Baal Sulamas, „Valios laisvė“: Nors kiekvienas žmogus bet kuriuo atveju turi savo pagrindą, realiai jėgos atsiskleidžia tik aplinkoje. Tik aplinkos pasirinkimas lemia žmogaus galią pakilti aukščiau savęs, už kurią jis vertas apdovanojimo ar bausmės. Pasirinkęs aplinką, žmogus jai atsiduoda kaip molis puodžiaus rankoms.
Galimybė rinktis teisingą aplinką suteikiama tik tiems žmonėms, kurie turi tašką širdyje. Juk jiems dabar teks vystytis Žmogaus (Adomo), panašaus (dome) į Kūrėją, pakopoje. Būtent tie, kuriuose pabudo šis taškas, jų sielos šaknis, gauna impulsą įžengti į teisingą aplinką. Jiems reikia apsispręsti – žengti ar ne.
Tai ir yra teisingas pasirinkimas – tarp gavimo noro ir taško širdyje, davimo noro užuomazgos, t. y. priešingos pusės. Kai yra šie skirtingi poliai, galiu rinktis. Kaip? Įsitvirtindamas teisingoje aplinkoje. Kartu noriu sustiprinti vieną faktorių, kad atsvertų kitą.
Jei neturiu antrojo taško, jei viskas, ką turiu – vien noras gauti, tai jis ir formuoja mano „pasirinkimą“, kai tarsi šuo seku paskui kvapus gatvėje, siekdamas savanaudiškų tikslų – štai ir viskas.
Klausimas: Nepaisant šito, integraliuoju švietimu mes juk siūlome žmonėms patiems kurtis geresnę aplinką?
Atsakymas: Teisingai, kurti geresnę aplinką jų norui gauti, o ne taškui širdyje. Taip, kad žmogus žinotų: bendrame rate, susivienijus galima pagerinti savo materialųjį gyvenimą.
Tačiau iš tikrųjų tašką širdyje turi visi, jis glūdi kiekviename nore, arčiau ar giliau. Apie tai pasakyta: „Visi pažins Mane, nuo mažo iki didžio“. Organizuodami, rinkdami žmones ir perleisdami jiems grąžinančią į šaltinį Šviesą, greitiname šio taško pabudimą, kad jis prasimuštų į paviršių. Ateis diena, kai žmogus, susipažinęs su integraliąja metodika, panorės studijuoti kabalos mokslą. Kodėl? Jis ir pats nežinos – tiesiog panoro…
Vienaip ar kitaip, integraliosios grupės nėra kabalistinė aplinka, nes jos neturi kairiosios linijos. Mes jais rūpinamės kaip savo auklėtiniais, mokydami gerų tarpusavio santykių, atjautos ir vienybės, bet neįtraukiame vidinių  trukdžių egoizmo, užuodusio, kurlink krypsta reikalas. Apie rimtesnį darbą kalbame kabalistinėje aplinkoje.

Iš 2013 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Dvasinės linijos pradžios taškas

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Klausimas: Kaip jūs atlaikote tokią gausybę kaltinimų ir įžeidinėjimų?
Atsakymas: Jeigu mes būtume neteisūs, tai visi įžeidinėjimai, kaltinimai ir visas aplink mus kylantis triukšmas mums pakenktų. Bet kadangi esame teisūs, tai visas šis triukšmas tik labiau mus garsina ir plačiosioms masėms suteikia galimybę sužinoti, kad mes egzistuojame, ir išsiaiškinti, kuo mus kaltina ir kas mes tokie. Mūsų atveju nėra blogos reklamos.
Todėl visa neigiama reklama mums yra teigiama, juk būtent ji parodo mus žmonėms, kurie apie mus visiškai nieko nežinojo, o tada jie jau greitai galės išsiaiškinti, kur esmė.
Todėl tie, kurie mūsų pasaulio lygmenyje dergia vienas kitą, kadangi visi jie neteisūs, koneveikia vienas kitą – ir taip užsidirba sau taškus. O kadangi mūsų pusėje nesavanaudiška tiesa, kuri su kiekviena diena vis labiau pasitvirtina, tai visa reklama prieš mus – galiausiai yra mums naudinga, nes rodo žmonėms, kad toks reiškinys kaip visuomenės integralaus vystymosi metodika, jos išsitaisymas – egzistuoja!

Klausimas. Jeigu viena iš grupių išeina atlikti platinimo veiksmo, nuo kurio sėkmės priklauso mūsų bendra sėkmė pasaulyje skleidžiant kabalos žinias, tai kaip visoms kitoms grupėms įsitraukti į šį veiksmą? Kaip išlaikyti būtent tas mintis, tokį jaudulį, kad tuo mėgautųsi Kūrėjas?
Atsakymas. Gyvename pasaulyje, kuris vis labiau grimzta į egoizmą. Suprantame, jog ego sukurtas tam, kad žmonija pasijustų esanti „Egipte“ – egoizmo, kuris virto vėžiniu naviku, pranoko pats save ir žudo mus visus, blogyje. Mums reikia papasakoti apie tai pasauliui ir paaiškinti, kokia gali būti išeitis iš susiklosčiusios situacijos, kokie vaistai padės nuo šios ligos.
Visi supranta, kad mūsų egoizmas – tai blogis, ir mes negalime išeiti iš jo patys. Dėl šios priežasties visas pasaulis nuleidžia rankas ir nieko negali padaryti.
Kabalos metodika skiriasi nuo visų kitų metodikų tuo, kad pritraukia ištaisančiąją Šviesą. Tuo ji skiriasi nuo kitų mokymų – niekuo kitu.
Daugelis žmonių turi gerų, teisingų norų, bet neturi galimybės juos realizuoti, nėra jėgos, kuri padėtų jiems tai atlikti. Ilgus amžius manėme, kad panorėję galėsime su viskuo susitvarkyti patys. Galiausiai tai virto tokiomis problemomis, kurios lėmė Tarybų Sąjungos žlugimą, Izraelio kibucų nykimą ir pan.
Kitaip tariant, mintys ir norai geri, o jėgų jiems realizuoti nėra, nes žmogiškoji prigimtis egoistiška ir neįmanoma veikti prieš ją. Mums atrodo, kad galime ją įveikti, o iš tikrųjų – ne. Tai gali atlikti tik Aukštesnioji jėga, Šviesos jėga. Apie tai kalba kabalistai, kurie į savo metodikos pagrindą įtraukė ištaisymo pasitelkiant Šviesos jėgą principą.
Jeigu dabar kuri nors mūsų grupė deda ypatingas pastangas, kad būtų realizuota galimybė išsiveržti į priekį ir tam tikroje vietoje skleisti kabalos žinią platesniuose sluoksniuose, tai mes irgi turime tame dalyvauti.
Mums reikia visada padėti šioms grupėms, stumti jas pirmyn, nes visi mes esame vienas bendras organizmas. Juk jeigu koks nors kūno organas ima sveikti, atsigauti – jam reikia padėti, ir tada jis jau būdamas sveikas padės visiems kitiems. Taip ir čia. Jeigu kurioje nors vietoje mes ištobulėsime ir sukaupsime patirties, žinių ir jėgų, tai galėsime sėkmingai rengti tokias pačias akcijas ir kitose vietose.
Taigi turime bent jau savo ketinimais būti solidarūs su akcija, kurią daro viena iš grupių, ir stengtis mintimis, jausmais būti kartu su ja.

Iš 2013 m. spalio 21 d. pamokos tema „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Pasauliui reikia mūsų

Palaikymas ir pavyzdys

Klausimas. Jei mes sakome žmonėms, kad egoizmas  – mūsų prigimtis, tai susiduriame su aršiu pasipriešinimu.
Atsakymas. Teisingai. Todėl visada prieš atskleidžiant ligą reikia pasirūpinti vaistais. Jūs ruošiatės kažkam „smogti“ – smokite, jei tai būtina, bet iš pradžių paaiškinkite, kodėl, kam ir koks teigiamas rezultatas iš to išeis.
Tas pats ir su vaiku, kuriam galima pliaukštelti, bet kad jis žinotų, kad tu tai darai su meile, jo naudai, tiksliai siekdamas tam tikro tikslo kovojant su jo egoizmu, o ne todėl, kad nerviniesi.
Klausimas. Kitaip tariant, aš pasakoju pacientui, kad jo laukia sunki operacija, kuri neabejotinai pagerins jo būseną?
Atsakymas. Ne. Iš pradžių reikia nupasakoti geresnę būseną, atvaizduoti ją, padėti pajusti. Ir kai priekyje žmogus pamatys savo kitą būseną, tada jam daug ryškiau ir teisingiau atsiskleis jo diagnozė. Jis viską teisingai supras, o kitu atveju jis ją užgniauš, sulamdys, nenorės suvokti. Jam tai bus iš tikrųjų baisu – norėsis kuo greičiau pamiršti, išmesti, ištrinti iš atminties.
Komentaras. Mes pravedėme seminarą grupei, kurią sudarė 50 proc. medikų, norinčių, kad visuomenė būtų sveika. Kai pradėdavome kalbėti apie pusiausvyrą, ji buvo aiškinama medicinos požiūriu: tai kraujo spaudimas 120/80, tam tikras leukocitų skaičius, pH faktorius ir dar šešiolika rodiklių
Atsakymas. Tai fiziniai pusiausvyros pasireiškimai. Pažeidžiant vidinių sistemų fiziologinius pusiausvyros parametrus pasireiškia liga, o bet kuri liga – tai pusiausvyros pažeidimas.
Taikydami integralią metodiką mes pasiekiame pusiausvyros kitame, aukštesniame lygmenyje: psichologiniame, fiziniame, dvasiniame, jutiminiame – nesvarbu, kokiame. Medikai turi suprasti, kad tas pats principas veikia visuose lygmenyse.
Tas pats dėl psichologų ir psichiatrų. Visi mes savo gyvenime, visur, bet kokioje būsenoje siekiame pusiausvyros. Juk nėra teigiamo be neigiamo. Galima suteikti žmogui tokį teigiamą stresą, kad jo širdis neatlaikys didelio džiaugsmo. Taigi visko pagrindas yra pusiausvyra.

Iš 2013 m. spalio 20 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Išskirtiniai egoistai

Klausimas: Kam platinime teikti pirmenybę – pačiam veiksmui ar jo rezultatui?
Atsakymas: Rezultatas nepriklauso nuo mūsų, jis priklauso nuo paties veiksmo. Veiksmas atsiranda kaip rezultatas Aukštesniosios Šviesos per tavo pastangas grupės centre, o paskui per tavo pastangas dirbant su auditorija per užsiėmimus.
Tu veiki dviejuose taškuose. Jei iš pradžių stengiesi įeiti į grupės centrą, surasti ten Kūrėją ir darbuotis būtent šio centro viduje, tai prisijungi prie šio šaltinio, jį išsaugai savyje. Paskui ateini į auditoriją, prisijungi prie jos, užduodi klausimus, aiškini, nuolatos galvodamas apie tai, kaip tu perleidi jiems Aukštesniąją Šviesą, kad jie susijaudintų, pajaustų ją – galbūt dabar dar nesąmoningai, dar nežymiai, bet kad ji pradėtų juose veikti.
Šis tavo ketinimas praleisti kaip laidininkui Aukštesniąją Šviesą iš šaltinio, iš grupės centro, kur pasireiškia Kūrėjas, išorinei auditorijai vadinamas veiksmu – Šviesos platinimu tinkle tarp visų sielų.
Jei tai darai, tai rezultatas jau nepriklauso nuo tavęs. Leisk Šviesai pasireikšti, tegul tai bus ne iš pirmo, o iš antro ar trečio karto. Pamatysi, kaip tai veiks.
Pamatysi pagal tai, kaip žmonės ims keistis, kaip tavo auditorija jaus alkį tokiems susitikimams, sieks ateiti ir vėl susivienyti: „Man čia šilta! Aš čia pasikraunu, praturtėju, susišildau!“ Jie tai pajus viduje. Jiems to reikės kaip deguonies. Štai čia – rezultatas.

Iš 2013 m. spalio 20 d. pamokos pagal temą „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas platinimo laikotarpis

Pasauliui reikia mūsų

Klausimas. Ar mūsų vienybėje prieš platinimo veiksmus gali būti vietos tokioms sąvokoms kaip pavydas ir garbė?
Atsakymas. Žinoma, juk turime reikalą su žmogaus egoizmu, suprantame jo prigimties pagrindą. Tad turi būti ir pavydas, ir valdžia, ir garbė, pagarba, saugumo, išsiveržimo, mėgavimosi ataka ir t. t. Visos šios savybės turi būti gyvybingos.
Vienintelis dalykas tas, jog žmogus visą laiką turi prisiminti, dėl ko jis tai daro: svarbiausia užduotis – atvesti pasaulį į integralią būseną, nes tokiu būdu mes jį pakeliame į aukštesnę energiją, aukštesnį tikslą.
Tai pagrindinis mūsų kampanijos skirtumas nuo kitų kampanijų. Mes ją vykdome remdamiesi šiuo požiūriu: ji – pati pirmoji ir pati paskutinioji. Pirmoji – nes nuo jos pradedame vidinį savęs pačių paruošimą, paskutinioji – nes su ja einame pas žmones ir norime pasėti ją mūsų klausytojų širdyse. Taigi ji nuolat vyksta viduje tos srovės, kurioje mes vedame seminarus, aptarimus, atsakome į klausimus, dainuojame – nesvarbu, kad ir ką darome srauto viduje.
Tai tiksli kryptis link to, kad padėtume masėms tapti viena visuma, nes tokia forma jos prisijungs, palaikys pusiausvyrą su visa globalia gamta. Aukštesnis tikslas – tai pagrindinė užduotis, kuri nulemia visą mūsų metodiką nuo veiksmo pradžios, ir tai – norima pabaiga, veiksmo rezultatas.
Be to, aukštesnis tikslas yra pagrindinė integralią metodiką platinančių įmonių darbuotojų motyvacija. Juk dalyvaudami integraliame susivienijime jie per save perleidžia aukštesnę energiją ir jaučia, kaip ji juos pripildo. Jie tuo gyvena.

Iš 2013 m. rugsėjo 17 d. TV laidos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar mano namai iš smėlio – mano tvirtovė?

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Turime ne tiesiog ugdyti geras žmogaus manieras, o iš tikrųjų pakeisti jo prigimtį. Priešingu atveju pasikartos istorija su katinais, kurie vilkėjo frakais ir buvo išmokyti tarnauti kaip padavėjai. Kaip pasakoja chasidų alegorija, katinai išmėtė visus savo padėklus ir nudūmė gaudyti pelių, vos tik jas pamatė.
Kitaip tariant, mes auklėsime žmogų, jis puikiai elgsis, bet kai tik jam nušvis koks nors malonumas, jis numes visą tavo auklėjimą ir pabėgs. Mums reikia pakeisti prigimtį! Todėl turime būti realistai ir suprasti, ar turime jėgų tai atlikti, ar ne? Jeigu ne, tai netrukdyk žmonių, tegul mėgaujasi gyvenimu, kiek tai įmanoma, – bare su draugais ar stadione.
Esminės sąlygos: ar eini su Šviesa taisyti pasaulio, ar tiesiog kvaršini žmonėms galvas? Tačiau norint turėti Šviesą, grąžinančią į šaltinį, mums reikia susitelkti į dvasinį indą, kuris vadinamas laidavimu.  Būtent  tuo turime pasirūpinti pirmiausiai, kitu atveju nėra prasmės net pradėti.
Jeigu išeiname į publiką apsiginklavę Šviesos jėga, tai reiškia, kad leidžiame Kūrėjui kovoti už mus. Juk ką mes patys galime padaryti? Mes jau iš savo patirties įsitikinome , kad Kūrėjas sudaužo visus  žmonių bandymus savo jėgomis sukurti visuotinės gėrovės visuomenę, nepalikdamas iš to akmens ant akmens. Mes dar pamatysime per kelerius artimiausius metus, kaip visiškai žlugs amerikiečių ekonomika, sukeldama didžiulį rezonansą visame pasaulyje.
Atėjo laikas, kai turi pradėti veikti Šviesa! Be Šviesos viskas subyrės. Kažkada egzistavo didžiulis egoizmas, tarpusavyje sujungiantis atskiras smilteles, ir galėjome sukurti visą šį pasaulį panašiai kaip vaikai, pajūry statantys smėlio pilis. Bet šiandien šio ryšio jau nebėra, egoizmas dingo, jis daugiau nebepalaiko smiltelių kartu. Jame nebeliko degalų, pripildymo, kuris jį pamaitintų.
Ką galima padaryti su žmogumi, kuris nieko nenori ir yra pasiruošęs iki gyvenimo pabaigos gyventi išlaikomas mamos, nesiruošia vesti, dirbti, o svajoja jau nuo dvidešimties metų gauti nedidelę pensiją, kad kaip nors galėtų egzistuoti. Šiandien egoizmas nedirba, juk nemato  iš to jokios naudos. Iš ko mes galime ką nors pastatyti? Matome, kad viskas griūva, krizė apima visas šalis visose pasaulio dalyse. Tokia stipri valstybė kaip Sirija staiga per akimirką patyrė tokią griūtį, kad prireiks 30-50 metų, norint atkurti ją iki buvusio lygio, jei tai išvis įmanoma.
Klestinčios šalys virsta dykumomis, nes dabar turi ateiti Šviesa ir atgaivinti indus. O tai priklauso nuo tavęs! Ir todėl tau teks išeiti į pasaulį ir atnešti jam metodiką. Jei tu neatneši jam metodikos, kuri privalo ateiti per tave, tai visi tave apkaltins, kad tu esi visų pasaulinių problemų priežastis ir ateis iš tavęs pareikalauti. Būsena labai rimta. Negalima gyventi šiandiena, viskas gali apsiversti per akimirką.

Iš 2013 m. spalio 1 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 38

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Ko tik nedarėme, bandydami paskleisti pasauliui mūsų žinią. Kodėl? Kad pagreitintume savo vystymąsi, kad nors per sprindį tai įgyvendintume.
Baal Sulamas sako, kad visas pasaulis tapo viena šeima, ir mums reikia suformuoti visuomenę, atitinkančią naujas realijas. Kai, pagaliau, pradėjo kažkas ryškėti, mes vis dar iki galo nesutariame dėl būtinybės atiduoti visas jėgas platinimui.
O juk be to žmoguje nesusiformuos indas – ir kaip gi jis tada eis dvasiniu keliu? Kuris šiandien neplatina žmonėms, tam rytoj nebebus tokios galimybės. Jis praleis šią pakopą ir ateityje bus labai sunku susigrąžinti, kas prarasta.
Todėl reikia daryti viską, kas mūsų jėgoms. Būtent dabar turime susitelkti, susivienyti – dirbti rimtai. Nesvarbu, kas nutiks ateityje, – matomieji rezultatai antraeiliai. Niekas nežino, kas mums yra gerai ir kas blogai. Niekas nežino, kokiu keliu eisime. Svarbiausia – „bėgti traukinio priekyje“. Ir tada, nesvarbu, kaip vystytųsi Šviesos ir indo tarpusavio santykiai, matysime juos kaip teigiamus. Juk iš anksto išgersime vaistų, – ir procesas taps mums laukiamas, kas benutiktų. Net ir patys žiauriausi žmonijos istorijos įvykiai, baisybės, apie kurias net ir pagalvoti negali, pasirodys būtinais, privalomais išsitaisymo kelio etapais.
Taip pat ir su žmonėmis, per kuriuos tai įvyko: blogiausi piktadariai taps Kūrėjo pasiuntiniais.
Taip keičiasi suvokimas, kai veikiame pagal principą „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją, Gerą ir Kuriantį gėrį“. Aukštesnioji Šviesa tada užpildo visą tikrovę. Štai ką jaučiame, taisydamiesi ir numatydami vaistus ligai gydyti.
Žvelgiant iš tikrosios meilės aukštumų, viskas, kas vyksta, visi vargai, priimami su palaiminimu ir džiaugsmu. Turime apsiginkluoti požiūriu, kad viskas vyksta dėl gėrio. Ne todėl, kad kančios mus aplenkė, o todėl, kad galime padėkoti už blogį kaip už gėrį. Kad tik neįširsčiau ant Kūrėjo, neprakeikčiau Jo. Ir ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl didybės suvokimo: Jo savybės, davimo ir meilės savybės, kuri man atrodo didinga.
Tokią kryptį reikia išlaikyti. Dabar, kai atėjo laikas veikti, reikia visą laiką savyje auginti, maitinti tokį požiūrį. Aš einu platinti, kad įsisavinčiau, absorbuočiau savo išorinius norus. Taip, tie norai – mano, bet kol kas jaučiami išorėje, nes aš dar jų neprisijungiau savyje.
Iš tikrųjų visas pasaulis – tai mano kli, tačiau jis dalijasi į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Ateityje, dirbdamas su išoriniais norais, priimsiu juos kaip pagrindinius. Artimojo poreikiai taps svarbesni už asmeninius. Juk juose atskleisiu Šviesą Chochma, kūrinijos tikslo Šviesą, kuri žymiai viršija Šviesą Chasadim, išsitaisymo Šviesą. Kitų žmonių norai man taps nepaprastai svarbūs.
Ir Kūrėjui jie brangiausi, nes būtent „pasaulio žmonių“ noruose Jis atsiskleidžia Chochma Šviesoje, kai mumyse – tik Chasadim Šviesoje. Mes atstovaujame Binos savybei, o jie – Malchut, kuri pagal Šviesos ir indų atvirkštinę tvarką atsišaukia aukščiausiąja Šviesa Jechida. Būtent jose atsiskleis Kūrėjo išskirtinumas.
Na, o mes, kurie vadinamės „nedaugelis iš tautų“ galiausiai atsisakysime visko iki pat galo, kad tik pakeltume juos į pakopą Keter.
Taigi, jei jų norai bus svarbesni už manuosius ir tik dėl jų dirbsiu, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą, tarnaudamas „tarpininku“ tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų, – tada viskas susitvarkys. Kitaip tariant, tada iš tikrųjų suteiksiu Kūrėjui malonumą.

Iš 2013 m. rugsėjo 29 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „ Vienas priesakas“

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Klausimas: Jūs nuolatos kalbate apie platinimo svarbą. Ką daryti, jeigu nesu įsitikinęs, kad mūsų kelias teisingas ir neša žmonėms gėrį? Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad žmonėms tektų patirti tai, ką aš patyriau eidamas šiuo keliu. Kaip tokiu atveju platinti atvira širdimi?
Atsakymas: žmonės, kuriems mes platiname, neturės praeiti to paties kelio, nes jie neturi dvigubos prigimties: altruizmo užuomazgos (taško širdyje) greta egoizmo.
Todėl jie neišgyvens tokių peripetijų, problemų, ieškojimų, kokius išgyvenome mes. Jie turi paprastą nepatenkintą egoizmą, ir mes turime jiems paaiškinti, kaip jį patenkinti. Štai ir viskas. Mes paprasčiausiai atnešame vaistus, o jie turi juos vartoti. Vaistai vadinami „susivienijimu“. Taigi imkime vienytis ir spręsti mūsų bendras užduotis, tada viskas bus paprasta ir gerai.
„O dėl ko taps paprasta ir gerai? Mes jau gyvenome vadinamajame komunizme Tarybų Sąjungoje.“ Tada tu jiems aiškini, kad tai kitoks vienijimosi būdas – savanoriškas, kai mes viduje, vienydamiesi pagal ypatingą metodiką, imame jausti vienybės jėgą, aukščiau slypinčią susivienijimo jėgą, nes toks susivienijimas – tai kitas etapas, mūsų kita pakopa, kurioje mes pavirstame viena vieninga visuma, supanašėjame su Gamta.
Mes imsime jausti Gamtą supanašėdami su ja, ir ši jėga padės mums spręsti visus klausimus. Nagi, pabandykime. Pusvalandis – ir jūs pajusite, kad teisingame mūsų tarpusavio ryšyje atsiranda įkvėpimas, gaivinanti jėga.
Tokiu atveju jų jokiu būdu nevedi į nuopuolį, jiems nereikės praeiti tų pačių kankinančių etapų, kokius praeini tu, kuriuos taip pat praeitum truputį kitaip, jeigu teisingai realizuotum savo turimas galimybes.
Tu nesi tikras tuo, kad mūsų kelias teisingas, nes tu jo nepažįsti. Sakau tai absoliučiai rimtai. Turi jį gerai išsiaiškinti ir tada padaryti išvadą: esi tikras ar ne. Dabar turi jausti nepasitikėjimą savo žiniomis, o ne netikrumą dėl paties kelio. Todėl reikia mokytis.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos rusų kalba tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą