Klausimas: Kai baigsis platinimo laikotarpis, Jūs vėl kalbėsite apie vienijimąsi?
Atsakymas: Platinimo laikotarpis negali baigtis. Baal Sulamas rašo: „Aš laimingas, kad gimiau šioje kartoje, kai galima platinti kabalos mokslą“.
Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams mūsų pasaulyje, o ne tik išrinktiesiems mokiniams. Atskleidimas grupei mokinių nėra Kūrėjo sumanymo įgyvendinimas mūsų pasaulyje, kadangi mokiniai viso labo tik laidininkai, tarpininkai, dirbtinis elementas. Todėl atskleidimas jiems – tai nėra kabala, o tik pirminė sąlyga.
Kai kalbama apie Kūrėjo atskleidimą mūsų pasaulyje, turima omenyje Jo akivaizdų atskleidimą visiems 99 proc. žmonių. Tai vadinama kabala! Visų 99 proc. troškimai – tai ir yra mūsų siela, mūsų indas (kli). Ten mes pradedame suvokti Kūrėją!
O šiandien, kai jūs, mokiniai, tai tyrinėjate savyje, sėdėdami uždaroje patalpoje, jūs tiesiog ruošiatės tai įgyvendinti, bet taip Kūrėjo neatskleisite. Mūsų užduotis – paimti iš masių jų norus, pakelti iki Kūrėjo ir pareikalauti juos užpildyti. Tada Aukštesnioji Šviesa praeis ne šalia mūsų, o per mus – masėms, kad atsiskleistų tokia forma, kokia liaudis to trokšta. Ir tuomet jūs pradėsite atskleisti būtent Kūrėją.
Masėms Kūrėjas neatsiskleis, jie tiesiog pajus, kad jiems gera vienytis ir eis vis toliau. Palaipsniui pajutę vienijimosi naudą, jie ims keisti savo požiūrį: „Vienijimasis įkvepia mums gyvybės, padeda, suteikia galimybę geriau sutvarkyti gyvenimą sau ir savo šeimai. Vienybė – tai šaunu!“
Jie ims garbinti patį vienijimąsi, jo jėgą, o ne rezultatą, kitaip sakant, ne patį faktą, kad pasveiko, o priemonę, kuriai padedant pasveiko: padedant vienijimuisi, tai jėgai, kuri jame atsiskleidžia. Šią jėgą jie gerbs, mylės, sieks jos.
Taip pasireiškia vienijimosi jėgos siekis, kitaip tariant, taškas širdyje! Juk man buvo gera su šia jėga. Dabar noriu solidarizuotis su ja, nes ji suteikia man gėrį. Tegul tai vyksta egoistiškai (ir mokiniams pradžioje vyksta taip pat), bet aš jau susijęs su šia jėga ir toliau kryptingai siekiu jos. Ir ji jau veikia mane kitaip, pertvarko mane į altruistą. Taip tai veikia.
Bet masės yra ant žemesnės pakopos nei mokiniai, todėl jos pradeda nuo paprasto egoistinio indo, o jame paskui atsiranda taškas širdyje. Mokiniai pradeda nuo taško širdyje ir paprasto egoistinio indo. Apatinė pakopa, liaudis, yra po mumis, todėl turime ją perleisti per save ir tik tada pakilsime. Tokia ypatinga sąlyga mums duodama!

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“ rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko greitinimo  misija

Ar reikalinga kabala masėms?

Kaip pasitikrinti, ar einame teisingu keliu? Aišku, kad žmogus per daug save myli ir visada pasąmoningai vertina save iš savo egoizmo pozicijos. Mes negalime objektyviai pasitikrinti, ar teisingu keliu einame.
Vienintelė galimybė pasikeisti – tai patekti į „svečio ir Šeimininko“ situaciją bei pajusti tokį šeimininko elgesį, kuris mus taip pakeistų, kad vietoje malonumo prisipildyti imtume mėgautis šio pripildymo davėju. Tokiu atveju pakilsime virš noro ir jį pripildančios Šviesos, kurie tiesiogiai tarpusavyje susiję natūralia, materialia forma, ir pereisime į svečio ir Šeimininko santykių lygmenį.
Svečias – tai jau ne pats noras mėgautis, o nauja savybė, suformuota jo viduje, kuri pažįsta Šeimininką, jį supranta, jaučia jo dėmesį. Yra noras ir jo pripildymas, virš kurių staiga atsiskleidžia tarpusavio santykiai – tarp paties Kūrėjo (o ne Jo veiksmų) ir kūrinio, kurio viduje formuojasi Kūrėjo forma – pristatomas „antrasis aukštas“.
Tada kyla konfliktas „pirmajame aukšte“, t. y. indo ir Šviesos santykiuose bei asmeninių Kūrėjo ir kūrinio santykių „antrajame aukšte“. Todėl kūrinys jaučia vidinį prieštaravimą. Kas kartą mano noras keičiasi, keičiasi mano požiūris į malonumus. Juos imu matyti naujai ir atitinkamai turiu pasirinkti teisingą tikslą.
Todėl man duoda pirmą pradinį tašką. Jeigu noriu nustatyti savo santykius ne pirmajame, o antrajame aukšte – tarp savęs ir Kūrėjo, tai turiu Jam suteikti malonumą taip pat, kaip Jis visas siekia suteikti malonumą man. Manęs sukūrimo priežastis – Jo meilė man, noras suteikti man malonumą. Kaip gi aš galiu Jam atsakyti tuo pačiu?
Reikia ištirti tai, pasistengti sužinoti, kaip savo gyvenimu galiu suteikti Jam malonumą: ko Jis nori, ko siekia, dėl ko jam gali būti gerai? Tai sunku išsiaiškinti, nes jei aš atliksiu kokį nors veiksmą, suteikiantį malonumą Kūrėjui, ir pajusiu tai, tai gausiu žymiai didesnį malonumą nei galiu atlaikyti. Mane taip stipriai papirks šis egoistinis malonumas, kad jau niekada negalėsiu iš jo išsivaduoti, pakilti virš jo į antrąjį aukštą.
Todėl, pradedant nuo pirmojo žmogaus, Adam Rišon, mums garantuota pagalba šiame pasaulyje. Kabalistai mums aiškina, jog norint atskleisti žmogaus santykius su Kūrėju, reikalinga tinkama aplinka, kurioje galime atlikti tokius veiksmus, kuriais teikiame malonumą Kūrėjui. Juk aplinka – tai jau noras ir jo patenkinimas, nepriklausomas nuo manęs ir nesusijęs su manimi. Aš jo nejaučiu. Tokiu atveju, kai galiu pripildyti ne man priklausančią, išorinę aplinką: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones, suteikiu malonumą Kūrėjui. Labai paprastas principas.
Bėda ta, kad aš negaliu teikti malonumo niekam kitam, nes visada galvoju tik apie save patį. Tokia mano prigimtis. Nepaisydamas to, turiu bandyti. Jeigu noriu suteikti džiaugsmą artimui dėl to, kad pradžiuginčiau Kūrėją, tai šis procesas jau vyksta antrajame aukšte, nes jis nepriklauso nuo mano asmeniško malonumo.

Iš 2013 m. rugpjūčio 26 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Klausimas. Kaip vyks masių išsitaisymas?
Atsakymas. Masės palaipsniui jungsis prie mūsų. Jos ims vis labiau vertinti mus, vis geriau suprasti, kad mes – tai tie žmonės, kurie suteiks žinių, perduos kilimo technologiją ir šio kilimo nulemtą viso gyvenimo pertvarką.
Masės tampa mūsų integraliąja dalimi, įsitraukia į mus. Ir šis įsitraukimas – abipusis, jis jau vyks mums, kaip vienai visumai, vystantis iki visiško išsitaisymo. Tai, žinoma, ilgas procesas. Nemanau, kad aš pamatysiu bent dalį to, bet tikiuosi, kad galėsiu kartu su savo mokiniais pakloti teorinį šio proceso pagrindą ir galbūt kažkokius praktinius pradmenis. O toliau tai pratęs jauni mokiniai, juk žmonija yra labai inertiška. Tam reikia laiko. Be to, kiekvienas turi savo misiją. Taigi aš privesiu mokinius iki tos akimirkos, iki kurios man skirta juos atvesti.
Klausimas. Ar jūs turite tikslų pojūtį, kad tai – jūsų misija?
Atsakymas. Neabejotinai! Tai netgi ne pojūtis, o faktas! Tu matai, kaip tau vadovaujama, kaip per tave perleidžiama išsitaisymo metodika, kaip priklausai nuo mokinių, nuo pasaulio būsenos.
Ši misija perduodama pagal dvasinį palikimą ir nuo to niekur nedingsi: nei pabėgti, nei per daug nuveikti negalima, juk tu priklausai nuo kitų. Kitaip tariant, tu pririštas ir iš viršaus, ir iš apačios.
Bet visą laiką aš noriu praplėsti šias ribas, juk laiko greitinimas – tai ir yra mūsų darbas. Jei tu greitini laiką, tai judi pirmyn greitai, lengvai, maloniai, teisingai, be didelių kančių, kurias žmonija gali sau sukelti.

Iš 2013 m. birželio 24 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėti vienas kitu, o ne pinigine

Ar reikalinga kabala masėms?

Mūsų dvasinis darbas pagal kabalos metodiką panašus į medicininius skiepus nuo ligos, kai sveikam žmogui „įleidžiama“ truputį ligos – organizmas gamina antikūnus ir tada gali atsilaikyti prieš pačią ligą.
Taip ir mes skiepijame savo norą nuo egoizmo – atskleidžiame jo blogį iš anksto, iki blogiui visiškai pasireiškiant. Tai vyksta dirbant grupėje, pritraukiant ištaisančią Šviesą, kurioje  palaipsniui kaip blogį išryškiname savo egoistines savybes. Ir žmogus jau nebeina nuo egoizmo prie sveikatos, davimo savybės ir meilės artimui kančių (isurim) keliu, o iš anksto apribodamas savo egoizmą, dirbdamas prieš jį grupėje, veikiant supančiai Šviesai (OM) jis eina prie tikslo, prie panašumo į Kūrėją, t. y. prie Kūrėjo atskleidimo savyje trumpuoju išsitaisymo keliu (achišena), persirgdamas liga nežymiai jai pasireiškiant, savanoriškai.
Žmonija privalo suvokti, kad prigimtinis mūsų egoizmas yra liga. Gamta parodo egoizmo ydingumą mums patiems jį patiriant. Reikia ilgalaikių kančių, kad atpažintume ligą ir jos gydymo metodą.
Kabala siūlo užuot ėjus šiuo ilgu ir blogu keliu pasirinkti trumpą ir gerą išsitaisymo kelią. Bet tada mums jau iš anksto, dar ankstyvose egoizmo vystymosi stadijose, reikia suvokti jį kaip blogį, nuo kurio privalome išsilaisvinti – suprasti vakcinacijos būtinybę, t. y. pasiryžti persirgti egoizmu lengva forma ir daugiau niekada nesirgti, tapti sveikiems, kurti naują gyvenimą.
Metodikos platinimo esmė – palaipsniui aiškinti žmonėms, kad jų bėdų priežastis yra egoistinė prigimtis, o ją išgydyti galima paprastu „skiepų“ metodu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išskirtiniai egoistai

Progresyvi egoizmo forma

Egoizmas finišuoja

Mokytojas Kukas, „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“: Visuotinė meilė – tai aiškesnis pojūtis,  grindžiamas jutiminiu suvokimu. Tačiau įgyvendinti ją turime pagal jos savybes. Žmogus turi ruoštis šiam tikslui, kad taptų bendro gyvenimo dalimi, ir čia slypi visa asmeninės dorovės prasmė.
Meilė artimui – taisyklė, apimanti visą žmogaus veiklą. Kitaip tariant, neverta atlikti kokio nors veiksmo, jei jis nekyla iš blyksnio, meilės pagausėjimo. Juk antraip šis veiksmas nesutampa su Kūrėjo programa ir galiausiai neišvengiamai lems blogą rezultatą. Būtent taip tikrinami mūsų sumanymai: jei jie nukreipti į meilę artimui, atneš sėkmę, o jeigu ne – sėkmės nebus.
Bet kaip tai paaiškinti žmonėms? Apie tai išgirdę, jie pasakys: „Mums nereikalinga jūsų dorovė. Leiskite gyventi ir mėgautis gyvenimu. Viso gero.“
Ir vis dėl to turime ieškoti kelių į jų širdis. Ne dėl to, kad „apdovanotume“ juos meile, o kad taip pasiektume meilę Kūrėjui. Aš išmoksiu mylėti Kūrėją, tik jei pirmiau išmoksiu mylėti Jo kūrinius. Tik dėl galutinio tikslo – meilės Kūrėjui  – naudoju visą pasaulį.
Atrodytų, kokia gi čia meilė kūriniams, jei aš tiesiog juos naudoju? Ir vis dėl to taip ir yra: aš iš tikrųjų juos myliu, nes tik jiems padedant pasiekiu meilę Kūrėjui. Priemonė man įgyja lygiai tokią pačią svarbą kaip ir tikslas.
Pats egoizmas – didžiulis, milžiniškas – kužda, kad man reikia pakilti virš jo, nes tada išpešiu kažką dar vertingesnio. Vadinasi, tapdami didžiausiais egoistais, mes suprantame, kaip panaudoti savo egoizmą naujai,  efektyviau,  mėgaujantis jau ne jame, o aukščiau jo. Tada tapsiu kaip Kūrėjas.
Būtent toks ir yra racionalus skaičiavimas, neturintis iliuzijų. Aš ketinu naudoti šiam reikalui visą tikrovę, įskaitant ir Kūrėją. Juk nepasiekęs šios Faraono pakopos nepasistūmėsiu pirmyn. Man būtina viską pajausti, išgyventi, bet pasitelkus tikrą  analizę, o ne  miglotas chimeras. Aš einu sąmoningai, atlikdamas tikslius judesius ir nenukrypdamas nuo vektoriaus, nukreipto į tikslą.
Apie tai yra pasakyta: „Žmogus turi vadovautis tuo, ką mato“. Prie kiekvienos gairės aš prieinu su asmeninių savybių rinkiniu ir man visiškai nereikia jų atsikratyti.  Neturiu nieko, išskyrus egoizmą: jis skatina mane prisijungti prie grupės, paklusti draugams, įsijungti į juos, eiti pas Kūrėją ir kreiptis į plačiąją visuomenę. Visus mano žingsnius sąlygoja egoizmas. Ir staiga suvokiu, kad nuo šiol naudotis juo reikia kitaip – ne iš vidaus, o iš viršaus, esant aukščiau jo.
Kaip to pasiekti? Kaip gauti naudą iš svarbiausio naudos gavėjo? – Tik padedant supančiajai Šviesai. Tegul ji ateina ir suteikia man galimybę pakilti aukščiau egoizmo. Aš daugiau nenoriu juo ribotis, nes jau suprantu: jo „grobis“ smulkus. Jis suteikia man tik šį pasaulį, o aš noriu daugiau…
Žvelgdamas į dabartinį save matau „gyvūną“, kuris mėgaujasi maistu, seksu, šeima, ramybe, patogumais, pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau stovėdamas ant egoizmo, viršijančio „gyvūninį“ lygmenį, pakopos klausiu: ar verta pakilti dar aukščiau? Ir tada priimu metodiką, leidžiančią atlikti šį pakilimą. Taigi mane stumia dar didesnis egoizmas, pranokstantis visus ankstesnius norus. Aš pakylu virš jų.
Tik taip ir galima išaugti – ne neutralizuojant savo ego, o protingai jį išnaudojant. Visa vystymosi eiga nukreipta į tai, kad padarytų iš mūsų vis didesnius egoistus – bet protingus, o ne primityvius. Kiti pasiruošę tenkintis mažu: duok žmogui milijoną dolerių ir atsikratęs kasdienių rūpesčių jis palaimingai užsidengs akis. Bet man to nepakanka, man reikia valdyti pasaulius. Panašiai kaip Faraonas pareiškiu: „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš Jo klausyčiau? Tai jau ne, aš pats viešpatausiu!“ Štai kokį egoizmą rasiu savyje, jei tik nesustosiu pusiaukelėj.
Bet ši tiesa atskleidžiama tik žmonėms su tašku širdyje, turintiems dvasinį potencialą – atskleidžiama palaipsniui, pagal vystymosi greitį.
Klausimas: Kaip man to siekiant išvengti klaidų ir nepasinerti visa galva į egoizmą? Kaip žinoti, kad laikausi tinkamo kurso?
Atsakymas: Jei tu su mumis susijęs, tai eini teisingai. Tikrumas įmanomas, tik jei esi teisingose rankose ir nori jose būti. Kitų variantų nėra.
Problema yra ne silpnumas, ne supratimo stoka,  o kitų požiūrių priemaišos. Žmogus nėra pats sau kliūtis, bet jei jis užsikrečia išoriniais „virusais“, sėkmės nebus.

Iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal Mokytojo Kuko straipsnį „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Iš tamsos karalystės – į realų pasaulį

Jeigu pradėsime organizuoti savo gyvenimą tarsi būtume didelė šeima, kurioje visi vieni kitiems padeda, tai su tais pačiais ištekliais mūsų gyvenimas dvigubai pagerės. Atrodys, kad mums dukart padidino atlyginimą – ir visa tai priklauso nuo santykio tarp mūsų.
Žmones įtikins dviguba nauda, dvigubas užpildymas ACHAP‘e. Bet mes žinome, kad svarbiausia ne tai. Kūrėjas žadina mus ne tam, kad gautume dvigubą užpildymą, bet tam kad ištaisytume tarpusavio santykius ir būtent juose atskleistume Aukštesniąją jėgą. Kūrėjas atsiskleidžia ne kiekviename iš mūsų, bet tarp mūsų.
Kol kas tai vadinama „lo lišma“. Mes žmogų viliojame materialia nauda, ir neapgauname! Jis iš tiesų pasijus geriau: gyvens geriau, bus labiau užtikrintas ir ramesnis.
Mes visa tai apgaubiame ketinimu, tai yra esame šių bendrų kristalinių grotelių tarpuose, o kiti žmonės – pačiuose jų mazguose, elementuose, kiekvienas kol kas savo noruose. Bet tai laikina, o po to jie ims vertinti visų tarpusavio ryšį, suprasdami, kad būtent jame yra išsigelbėjimas. Žmogus šį ryšį ims branginti, puoselėti. Jis supras, kad ryšys pats savaime yra labai vertingas ir verčiau laikytis jo nei savo piniginės.
Juk šis ryšys teikia dvasinį, vidinį pasitenkinimą, pakelia nuotaiką, teikia didesnės laisvės ir mažesnio neramumo jausmą. Tai kol kas egoistiniai motyvai, leidžiantys žmogui pakilti virš savo problemų, bet vėliau pamatys, kad didingą vienybės jausmą nori jausti ne tik gelbėdamasis nuo problemų. Tada taip įsitrauks, jog neprieštaraus jokioms problemoms, kad tik išsaugotų šį didingą jausmą.
Tai yra, jis ims matyti egoizmo blogį, atskirdamas jį nuo gėrio, ir tarp jų brėš liniją, barjerą (maksomą), ekraną (masachą), anuliuodamas save ir organizuodamasis pagal dvasinį principą.
Svarbiausia mums būti ryšyje tarp grotelių, o ne jų mazguose, pačiose problemose. Mes kalbame su žmonėmis apie jų problemas, bet galvojame apie tai, kaip atskleisti gerąjį, teisingąjį ryšį sistemoje ir nuolat jį stiprinti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Ar reikalinga kabala masėms?

Klausimas. Kaip patikrinti, kad vystausi? Kaip įsitikinti, kad nestoviu vietoje ir nesiritu atgal?
Atsakymas. Mano vystimąsi parodo tai, kiek aš suvokiu savo priklausomybę nuo artimųjų, draugų, mokytojo, mokymosi, nuo viso pasaulio ir nuo Kūrėjo. Viena vertus, šios priemonės vysto mane, kita vertus, per jas atskleidžiu savęs realizavimą.
Jeigu su kiekviena diena vis labiau jaučiu grupės, jos palaikymo poreikį, Kūrėjo, Šviesos, grąžinančios į šaltinį, poreikį, jeigu vis labiau jaučiu, kad priklausau nuo jų, jeigu be jų esu silpnas, bejėgis, neįgalus, – vadinasi, žengiu pirmyn.
Dvasinis kelias yra priešingas materialiam pasauliui, kuriame mes sprendžiame apie tobulėjimą atvirkščiai, pagal savarankiškumą ir nepriklausymą nuo kitų. Dvasiškai vystydamasis žmogus vis aiškiau jaučia, kaip jam reikia visų, kaip jis priklauso nuo visų.
Aš negaliu apsieiti be žemesnių pakopų norų ir be aukštesniųjų pagalbos. Kas gi esu aš pats? Tas, kuris suformuoja teisingą požiūrį, užmezga ryšį su plačiąja auditorija ir su dvasinėmis pakopomis per grupę. Be šių dviejų sudedamųjų aš esu niekas.
Juk į grupę ateinu su asmeniniais norais – vadinasi, esu egoistas. Pradžiai to pakanka, bet praeina metai – ir kas toliau? Jeigu tęsiu kelią remdamasis savo asmeniniais poreikiais, tai pasieksiu tik vieno – jų egoistiško realizavimo. Taigi man reikia išeiti į išorinę visuomenę, į plačiąją auditoriją, į didelį pasaulį, ir prijungti prie savęs žmonių norus, kad neščiau jiems gėrį.
Aš noriu atlikti davimo veiksmą, tegu kol kas ir egoistiškai. Aš persiimu kažkieno poreikiu ir su juo ateinu į grupę, su juo kreipiuosi į Kūrėją – štai į tokį kreipimąsi gaunu atsakymą. Juk dabar dėl išėjimo į išorę aš bent kažkiek siekiu davimo.
Ir atvirkščiai, jeigu aš neišeinu į išorę, jeigu užsidariau grupėje, tai dirbu vien su asmeniniu egoistiniu noru, neturėdamas šansų pasiekti sėkmės.
Štai kodėl mums taip svarbu „eiti į žmones“. Praeitų kartų kabalistai negalėjo to daryti, nes pasaulyje dar nesusikūrė atitinkamos aplinkybės – ir jiems dėl to buvo skaudu, kaip  motinai, negalinčiai maitinti kūdikio.
O šiandien susiklostė visos būtinos sąlygos ir mes turime gerai suvokti žmonių norus, kad su jais įsijungtume į grupės vienijimąsi. Ir tuomet vienydamiesi mes galėsime pakelti jų norus Kūrėjui.
Nors mano egoizmui nerūpi artimųjų reikmės, vis tik aš noriu jiems padėti, ir su šiuo davimo siekiu ateinu į grupę, kuri vienydamasi pakelia mūsų prašymus Aukštesniajai jėgai, aukštesniajai pakopai. Čia būtini trys lygiai:

• pasaulis;
• mes – ištaisymo priemonės;
• Kūrėjas.

Apie tai ir pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra vienybėje.“ Toks turi būti ketinimas prieš atliekant veiksmus.
Šis ketinimas gali kilti iš Kūrėjo arba iš kūrinio. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse ketinimas kyla iš Kūrėjo, ir viskas yra Jo valdžioje. Vis dėlto mes norime, kad ketinimai išplauktų iš mūsų, norime pakilti į žmogaus pakopą. Juk „Žmogumi“ (Adam) vadinamas tas, kuris sukuria, suformuoja ketinimą. Pats ketinimas iš esmės ir yra „Žmogus“ mumyse.
Tai štai, aš suformuoju savo ketinimą remdamasis tais norais, kuriuos gavau iš „liaudies“, iš žmonių, kai atsigręžiau į juos dėl jų ištaisymo (1). O tuos norus sukėlė Kūrėjas, pasiuntęs vienokias ar kitokias nelaimes. Tai atradęs (2) aš imu žmonių bėdas  – iš esmės jau čia yra davimo siekis. Dabar turiu norą, kuriam suformavau ekraną ir ketinimą.
Tegu visa tai dar netikra, egoistiška, bet kartu su tuo sistema įgauna savo būsimą, dvasinę formą. Juk atsigręždamas į žmones aš bent imitavau davimą, ir dabar dirbu su jų, o ne su savo norais.
Asmeniniams norams aš niekada negalėčiau parūpinti ekrano ir atspindėtosios Šviesos. Juk jei man ko nors trūksta, prisimenu Kūrėją vien tam, kad patenkinčiau savo poreikį. O dabar apsiginklavęs artimųjų, kuriems mano egoizmas abejingas, norais, aš iš tikrųjų galiu galvoti apie Kūrėją.
Tokiu būdu atsiranda dvasinių indų (norų) pradmenys – egoistiškai kreipdamasis į žmones galiu kreiptis į Kūrėją prašydamas: „Padėk jiems!“ Taip veikdamas mokausi ir įgaunu tam tikrą dvasinį panašumą, ir todėl, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa (or makif – OM), arba Šviesa, grąžinantį į šaltinį.
Tam aš susijungiu su grupe ir mes keliame „daugumos maldą“ Kūrėjui. Taip, malda kol kas egoistiška ir persmelkta falšo, nes mes dar neištaisyti, tačiau netgi tokiame neištaisytame prašyme esama krislelio dvasinės tiesos. Jos griaučiai jau tikri.

O paskui iš Kūrėjo per grupę, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa – bet ne pas mane asmeniškai. Ji pasilieka grupėje ir tai padeda mums vienytis, kol mūsų papildomas susivienijimas, įtraukiantis ir išorinį ratą, sukels vidinės Šviesos (OP) atsiskleidimą.
Taigi artimo noras itin svarbus. Jis padeda mums teisingai suformuoti visą grandinę.
O vėliau, gaudami į šaltinį grąžinančią Šviesą, jai padedant mes iš tikrųjų susimąstysime apie artimuosius, ir jų norai vis labiau jungsis prie mūsų, kaip mūsų asmeniniai, priversdami rūpintis jais daugiau nei savimi.
Vienaip ar kitaip mes visada dirbame su artimojo noru. Tad žinių platinimas padeda teisingai sutvarkyti visą procesą, tinkamai mus formuoja. Be šito neturėtume jokių šansų pasiekti sėkmės.

Iš 2013 m. rugpjūčio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išlaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Klausimas: Kodėl šiandien platinimas suprantamas kaip tikrasis dvasinis darbas?
Atsakymas: Pasaulis pasikeitė ir yra tam pasiruošęs. Mes ruošėmės šiam laikui, bet galėtume ir toliau tiesiog mokytis ir neiti į visuomenę, likti laukimo būsenoje tarsi variklis, veikiantis neutralia pavara. Kitaip tariant, variklis veikia, bet labai mažomis apsukomis ir tuščiąja eiga, jame vos rusena gyvybė.
Tokios būsenos galėtume egzistuoti iki gyvenimo pabaigos, kaip darydavo ankstesnių laikų kabalistai. Bet jie gyveno kitu laikotarpiu, kai galėjo atskleisti visas šias savybes be ryšio su žemesniąja pakopa. Mes esame tokioje situacijoje, kai be ryšio su žmonėmis negalime susikurti savo dvasinio indo, nes jam būtinas ryšys su plačiosios visuomenės troškimais.
Todėl neplatindami daugiau nei dabar nepasieksime. Taip galime praleisti dar 5-10 metų beveik nepajudėdami. Mes vystomės, prisideda vis naujų grupių, bet tai beveik neprideda mums norų, aukščiau kurių galėtume dirbti, iš kurių galėtume pasiekti Kūrėją.
Tam reikalingas žemesnės nei mūsų pakopos noras, kuris kyla ne iš taško širdyje – noras, išplaukiantis iš integralaus susijungimo.
Jei nebūtų atsiskleidęs ryšys tarp visų žmonijos dalių, kuris dabar pasireiškia kaip sudarkytas ir baisus, protekcionistinis, pilnas neapykantos ir priešiškumo kitiems, turintis siekį išnaudoti kitus – mes negalėtume gauti iš žmonių jų troškimų. Per visą vystymosi istoriją žmonija kentėjo ne mažiau nei šiandien, net žymiai daugiau. Bet šiandien jos noras įgavo naują savybę, kylančią iš sugadinto žmonių tarpusavio ryšių tinklo.
Būtent dėl to galime paimti jų norus ir pakelti juos iki Kūrėjo. Juose jau yra, ką ištaisyti! Nereikalaujama ištaisyti nė vieno žmogaus noro – tereikia ištaisyti ryšį tarp jų, bendrą tinklą. Anksčiau jis neatsiskleisdavo, todėl kabalistai negalėjo priartėti prie liaudies, o šiandien dėl neveikiančio ryšių tinklo pasireiškia krizė, todėl galime imti ir ištaisyti sugadintus ryšius tarp žmonių.
Mes dirbame būtent su šiais ryšiais, o ne su pačiais norais, kilusiais dėl pinigų stokos, prastos sveikatos, problemų šeimoje, su vaikais, darbe. Nesvarbu, kokie yra asmeniniai norai – svarbiausia, kad šiandien juos sukeliančios problemos atsiskleidžia tokiu pavidalu, kad jų negalima išspręsti įprastiniais metodais. Anksčiau tai buvo įmanoma, o šiandien – ne.
Matome, kad mokslas, psichologija, medicina, santykiai tarp žmonių, požiūris į darbą, vaikų auklėjimas – viskas griūva, nes aiškėja, kad tarp mūsų egzistuojantis ryšių tinklas sugadintas. Atsiskleidžia, kad tai ir yra bet kokio blogio priežastis. Kabalistai apie tai žino, o ir dabartinis mokslas tyrimais prieina prie analogiškų išvadų.
Štai kodėl galime imtis šio neveikiančio tinklo ir prašyti jį ištaisyti. Būtent jį reikia ištaisyti, juk, kai įvyko sudužimas, nesudužo nė vienas indas – nutrūko jų tarpusavio ryšiai. Todėl visi ištaisymai vyksta tavo santykiuose su kitais: „Nedaryk kitam to, kas nepatiktų tau pačiam“ ir „Mylėk artimą, kaip patį save“. Taisytini tik ryšiai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Begalybę pasieks kiekvienas

Be pasipriešinimo

Klausimas: Kaip reaguoti į platinant gaunamą negatyvią reakciją, neapykantos pliūpsnius?
Atsakymas: Platinant plačiajai visuomenei reikia veikti taip, kaip priimta šiame pasaulyje, tai yra elgtis taip, kaip pasielgtų eilinis žmogus, ekstremaliais atvejais kreiptis į policiją, teismą. Dažniausiai apskritai neverta reaguoti.
Supraskime, kad tokios apraiškos pasiųstos Aukštesniojo valdymo, bet mums reikia reaguoti į jas įprastai. Nesvarbu, kad žinome, jog jos atėjo iš Kūrėjo, be kurio nieko nėra, ir Jis sukuria visas situacijas, bet mūsų reakcija turi remtis tuo, kad „Be Toros nėra duonos, o be duonos nėra Toros“. Todėl turime reaguoti ir šio pasaulio, ir Aukštesniojo pasaulio plotmėse. Kitaip tariant, mums reikia sustiprinti tarpusavio ryšį, o tuo neabejotinai neutralizuosime neapykantą ir blogą požiūrį į mus.
Juk norime atskleisti Kūrėją tarpusavio ryšyje, kad Jis įsiviešpatautų tarp mūsų, ir visa tai dėl to, kad suteiktume Jam malonumo. Kūrėjas, atsižvelgdamas į mūsų pastangas, padeda mums, atskleisdamas daugiau ir aršesnių „priešininkų“. Tai yra neištaisyti norai, kurie privalo atsiskleisti, kad padėtų mums dar stipriau susisiekti su Kūrėju.
Todėl turime supratingai sutikti visas negatyvias reakcijas. Grupė turi būti tam pasiruošusi. Kiekvieną akimirką vieni krenta, kiti kyla, todėl pasaulinė grupė bendromis jėgomis juda pirmyn, kai vieni padeda kitiems. Dabar turime sukurti dar stipresnius, patikimesnius ryšius tarp visų grupių ir pamatysime, kaip tai padės visiems.
Išanalizuokime visus trukdžius, neapykantos pasireiškimus ir nuspręskime, kaip reaguoti į kiekvieną konkretų atvejį. Bet svarbiausia išsitaisant – pagal galimybes pratylėti ir dar stipriau susijungti su pasauline grupe, kartu su Kūrėju kaip su visų išsigelbėjimo vieta.
Pamatysime, kaip visi priešai staiga virsta draugais. Tarsi belstumeisi į svetimas duris: iš pradžių tau nenori atidaryti, vengia kalbėtis, nepaiso tavęs. Vėliau suvoksi, kad gali pagerinti savo santykius su jais, iš to mokysies kantriai priimti visą pasaulį.
Reikia laikytis minties, kad už kiekvieno žmogaus, už kiekvienų užrakintų durų slepiasi ir žaidžia su tavimi Kūrėjas. Elkis su kitu žmogumi kaip su Kūrėjo pasiuntiniu. Kūrėjas trokšta, kad tu sudalyvautum, pasikalbėtum. Jei ateini su Aukštesniąja jėga ir žvelgi į priešais stovintį žmogų kaip į Kūrėjo pasiuntinį, kaip į „pagalbą iš priešingos pusės“, tai tau viskas pavyks. Taip pasieksime sėkmės visame pasaulyje.
Šis darbas nepaprastai svarbus, juk jis mus kuria. Galiausiai galėsime kreiptis į vis platesnę visuomenę, į kitas tautas ir šalis. Pradėjome nuo Izraelio, kur sunkiausia, nes Izraelio tauta labiausiai užsispyrusi. Jei išmoksime su ja dirbti, tai paskui metodika, išsitaisymo jėga „pasklis iš Izraelio tautos ir išsilies į kitas tautas“. Jei sukursime Izraelio tautoje išsitaisymo šaltinį, jis nuplaus visą pasaulį. Likusiųjų nebereikės įkalbinėti, jie instinktyviai panorės ir prisijungs.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Ar reikalinga kabala masėms?

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Klausimas: Žmonės su tašku širdyje turi būti integraliosios metodikos tarpininkais. Ar neįžeidžia pasaulio žmonių tai, kad apie juos kalbama, kaip apie išrinktuosius?
Atsakymas: Išskirtinumo pagrindas ne egoizmas, o tarnystė. Dėl to nėra jokios didybės, puikybės ar garbės, būdingų egoizmui.
Kryptis priešinga: jei žinau daugiau ir esu dvasiškai stipresnis nei kiti, bet tai nukreipiu ne į save, o noriu viską atlikti tik dėl Kūrėjo, tai viskas yra nuostabiai subalansuojama. Nes suteikti Kūrėjui malonumą (tai, iš esmės, yra išsitaisymo tikslas), įmanoma tik tada, kai susijungia šios dvi priešingos dalys: žmonės su tašku širdyje ir pasaulio žmonės.
Grupė, vadinama „Izraeliu“, nukreipta tiesiai į Kūrėją („Israel“ – „jašar-El“ reiškia „tiesiai pas Kūrėją“), veikia kartu su antrąja grupe, vadinama tiesiog žmonija – pasaulio žmonėmis. Abiem grupėms reikia viena kitos.
Jų abipusis išsitaisymas slypi tame, kad pasaulio žmonės spaudžia „Izraelį“, norėdami, kad jis kuo greičiau atliktų savo misiją, o „Izraelis“, suprasdamas tai, sąmoningai greitina savo išsitaisymą – pasiruošimą, kad taptų auklėtojais, tarnaujančiais pasaulio žmonėms. Tai veikia tarp jų viename lygyje ir nukreipia juos bendrai judėti Kūrėjo link.
Todėl abi dalys visiškai lygiareikšmės. Negana to, „Izraelis“ pagal savo dvasinį pakilimą, įsikūnijimą ir, svarbiausia, savo misijos įgyvendinimą, vis labiau jaučiasi įsipareigojęs, tarnaujantis, dirbantis pasaulio žmonėms.
Kadangi ši būsena, duota Kūrėjo, išeina iš vienos šaknies, joje nėra aukštesniųjų ir žemesniųjų – viskas siejasi su Kūrėju ir viskas skirta Jam. Todėl kiekvienas, atlikdamas savo misiją, savo darbą, papildydamas visą bendrą paveikslą, tampa absoliučiai lygiavertis su kitais.
Nors čia, neabejotinai, egzistuoja vedantieji ir vedamieji. Neįmanoma būti vedančiuoju, jei vedamasis iš tavęs nieko nereikalauja, jei jis nesutinka su tavimi, nepastūmėja tavęs – darbas visur turi būti abipusis.
Galiausiai, kai žmogus šitaip pradeda vidinį pasiruošimą, aptinka, kad vieną jo dalį sudaro su Kūrėju susiję norai ir ketinimai, o kita dalis tempia jį atgal prie materialiųjų troškimų. Jis pamato, kaip abi dalys dirba kartu, viena kitai yra įsipareigojusios ir abi viena kitą veikia. Todėl žmoguje, taip pat ir visuomenėje šių dalių atotrūkis visiškai nejuntamas.
Aš tai matau iš savo mokinių įvairiose pasaulio šalyse, kurie pagal kilmę nepriklauso Izraelio žmonėms, bet jaučiasi priklausomi nuo mūsų. Tačiau pagal tai, kaip jie atskleidžia savyje šias dvi dalis: ir „pasaulio žmones“ , ir „Izraelį“, glūdinčius juose, ir pradeda mokytis išsitaisymo metodikos, šis priklausomybės pojūtis pamažu išgaruoja. Kaip mokinys, kuris gavo mokslą iš savo mokytojo ir toliau pats su juo dirba, vysto.
Svarbiausia, kad viskas vyksta dėl to, jog visi esame Aukštesniosios jėgos įtakoje. Ir, jei Ji viską lemia, sprendžia, paskiria kiekvienam asmeninį vaidmenį pagal charakterį ir jėgas, tai žmogus supranta, kad svarbiausia jam – atlikti tai, kas priklauso, ir nieko daugiau.
Bet jis negalės atlikti savo vaidmens, jei kitos dalys, tai yra visi žmonės žemėje, neatliks savojo. Todėl viskas priklauso nuo visų, ir dvasinio darbo procese absoliučiai visi susilygina, skirtumai niveliuojasi.
Panašiai dėliojame lego: kol teisingai nesurinksi visų jo išgaubtųjų ir įgaubtųjų dalių, negausi vientiso paveikslo. Neįmanoma nurėžti „netinkančių“ dalių, prilipinti trūkstamų ar sustumti dalis per jėgą, kaip bando vaikai.
Iš pradžių bandome taip elgtis, kol pradedame suprasti, kad visos savybės yra kiekviename iš mūsų – išgaubtosios ir įgaubtosios, teigiamos ir neigiamos – tetrūksta papildyti vienam kitą. Rasti sąsają su kitais ir yra išsitaisymas.

Iš 2013 m. vasario 18 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Laisvo pasirinkimo pakopos

Tobulybė be išimčių