Tai, ką brangina Kūrėjas

Dvasinis darbas, Kūrėjas, Platinimas

Ko tik nedarėme, bandydami paskleisti pasauliui mūsų žinią. Kodėl? Kad pagreitintume savo vystymąsi, kad nors per sprindį tai įgyvendintume.
Baal Sulamas sako, kad visas pasaulis tapo viena šeima, ir mums reikia suformuoti visuomenę, atitinkančią naujas realijas. Kai, pagaliau, pradėjo kažkas ryškėti, mes vis dar iki galo nesutariame dėl būtinybės atiduoti visas jėgas platinimui.
O juk be to žmoguje nesusiformuos indas – ir kaip gi jis tada eis dvasiniu keliu? Kuris šiandien neplatina žmonėms, tam rytoj nebebus tokios galimybės. Jis praleis šią pakopą ir ateityje bus labai sunku susigrąžinti, kas prarasta.
Todėl reikia daryti viską, kas mūsų jėgoms. Būtent dabar turime susitelkti, susivienyti – dirbti rimtai. Nesvarbu, kas nutiks ateityje, – matomieji rezultatai antraeiliai. Niekas nežino, kas mums yra gerai ir kas blogai. Niekas nežino, kokiu keliu eisime. Svarbiausia – „bėgti traukinio priekyje“. Ir tada, nesvarbu, kaip vystytųsi Šviesos ir indo tarpusavio santykiai, matysime juos kaip teigiamus. Juk iš anksto išgersime vaistų, – ir procesas taps mums laukiamas, kas benutiktų. Net ir patys žiauriausi žmonijos istorijos įvykiai, baisybės, apie kurias net ir pagalvoti negali, pasirodys būtinais, privalomais išsitaisymo kelio etapais.
Taip pat ir su žmonėmis, per kuriuos tai įvyko: blogiausi piktadariai taps Kūrėjo pasiuntiniais.
Taip keičiasi suvokimas, kai veikiame pagal principą „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją, Gerą ir Kuriantį gėrį“. Aukštesnioji Šviesa tada užpildo visą tikrovę. Štai ką jaučiame, taisydamiesi ir numatydami vaistus ligai gydyti.
Žvelgiant iš tikrosios meilės aukštumų, viskas, kas vyksta, visi vargai, priimami su palaiminimu ir džiaugsmu. Turime apsiginkluoti požiūriu, kad viskas vyksta dėl gėrio. Ne todėl, kad kančios mus aplenkė, o todėl, kad galime padėkoti už blogį kaip už gėrį. Kad tik neįširsčiau ant Kūrėjo, neprakeikčiau Jo. Ir ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl didybės suvokimo: Jo savybės, davimo ir meilės savybės, kuri man atrodo didinga.
Tokią kryptį reikia išlaikyti. Dabar, kai atėjo laikas veikti, reikia visą laiką savyje auginti, maitinti tokį požiūrį. Aš einu platinti, kad įsisavinčiau, absorbuočiau savo išorinius norus. Taip, tie norai – mano, bet kol kas jaučiami išorėje, nes aš dar jų neprisijungiau savyje.
Iš tikrųjų visas pasaulis – tai mano kli, tačiau jis dalijasi į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Ateityje, dirbdamas su išoriniais norais, priimsiu juos kaip pagrindinius. Artimojo poreikiai taps svarbesni už asmeninius. Juk juose atskleisiu Šviesą Chochma, kūrinijos tikslo Šviesą, kuri žymiai viršija Šviesą Chasadim, išsitaisymo Šviesą. Kitų žmonių norai man taps nepaprastai svarbūs.
Ir Kūrėjui jie brangiausi, nes būtent „pasaulio žmonių“ noruose Jis atsiskleidžia Chochma Šviesoje, kai mumyse – tik Chasadim Šviesoje. Mes atstovaujame Binos savybei, o jie – Malchut, kuri pagal Šviesos ir indų atvirkštinę tvarką atsišaukia aukščiausiąja Šviesa Jechida. Būtent jose atsiskleis Kūrėjo išskirtinumas.
Na, o mes, kurie vadinamės „nedaugelis iš tautų“ galiausiai atsisakysime visko iki pat galo, kad tik pakeltume juos į pakopą Keter.
Taigi, jei jų norai bus svarbesni už manuosius ir tik dėl jų dirbsiu, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą, tarnaudamas „tarpininku“ tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų, – tada viskas susitvarkys. Kitaip tariant, tada iš tikrųjų suteiksiu Kūrėjui malonumą.

Iš 2013 m. rugsėjo 29 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „ Vienas priesakas“

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>