Klausimas: Izraelio valstybė buvo kuriama su didele naujos, geros ateities viltimi. Bet vietoj to čia nesibaigia karai. Kodėl taip yra, kad paskutiniuosius šimtą metų mes nuolatos kariaujame su arabais?
Atsakymas: Kuo remiantis mes reiškiame savo teisę į šią žemę? Dėl to, kad kadaise istorijoje ji mums priklausė? Bet žydai kažkada atėjo į šią žemę iš Egipto – tai irgi istorija.
Žinome, kad per istoriją visos tautos kilojosi iš vienos vietos į kitą. Praėjus dviem tūkstančiams metų neįmanoma pasakyti, kas kur gyveno: tai jau ne tos pačios tautos, kokios buvo senovėje. Tik indėnai Amerikoje dar kai kur pasilikę savo protėvių žemėse.
Kodėl gi mes XX amžiuje staiga reikalaujame perduoti mums Izraelio žemę ir pareiškiame, kad ji mums priklauso?  Tai galioja tik su sąlyga, kad mes grįžtume čia dėl savo ypatingos misijos įvykdymo, kaip tai ir buvo senovėje.
Žydai užkariavo Izraelio žemę po išėjimo iš Egipto ir keturiasdešimties metų klajonių dykumoje. Pasaulio tautos taip pat gali mus apkaltinti tuo, kad užgrobėme šią žemę, kurioje gyveno septynios kitos tautos. Turime visiems įrodyti, kad žydai atėjo į Izraelio žemę atlikti ypatingą užduotį, reikalingą visiems ir gelbstinčią visas tautas. Ir tada visi sutiks, kad tai teisinga – juk darome tai ne dėl savęs, o dėl viso pasaulio gėrio.
Klausimas: Kaipgi mums veikti esant šioms realioms sąlygoms, kuriose atsidūrė Izraelio valstybė,  apsupta priešų, kurie jos nekenčia? Ar turime taikos viltį, ar ši konfrontacija tik didės?
Atsakymas: Neturime jokios taikos vilties. Priešprieša tęsis, kol Izraelio tauta neįgyvendins savo paskirties Izraelio žemėje. Ir tada visos tautos supras, kodėl žydai yra čia, ir sutiks su tuo  – taip pat ir mūsų kaimynai.
Klausimas: Kokiu būdu galėsime užgesinti neapykantą jų širdyse?
Atsakymas: Izraelio tauta turi ypatingą slaptą įrankį. Žydų tauta – viso gėrio ir viso blogio šaltinis pasaulyje. Todėl neatsitiktinai visur egzistuoja antisemitizmas ir visas pasaulis arba už Izraelį, arba prieš jį. Nerasite žmogaus, kuris būtų abejingas, neutralus Izraelio atžvilgiu: arba jis jaučia meilę, arba neapykantą.
Jei jis kol kas neutralus, vadinasi, jam dar nesusiformavo šis klausimas ir dar neatėjo laikas. Izraelis – tai labai svarbus faktorius, darantis poveikį pasauliui. Galime laikyti šį poveikį iracionaliu, virtualiu, dvasiniu, bet jis labai stipriai veikia pasaulį. Ir todėl pasaulis visada sutelkdavo visą savo dėmesį į Izraelį ir nurodydavo jį kaip blogio šaltinį.
Bet Izraelis gali būti ir gėrio šaltiniu. Visas blogis ir visas gėris pasaulyje priklauso tik nuo tarpusavio ryšio tarp žmonių. Jei mes sukursime tinkamus ryšius Izraelio tautos viduje, tai tuo priversime visą pasaulį užmegzti tinkamus, gerus, šiltus abipusius tarpusavio ryšius.
Ir tada visas pasaulis supras ir pajaus, kad tai ateina iš Izraelio, ir sutiks su visu jo egzistavimu: tai yra su tuo, kad būtent žydai turi gyventi Izraelio žemėje vienydamiesi ir taip sukurdami gerojo susijungimo šaltinį visam pasauliui.
Taip mes įgyvendinsime savo paskirtį. Ji suteikta mums gamtos, o ne todėl, kad mes taip panorėjome. Tai glūdi gamtos viduje kaip jos dėsnis. Kaip ir antisemitizmas – taip pat yra gamtos dėsnis.

Iš 2014 m. liepos 17 d. 421-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spaudimas iš viršaus, spaudimas iš apačios

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Sekundė iki išsitaisymo

Klausimas. Argi Izraelis neša pasauliui šviesą? Kol kas visi mus kaltina, kad nešame pasauliui blogį.
Atsakymas. Kol kas mes užkišame šviesos kanalus ir neleidžiame šviesai  išsilieti per juos visiems pasauliams. Mes esame pačiame žemiausiame pasaulyje, visos kūrinijos centre, užkirsdami kelią šviesai sklisti iš aukščiau žemyn tuo, kad neleidžiame jai pakilti atgal – iš apačios į viršų.
Problema ta, kad visi esame šviesos vandenyne, bet ši šviesa sklinda iš viršaus į apačią ir spaudžia mus per tas sistemas, kurias turime įjungti į darbą, bet to nedarome. Šviesa spaudžia Izraelį per gamtą, per pasaulio tautas.
Izraelio jaučiamą spaudimą iš apačios daro tie, kuriems jis turėtų atnešti šviesą, o spaudimą iš viršaus sukelia šviesa, kuri turi per jį pasklisti visoms pasaulio tautoms ir negyvajai, augalinei bei gyvūninei gamtai. Izraelis yra viduryje ir jaučia spaudimą iš dviejų pusių.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Skydas motinų rankose

Klausimas. Visiems aišku, kad atsidūrėme aklavietėje ir reikia imtis skubių priemonių. Tačiau nežinia, kokį sprendimą siūlo Baal Sulamas ir kokiu būdu jūs siūlote sustabdyti sistemą, siunčiančią į mus raketas? Ar manote, kad kariniai veiksmai nieko neduos?
Atsakymas. Nesakau, kad iš viso nereikia gintis. Mes privalome atsakyti į puolimą, bet tik tam, kad laimėtume laiko, per kurį galėtume peršokti ant kitų bėgių.
Klausimas. Kol neprasidėjo naujas eskalacijos ratas?
Atsakymas. Jei teisingai spręsime šitą problemą – taip, kaip nurodo mūsų Tora, tai naujo rato ir nebus. Tora reikalauja iš mūsų tarpusavio susivienijimo. Dabar esame tokioje pačioje padėtyje kaip prie Sinajaus kalno ir turime tapti vienu žmogumi su viena širdimi. Susivienysime – laimėsime, o jei ne – būsime čia palaidoti.
Komentaras. Izraelio visuomenėje yra daug žmonių, kuriems naudingas tautos susiskaldymas. Visi nekenčia vieni kitų. Vieni – rusų, kiti – išeivių iš Rytų, treti – atvykėlių iš Europos. Šis susiskaldymas ne nyksta, o tik stiprėja. Advokatai ima kyšius, policininkai aplaidžiai atlieka savo pareigas, visa sistema genda…
Atsakymas. Tai aiškus ženklas, kad turime skubiai pradėti savo išsitaisymą, juk mumyse visa problemos esmė.
Komentaras. Visas internetas pilnas priešiškų išpuolių prieš mus. Atsidūrėme visuotinės neapykantos žiede, ant mūsų krinta raketos.
Atsakymas. Ši būsena – pati tinkamiausia išsitaisymui. Juk viskas atsiskleidė. Paaiškėjo, kad sistema sugriauta, ir mes pralaimime visose srityse. Negalime savęs kurti.
Vis dar laikomės kartu, nes mus spaudžia neapykantos kupini priešai. Bet jei nebūtų kaimynų, su peiliais apsupusių iš visų pusių ir trokštančių mus sunaikinti savoje šalyje, tai imtume vieni kitus žudyti.
Reikia tik padėkoti mūsų nekentėjams, kad jie sulaiko mus kartu lyg riešutus maiše. Kitaip jau seniai būtume išsilakstę ir nepalikę net prisiminimų apie Izraelio tautą, kuri gali pakilti. Tik išorinė neapykanta leido mums iki šiol neišnykti tarp septynių milijardų žmonių.
Esame finaliniame taške, iki išsitaisymo liko sekundė. Išsitaisysime gaudami smūgius arba, padedant protui, išsitaisymo procesą paimsime į savo rankas ir eisime gėrio keliu – arba eisime Šviesos ir laiko greitinimo keliu (achišenos), arba kančių keliu, vyks natūrali įvykių vystymosi eiga (beito).
Šviesos kelias reiškia, kad patys imsime šviestis. Be visuotinio išsilavinimo nėra kitos galimybės išsitaisyti. Išsitaisymo metodiką reikia perduoti visai tautai ir paaiškinti mūsų išskirtinumą, kodėl mūsų nekenčia, ką turime padaryti, kad iš tikrųjų pažengtume pirmyn ir pastūmėtume į priekį visą žmoniją.
Visi turi sužinoti, ko iš mūsų reikalauja Gamta. Žodis „gamta“ turi tokią pačią skaitinę reikšmę (gematriją) kaip ir Kūrėjas. Tai yra ta pati jėga. Kiekvienas turi sužinoti tikrąją Torą, duotą mums, kad išsitaisytume padedant Šviesai, grąžinančiai prie Šaltinio.
Tora – tai Šviesa, grąžinanti prie Šaltinio, o mūsų prigimtis – blogasis pradas, mūsų egoizmas. Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“, juk jos padedami mes taisome egoizmą. Šviesa, esanti Toroje, – davimo ir meilės jėga, ji mus taiso. Todėl turime mokytis išsitaisyti ir šią metodiką perduoti visam pasauliui.
Tai labai paprasti ir lengvi dalykai. Pasakyta, kad „visa Tora – labai lengvas užsiėmimas“. Iš tikrųjų taip, jei žmogus nesipainioja ir daro tai, ką reikia daryti. Mes privalome tai padaryti.
Kai išeisite į žmones ir imsite aiškinti, pamatysite, kaip jie visi bus pasirengę, pritars jums, norės klausytis ir prisijungti prie jūsų.

Iš 2014 m. liepos 8 d. programos „Izraelio tautos misija“, Nr. 2

Daugiau šia tema skaitykite:

Taikos kupolas virš sūnų

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Vienykitės arba mirkite

Klausimas. Kai kalbame su žmonėmis, jie sutinka, kad problema – vienybės stoka. Jie netiki, kad įmanoma pasiekti vienybę ir taiką tarp žmonių. Ką daryti su šiuo netikėjimu?
Atsakymas. Visko išmokstame iš savo patirties. Jeigu diskusijų rate metu pajuntame šilumos, artumo jausmą, kurių anksčiau niekada nepatyrėme, vadinasi, čia gimsta nauja jėga. Kodėl ji negali šildyti žmogaus nors kelias valandas ar dienas, priversti pažvelgti kitaip į žmones ir supančią realybę?
Tai vadinama „pažinti aukščiausiąją jėgą per jos veiksmus“. Kūrėjas parodo mums savo buvimą, nors ir užslėptą, ribotą. Bet mes jau galime pajusti, kaip Jis gimsta ir atsiskleidžia mūsų rato viduje.
Žmonės netiki, kad tai įmanoma, o mes įrodinėjame, kad įmanoma, ir vedame juos per šiuos potyrius. Padarykime pratimą ir įsitikinsime, kad ši jėga veikia. Tai tarsi laboratorinis eksperimentas, leidžiantis ją atskleisti.
Taip vyksta visi mokslo atradimai. Anksčiau šis reiškinys mums nebuvo žinomas, dabar mes jį atskleidėme ir jį matome. Naudodamiesi prietaisu, vadinamu „ratu“, atskleidžiame naują gamtos reiškinį. Jeigu mes tinkamai naudosimės šia nauja jėga, galėsime pasiekti sėkmę visose srityse ir viską ištaisyti.
Lygiai taip pat buvo atskleista elektros jėga: pradžioje atrado, kad trinant gintarą su vilna jis įsielektrina ir pradeda traukti smulkius daiktus. Štai kokių rezultatų pasiekėme patrynę gintarą su vilna – dabar elektra yra visur.
Tokį progresą galima pasiekti atskleidžiant jėgą, kuri prieš kelis šimtus metų buvo nežinoma. Vėliau mes ją įsisavinome ir šiandien be elektros gyventi neįmanoma.
Pačios jėgos mes nematome – juntame jos veikimo pasekmes. Tas pats su Kūrėju. Nevadinkite šios jėgos Kūrėju, jeigu jus tai painioja, – tai tiesiog jėga, kuri atsiranda žmonių susijungimo metu. Tai ir yra tikrasis Kūrėjas (bore), tai yra „ateik ir pamatyk“ (bo – re). Čia nėra jokios mistikos. Kūrėjas užslėptas, kaip ir elektros jėga.
Vienintelis skirtumas yra tas, kad norint atskleisti Kūrėjo jėgą reikalingas jausminis žmogaus dalyvavimas. Kol kas mus jaudina tik nelaimės ir neigiamas spaudimas. Pabandykime sukelti savyje teigiamus išgyvenimus. Jeigu vieną vakarą mes kartu su visa tauta susėsime į vienijančius ratus, galėsime sukurti tokią aukščiausios jėgos elektros stotį, kuri rytoj pakeis visą mūsų gyvenimą.
Pabandykim! Mes turėsime tokią pat galingą jėgainę kaip ir ta, kuri gamina elektrą. Ja naudodamiesi mes pakeisime pasaulį: uždegsime šviesą visoje žemėje. Tai mūsų galia, mes neturime teisės nepasinaudoti tokia galimybe.
Abraomui ir Mozei tai pavyko, kodėl gi mums tai nepavyks? Pasakyta, kad „mūsų veiksmai turi būti tokie pat kaip tėvų“, todėl mes privalome tai realizuoti.

Iš 2014 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Laipsniškas vystymasis

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentaras: Dabar vyksta karas, krenta raketos, izraeliečiai ieško priedangos. Nelaimės skatina daugelį žmonių, netgi pasauliečius melsti išsigelbėjimo. Ir visa tai savaime, instinktyviai…
Atsakymas: Tai įprasta gyvūninė baimė – žmogus nori išvengti grėsmės, išsigelbėti nuo nelaimės, t. y. nuo užsipildymo trūkumo, nuo atsivėrusių neigiamų dalykų. Iš esmės, jeigu žmogus nesimeldžia už susijungimą, jis nesiskiria nuo gyvūno, pastarasis irgi siekia apsisaugoti nuo bėdų.
Žmogiškojo lygmens priedas – gebėjimas suprasti blogio priežastį ir paprašyti ištaisymo, panorėti vienybės su kitais. Toks požiūris priešingas įprastinei egoistinei būsenai, tačiau dėl to žmogus išsigelbėja nuo nelaimių. Tik vienydamasis.
Klausimas: Kūrėjas sako, kad iš tikrųjų Jis, o ne mes, laimi mūsų karuose. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mes neturime jėgų, kad suvaldytume esamas aplinkybes ir panaudotume jas gėriui. Mūsų jėgų užtenka tik pranokti, paminti, užmušti tuos, kuriuos mums iš aukščiau pasiuntė būti mūsų priešais. Tačiau taip neišsprendžiame problemos ir nieko neištaisome. Sėkmės atveju tai gali pakelti savivertę, pakurstyti mūsų pasipūtimą ir atitolinti nuo tikslo – išsitaisymo.
Tad sėkmė materialiame kare neveda mūsų gerovės link.
Jei tylą po kautynių pasitelkiame, kad „grįžtume į Šaltinį“, t. y. kad suformuotume teisingą santykių sistemą Izraelio tautoje bei tarp Izraelio ir kitų šalių, tada iš tiesų išnaudojame karą pagal paskirtį.
Bet jeigu ne, tai pergalė verčia prasimanyti apie save nebūtų dalykų, užriesti prieš visus nosį ir taip padėti pamatus dar didesnei nelaimei kitam kartui artimiausiu metu.
Komentaras: Pasaulio valstybės demonstratyviai smerkia Izraelį dėl savo piliečių gynimo nuo teroro…
Atsakymas: Ir tai tik pradžia. Visi pasaulyje, tarp jų ir žydai, gyvenantys kitose šalių, galiausiai bus prieš mus. Užsienyje visi nuožmiai neapkęs Izraelio tautos, gyvenančios Izraelyje. O pati tauta bus padalinta, suskaldyta.
Prie ko prives tokia neapykanta? Pirmiausia, jie nutrauks visus ryšius su mumis, o be ryšių šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma egzistuoti.
Paskui jie pareikalaus, kad neliestume arabų ir suteiks jiems palaikymą. Ką tada darysime? Jau dabar pasaulinės žiniasklaidos priemonės neatleidžia mums savigynos ir kaltina dėl taikių gyventojų žūčių. Kai į mūsų taikius gyventojus lekia raketos, teroristai lengvai išsisuka.
Kodėl? Mat pasaulio akyse mes ne aukos – mes kaltieji. Net nesiejant to su karu. Jų žinia, iš esmės, tokia: „Arba taisote pasaulį, arba mirkite. O jei ne, tai nešdinkitės iš čia kur tik norite.“ Negana to, nesu įsitikinęs, jog atsiras šalis, kuri mus priims. Kam reikalingi žydai, jeigu jie pasauliui neša vien bėdas? Tegu skęsta jūroje…
Komentaras: Viskas atrodo, kaip kova už išlikimą…
Atsakymas: Gamtoje tai natūrali būsena, nieko naujo čia nėra. Mums jau seniai aprašė šiuos dėsnius, ir pagaliau reikia juos pripažinti, įsisąmoninti. Taip, mes užsisipyrę, kietakakčiai, „nepramušami“ – ir visgi kiek labai?
Klausimas: Ar šis karas kuo nors naujas? Ar jis liudija apie naują raidos etapą?
Atsakymas: Vystymasis tam, kad žmogus pradeda jausti bejėgiškumą. Net jei dabartinė kampanija suteiks mums atokvėpį, realaus sprendimo nėra. Visas pasaulis nusistatęs prieš mus, visi kaimynai prieš mus, mums net neleis kariauti su jais. Nėra jokių vilčių išsikapstyti iš susidariusios padėties.
Arabai, kurie čia gyveno iki mūsų sugrįžimo, reikalauja susigrąžinti savo žemes ir nesutinka su tuo, kad čia egzistuotų Izraelio valstybė: „ Kodėl prieš 66 metus išmetėte mus iš čia? Mes prieš. Tai mūsų žemė.“ Kiekvienas iš jų gali tai pasakyti – ir bus teisus.
Kuo remdamiesi atėjome ir juos išvijome? Pateisinimas gali būti tik jų pačių gerovė. Ir tik Aukščiausioji Šviesa mums duoda tokį pagrindą, nes turime visą pasaulį atvesti į išsitaisymą. Tokiu atveju situacija keičiasi – juk mes veikiame visų labui, įskaitant tuos, kurie čia gyveno.
Leidęsi šia linkme, išvysime, kad jie jaučia mūsų teisumą, sutinka su tuo. Tada, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas, pasaulio tautos paims Izraelio sūnus ant pečių ir nuneš į Jeruzalę. Jie padės mums visur kur.

Iš 2014 m. liepos 18 d. programos „Kabalistai rašo. Izraelio karai“,  2 dalis

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Klausimas. Esant dabartinei visuotinės komunikacijos epochai, motina įpranta palaikyti praktiškai nenutrūkstamą ryšį su savo vaikais. Bet štai jos sūnus išeina į armiją, o paskui vyksta į mūšio lauką. Ir tada ryšys su juo staiga tampa neįmanomas nežinia kiek laiko. Kaip motinai įveikti šią situaciją? Ji žino, kad jos vaikas išvyko į karą. ir negali net su juo susisiekti.
Atsakymas. Padėti gali tik vienijimasis, per kurį mums ateina pačios Gamtos jėga ir užpildo trūkumą.
Taip, štai jau kelios dienos sūnaus telefonas išjungtas, nes sūnus yra fronte. Ir tada, esant susivienijimui su kitais, motina gali pajusti savo vaiką dar stipriau, nei telefoninio pokalbio metu.
Kaip? Dalykas toks, kad, esant bendram susivienijimui, mūsų pojūčiai išplečiami naujais diapazonais, jausmai ir protas išsiplečia. Ir tada telefoninis ryšys pakeičiamas tikruoju.
Juk ką reiškia susisieti, susijungti vienam su kitu? Ką reiškia būti vienu žmogumi su viena širdimi? Argi gali tada žmones atskirti tūkstančiai kilometrų? Ne, jie dabar vieningi, jie turi vieną širdį – ir jiems jau nebereikia telefonų šiam ryšiui palaikyti.
Lygiai tas pats ir tuo atveju, kai sūnus fronte, – motina vis tiek su juo, ji jaučia kiekvieną jo akimirką.
Kita vertus, kai motinos pasieks tokią būseną, nebebus daugiau jokių karų – juk visi jau suvienyti, ir gyvenimas tampa taikus.
Visų pirma motina turėtų ateiti į mūsų seminarą. Ten, kur žmonės sėdi ratu ir vienijasi, kur ji drauge su jais aktyviai generuoja vienybės jėgą visai Izraelio tautai. Darbas, siekiant visuotinės vienybės, – geriausia apsauga, kokią motina gali suteikti savo sūnui.
Ji įtikina kitus. „Sėskime kartu, susivienykime, patirkime, kaip mums gera taip susiburti, kokią jėgą pažadiname– vienybės jėgą, esančią Gamtoje. Taip mes tampame ne tik tauta, tokia kaip visos kitos, bet Izraelio tauta. Darykime tai ne tik karo metu, o nuolat. Organizuokimės taip, kad šis tarpusavio ryšys visada sietų mus ir per mus persiduotų visoms tautoms. Juk būtent to jos laukia iš mūsų…“
Tai yra vienintelė motinos galimybė apginti savo sūnus, kovojančius priešakinėse linijose. Juk motina žadina Šviesą, galinčią įeiti į indą. O Šviesa ir yra ta vienintelė jėga, esanti Gamtoje – vieningame mechanizme. Vienijanti, užpildanti ir visa vystanti Jėga. Jėga, apimanti visas dalines jėgas. Ji veiks kaip geroji jėga, jeigu susitapatinsime su ja: ji vieninga, tad ir mes turime tapti vieningi.
Štai iš kur išplaukia taisyklė „Kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Jeigu mes tai realizuojame, tai ši jėga pripildo mus ir palaiko gerovės būseną. Ir atvirkščiai, kai mes atsiskiriame ir neleidžiame jai įsitvirtinti mumyse, užpildyti mus, tada prasideda įvairios problemos, net tokios kaip karai ir katastrofos.
Be to, norime to ar nenorime, su mumis susijusi visa žmonija, kurios centrinė dalis mes esame. Todėl mums vienijantis ši jėga per mus išplinta į visus. Tada tautos būtinai nusiteikia gerai mūsų atžvilgiu. Jeigu mes nesivienijame, vienybės jėga nepasiekia žmonijos, o ši kaltina mus dėl savo bėdų. Kaltina teisingai.
Mes stovime priešais šią sąlygą jau kelis tūkstantmečius, nuo Abraomo ir Mozės laikų iki šiandienos. Visų kartų kabalistai kalba tik apie viena: Izraelio tauta turi susivienyti.
Žmogus, dalyvaujantis apskritojo stalo aptarimuose, gali iš karto pajusti jėgą, slypinčią vienybėje. Reikia tik vienytis pagal taisykles, iš tikrųjų suartinančias žmones: aptarimas vyksta be ginčų ir prieštaravimų, visi lygūs, niekas nėra aukštesnis ar žemesnis už kitus, visi palaiko vieni kitus, visi draugiškai nusiteikę kitų atžvilgiu, niekas nesiginčija, neprieštarauja kalbančiajam – mes kartu stengiamės susivienyti, išgirsti, pajusti kiekvieną taip, kad rato centre formuotųsi vieningas noras, vieningas ketinimas, vieninga idėja.
Tada iš tikrųjų per kokią valandą aptiksime, kad tarp mūsų yra ši jėga, suteikianti naują įkvėpimą, naują būseną, atnaujinanti protą ir jausmą, leidžianti naujai pažvelgti į gyvenimą.
O toliau, tobulindami šį metodą, pajusime savo ryšį su visomis tautomis, su visa gamta. Tapsime viso šio mechanizmo, kuriame esame, šeimininkai, atskleisime, kaip, kodėl ir kokiu tikslu gyvename šiame pasaulyje. Pagaliau įgysime galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Juk šiandien esame praradę gyvenimo prasmę ir skonį.
Visa tai motina praeina ratuose, žadinančiuose ypatingą vienybės jėgą, Šviesą. O sūnus susijęs su ja, todėl irgi yra veikiamas šios Šviesos, kuri jį saugo, tampa jam „pasaulio kupolu“. Sūnus pajunta šilumą ir pasitikėjimą, ir jam nieko neatsitiks.
Taip veikia universali Gamtos jėga, kitaip ir negali būti.
Net jei atsidursi liūtų guolyje – liksi nenukentėjęs. Juk ši jėga vienija, skatina „susidraugauti“ visus negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmens kūrinius.
Klausimas. Kas gi išeina: kareivių motinoms reikia patikėti Dievą?
Atsakymas. „Dievas“ – tai Gamta. O „Gamta“ – tai vieninga mus valdanti jėga. Ji sukėlė Didįjį sprogimą, ji veda vystymo procesą. Visi Visatos dėsniai ir jėgos jungiasi joje. Nereikia ja tikėti – reikia ją atskleisti, pažinti, reikia dirbti su ja.
Tam ir reikalingas kabalos mokslas. Taip tampame mokslininkais, atskleidžiančiais Gamtos dėsnius ir naudojančiais juos.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad „aktyvinti“ sūnaus apsaugą gali bet kuri motina, net jeigu ji niekuo netiki?
Atsakymas. Žinoma. Ji net gali būti bet kurios tautos atstovė. Tegul musulmonai, krikščionys ir žydai sėdi kartu už apskritojo stalo, ir tegul su jais dalyvauja kovingieji ateistai – tai nesutrukdys vienytis. Svarbiausia – susirinkti ir veikti pagal taisykles. Tada aplinka veiks kiekvieną, ir visi įsijungs į ją – tik tam, kad atskleistų tarp jų vienybės jėgą ir nuo to momento nukreiptų pastangas taikos labui.
Tai bus geriausia apsauga ne tik sūnums, bet ir visai žmonijai, kad ji eitų nuostabaus tikslo link, į taiką ir tobulumą.
Taip mes atveriame naująjį pasaulį. Juk vienybės jėga, leisdama matyti pasaulį kiaurai, akivaizdžiai rodo, kaip pertvarkyti mūsų gyvenimą. Ir motina, dalyvaujanti apskritajame rate, pradeda naudoti tą galybę, valdyti ją, dirbti su ja.
Tai liečia ir tas šeimas, kurių sūnūs žuvo mūšyje.
Kitaip – nieko nebus. Nėra kito palaikymo, išskyrus tą vieningą jėgą, esančią virš mūsų prigimties, virš laiko, virš kūnų. Tai amžina jėga, ir jos veikiami staiga aptinkame, kad nėra trapumo ir mirties, kad mūsų sūnūs gyvi, net jei jų kūnai mirę. Pakyli į kitą matavimą ir junti, kad niekas nedingsta, viskas lieka su mumis. Vienybėje juntame visas sielas, susilydžiusias su mumis į viena.
Galiausiai, motina iš tikrųjų geba jausti savo sūnų, esantį už tūkstančių kilometrų. O vienijantis šis ryšys pasireiškia su dar didesne galia ir atveda mus prie to, kad visos kartos – ir buvusios, ir dabartinės – išryškėja mūsų suvokime vienu laiku. Juk laikas nevaldo, ir net mokslas šiandien patvirtina šios sampratos efemeriškumą.
Klausimas. Ar gali izraelietė motina padaryti taip, kad šis karas būtų paskutinis?
Atsakymas. Taip. Moteris gali viską. O motina – kaip niekas kitas. Ypač šiandien, kai tauta, išėjusi į gatves, gali palenkti vyriausybę į savo pusę. Jeigu motinos vienbalsiai pareikalaus vienybės, integralaus tautos auklėjimo, tai mes laimėsime karą vieninga širdimi – karą ne su „Hamas“, o su savuoju egoizmu.
Susivieniję virš jo, pakelsime Izraelį ir visą pasaulį paskui mus į naują egzistavimo lygmenį. Ir visa tai – su motiniškos meilės jėga.

Klausimas. Izraelyje vyksta karas ir daugelis motinų šiandien neranda ramybės, laukdamos savo sūnų. Apskritai, mama – visada mama, kad ir kurioje šalyje ji gyventų. Ir vis dėlto, kokių ypatingų savybių turi Izraelio motinos? Juk jos – Izraelio tautos dalis, vienybės idėjos nešėjos. Kuo Izraelio motina skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Atsakomybės sritimi.
Daug šalių siunčia savo kareivius į karą – ir motinų širdys plyšta iš skausmo.
Tačiau Izraelio motinos turi ginklą, kuriuo gali kovoti už savo sūnus, ir jis – vienybė. Ragindamos Izraelio visuomenę siekti vienybės ir susitelkimo, bent jau eiti šiuo keliu, tą pačią akimirką jos tampa aktyviomis savo vaikų gynėjomis. Ir kuo ryžtingiau jos skleidžia vienybę tautai, tuo patikimiau saugo juos.
Tačiau tai turi būti tikra vienybė – tokia, apie kurią pasakoja kabalos mokslas, aiškinantis, kad ji įgyvendinama padedant grąžinančiai į Šaltinį Šviesai, t. y. padedant ypatingai Gamtos jėgai. Juk iš tikrųjų visa Gamta – tai vieninga jėga ir mes ją turime pabudinti, kad ji neapykantą mumyse pakeistų į meilę.
Yra pasakyta, kad meilė padengs visus nusikaltimus, kitaip tariant, visus skirtumus, tarpusavio nesantarvę. Ir todėl reikia išskleisti virš mūsų ne tiek „Geležinį kupolą“, kiek meilės kupolą. Būtent jis ir niekas kitas padės mums atremti visas negandas.
Štai ką dabar turi suvokti Izraelio motinos – kad tai yra mūsų tikrasis ginklas. Tada, esu įsitikinęs, šis karas būtų paskutinis.

Aš tikiuosi, kad dėl platinimo pajausime poreikį susilieti su Kūrėju. Pati grupė dar neturi tam pakankamo poreikio.
Jei platinimas nebus kaip reikiant stiprus, tai sukurs mums pasipriešinimą. Mums teks subręsti tarsi porai sutuoktinių, kurie tapo tėvais ir pradėjo rūpintis vaiku, todėl priversti būti rimti, atsakingi ir savarankiški.
Tada atsiras poreikis pamatyti, kad kiekviena tavo gyvenimo scena tėra tik vaizdas. Jis ateina iš Kūrėjo kaip žaidimas, į kurį turi teisingai reaguoti, padedant supančiai aplinkai.
Kuo daugiau dalyvauji grupėje ir platinime, tuo daugiau įtakos turi pasauliui, nes aktyviau įsijungi į šį žaidimą su Kūrėju. Tai padeda tau dalyvauti žaidime su didžiuliu supratimu ir jausmu.
Lygiai taip, kaip Kūrėjas veikia tave, valdo tave ir su tavimi žaidžia, tu veiki išorinę publiką, vedi,  žaidi su ja, nors pats šito kol kas nežinai, nejauti, neieškai paralelių tarp savęs, publikos ir Kūrėjo.
Tai dar laukia. Dirbdamas su žmonėmis pajausi, kad šis procesas labai panašu į tai, ką Kūrėjas daro su tavimi. Ką daro Bina? Ji ima viską, kas yra prieš ją: nuo Keter iki Binos vidurio, ir su visu tuo atiduoda Malchut. Todėl platinimas – tai gyvenimo žaidimas, kuriame mokomės ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmone“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Klausimas: kaip paprastai paaiškinti, kam žmonėms būtina vienytis?
Atsakymas: matome, kad gamtoje visada egzistuoja dvi priešingos jėgos: pliusas ir minusas, šiaurė ir pietūs, ir viena be kitos negalima. Bet kuris reiškinys susideda iš dviejų priešingų jėgų derinio, beje, neigiama jėga ne ką mažiau gyvybiškai reikalinga nei teigiama.
Kažkada mėginta išnaikinti kaimenes puldinėjusius vilkus. Tai atvedė prie katastrofiškų pasekmių – buvo sukurta tokia nedarna gamtoje, kad prasidėjo įvairiausios problemos: nuo epidemijos krito avys ir kiti gyvūnai, kuriais mito vilkai.
Gamtoje nėra naudingų ar žalingų jėgų. Abi jėgos reikiamos: tiek teigiama, tiek neigiama, ir jos abi privalo išlaikyti tarpusavio harmoniją.
Tiesa, žmogiškoje pakopoje veikia tik viena jėga – mūsų egoizmas, tai neigiama jėga, neturinti sau jokios teigiamos jėgos atsvaros, su kuria turėtų būti darnoje. Todėl mums reikia tarpusavyje susivienyti, kad pasitelkę tą neigiamą jėgą paverstume ją teigiama.

Iš 2014 m. birželio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio garantija“