Klausimas: Sakykime, visa žmonija pradės degraduoti, išskyrus auksinį milijardą, kuris materialiai gyvens labai gerai. Kodėl auksinis milijardas vis tiek nebus laimingas?
Atsakymas: Todėl, kad vystosi ir jo norai, suvokimas, tuštumos pojūtis. Juk mes esame bendroje integralioje sistemoje! Jie negali daryti visko, ko užsigeidžia! Jie nepasirenka savo būsenų. Mes visi veikiame vienas kitą: jie mus, o mes juos.
Šiandien kiekvienas žmogus daro poveikį pasauliui, o visi šeši milijardai veikia auksinį milijardą. Tai, ką galvoja vieni, galvos ir kiti. Jie niekur nedings! Ir jei ne jie patys, tai jų vaikai taps tokie, kaip ir visi kiti, juo labiau, kad egoistinis stimulas pamažu blėsta. Išgyvenimo instinktas nyksta.
Tai ir yra visos sistemos darbas, gamtos programa, jos tikrasis dėsnis: atvesti visą sistemą į pusiausvyrą tik jau psichologiškai suvokiant – žmogaus lygmenyje.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Neleisti žmonijai degraduoti

Klausimas: Šiuolaikinis žmogus gyvena labai sudėtingoje situacijoje, kai seni elgesio modeliai jau neveikia, todėl jis intuityviai ieško kažko naujo. Šiuo aspektu jį gali sudominti integraliojo elgesio modelis. Bet, žinoma, jam reikalinga suvokti praktinę šio modelio reikšmę.
Atsakymas: Suteikite jam praktinę egoistinę reikšmę.
Nereikia gėdytis ir slėpti žodžio „egoistinis“. Kaip mūsų modelis leidžia žmogui laimėti? – Juo naudojantis pasiekiama altruistinė egoizmo pusiausvyra.
Norėdamas įgyti altruistinę savybę, žmogus turi paaukoti kažką iš egoizmo. Bet tai net ne auka, nes jis ateina į žmonių ratą, neįsipareigodamas, niekur nepasirašydamas, tiesiog pasiruošęs paklausyti ir pabendrauti su kitais. Be to, rate susirenka visiškai nepažįstami žmonės ir susitikimas nėra susijęs nei su gėrimais ir užkandžiais, nei su flirtavimu ir asistavimu.
Vis dėlto, reikėtų burti daugiau ar mažiau panašius žmones, nes mes kalbame apie vienybę, integralumą, o integruotis labiau linkę vienas į kitą panašūs žmonės, jiems lengviau susivienyti.
Pradėdami su žmonėmis dirbti, mes nekeliame jiems absoliučiai jokių išankstinių sąlygų, o priešingai, sakome, kad jų egoizmas nuo to tik išloš.
Klausimas: O kaip mes jiems tai parodysime?
Atsakymas: Niekaip. Ateikite ir įsitikinsite: jūs pasijusite gerai, pajusite šilumą, didesnį pasitikėjimą, saugumą, palengvėjimą gyvenime, išmoksite įveikti sunkumus. Jums psichologiškai taps lengviau ištverti viską, kas bebūtų šiame pasaulyje.
Visų pirma, mes suteiksime jums psichologiškai naują pagrindą, su kuriuo įveiksite daugelį problemų, nes tapsite apsaugoti. Žinoma, apsaugotas žmogus jaučiasi sveikesnis, linksmesnis, padidėja jo produktyvumas, pagerėja santykiai darbe, šeimoje ir t. t.
Kitaip tariant, mes neparduodame žmogui katės maiše, o sakome, kad jis pajus būtent tai, ir gal net po pirmojo praktinio užsiėmimo.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui ruošiame metodiką

Integralus auklėjimas – žaibiškas procesas

Klausimas: Mes turime sukurti visuomenę, kuri bus arčiau gamtos. Kas tada bus su technikos pažanga? Ar gyvenimas taps paprastesnis?
Atsakymas: Kodėl jums rūpi mechanika, jeigu viskas kils į kokybiškai naują lygmenį? Tarkim nebus technologinės pažangos. Na, ir kas? Kam ji reikalinga? Juk tam, kad patenkintume mūsų poreikius pačiu racionaliausiu būdu, pakanka tam tikra linkme nukreipti technologines galias.
Įsivaizduokite, kad jūsų namuose gyvena šuniukas, ir jūs rūpinatės jo poreikiais. Jūs tariatės su specialistu ir sužinote: „Šerti reikia tuo ir tuo, miegoti jis turi ten ir ten. Nesugalvokite jo šerti kuo nors kitu ir laikyti kitoje vietoje.“ Jums, galbūt, norėtųsi apklostyti jį šilkinėmis pūkų pagalvėlėmis ir pamaloninti pyragaičiais.
Tačiau kūnui to nereikia, tai kenkia, neracionalu. Todėl, kai kalbame apie kūno poreikius, t. y. visų pasaulio žmonių aprūpinimą, privalome nustot mėtyti maisto perteklių į sąvartyną, o tada pamaitinsime visą planetą. Problema ne maisto trūkumas, o nenorėjimas jį teisingai paskirstyti. Tas pats ir su visais likusiais dalykais.
Savaime aišku, mes ir toliau vystysime technologijas, bet tik tam, kad mažiau būtume į jas įtraukti.
Pakaks įdarbinti mašinas, ir žmogui iš viso nereikės dirbti. Paklausūs liks tik už įvairių mašinų darbą atsakingi specialistai, kurie tobulins jas ir didins darbo našumą.
Gyvenimas supaprastės ir taps natūralus. Pramonė, technologija, mainai ir visa kita bus tokio lygio, kuris leis patenkinti visus būtinuosius žmogaus kūno poreikius. Ekonomika, finansai ir visa kita palaipsniui irgi atsistos ant šių bėgių.

Iš 2012 m. spalio 24 d. programos „Integralusis pasaulis“

Klausimas. Šiandien, išsitaisymo epochos pradžioje, žmonės nebeskaito knygų. Tai kokiu būdu jie gaus žinių iš pirminių šaltinių?
Atsakymas. Šiandien žinios iš pirminių šaltinių gali būti perduodamos tik vizualiai.
Žmonės iš tikrųjų nebeskaito – nes negali, nesupranta to, kas parašyta. Tai ne atsitiktinumas, ir aš jokiu būdu nesmerkiu dabartinės kartos. Jos paskirtis – suvokti vizualią informaciją. Jai sunku transformuoti raides į kažką suprantamo, lengvai „suvirškinamo“, o ir apskritai ši karta negeba suvokti pasenusio švietimo.
Gaila laiko, kurį vaikas praleidžia mokykloje. Jis ten tiesiog gadinamas, tarsi besistengiant įdiegti visiškai seną programą į naujos kartos kompiuterį. Jis jos nepriima, negali jos pritaikyti sau. Vaikams lieka grynai „mechaninis“ suvokimas – net ne pačios medžiagos, o bandymų ją „įdiegti“. Neteisingas pats informacijos pateikimas, jis neatitinka naujų švietimo taisyklių, nepavyksta įsisavinti ir apdoroti informaciją.
Šiandien vizualioji informacija užima pirmąją ir vienintelę vietą. Knygų epocha baigėsi. Žmonės ne nenorės, bet tiesiog nesugebės skaityti. Vis labiau jiems patinka antraščių formatas, jie tegali suvokti keletą eilučių, o daugiau tiesiog nemato. Tai ko gi galime reikalauti iš augančios kartos?
Vizualios informacijos pateikimo pranašumas tas, kad ji leidžia žmogui priimti keletu srautų plūstančią informaciją. Tai ne tik „paveikslėlis“, bet ir kalba, ir truputis skaitymo, ir muzika, ir kita. Taigi iš tikrųjų kalbame ne apie paprastą vizualią informaciją – drauge su vaizdu per pagrindinį suvokimo kanalą žmogus gauna ir papildomus šaltinius. Ir tai daryti jis geba.
O kabalos mokslo tekstus žmonės kaip tik skaitys tokia forma, kuria jie yra parašyti, – ir pirmiausia Baal Sulamo, pritaikiusio tekstus mūsų kartai. Kaip ir anksčiau, pirminiai šaltiniai bus reikalingi. Kas užsinorės prasiskverbti į vidų ir „pasikapstyti“ ten savarankiškai, vis tiek turės skaityti kabalistų knygas.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo istorija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlapoti duris rytojui

Naujasis „Facebook“ veidas

Jau ne kartą sakiau, o dabar matome savo akimis, kad milijonai žmonių netenka aktyvios veiklos. Jie gauna minimalias pašalpas, sėdi namuose ir nežino, kuo užsiimti.
Žmogus degraduoja! Keletą mėnesių arba, dar blogiau, metų nedirbdamas jis praranda gabumus. Tampa neproduktyviu visuomenės elementu, nes atpranta dirbti. Žmogų sukūrė darbas! Ieškojimai, įtampa, mokymasis!
Todėl žmogus palaipsniui degraduoja, virsta paprasčiausia baltymų mase. Ir ką gi su ja daryti?! Ji eis į gatves ir viską iš eilės niokos. Tai mes jau matome.
Be to, artėja kitas, pats baisiausias etapas: naikinama vidurinioji klasė, valstybės ramstis. Užsidarys įmonės, sustos gamyba – viskas ims ristis žemyn. O kas toliau? Šie žmonės taip pat gaus davinį. Bet jie įpratę prie kitokio gyvenimo lygio!
Išliks tik auksinis milijardas, netgi mažiau, o visi likusieji tenkinsis maisto kortelėmis (talonais, skirtais nepasiturinčioms šeimoms maistui įsigyti), nemokamais pietumis? Kas bus su tais žmonėmis? Juk nėra jokios sistemos, kuri jais rūpintųsi!
Gal valdžia ruošiasi gyventojus maitinti narkotikais, pradedant jau legalizuota marihuana? Tai tikrai ne sprendimas!
Į tai nežiūriu iš humanizmo ar užuojautos pozicijų, neklausiu „Kas atsitiks šešiems milijardams žmonių?!“ Aš į tai žiūriu iš neatitikimo Gamtos vystymosi dėsniui pozicijos!
Žmonijos degradacija sukels didžiules kančias. Žmogus negalės paprasčiausiai sėdėti svetainėje ant sofos, bukai spoksoti į televizorių bei rūkyti žolę ir dar gauti savaitinę pašalpą.
Šito Gamta neleis, nes jos programoje įrašytas visos gamtos išvystymas iki integralios būsenos, ir tai yra neatšaukiamas vystymosi dėsnis.
Gamta turi išvystyti mus iki panašumo į save būsenos, padaryti mus integralios visuomenės integraliais nariais – kiekvieną iš mūsų ir visus kartu. Todėl šeši milijardai žmonių negalės paprasčiausiai atsitraukti ir tenkintis tik narkotikais bei maisto daviniu. Gamta vystys juos toliau. Žmogus turi pasiekti panašumo į Gamtą būseną! Ji turi paversti jį Žmogumi.
Tai gali įvykti tik atkūrus visų sistemų pusiausvyrą. Negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogaus dalys mūsų pasaulyje turi pasiekti pusiausvyrą, t. y. tarpusavio palaikymą, homeostazę.
O žmonių suvienodinimas nuleidžiant juos į žemesnį lygmenį – tai ne homeostazė. Mes turime sąmoningai – ir tai svarbiausia – užauginti save iki „žmogaus“ lygmens, sudaryto iš dviejų priešingų savybių: egoistinės ir altruistinės, bei teisingai sąveikauti, balansuodami tarp jų.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Laisvė nuo likimo kaprizų

Klausimas: Draugai mėgina įtikinti mane pakeisti savo nuomonę ir sutikti su grupe. Ir tai mane liūdina, nes aš atleidžiu jiems jų klaidas ir esu pasirengęs tęsti savo kelionę drauge su jais. Kodėl gi jie nemano, kad galiu turėti savo nuomonę, skirtingą nuo grupės? Man tai nemalonu!
Atsakymas: Aišku, kad tau nemalonu. Rytoj draugai gali ateiti pas tave ir pasakyti, kad grupė priėmė sprendimą visiems vilkėti vienodas uniformas – klouno kepurę ir liemenę – viena pusė mėlyna, o kita raudona. Ir ką tu pasakysi?
Tai jau ne kažkoks racionalus ginčas apie tai, kokiu keliu eiti, kai nuomonės išsiskiria, bet abi puses palaiko daug žmonių. Ir todėl galima pasirinkti bet kurią iš jų ir bet kuriuo atveju laikytis visuomenės nuomonės: ne tos, tai kitos, ne su „komunistais“, tai su „kapitalistais“. Nėra problemų, juk visuomenė pripažįsta ir vienus, ir kitus.
Bet jeigu rytoj grupė tau pasakys kažką tokio, kas iš viso nepriimta visuomenėje? Tu sakai, kad negali vaikščioti su klouno kepure, ir ką gi tada su tavimi daryti? Neįmanoma, kad vieni būtų su kepurėmis, o kiti be jų – grupė turi būti vieninga. Privalome priartėti prie tikslo. Jeigu, pasak Baal Sulamo, tikslas reikalauja tokio kelio, tai mes būsime priversti taip daryti.
Komentaras: Aš ir toliau būsiu jūsų draugu, tik be klouno kepurės!
Atsakymas. Bet tada tu mums – ne draugas. „Draugas“ (haver) – iš žodžio „susijungimas“ (hibur). Jeigu nesutinki su mumis, tai negali būti mūsų draugu. Lygiai taip pat besąlygiškai kaip įpareigojimą nešioti klouno kepurę privalai prisiimti pareigą platinti integralųjį ugdymą.
Tai apskritai neturėtų kelti tau klausimų. Yra mokytojas, kuris priima sprendimą, ir tas mokytojas – ne aš, o Baal Sulamas. Aš tik aiškinu jo idėjas, ir mums tereikia jas įgyvendinti. O jeigu žmogus to nedaro, tai kam jam būti su mumis ir be reikalo gaišti laiką? Jis vis tiek nieko nepasieks, juk eina su mumis tik ten, kur leidžia jo egoizmas. O kai tik egoizmas protestuoja ir prireikia eiti truputį aukščiau žinojimo, – per tai jis jau nebegali perlipti.
Aš neignoruoju tokių žmonių, juk jie turi stiprią nuomonę. Ir jeigu jie įveiks tą savo pasipriešinimą, tai stipriai patobulės. Bet jeigu neįveiks – tai taps tiesiog kliūtimi visiems likusiems. Tai ir vadinama „gręžti skylę bendros valties dugne“. Todėl jiems nėra vietos mūsų tarpusavio pasitikėjimo valtyje.
Kelias kuriamas iš visumos taškų, kurių kiekvienas ne iškrenta iš visų kitų, o yra susijęs su esančiais prieš jį ir po jo. Todėl visi drauge jie sudaro liniją. Tik taip šis takas atves tave į Karaliaus rūmus.
O visur kitur, kur karaliauja tavo egoizmas: iš kairės ir iš dešinės kelio pusės, tu gali sutikti su grupe. Bet visa tai nėra dvasinis kelias. Iš visko, kas yra prieš tavo akis, tau reikalingi būtent šie ginčytini taškai. Todėl Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atsiskleidžiančiais nusidėjėliais. Be šio atsiskleidimo būtų neįmanoma tobulėti. Būtent atsiskleidžiantys nusidėjėliai atveda prie dienos šventumo. Dėl Šviesos, nušviečiančios kelią, tu staiga matai priešais esančias kliūtis ir džiaugiesi, kad jos atsiskleidė.
Todėl džiaugiuosi matydamas, kaip šie nusidėjėliai atsiskleidžia mokiniuose, juk be to neturėtume su kuo dirbti. Jeigu nenori šio darbo, tai gali eiti į kitą vietą: į kairę arba į dešinę pusę – religijos arba chasidizmo link. Ten iš tavęs nereikalaus įveikimo ir tikėjimo aukščiau žinojimo, ir tu tiesiog mokysies.
Čia tu neišsiversi be grupės jėgos, mokytojo ir Kūrėjo jėgos tam, kad pritrauktum Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Tu privalai stovėti su draugais aplink Sinajaus kalną – tarpusavio neapykantos kalną, ir būtent nepaisydamas neapykantos norėti susijungti. Tokia Toros, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, kuris šviečia tau nuo šio kalno viršūnės, gavimo sąlyga.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 13 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Šiandien pasaulis turi keletą „galimybių“ vystytis toliau, tačiau iš tikrųjų jos neįgyvendinamos. Galima visuotinai priimti islamą, galima sukti komunizmo link arba nukrypti į fašizmą. Visi šie variantai pragaištingi, jie labai greitai sunaikins šiuolaikinę infrastruktūrą.
Yra ir kita galimybė: supratus, kad nėra kitos išeities, pradėti žmogaus taisymą. Kiti metodai žmogaus netaiso, o mes siūlome būtent tai. Manau, kad pasaulis jau artėja prie supratimo, kad, neištaisius žmogaus, vėl teks sugrįžti prie tos pačios „plokštelės“.
Mūsų pasaulyje vienoje pusėje yra turtuoliai ir valdantieji (tai nebūtinai sutampa), o kitoje –  vargšai. Atotrūkis tarp jų didėja, ir jis neišnyks. Be to, vargšai niekam nereikalingi. Atvirkščiai, iš viduriniųjų sluoksnių žemyn tarsi lietus ims leistis vis nauji žmonės, kol liks tik du sluoksniai: silpni ir neturtingi – apačioje, turtingi ir stiprūs – viršuje. Du poliariniai kraštutinumai.
Kyla klausimas: ką gi daryti? Juk tai labai pavojinga situacija.
Jei ji pakryps fašizmo link, visi pasuks paskui naująjį fiurerį ir gaus pašalpas, kurios bent jau šildys širdis.
Galima būtų pasirinkti komunizmą – daug kas sutiktų į jį grįžti, nes ten buvo užtikrinta socialinė pagalba. Niekas nemirė badu ir visi jautė (būtent jautė, o ne turėjo) tam tikrą lygybę. Nelabai kur dėsiesi, kai viskas priklauso valstybei ir, nors tai vadinama „liaudies valdžia“, iš tikrųjų „liaudies turtas“ nesiejamas su nuosavu turtu. Ir vis dėlto tuomet buvo juntama vidinė, sielos kompensacija.
Be to, Europoje (greitai ir Amerikoje bei Rusijoje) vis garsiau ims reikštis islamas – kitaip tariant, dar viena ideologija greta komunistinės ir fašistinės. Ji taip pat atsako į klausimą, ką daryti su žmonių visuomene dabartinėje situacijoje, – siūlo įsprausti ją į fundamentalizmo rėmus.
Vis dėlto islamas reikalauja atitinkamai pertvarkyti ekonomiką. Socializmas – taip pat, bet mažesniu laipsniu, jis beveik nepaliečia aukštesniųjų sluoksnių, o žemesniesiems žada tam tikrą lygų paskirstymą. Fašizmas veda visiškai kitokios ekonomikos ir socialinių santykių pertvarkos link.
Štai tokios įmanomos kryptys, bet jos visos veda per egoizmą ir nereikalauja žmogaus pasikeitimo. Keičiasi tik egoistiniai visuomenės tarpusavio ryšiai, nepakylama virš mūsų prigimties.
O kabalos mokslas sako, kad tai nepadės. Liaukimės bergždžiai bandę ir pripažinkime, kad nėra kitos išeities, – būtina taisyti žmogų.
Per visą istoriją vystėmės egoistiškai. Mes gyvename egoizme ir tik pagal jo taisykles planuojame būsimus žingsnius. Čia ir yra keblumas: reikia suprasti, kad toks kelias anksčiau ar vėliau atves prie žlugimo. Socializmas, fašizmas, islamas – bet kuris pasirinkimas, mums esant egoizmo rėmuose, taps tik bėgimu nuo tikro sprendimo ir neabejotinai sukels karus. Neišgyvensime, jei nepasuksime iš savimeilės kelio.
Šiandien būtina taisyti žmogų pasitelkiant integralumo metodiką arba kabalos mokslą. Juk kad ir ką darytume, galų gale turėsime pasiekti tikrą lygybę. Galime palaukti griūties, kad suformuotume naująją kartą ant senosios griuvėsių, tačiau tai galime daryti jau dabar. Tuo Toros kelias skiriasi nuo kančių kelio: mes pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, platiname, greitiname laiką ir tuo pačiu „peršokame“ per kančias, kurios iš tikrųjų visai nebūtinos.
Klausimas. Kas yra „žmogaus taisymas“?
Atsakymas. Vienydamiesi pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kitaip sakant, savyje atskleidžiame mus jungiančią Jėgą. Ir tada tampame viena visuma, atitinkančia Gamtą. Šitaip pagal savybių panašumo dėsnį pasiekiame pusiausvyros su Gamta ir jaučiamės tarsi „materialiame rojuje“. Vienydamiesi atskleidžiame savyje dvasinę jėgą, dvasinę pakopą – tol, kol šis pasaulis išnyks, „išgaruos“.
Ir svarbu prisiminti: galimybė pagreitinti laiką laisvai pasirenkant tolimesnį kelią atsirado tik dabartinėje epochoje – likusiems 220 metams. Anksčiau tokios galimybės neturėjome.
Klausimas. Kuo skiriasi šis vienijimasis? Tuo, kad jis nenukreiptas prieš ką nors?
Atsakymas. Teisingai. Vienijimasis ne prieš ką nors, o už visus ir Kūrėją – tai ir yra kabalos mokslas.

Iš 2013 m. gruodžio 22 d. pamokos pagal straipsnį „Knygos Zohar pabaigai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Fanatizmas, fašizmas arba kabala

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Ar aš taisau pasaulį?

Bulgarijos kongresas. Trečioji pamoka
Klausimas. Mūsų Izraelio grupės užsiima platinimu. Joms reikia visų draugų iš viso pasaulio pagalbos.
Atsakymas. Mūsų draugams iš Izraelio visų pirma reikia Kūrėjo pagalbos. Jis juos muš ir lamdys iki visiško išsekimo, stumdys iš kampo į kampą, darys viską, kad išmuštų iš jų visą paikybę, visą egoizmą, visą gyrimąsi, esą „mes-mes-mes!“, tam, kad visiškai nelikus jėgų jie šauktųsi Jo, kaip pasakyta: „Ir ėmė šaukti Izraelio sūnūs nuo šito darbo“.
Reikia laikytis visiems kartu ir daryti, kas tik įmanoma. Bet drauge reikia nepamiršti, kad viską daro Kūrėjas, ir tik nuo Jo mes priklausome – tai svarbiausia! Juk viską darydami mes norime, kad Jis nulemtų reikiamą veiksmų rezultatą. Jokiu būdu negalima laikyti tikslu kokias nors žemiškas pergales ir pasiekimus. Tikslas gali būti tik vienas – dar labiau susilieti su Kūrėju, dar labiau nuo Jo priklausyti.
Jeigu mes to pasiektume, tai nieko kito mums nereikėtų! Tai, kas vyks žemiškame lygmenyje, neturi jokios reikšmės! Viskas susitvarkys. Nuo mūsų priklauso tik viena – nuolat reikalauti, kad Jis nepaliktų mūsų ir visą laiką žadintų mūsų ryšį, susiliejimą su Juo. Kad suteiktų mums ketinimą viską daryti tam, kad pripildytume Jį, kaip Jis mus pripildo – kaip svečio ir šeimininko pavyzdyje. Štai ir viskas.
Aš be galo džiaugiuosi, aš tiesiog džiūgauju dėl to, kas dabar vyksta. Ko mums dar trūksta, kad jaustume mirtiną baimę, visiško vidinio ir išorinio sudužimo būseną? Jeigu Jis dar pridėtų, būtų dar geriau. Be šito mes neišeisime iš Egipto (egoizmo) tremties.
Taigi nereikia nieko gailėti. Reikia, atvirkščiai, kartu su jais džiaugtis ir tik stiprinti juos ir save mintimi, kad Kūrėjas viską daro tam, kad mes per visas kančias, per visas šias sudėtingas būsenas, pakildami virš jų užmegztume ryšį su Juo. Šiomis būsenomis Jis ir sukuria mums sąlygas, kad mes pagalvotume apie Jį – žinoma, kol kas egoistiškai, drebėdami iš baimės dėl savęs, bet kartu puoselėdami bent kokią nors mintį, kad galime šiais veiksmais pasiekti davimo Jam veiksmą.
Visas mūsų vidinis darbas turi būti visiškai nukreiptas į ryšį su Juo. Išorėje turime daryti viską, ko reikia, o viduje būti tik kartu, susilieję tarpusavyje ir su Kūrėju.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. Bulgarijos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai, ką brangina Kūrėjas

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Amerikos kongresas. Pirmoji pamoka
Šiandien mes labai arti išsitaisymo. Iš esmės mes jau įžengėme į tą etapą, kai iš tikrųjų įgyvendiname išsitaisymą.
Tai kodėl žmonija atrodo dar egoistiškesnė? Kur mūsų pastangų efektas?
Esmė ta, kad žmonės vis dar neturi priežasčių keistis į gerąją pusę. Bendras egoistinis noras tebesivysto ir dar nepasiekė taisymosi. Priešingai, jis tampa vis blogesnis.
Ir čia turime paaiškinti, koks yra tas etapas, kuris vyksta prieš pakilimą.
Jei žmogaus noras būtų mažas, žmogus nemąstytų apie nieką, išskyrus maistą, vandenį ir nakvynę. Turėdamas didesnį norą žmogus siekia pažinti pasaulį, pamatyti naujas vietas, nuplaukti už jūros ir t. t. Paskui jis ima siekti žvaigždžių, žvelgia į atomų gelmes.
O kai noras išauga dar didesnis, žmogus nukreipia žvilgsnį į save: „Kas vyksta su manimi?  Nejaugi viskas baigiasi mirtimi? O galbūt už šios „užsklandos“ yra dar kažkas?“ Dabar jam maža to, ką geba suvokti penki jutimo organai, jis nori pakilti aukščiau jų, nori išsiaiškinti, ar yra kažkas iki jiems atsirandant ir jiems išnykus?
Visa tai kyla iš mūsų noro. Vystydamasis jis išauga, nuolat didėja, kol dalis žmonių iškelia sau svarbiausius klausimus: „Dėl ko reikia gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kas vyksta su manimi ir pasauliu? Kas slypi anapus mano būties? Kokia jėga mane valdo?“ Žmogui kyla jausmas, kad tokia jėga yra. Ir tada jis nori pažinti ją, nori atverti šio pasaulio „dėžutę“, prasiskverbti į jo paslaptis, atspėti gyvenimo paslaptį ir paskirtį.
Anksčiau panašūs klausimai domino vienetus. O šiandien tokių žmonių milijonai – ir jie ateina norėdami gilintis į kabalos mokslą. Jokia kita metodika negali jų nuraminti. Joks hobis, jokia religija, joks mokymas. Pats noras vystydamasis neišvengiamai atveda juos į kabalą.
O tuo metu mūsų pasaulis pasineria į tamsą. Juk kai noras auga ir neprisipildo, gyvenimas tampa jam tamsa…

Iš 2013 m. lapkričio 16 d. Amerikos kongreso pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Begalybę pasieks kiekvienas

Klausimas: Kas yra svarbiausia, ką mums būtina papasakoti žmonėms?
Atsakymas: Žmonėms mes turime perteikti faktą: Nepakeitę žmogaus prigimties iš neapykantos kitiems į meilę, mes veikiame prieš gamtos vystymąsi integralios formos link ir tuo sukeliame vis didesnes asmenines ir bendras problemas.
Reikia visais ryšių kanalais papasakoti apie tai, kad įgyti „meilės artimui“ savybę – tai ir yra kabalos mokslo užduotis, tai ir yra teisingo dvasinio darbo (avodat Ašem) rezultatas.
Tuo kabalos mokslas ir skiriasi nuo religijos: kabala sutinka su sąlyga, kad „Pamilk artimą kaip pats save – tai svarbiausia Toros taisyklė“, o religija mano, kad pagrindinis dalykas – tai vykdyti fizinius priesakus. Todėl netaiso žmogaus prigimties, kuri būtent tam ir yra skirta.
Kabala mano, kad jei nesiekiama tikslo „Pamilti artimą kaip save“, vadinasi, Toros iš viso nėra laikomasi, nes tai bendra Toros taisyklė – būtent šis tikslas veda žmogų prie davimo savybės, prie „lišma“ – dėl Kūrėjo.
Jeigu žmogus nesiekia tikslo pakilti virš savo egoizmo, tai jo veiksmai tik didina jo egoizmą. Tokiu atveju, užuot priartėjęs prie davimo ir meilės savybės, tai yra atskleidęs Kūrėją, žmogus tolsta nuo Kūrėjo ir pavirsta „ever rav“ – „irei Ašem ovdei Paro“, kurių visi veiksmai yra dėl savo egoizmo, dėl atlygio šiame arba kitame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite duoti prieš savo norą

Rinkis, su kuo sutapti