjūčio 12 d. 425-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Dvasinio gyvenimo išvakarėse

Izraelis, naujo gyvenimo viltis

Klausimas. Kaip įveikti platinimo baimę ir netikėjimą sėkme? Kaip galime sustiprinti vienas kitą kelyje ir suteikti pasitikėjimo?
Atsakymas. Iš tiesų, eidami į gatves, vesdami įvairius renginius, namų ratelius, susitinkame su labai pavargusiais žmonėmis, nepasiruošusiais klausytis mūsų, tinginčiais kur nors dalyvauti. Ir iš tikrųjų jie labai pavargo gyventi, yra labai išsekę. Todėl mums, norint prie jų prieiti, tenka įveikti daugybę kliūčių.
Problema ta, kad žiūrėdami į pasaulį nežinome, kaip sugebėsime jį ištaisyti – juk žmonių tiek daug, septyni milijardai! Ką saujelė mūsų žmonių gali padaryti su visais šitais milijardais Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje…
Vis dėlto nesuprantame, kad ne mūsų užduotis visa tai taisyti. Vienu mažu mygtuku arba nedideliu čiaupu mes atveriame kelią Šviesai, ir ji viską ištaiso. Mes – kaištelis angoje Šviesai patekti, mes tik atveriame tą angą. Nereikia baimintis viso likusio darbo, juk jį atliks Šviesa. Ji sukūrė tamsą, ji ir apšvies.
Gali būti taip, kad vienerių metų vaikelis savo mažučiu piršteliu spusteli mažą mygtuką, ir staiga visą pasaulį užlieja šviesa. Viskas priklauso nuo to, kokią jėgą sujudiname. Galime sukelti Šviesos veikimą, o ką ji padarys – jau ne mūsų reikalas.
Todėl nesibaiminu, kad laukia toks didelis darbas. Tai ne mano, o Kūrėjo darbas. Aš esu Jo partneris, mano užduotis – suteikti Jam galimybę veikti. Aš Jį suaktyvinu kaip kūdikis, kuris atsiveda suaugusįjį už rankos ir pirštu jam parodo, ką reikia padaryti. Paprastai šitaip elgiasi vaikai, kai jiems patiems neišeina ko nors padaryti.
O mes nerimaujame, kaip reikės ištaisyti visą pasaulį, visas tautas, jų protą ir jausmus, kai jie nepasiruošę ir nenori mūsų klausytis. Bet mums ir nereikia šito daryti. Atlik savo užduotį ir pamatysi, kaip viskas išsispręs savaime.
Baal Sulamas neragina mūsų eiti pas savo priešus ir juos papirkinėti, tarsi, jei darysime jiems daugiau gero, jie bus mums palankesni. Nieko panašaus! Tai yra visiškai neteisinga.
Mes į savo ligonines priimame teroristus ir gydome juos. Manote, kad jie kada nors mums atsidėkos? Priešingai, jie dar blogiau elgsis su mumis. Juk mes darome ne tą, ką iš tikrųjų turime daryti. Tai absoliutus melas.
Turime parodyti, kad dėl jų visiškai nieko nepadarysime materialioje plotmėje, tik dvasinėje. Pasauliui nereikia mūsų Nobelio premijų, mūsų medicinos ir puikių žemės ūkio laimėjimų. Jis mūsų dėl šito niekada neįvertins. Pasaulis nesąmoningai reikalauja tik mūsų išsitaisymo, o jei to neatliekame, kaltina mus dėl visų savo problemų.
Nėra prasmės teisintis, kad padarei daug gero – esi kaltas, nes neatlieki to, ko iš tavęs reikalaujama. Kūrėjas šito reikalauja iš Izraelio per pasaulio tautas. Kūrėjas sukietina Faraono širdį ir per jį kalba tau, ką reikia daryti.

Iš 2014 m. birželio 19 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Klausimas. Izraelis kartais susiduria su iracionaliomis situacijomis, konfliktais, kurių išspręsti savo naudai jis nepajėgia. Pavyzdžiui, turėdami didžiulę ginkluotės persvarą, negalime laimėti, nes kaunamės gyvenamuosiuose kvartaluose. Ir apskritai, visas pasaulis įdėmiai mus stebi, neleidžia veikti taip, kaip norėtume.
Iš esmės, būdami surištomis rankomis ir kojomis, sužadiname vis didesnę visų neapykantą. Be to, šiuolaikinių karų svorio centras persikelia į kovos už visuomenės nuomonę, kuri ir lemia sėkmę, pusę. Ar šioje situacijoje nėra užuominos apie jos sprendimo būdą?
Atsakymas. Iš tikrųjų dabartiniuose karuose kovojama ne tiek ginklais, kiek darant įtaką visuomenės nuomonei, ir pergalę lemia persvara ne kovos lauke, o protuose, kai formuojama nuomonė, kas teisus, o kas ne. Taip ir išeina, kad laimėti gali tas, kuris gudresnis arba geriau meluoja.
Vienu žodžiu, karai jau nebe tokie, kaip anksčiau. Galingos armijos, technika, ginkluotė, šarvai užleidžia pozicijas medijų arsenalui. Vis dažniau mūšiai verda tik tarp požiūrio taškų.
Nuo viso to nebetoli iki sąvokos „Izraelio karai“ tikrosios prasmės. Seniau kariavome tikrus „Izraelio karus“, kad galėtume atstovauti kategorijai „Izraelis“, kuri reiškia būti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, t. y. būti vieningiems. Tuo pačiu tampame panašūs į Aukštesniąją, Šviesos jėgą, kuri srūva per mus ir viešpatauja mumyse. Taip mes laimėdavome.
Dabar, praėjus dviem tūkstančiams tremties metų, nukritę iš dvasinių vienybės aukštumų, vėl turime tarpusavyje vienytis. Todėl, norime to ar ne, mūsų karai įgauna tą patį ankstesnį ideologinį charakterį. Kitaip tariant, karai vyksta pažiūrų sferoje – už susivienijimą.
Ateityje ginklais taps būtent informaciniai duomenys, diegiamos mintys, koncepcijos – ideologija. Juk mūsų dienomis visas pasaulis taip susietas tarpusavio ryšiais, kad jį suskaidžius dalimis, izoliavus šalis vienas nuo kitų, nė viena nepajėgtų išgyventi. O juo labiau Izraelis, kuris visiškai priklauso nuo prekybinių ir pramoninių ryšių su Amerika, Europa, Azija ir t. t. Kas liks iš mūsų, jei nutrūks importas ir eksportas? Kitų šalių situacija irgi ne ką geresnė.
Todėl šiuolaikinėje epochoje neįmanoma kariauti ir mėgautis visagalybe. Esame sukaustyti JTO ir kitų tarptautinių organizacijų įstatų, mums gresia sankcijos ir apribojimai, net boikotas, kuris gali įgauti įvairias formas ir pasireikšti įvairiuose lygmenyse. Jei mums užblokuotų prekių mainus ir finansinius srautus, imtume dusti, pasijustume surakinti ir nieko negalėtume padaryti. Kiekviena šalis nuolat yra susijusi su visu pasauliu.
Štai ir išeina, kad ginklai nenaudingi, nes negali jais naudotis nieko nepaisydamas. Nes rytoj tau atjungs „deguonį“ ir uždusi. Ekonomika visiems užkrauna priklausomybės nuo gerų tarpusavio santykių su partneriais naštą.
Šios priklausomybės nuo pasaulio pasekmės tokios, kad pasaulis daro įtaką ir nukreipia tave nepaisydamas tavo norų. Pavyzdžiui, Rusija dėl jai taikomų sankcijų praras milijardus, ji negali elgtis taip, kaip nori.
Galų gale, karas – tai verslas, kuriame apskaičiuojamas pelnas ir atsižvelgiama į nuostolius. O žala šiais laikais gali būti tokia, kad neturėsi, kuo priešintis arba kovoti kitame kare.
Štai todėl bet kokiame konflikte būtina nors menka pasaulinė parama.
Klausimas. Vadinasi, jeigu jos nesulauksime, neturėsime galimybės laimėti?
Atsakymas. Teisingai. Dabartinėje mūsų situacijoje tokios galimybės nėra. Tenkinamės laikinais „sprendimais“, kurie išsilaiko vienus ar dvejus metus.
Tikrojo sprendimo nebus, kol į savo pusę nepalenksime didesnės pasaulio dalies. Kaip? Parodydami, kad jai mūsų reikia, kad galime būti „Šviesa tautoms“, kad per mus ateina gausa. Juk to nenusipirksi už jokius pinigus, niekur kitur negausi.
Ir čia nėra jokių stebuklų, tik Gamtos dėsniai. Kabala – mokslas, kuriuo remdamiesi galime viską tiksliai apskaičiuoti, jei pakankamai gerai suvokiame bendrąją sistemą.

Iš programos „Rašo kabalistai. Izraelio karai“, IV dalis, 2014 m. liepos 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio žemė – ne šiltas lizdelis

Krizė veda karo link

Augti be lazdos

Sąveikaujame su jėgų sistema, kuri siekia pusiausvyros ir siunčia mums interaktyvius atsiliepimus. Be to, egzistuoja viena Jėga, judinanti visus. Tai – pusiausvyros Jėga. Ji veikia visas pavienes jėgas, visas dalis – kad atvestų jas į visuotinę pusiausvyrą. Ši Jėga vadinama „Kūrėjas“ arba „Gamta“.
Bet ji neatsiskleidžia mums, nes tada mes susivienytume priverstinai. Pavyzdžiui, Kūrėjas akivaizdžiai pareikalautų mūsų: „Susivienykite – kitaip jums galas“. Aišku, kad mes Jo paklausytume, nes nėra kitos išeities.
Bet taip neužaugtume. Juk mūsų pasirinkimas – tapti „geru berniuku“ – liktų gyvūninio lygmens ir būtų pagrįstas bausmės baime.
Kita vertus, šiandien, kai esame baudžiami, tai vis dėlto neverčia mūsų tapti „geru berniuku“. Nėra aiškaus ryšio tarp vieno ir kito – ir būtent tam, kad mes patys kompensuotume trūkumą savo supratimu, kad išaugtume ir įgautume, suvoktume visą kūrinijos sistemą.
Taip pat ir tėvai bausdami vaiką neverčia jo tuoj pat paklusti. Juk jie nori, kad jis augtų, kad skirtų gėrį nuo blogio ir pats suprastų, kaip teisingai elgtis. Tegul mažasis žiopliukas tampa dideliu žmogumi, tegul nuo kvailų poelgių pereina prie protingų.
Negalima tiesiog „pliekti“ jį kaip gyvūną, kuris tavęs bijo ir priklauso nuo tavęs, ir todėl vykdo tavo norus. Ne, mes nenorime, kad vaikas taip priklausytų nuo mūsų, mes norime jo sąmoningumo, tobulėjimo, savimonės, teisingo pasirinkimo.
Štai todėl ir nėra tiesioginio ryšio tarp bėdų ir, atvirkščiai, gerų poelgių. Gamta viską paruošia taip, kad šį laikotarpį tarp nelaimių ir gerų darbų turėtume užpildyti blogio suvokimu.
Klausimas. Kaip gi visa tai susijungia?
Atsakymas. Kabalistai turi mokyti Izraelio tautą to, kaip reikia veikti. O kai Izraelio tauta pasieks supratimo ir pajautimo laiptelį, ji pradės mokyti visą žmoniją. Tai ir reiškia – „būti šviesa tautoms“. Po vidinio išsitaisymo pamatysime, kiek jie pasirengę priimti tai iš mūsų.
Šiandien turime mokslą, yra žinių apie tai, ką reikia daryti. Ir mes stengiamės užmegzti ryšį su liaudimi.

Iš 2014 m. Liepos 18 d. programos „Kabalistai rašo. Izraelio karai“, 2 dalis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio žemė – ne šiltas lizdelis

Spaudims iš viršaus, spaudimas iš apačios…

Pasaulis be kančių

Kongresas Sočyje, VI pamoka
Klausimas. Kaip be kančių pereiti tas būsenas, kurios artimiausiu metu užklups pasaulį?
Atsakymas. Tik pritraukiant Aukštesniąją Šviesą. Nieko kito nepadarysi. Tuomet eisime achišenos, t. y. Šviesos, keliu. Kitaip laukia didelės kančios arba disbalansas, kai kančių bus 90, o Šviesos – 10 procentų.
Žiūrėkite, kas vyksta pas mus, Izraelyje, – tai tiesiog akivaizdus pavyzdys – mažai Šviesos, daug kančių. Kenčiame visi: ir mes, ir arabai. Šitaip dėl mūsų šalyje atsiranda disbalansas.
Klausimas. Svarbiausia išsitaisymo dalis – Izraelio tauta, gyvenanti šios šalies teritorijoje. Visa „Bnei Baruch“ organizacija dirba, kad ji susivienytų. O koks mūsų vaidmuo? Ką mums daryti, jei išsitaisymas prasideda ten? Kokių mūsų pastangų reikia?
Atsakymas. Visos pasaulio grupės, taip pat ir Izraelio, tarpusavyje sujungtos į vieną sistemą. Šviesą į mūsų pasaulį pritraukia bendros pastangos. Pirmiausia Šviesa veikia per mus, o tik po to per Izraelio tautą – štai kur problema. Mums reikia tą tautą suvienyti, bet tai labai sunki užduotis. Vėliau per Izraelio tautą Šviesa pasieks visą likusį pasaulį.
Visas šias tris pakopas turime pasistengti pagal galimybes sujungti. Yra dar daug neišnaudotų išteklių. Jeigu juos tinkamai realizuosime, pasaulyje kančių nebus.

Iš VI kongreso Sočyje pamokos, 2014 m. liepos 14 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Susivienijimas nelaimės akivaizdoje

Sekundė iki išsitaisymo