Kokia forma išėjimas iš Egipto turi pasireikšti šiandien?
Išėjimas reiškia, kad ateina naujas žinojimas, supratimas, mintis, noras. Žmogus pakyla ir pasikeičia viduje. Tai vadinama išsilaisvinimu. Jis pamato, kad viskas pasaulyje susiję. Tai pasiruošimas išsilaisvinimui, ir šiandien žmogus pradeda tai suvokti.
Mes visi esame susiję, nors to ir nenorime. Dauguma mokslininkų, politikų, ekonomistų sako, kad pasaulis – vientisa sistema, bet nežino, ką su tuo daryti. Kaip nutraukti nepageidaujamus ryšius?
Tas faktas vis akivaizdesnis. Mes matome, kad  šis ryšys mums kenkia. Norėsime nutraukti šį ryšį, bet tai mums nepavyks. Taip atskleisime faraono valdžią. Tada neliks kito pasirinkimo, kaip tik pripažinti, kad mūsų tarpusavio ryšius supynusi pati gamta.
Pirmą kartą istorijoje žmonija pradeda suvokti, kad yra pavaldi gamtai, kuri yra aukščiau žmogaus. Ne atvirkščiai. Žmogus supras, kad gamta valdo jį, o ne jis ją. Tai visos paradigmos, bendros ideologijos, kuri egzistuoja žmonijoje, pokyčiai.
Pirmą kartą mums, žmonėms, teks nulenkti galvą ir susitaikyti su tuo, kad esame tokie pat, kaip visas negyvasis, augalinis ir gyvūnijos pasaulis. Mes – taip pat gyvūnai, valdomi gamtos, ir turime kažkaip pasikeisti.
Žmonijai teks tai pripažinti ir sutikti, kad reikia ištaisyti savo prigimtį, kuri tikslingai sukurta kaip priešinga gamtos integralumui. Savo tikrosios  būklės  suvokimas bus  vadinamas Egipto tremties metais.
Iš pradžių atrodo, kad tremtyje gerai, visai pakenčiama, kol paaiškėja, kad tai labai blogai, ir mes turime pasikeisti. Bandydami save pakeisti suvoksime, kad tai neįmanoma. Taip atsiskleis piktoji jėga – faraonas. Babandysime nuo jo pabėgti, bet nesugebėsime. Tai ilgas kelias.
Manau, kad mes – tie kurie siekia išsitaisymo, pereisime šį procesą, kaip jį perėjo mūsų protėviai. Likusi žmonija tai pasieks, įsijungdama ir palaikydama mūsų bendrą darbą. Jiems nereikės pereiti visų tų etapų, juk jie nepriklauso Izraelio grupei, jie – tai noras mėgautis, „pasaulio tautos“. Todėl jiems nereikia didelių išsitaisymų – visa tai jie gaus prisijungdami prie mūsų.

Iš 2014 m. kovo  27 d. pamokos pagal straipsnį „Apie Jagudą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apleista ganykla

Gyvasis šaltinis

Neleisti žmonijai degraduoti

Klausimas. Kaip logiškai paaiškinti žmonėms, kad vienijimasis – vienintelis visų problemų sprendimo būdas?
Atsakymas. Juk akivaizdu, kad žmonių vienijimasis suteikia jiems galių: tuo remiasi armija, partija, bet kokia sąjunga. Net keletas žmonių, susijungusių tarpusavyje, jau įgyja jėgos, ypač šiais laikais.
Net vergovės laikais buvo baiminamasi vergų vienijimosi. Bet kuri valstybė bijo sąjungų atsiradimo. Susivienijus daugiau nei šimtui žmonių, prasideda tikrinimai: kas ten vyksta, ką jie daro, kokie jų planai. To reikalauja visuomenės saugumas.
O mes, jei vienijamės teisingai, pradedame jausti, kad tarp mūsų yra kažkoks jėgos, proto, naujo pojūčio šaltinis. Turime pasistengti pajusti tai patys, nors kol kas to nebranginame. Jei negaunu iš grupės centro sužadinimo, pakilios nuotaikos, šilumos, meilės, sustiprėjusių jausmų ir proto, – vadinasi, aš su ja nesusijungęs.
Panašiai, kaip turiu poreikį reguliariai pavalgyti, turėčiau trokšti įgauti jėgų iš grupės. Man nebūtina ateiti fiziškai, tačiau turiu jausti grupės centrą, iš kurio trokštu pasipildyti.
Jei kol kas nematote ir nejaučiate to, ką teikia susivienijimas, tai ženklas, kad reikia padirbėti. Net didžiausiam kabalistui neįmanoma pakilti virš savojo ego, atsiskyrus nuo kitų. Jis turi būti susijęs bent su keliais tokio paties ar aukštesnio lygio mokiniais, kad susijungęs su jais patirtų aukštesnės pakopos pojūčius ir protą.
Taip jis kaskart tobulės. Kitaip neturės gyvybinės jėgos. Jis sustings vietoje, tarsi negyvas, juk gyvenimas turi nuolat atsinaujinti.
Taigi padedami kitiems žmonėms susivienyti turime išmokyti juos atskleisti gyvojo vandens šaltinį, kad galėtų atsigerti iš jo – iš savo vienybės centro. Taip jie gaus gyvybinės dvasios ir pajus, kad šito jiems trūksta, tarsi mažam vaikui, kuriam staiga kyla poreikis nubėgti ir prisiglausti prie mamos, o po to vėl bėgti savais keliais. Taip turime parodyti žmonėms gyvybės šaltinį.
Turite pajusti, kad susijungdami seminarų ir kitų renginių metu, patiriate vidinius išgyvenimus: naują, stipresnį džiaugsmo pojūtį ir aštresnį protą, galite naujai tyrinėti dabartinę savo būseną ir kitą, kuri staiga atsiskleidžia.
Jeigu vienijantis su draugais toks ypatingas pojūtis nekyla, vadinasi, kol kas iš viso nepasiekėte to. Turime patirti šį pojūtį patys ir išmokyti kitus. Šis ypatingas pojūtis – džiaugsmo, gyvybės, gyvybinės jėgos šaltinis, o mums jis yra dar ir analizės šaltinis, nes vien jausmų neužtenka, mes norime išsiaiškinti šias būsenas ir sukelti jas sąmoningai, patys „žadindami aušrą“.
Tad šis šaltinis, kurį atskleidžiame grupėje, yra jėgos, padedančios dvasiškai tobulėti, šaltinis. O kitiems žmonėms tai – saugumo, malonių pojūčių, teisingesnio požiūrio į šeiminius santykius, vaikų auklėjimą ir t. t., kitaip tariant, jų gyvenimo šaltinis.
Tai labai svarbus momentas. Turiu surasti tokį jėgos, gyvybės, proto, energijos šaltinį, nuo kurio staiga praregėčiau, paaiškėtų kelias ir stabilizuotųsi mano būsena, galėčiau judėti tam tikra kryptimi, atsirastų jėgų, pastovumo. Visa tai turiu gauti iš grupės centro.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pagalvoti, nuspręsti ir išpildyti

Suprantu, iš kur atsiranda vidinis pasipriešinimas platinimui. Mūsų egoizmui labiau patinka sėdėti ir tiesiog skaityti. Geriau tegul mokytojas papasakoja ką nors įdomaus, užuot siuntęs mus platinti.
Visa tai suprantama. Tu nieko nenori platinti ir netgi nelabai nori jungtis prie grupės. Tau norėtųsi sėdėti, mokytis ir ramiai gyventi be jokio rūpesčio. Tau atrodo, kad tavo sielai artimesnis toks kelias.
Tačiau mokytojo, kuris tau aiškina labai įdomius ir išmintingus dalykus, galvoje yra kažkokia keista idėja – jis reikalauja išeiti, kalbėtis su žmonėmis, vesti jiems renginius, paskaitas. Tu manai, kad visa tai ne tau ir apskritai netinka kabalos mokslui, kuris visada buvo slaptas, jo mokytasi tyliai, paslapčia.
Ir čia būtina tikėti išminčiais. Tikėjimas išminčiais reiškia, kad, vadovaudamasis savo protu ir jausmais, tu nenori ir negali to daryti. Net jeigu supranti, kad privalai tai įvykdyti, nes tai logiška, apie tai rašo Baal Sulamas ir Rabašas, tačiau tu nenori, ir viskas tavyje tam priešinasi!
Turi išsiaiškinti: ar gali pripažinti, nepaisant savo nenoro ir daugybės pasiteisinimų, kad tai –kabalistų patarimas. Kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir tavo mokytojas – teigia, kad šiais laikais tai būtina sąlyga. Tavo tikėjimas išminčiais nusakomas pagal tai, kiek prisiversi vykdyti jų nurodymus.
Tu niekada nesutiksi su jų nuomone kuriais nors klausimais – ne šiuo, tai kitu. Neįmanoma sutikti su mokytoju dvasiniame darbe, nes jis visada kalbės apie veiksmus, nukreiptus prieš egoizmą, kurie, žinoma, tau atrodys nelogiški ir nepriimtini.
Taip neišvengiamai bus kiekvieną kartą. Net jei protu galėsi sutikti, tikrovėje nesutiksi su tuo ir visaip išsisukinėsi, kad nereikėtų daryti. Tavo kūnas nenorės klausytis.
Dvasiniu mokytoju vadinamas toks žmogus, kuris yra viena pakopa aukščiau tavęs ir rodo, kur padėti ranką, pastatyti koją, perkelti kūną, kad pakiltum į aukštesnę pakopą. Tu pats nežinai, kaip ten užkopti ir kur padėti ranką, pastatyti koją, kaip pereiti į aukštesnį lygį.
Tai tarsi būti vienoje liūno pusėje ir bandyti pereiti į kitą pusę. Ir šitame liūne po vandeniu yra kupstai, ant kurių galima užlipti ir žingsnis po žingsnio pereiti į kitą pusę. Bet tu nematai šitų kupstų ir jeigu lipsi ne ten, tai pražūsi, – liūnas tave tuoj pat praris ir nuskandins tavajame egoizme, šitame pasaulyje.
Mokytojas pasakoja, kur kiekvieną kartą lipti, o tu privalai juo tikėti. Kitaip nepereisi – nuskęsi šitame liūne. Tai vadinama tikėjimu išminčiais. Tas, kuris bando taip eiti, – pereina. Savaime aišku, kad jis pilnas abejonių – ir tai teisinga, toks ir yra kelias, kad pamažu įgautum tikėjimą – išeitum iš savęs ir sektum aukštesniu protu. Taip pereinamas liūnas. Kas šitaip eina – pereina. Čia reikia daugiau sėkmės negu proto.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Tvirtas grupės pagrindas

Klausimas: Kaip dirbti, norint pasiekti vienybę?
Atsakymas: Visų pirma, reikia rimtai pagalvoti. Ir pasistengti galvoti ne savo galva, o truputį aukštesne, kitaip tariant, įsiklausyti į kabalistų patarimus. Paskui pasistengti, kiek įmanoma nepriklausomai nuo savo egoizmo, nuspręsti, kaip pasiekti, kad mano pasididžiavimas misija arba, kitais žodžiais sakant, tikslo svarba taptų didesnė už meilę sau.
Kai priimame tokį šaltakraujišką sprendimą, tarsi nuo mūsų niekas nepriklauso, ir suprantame, kokius veiksmus reikia atlikti, sudarome planą. Tada pereiname į kitą etapą: kaip išpildyti šį planą. Praktinio įgyvendinimo planas neturi pakeisti ankstesnio etapo sprendimo, t. y. būtinų veiksmų plano. Reikia tik jį įgyvendinti ir pagal tai stebėti, ar apskritai užsiimame dvasiniu darbu, ar ne.
Aš nežinau, kaip ir kodėl mums teko misija atlikti tokius ištaisymus, turint omenyje mūsų tinginystę ir silpnumą. Arba mes priimame šią misiją, einame su ja pirmyn ir įvykdome, arba ne. Todėl nėra ko skųstis, kad praėjo 3, 5 ir daugiau metų, o rezultatų nėra. Mums skyrė darbą ir reikia jį vykdyti. O vienas aš galiu tik smulkiau išdėstyti metodiką, tai ir darau.

Iš 2014 m. kovo 18 d. paruošiamosios pamokos

Lengvo nieko nebus, viskas atrodys neįmanoma, jeigu pasikliausi tik savo individualiomis jėgomis, o ne grupės jėga. Jeigu žmogus sugeba veikti, pasitelkęs grupės jėgas, jam nėra per sunku!
Mums atrodo, kad negalime nieko padaryti pasaulyje ir imame skųstis savo silpnumu, negebėjimu, jei kiekvienas žiūrime į save ir galvojame: „Kaip aš tai padarysiu?!“ Aišku, nieko nepadaryti vienas. Jeigu mes jungiamės ir žengiame tikslo kryptimi, tai jau esame jame. Mūsų darbas – ne pasiekti tikslą, bet paruošti jam indą.
Labai svarbu tiksliai nustatyti tikslą, kelią į jį, visus žingsnius. Bet visa tai daryti reikia tik vienybės jėga, o mūsų bėda ta, kad kiekvienas žiūri tik į save patį: „Kaip man tai padaryti? Kaip man kreiptis į žmones, kad sugebėčiau juos įtikinti?“
Mes neišvengsime platinimo, negalėsime užsidaryti tarp keturių sienų ir tik mokytis. Pasaulis reikalauja, kad dalyvautume visa širdimi, vengdami šito viską griauname.
Jeigu žmogus sako, kad nesugeba sėkmingai atlikti platinimo veiksmo, tai liudija, kad jis neįsijungęs į grupę, negauna iš jos jėgų.
Neturi reikšmės, kas šis žmogus, kokios jo savybės, kur jis eina, su kuo kalba, ką daro – svarbiausia, ar turi jis grupės jėgų, ar ne. Veikia tik mūsų vienybės jėga.

Iš 2014 m. kovo 18 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimas: Integralioji mokymo forma leidžia pedagogams ir tėvams suprasti tuos klausimus, kurie paprastai niekur neaptariami, pavyzdžiui, kad nuo trejų iki šešerių metų amžiaus vaikui reikia perteikti globalaus pasaulio vaizdą per integraliąją metodiką. Aišku, jie sakys: „Jūsų idėja gera, bet kaip ją įgyvendinti?“
Atsakymas: Tikroji auklėjimo sistema numato pirmiausiai tėvų, o jau paskui vaikų auklėjimą. Kadangi vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo nulinio amžiaus, tėvai privalo žinoti, koks turėtų būti teisingas požiūris į vaiką ir kokius įgūdžius formuoti. Vaikas, įsiurbiantis viską iš supančios erdvės, kaip koks mažas gyvūnas junta tėvų tarpusavio santykius, supančios jį aplinkos požiūrį ir t.t.
Taigi, nieko naujo neduodame, o tiesiog akcentuojame tai, kad teisinga aplinka formuoja žmogų, sukuria jam gerą, gražų inkubatorių – nieko daugiau.
Nematau prasmės ypatingai išskirti, kuo skiriamės nuo kitų. Mes akcentuojame kai kuriuos elementus, kuriuos visi pamiršo ir seniai nebenaudoja, pavyzdžiui, kaip veikia buvimas rate, kad vaikai turėtų galimybę pasikalbėti, aptarti tarpusavyje kažkokią temą.
Vaikų darželyje paprastai kalba auklėtoja, o mokykloje vaikus susodina pagal vokiškąją sistemą, taigi, jie žiūri arba į lentą, arba į kompiuterį, o mokytojas stovi priešais klasę.
Tačiau teisingas lavinimas yra toks, kai mokytojas nusileidžia pas vaikus. Net jeigu mokomasi pagal vokiškąją sistemą, mokytojas vis tiek privalo nusileisti pas mokinius ir organizuoti tarp jų pokalbį (aptarimą).
Juk mama, žaisdama su vaiku arba skaitydama jam knygą, elgiasi su juo kaip su lygiu. Lygiai tas pat ir čia. Tai minkštas, natūralus būdas, dabar visiškai užmirštas, pavirtęs į kažkokį šabloną, į kažką negyvo.

Iš 2013 m. rugsėjo 24 d. TV programos „Per laiką“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų mokykla – nelygybės mokykla

Viltis – auklėjimas

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Klausimas. Jeigu būtent mes taisome tai, kas reikalinga plačiajai auditorijai, ir kildami prisijungiame jos norus, tai ką daryti kitiems žmonėms?
Atsakymas. Žinoma, mes neatimame iš jų darbo.
Klausimas. Vadinasi, jie irgi patiria kelio, kuris veda į vienybę, peripetijas?
Atsakymas. Jie turi patirti tas pačias būsenas, kaip ir mes, tik nestipriai.
Tarkime, aš dirbau pusę amžiaus kurdamas kompiuterį. Pagaliau parsinešiau jį namo ir įjungiau. Tik spėjau nusisukti, kai mano anūkas tuoj pat prisėdo prie kompiuterio ir pradėjo spaudinėti klavišus. Aš žmogus rimtas, pripratęs kruopščiai studijuoti instrukcijas, o jis man meta: „Seneliuk, čia viskas paprasta! Tuoj išbandysiu keletą dalykų ir viską parodysiu.“
Jis mokosi „instinktyviai“, intuityviai, „vidumi“, lengvai suvokia, kaip pasiekti rezultatą. Pasirodo, kompiuteris sukurtas pagal jo, o ne mano supratimą. Man šio kompiuterio sukūrimas kainavo daug jėgų, o anūkui nereikia jokių pastangų, jis tai pagauna natūraliai. Kitaip tariant, aš atlikau didelį ištaisymą tam, kad anūkas viską gautų lengvai. Ir dabar jis galės geriau už mane dirbti mano sukurtu instrumentu.
Taigi čia slypi dvi priešingybės, dvi pakopos: mes atliekame platesnio užmojo ir sunkesnį darbą, o kiti tarsi skina mūsų darbo vaisius ir lengvai pakyla į savo kartos lygmenį.
Jiems viskas bus kur kas paprasčiau ir natūraliau. Mes metų metus sunkiai dirbame, kad pasiektume kokių nors rezultatų, surastume seminarų formą, padedančią kelti naujus klausimus, o jie tai pagaus iš karto: „Aišku, kad reikia daryti būtent taip.“ Būtent todėl, kad mes dabar dirbame, prakaituojame ir abejojame, jie visą vaizdą susikurs akimirksniu.
Klausimas. Ar reikia tokiu atveju visam pasauliui bent kartą apsilankyti seminare? Ir tada toliau viskas vyks automatiškai? Ar mums teks nuolat kreipti žmones?
Atsakymas. Jie įgaus jausmą ir protą „automatiškai“, kad ir kokiomis formomis vyks šis procesas.
Apskritai kiekviena dvasinio vystymosi pakopa yra priešinga ankstesniajai, todėl remiantis vienos būsenos charakteristikomis negalima numatyti kitos būsenos.
Manau, žmonės pajus, kad susivienijimas seminaro forma suteikia jiems galimybę spręsti visas gyvenimo problemas. Ir tada jie patys ieškos ir perims šią metodiką per internetą, televiziją ir t. t. – be ilgų svarstymų, kaip vaikai, kuriems nereikalingos darbo kompiuteriu instrukcijos. Na, o šiuolaikinė „mada“ trumpalaikė.
Klausimas. Tai gal mums tiesiog reikia išplatinti žinią apie naują metodiką? Paskelbti ją kuo platesnei auditorijai?
Atsakymas. Ne. Jeigu mes nelabai stengsimės, tai ir kiti nieko neveiks. Anūkas sumanus tik todėl, kad jo senelis ir tėvas visą gyvenimą dirbo ir „uždirbo“ jam naują protą, naują supratimą.
Mums reikės labai stengtis, kad pasiektume tam tiktą lygmenį – ir tada tarsi netikėtai įvyks proveržis, ir mūsų „prekei“ atsiras „pirkėjas“.

Iš 2014 m. vasario 2 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis visuomenės auklėjimas

Darbas su žmonėmis suminkština net akmeninę širdį

Integralusis auklėjimas – žaibiškas procesas

Klausimas: Ar užuojauta kenčiančiai visuomenei rodo, kad dvasinis indas formuojamas teisingai?
Atsakymas: Kai stengiamės, dirbdami su plačiąja visuomene, tai siekiame laimėjimų egoistiniais tikslais, todėl mums lengva tęsti šį darbą. Mes jau tiek investavome į šiuos žmones, kad jaučiame juos kaip artimus ir esame suinteresuoti jų sėkme. Štai dėl ko platinimas praplečia mūsų norus. Jei virsime tik grupėje, tai galiausiai ji įšals tam tikroje statiškoje būsenoje. Mums bus vis sunkiau bendradarbiauti ir glaudžiau suartėti. Štai kas iš tikrųjų vyksta.
Kai dirbame su kitais žmonėmis, pradedame jaudintis dėl jų pažangos, sėkmės. Vadinasi, judame pirmyn kartu su šiais savo mokiniais, nors kiekvienas savo pakopoje, o kai grįžtame iš savo mokinių, tai žvelgiame į grupės draugus kitaip nei anksčiau.
Bet iš karto, tiesiogiai susijungti su sau lygiais tame pačiame lygyje, kad taptume vienu žmogumi su viena širdimi – labai sunku. Tik po to, kai pasirūpiname žmonėmis, kurie yra žemiau, suminkštėjame, gauname davimo pojūtį savo nore mėgautis, o iš jo jau pereiname į tokius pačius norus duoti grupės draugų atžvilgiu.

Iš 2014 m. vasario 25 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmones“  – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Ar reikalinga kabala masėms?

Integraliojo auklėjimo kongresas. Seminaras Nr. 1
Mes, kabalistai, esame išrinktieji ta prasme, kad iš aukščiau gavome norą išmokti rasti ryšį su Kūrėju, atskleisti Kūrėją visos žmonijos akivaizdoje.
Žmonija taip pat pribrendo naujam etapui, nes gamta ją stumia pirmyn, bet savaime jo norėti žmonėms  nepradės. Pas mus ateis dar keletas tūkstančių ar milijonų, bet tai mažoji visos žmonijos dalis. Daugiau neateis.
„Galvos“ dalis visada tokia: ji mažytė kaip mikroprocesorius kompiuteryje, bet nustato ir sprendžia viską, o kitos dalys tai realizuoja.
Tai štai, mes ir esame ši „mikroschema“. Mes turime prisijungti prie visos žmonijos, pradėti dirbti su žmonėmis, jungtis su jais, rasti bendrą kalbą, susikurti žodyną, įvairius įvaizdžius, pavyzdžius, pravesdami seminarus ir taip toliau.
Mažus vaikus mokome visko, ką žino suaugusieji, tik paprastesniu lygiu – nesudėtingais pavyzdžiais ir veiksmais. Kad ir kiti žmonės jungdamiesi tarpusavyje  pajustų savo tolimesnę, norimą būseną, turime juos skatinti, visąlaik kažkuo masinti.
Mes patys visą laiką kylame arba krentame, todėl turime patys save stiprinti.
Kitiems taip nėra. Juos reikia visą laiką kviesti, apkabinti, sušildyti, aptarnauti. Reikia aiškinti metodiką tokiu lygiu, kurį jie supranta, kad galėtume būti susijungę ir kartu su jais kilti į būsimą pakopą. Mes imame juos su savimi kaip vaikus į kelionę – sodiname ir vežame. Vaikas gali būti kartu su tavimi, netgi ant rankų, arba bėgioti netoliese, bet visą laiką tavo prižiūrimas, nes pats nežino kelio ir neturi jo žinoti. Nereikia iš žmonių reikalauti nieko, išskyrus viena: „Jeigu tu su mumis – viskas bus gerai.“
Toks turėtų būti mūsų kreipimasis į visuomenę. Be šito, net ir sukūrę mūsų bendrą kli, nesugebėsime pakilti. Galime pasiekti minimalųjį lygmenį, bet ne daugiau. Juk mus visus pažadino tik tam, kad ištrauktume paskui save visą žmoniją. Reikia į tai žiūrėti labai rimtai. Mes galime pakilti tik tuo atveju, jei sėkmingai dirbsime su plačiąja auditorija. Kol tai nepavyks, visuomenė bus balastas, neleidžiantis mums pakilti.

Iš 2014 m. vasario 2 d. integraliojo auklėjimo kongreso 1-ojo seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ar reikalinga kabala masėms?

Kūrinys pereina tris būsenas.
Pirmoji – tai Begalybės pasaulis, kuriame esame tobulame pavidale, duotame mums iš viršaus pirminės minties apie kūrinį. Ši mintis apie gėrį, skirtą kūrinijai, atsiskleidžia iš karto, nes Kūrėjui nėra reikalo ką nors daryti, kad neštų gėrį savo kūriniams. Patys kūriniai kol kas egzistuoja tik potencialiame būvyje, kurį teks įgyvendinti.
Antroji būsena – nusileidimas iš Begalinio tobulumo žemyn per penkis pasaulius į mūsų pasaulį.
Šiame nusileidime mes patiriame sudužimą ir susiskirstymą į dvi sistemas: blogio ir gėrio. Sukuriama ypatinga dvasinė struktūra (parcufas) Adam Rišon, kuri sudūžta dėl „Pažinimo medžio nuodėmės“. Sielos dalijasi į daugybę dalių ir blogis nusileidžia į savo žemiausiąją pakopą – mūsų pasaulį.
Čia mūsų vystymasis vadinamas „evoliucija“, kurios eigoje pasiekiame patį dugną, kuris kartu yra virsmo taškas, tendencijos pasikeitimas. Šiame „virsmo taške“ kūrinys pradeda kilti,
t. y. pradeda suprasti, suvokti: „Kas aš esu, dėl ko sukurtas ir kokia gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas ypatingai aktualus mūsų kartai. Tegul iracionalus, bet skausmingas, jis veda į neviltį, bejėgiškumą ir sukuria galybę problemų.
Nuo šio taško žmonija turi pradėti vystytis kita linkme, turi suprasti, pamatyti, kur turi išsitaisyti ir kad tai būtina bei neišvengiama.
Taip pat išryškėja du žmonių tipai.
Vieni pažadinami iš viršaus – duodant tašką širdyje, ypatingą norą pažinti Dievą. Šis noras, pažinimo trūkumas, tempia juos į viršų net tada, kai nėra bėdų ir problemų. Tokie žmonės atranda kabalos mokslą.
O kiti nesiekia atskleisti gyvenimo prasmės, jo priežasties ir tikslo. Jiems nekyla klausimas, kam jie egzistuoja, jie mėgaujasi gyvenimu, stengdamiesi mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią naudą.
Taip šios dvi kategorijos ir judėjo į priekį istorijos eigoje, kol mūsų dienomis viena grupė rado jėgų pakilti. Ji pakyla ir gauna Knygą „Zohar“, ji tikrai pajėgi pasiekti didelio masto išsitaisymą, kurio nebuvo nuo Abraomo laikų.
Tik viso šito proceso Keter ir Malchut, t. y. aukščiausioje ir žemiausioje stadijoje, gali vykti tokie dalykai.
Kartu mes pradedame realizuoti paskutinę būseną. Antroji būsena pati prie to veda.
Trečioji būsena – tai tikslas, išsitaisymo pabaiga, kai mes vėl susiliejame su Kūrėju tarpusavio vienybėje.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos „Įvadas į knygą „Zohar“