Klausimas: Kaip platinimo proceso metu įveikti neigiamą žmonių požiūrį, juk jie nemėgsta išrinktųjų?
Atsakymas: Iš tikrųjų žmonės nemėgsta išrinktųjų ir žmonėms reikia išrinktųjų.
Jeigu jūs einate į liaudį su meile, kaip gydytojas pas pacientą, ir jus gaubia rūpestingumo aura, žmonės jumyse nepajus jokios paniekos, puikybės. Jie jus teisingai supras.
Jūs turite elgtis su jais taip, kaip su savo mažais vaikais, kuriuos mylite, ir jūsų meilė įpareigoja jus būti žemiau jų. Tai reiškia, kad jų norai jums nurodinėja. Juk vaikai jaučia tai ir nurodinėja suaugusiems, kurie jiems, viena vertus, – autoritetas, o kita vertus, pašaukti juos aptarnauti.
Todėl viskas priklauso nuo to, kokia mūsų laikysena.

Iš 6-os kongreso Novosibirske pamokos, 2012 m. gruodžio 9 d.

Daugiau šia tena skaitykite:

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ar reikalinga kabala masėms?

Nebijok savo baimės

Tie, kurie turi tašką širdyje, gautą dar senovės Babilone ir išsaugotą iki šios dienos, arba pabundantį tik dabar – tik jie turi valios laisvę. Juose yra dvi jėgos: gavimo ir davimo. Visuose kituose veikia tik gavimo, noro mėgautis jėga, kuri visiškai juos valdo. Davimo kibirkštis kol kas dar miega juose ir nepasireiškia.
Todėl juose nėra tokių dviejų jėgų, iš kurių galima būtų rinktis ir palenkti save bei visą pasaulį į vieną ar kitą pusę. Jeigu žmonėse ima busti davimo kibirkštys, jie gali pakeisti savo ir viso pasaulio likimą. Todėl tokie žmonės vadinami Isra-el – „tiesiai Kūrėjo link“, juk gautos iš Kūrėjo savybės padedami, jie gali pasirinkti ir pasukti ištaisymo link patys bei pasukti pasaulį.
Dėl juose degančios kibirkšties jie stipriai skiriasi netgi savo žemiškuoju charakteriu. Tiktai jiems, turintiems davimo jėgos kibirkštį, yra suteikta valios laisvė. Todėl jie yra pati vidinė pasaulio dalis, nes arčiausiai Šviesos, kuri yra visko centre. Per juos Šviesa gali pasiekti visą sistemą, visus kitus norus, visus žmones, kuriuos matome šiame pasaulyje.
Jie privalo atlikti ištaisymus ir yra atsakingi už pasaulio būseną, už kelią, kuriuo pasaulis juda bendro ištaisymo link. Todėl mums būtinai reikia surinkti visus žmones, kurių taškai širdyje pabudo, ir pasistengti sudaryti iš jų stiprią, vieningą organizaciją. Šį sąjunga vadinsis vidiniu centru, pasaulio širdimi.
Rinkdamiesi kartu ir anuliuodami savo egoizmą, mes artėjame prie Kūrėjo, Šviesos, davimo jėgos. Kita vertus, per mus Šviesos įtaka pasklis visame pasaulyje. Tai ir yra mūsų darbas. Ir visos šios pastangos reikalingos tik tam, kad suteiktume malonumą Aukštesniajai jėgai. Tokiu būdu atskleidžiame Aukštesniąją jėgą ir susilyginame su ja – pasiekiame kūrimo tikslą.
Svarbiausia yra susivienyti tarpusavyje, kad sustiprintume davimo jėgą ir padidintume jos svarbą, taptume kuo artimesni Šviesai, Jos savybei, ir taip pasistūmėtume priekin.

Iš 2012 m. lapkričio 29 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienijimas su įdaru

Trys žmonijos dalys

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Klausimas: Jau taip ilgai pasaulinė grupė nežmoniškomis pastangomis bando susivienyti. Išeina, jog kiekvienas savyje turi įveikti savo išskirtinumą, anuliuoti save prieš kitus. Ar tai įmanoma? Galbūt dėl to taip sunku ir niekaip nepavyksta susivienyti?
Atsakymas: Mes dirbame keliais lygmenimis.
Kiekvienas žmogus dirba, siekdamas susivienyti su kitais savo fizinės grupės nariais. Juk fiziniai pojūčiai mums kol kas labai svarbūs. Todėl kiekvienas narys grupėje turi siekti vienybės. Dėl to – viskas aišku. Svarbiausia, kad grupėje būtų vienybės siekis.
Kitas lygmuo – vienybė tarp grupių. Kiek aštrės globali ir integrali pasaulio padėtis, tiek jis spaus mus vieną prie kito, jausime, kad mums reikia vienytis prieš šį pasaulį. Vadinasi, visada turime matyti, kokios jėgos padeda ką nors nuveikti.
Pasaulį valdo dvi jėgos – gavimo ir davimo. Davimo jėga – paslėpta, o gavimo – mums aiški. Kas mus motyvuos, koks būsimas atlygis trauks mus pirmyn? – Visa tai reikia išsiaiškinti. Jūs sakote: „Mes stengiamės, bet mums neišeina susivienyti“. Ar iš tikro mes vienijamės? Reikia patikrinti, ar trokštame to, ar tai tik tušti žodžiai.
Kodėl grupės nesivienija? Ar jos jaučia tokį poreikį? Kaip padaryti taip, kad pajaustų? Kai ateina bendra nelaimė, imi jausti poreikį. Arba bendras tikslas, kurį galima pasiekti tik kartu, – tai irgi poreikis. Na, o jeigu nėra nieko, kas stumtų iš galo ar trauktų iš priekio, tai nieko neišeis, vien tuščios kalbos. Todėl reikia žvelgti giliau, ieškoti jėgų, kurios priverstų tai padaryti. Štai kur problema.
Manau, kad viskas išsispręs artimiausiu metu. Dabar mums svarbiausia vis glaudinti kiekvieną grupę. Grupė kol kas nėra bendras pasaulinis kli.
Gerai, kad bandome jungtis, jausti visas grupes. Palaipsniui tai jau vyksta. Šiandien turime tokį tarpusavio kontaktą, kurio negalima palyginti su tuo, koks buvo prieš vienerius, dvejus ar trejus metus. Dabar visas grupes matome ekrane ir jaučiame, kad jos – su mumis. Tai visai kas kita. Jos pačios jaučia būtinybę būti kartu, atsirado būtinybė – stūma iš galo. Grupės supranta, kad kuo glaudžiau jungsimės tarpusavyje, tuo daugiau turėsime galimybių greičiau pasiekti tikslą – jie jau pradeda matyti priekyje tai, kas traukia.
Aš jokiu būdu nemenkinu šių pasiekimų. Atvirkščiai. Bet vis dėl to, svarbiausia kol kas – kiekvienoje grupėje sureguliuoti teisingus tarpusavio santykius. Žinau, kad nukreipę dėmesį į vieną dalyką, prarandame kitur. Padėti viena kitai būtina, bet didžiausias kiekvienos grupės dėmesys turi būti nukreiptas į tai, kad viduje susikurtų teisingas sąlygas dvasiniam vystymuisi. Dvasiniam vystymuisi!
Likęs pasaulis, 99 proc. žmonijos, mus mažiau domina. Kodėl? Baal Sulamas rašo, kad tuo mastu, kokiu mumyse bus juntamos dvasinės savybės, visi kiti žmonės ims jausti, kad mes kažką tokio turime, ir juos trauks tai, jie ims norėti šito. Vadinasi, žmonės panorės jungtis prie mūsų net be jokios reklamos, populiarinimo ir platinimo. Netgi be šito!
Kodėl gi platiname, kam to reikia? Visų pirma tam, kad patys susiorganizuotume – darbas organizuoja. Medžiagos platinimas yra labai rimta paskata organizuotis. Mes tai jaučiame: kartu einame, dalijame, jaučiamės kaip „mes“. Tai viena medalio pusė. Kita – ši veikla visgi pritraukia naujų žmonių, greičiau juos pažadina.
Apskritai, tikrasis platinimas – tai platinimas per mūsų tarpusavio ryšius, per tinklą, kuris visus mus sieja. Jeigu iš viršaus gauname Šviesą, tai Ji ima šviesti. Tada masės pasąmoningai jaučia: „Jie kažką turi. Noriu būti arčiau jų“, – ir nori jungtis prie mūsų. Toks veikimo principas.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 2-osios pamokos Gruzijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Vienybės link – per dykumą

Vystytis bijant mirties?

Integraliojo auklėjimo metodika, kurios šiandien pasauliui labai reikia, pagrįsta teisingu aplinkos poveikiu. Kartu su aplinkiniais žmogus jaučia pakilimą, įkvėpimą ir persiima užtikrintumo jausmu, kurio fone dabartinės problemos atrodo ne daugiau nei vaikų žaidimas.
Mūsų horizonte pasirodo žymiai svarbesnių dalykų ir dėl to laikini kasdieniniai įvykiai atsiduria antrajame plane. Šiandien vienos problemos, rytoj kitos – tebūnie. Juk aš savo požiūriu į gyvenimą tarsi prasklendžiu aukščiau jų. Nepaisant šių rūpesčių, turiu reikšmingesnių, aukštesnių minčių.
Kas mane palaiko? Kas man padeda išsilaikyti šiame lygmenyje? Aplinka. Būtent aplinka iškelia mano akyse aukštesnių minčių, norų ir tikslų svarbą.
Tačiau aš neatsijungiu nuo pasaulio. Atvirkščiai, dar sėkmingiau sprendžiu jo iššūkius nei anksčiau, – nesinervindamas ir nesikivirčydamas, visų aplinkinių akyse būdamas stipria, protinga asmenybe. Visa tai tik dėl to, kad nuolatos jaučiu aukščiau kasdienybės, žemiškojo lygmens tekančią srovę.
Išorinė aplinka, platusis pasaulis spinduliuoja mums blogą įtaką. Todėl kuriame savo, vidinę aplinką, kurioje sklinda tik pozityvas, tik geri santykiai. Tarp mūsų formuojasi visiškai kitoks požiūris: mes gyvename pusiausvyroje, harmonijoje, ypatingoje gamtos „programoje“, kuri jungia mus į kažką integralaus. Mes matome, kaip įvairūs faktoriai veikia vienas kitą, kelia mus į kažką aukštesnio.
Mes konstruojame naują požiūrį į gyvenimą: vietoje šio pasaulio, kuriame didėja visuotinė painiava, norime matyti aukštesnę sistemą. Joje visus mus tarpusavyje sieja vienybės ir meilės jėga, karaliauja gėrio atmosfera, ten visi ramūs ir sveiki, visiems jauku, puikiai sutariame su gamta ir vienas su kitu, joje visi susiję ir visiems džiugu. Įsivaizduokime tokį pasaulį. Pradėkime lavintis būti tokie – šypsotis, būti draugiški vienas kitam.
Ką tai duos? Ne tik susitaikymą. Imsime kitaip žvelgti į pasaulį. Juk kiekvienas teisia pagal savo trūkumus: jeigu ryte atsikeliu supykęs, tai ir pasaulis tarytum pyksta ant manęs. Na, o jei viduje esu ramus ir darnus, tai gali net rėkti ant manęs – nesusierzinsiu ir nepyksiu.
Šitaip aš pats tvarkau santykius, pats formuoju pasaulio vaizdą. Staiga – pasaulis pasikeičia. Vakar jis man atrodė toks žiaurus, o šiandien viskas ne taip blogai: tiesiog žmonės truputį kaprizingi, kaip vaikai, žaidžiantys ne tą žaidimą, kurį norėtų.
Į visą tikrovę imu žvelgti ramiau, ir tai padeda rasti pusiausvyrą, fiziniu lygmeniu taip pat – išvaduoja nuo negalių. Pozityvus, žvalus požiūris nuima man įtampas, atkemša kanalus, padeda kūnui išsivalyti šlakus – ar tai būtų niekam tikusios mintys ar bet kurios kitos rūšies šiukšlės. Visa tai išsivalo iš manęs, tampu sveikesnis visuose lygmenyse – nuo aukščiausio lygio teršalų iki paprasčiausių organizmo atmatų. Taip aš išsigydau minties jėga.
Tačiau tam reikalingas nuolatinis, nuoseklus darbas grupėje, aplinkoje, kurioje mes kartu palaikome vienas kitą ir tuo pat metu keliame save integralaus pasaulio, persmelkto gerais tarpusavio ryšiais, matymo link.
Tai ir yra integralusis auklėjimas, kurio mokomės tarpusavyje. Mes susipažįstame su visuotiniu tarpusavio ryšiu, kurio saitų neįmanoma, o ir neverta nutraukti. Reikia tik persunkti juos meile ir draugiškumu. Pamatykime kitokį pasaulį – priešingą tam iškreiptam vaizdui, kurį šiandien sudaro mūsų blogi tarpusavio santykiai.
Tada aš staiga susimąstysiu: „O kodėl gi apie tai neturėtų sužinoti visi? Kodėl gi mūsų grupė neturėtų išsiplėsti visos žmonijos mastu? Kodėl turiu priešintis blogai išorinės aplinkos įtakai, kuri nuolat spaudžia mane? Kodėl gi ir jos nepavertus gero poveikio šaltiniu – tokiu galingu, kad mes visi akimirksniu atsidurtume nuostabios, geranoriškos aplinkos prieglobstyje?“
Tokiu būdu visas pasaulis taps geras, visi būsime sveiki ir džiaugsmingi. Teisingais savo tarpusavio santykiais išspręsime visas problemas, sutvarkysime visą pasaulį – pertvarkysime jį pagal naują metodiką, integraliuoju keliu taip, kad vietoje konfliktų jame karaliautų harmonija.

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis be turinio

Padaryti svetimą savu

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Klausimas. Kaip įveikti pasaulėžiūros atotrūkį tarp kabalą studijuojančių žmonių ir kitų žmonių?
Atsakymas. Studijuodami kabalą mes formuojame ypatingą požiūrį į save, tikrovę ir Kūrėją – Aukštesniąją jėgą, kurią atskleidžiame supanašėdami su ja savybėmis. Tapdami panašesni mes vis labiau atskleisime ją 125 pakopose, kurių kiekviena – tai ištisas naujas pasaulis ir tame pasaulyje – naujasis aš.
Kita vertus, daugumos žmonių požiūris į tikrovę nekinta. Žmogus pasilieka savo lygmenyje ir suvokia pastovų, įprastą pasaulio vaizdą. Dar daugiau, jis tuo didžiuojasi, laikosi to, jaučiasi teisus ir manosi esąs blaivaus proto.
Mes nuolat keičiamės, nuolat abejojame, mums nuolat kyla klausimų. Mūsų kita akimirka gali būti priešinga ankstesnei. Mūsų kelyje apstu tokių iš vidaus iškylančių siurprizų.
Neatsitiktinai pasakyta: „Netikėk savimi iki mirties dienos.“ Pasakyk tai kokiam nors pašaliniam žmogui, ir jis iš aukšto nusišaipys, tarsi tu būtum ne iš šio pasaulio, tarsi tu iš viso nebūtum žmogus. Turime suprasti šį bruožą kreipdamiesi su savo žinia į adresatą – žmogaus suvokimas nesikeičia ir todėl jis taip pasitiki savimi.
Vis dėlto ateina laikas ir žmogų palaužia krizė. Tuomet visa jo pasaulėjauta sudūžta į šipulius ir štai jis jau nebežino, kur atsidūrė. Ką tik turėjo ištisą aiškų ir nuspėjamą pasaulį, ką tik žinojo, kaip reikia veikti, ir staiga virto mažu suglumusiu vaiku. Pasaulio vaizdas sudužo į šukes ir žmogus jau nebemato teisingų sprendimų, nebesupranta, kas vyksta, nebepasitiki savimi, jis išsigandęs: „Kur mama? Kur slėptis? Ką daryti?“
Taip jaučiasi žmonės dabartinės krizės metu – vis bejėgiškesni. Jie neturi atsakymų, kaip kad būdavo anksčiau.
Kažkada mes galėjome mėtytis tai viena, tai kita kryptimi, įvesdavome naujoves, darydavome revoliucijas – socialines, pramonines, kultūrines, trumpiau tariant, mums buvo aišku, ką reikia daryti. Visada rasdavome kokią nors permainų tendenciją ir laikėmės jos būdami įsitikinę savo teisumu.
Deja, šiandien to nebėra, nes žlugimas apėmė visas sferas. Tai visuotinis, totalus, visapusis žlugimas. O svarbiausia, paprasti žmonės vis aiškiau supranta tai, kas vyksta. Visas pasaulis byra į dalis. Ir kas gi jo laukia?
Trys dalykai: fašizmas, fanatizmas arba pakilimas, kurį siūlo kabala. Blaiviai mąstant, daugiau variantų nėra. Auklėjimas, švietimas, kultūra, darbas, konkurencija, technikos plėtra, kosmoso tyrinėjimai – visa tai jau nebeveikia. Viskas sudužo, nieko neliko. Vadinasi, reikia pakeisti patį žmogų. Kaip?
Fašizmas ir fanatizmas siūlo fundamentalistinį, šiurkštų kelią: tegul žmogus pašėlusiai patikės kuo nors. Įkalsime jam į galvą naują „faktą“, kuris taps nauju žmogaus gyvenimo pagrindu, ir paversime jį fanatiku, iš esmės „zombiu“. Taip elgiamasi, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose: čia žmonėms atrodo, jog tai išsigelbėjimas. Griūnant visam pasauliui, žmogus pasiryžęs iškelti savo tikėjimo vėliavą ir net mirti už jį. Aplinka palanki tokiai įvykių raidai.
Tas pats ir dėl fašizmo: „Mes patys pranašiausi! Mes eisime savo keliu ir pasieksime sėkmę  nepaisydami nieko!..“ Žmogus išmoksta trumpus, kapotus šūkius. Jie susiaurina jo akiratį  ir padeda tvirtai jaustis viduje, kai visi kiti racionalūs mūsų pasaulio principai jau nebeveikia. Štai kur krizė.
Na, o kabalos mokslas iš esmės sako žmonėms: „Mes turime racionaliai pakilti į iracionalią pakopą.“ Tai sunku suvokti. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, aišku, kad kovojama prieš didelį, „siaurakaktį“ egoizmą, kuris stengiasi nuvilioti, nutempti žmones žemyn, o mes turime kelti juos aukštyn.
Čia viskas priklauso ne nuo jų stiprumo arba silpnumo. Fanatizmas ir fašizmas pajėgs pakeisti žmonių suvokimą, pažadėję priedangą nuo užgriuvusių problemų. Taigi mes turime sužadinti savo vidines jėgas, savo tarpusavio ryšį, kad pritrauktume Aukštesniąją jėgą. Tuomet ji per vidinį tinklą pasklis po visą pasaulį ir žmonės, pajutę, kad yra kitas kelias, juo nueis.
Neigiamos jėgos siekia primesti žmogui fanatiškumą, o mes veikiame iš vidaus ir, atvirkščiai, atveriame žmogui akis. Štai kur dabartinio mūšio esmė. Ir būtent todėl naciai taip nesitaikstė su žydais.
Mums pavyks. Tuo neabejojame.

Iš 2012 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš taisau pasaulį?

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Susivienijimas su įdaru

Antroji pamoka Novosibirsko kongrese

Klausimas: Kur slypi pasaulio ištaisymas?
Atsakymas: Mes esame bendroje sistemoje, jos aukščiausiame lygmenyje, kadangi patys savaime veržiamės aukštyn. Tokius mus suformavo ankstesni gyvenimai.
Pasaulyje egzistuoja dar galbūt keli skirtingi pjūviai, ir visa ši sistema – tarpusavyje susijusi. Tačiau signalas, iš esmės, eina iš viršaus. Šviesa per mus pereina į pasaulį ir pasklinda. Tai vadinama „pasaulio ištaisymu“.
Aš nė vieno kito neištaisau. Jeigu ištaisome save, tada Šviesa per mus patenka į visas likusias pasaulio dalis. Dauguma žmonių negali pritraukti Šviesos, negali išsitaisyti, jie nesupranta, nežino – jie neturi noro. Nė nebandyk kalbėti su jais apie gyvenimo prasmę… Suprantama, kokia ji jiems yra. Tai nei blogai, nei gerai, – kol kas tokie jų norai. Juo labiau, kad tokių žmonių pasaulyje yra 99 procentai. Mums belieka tik per save taisyti juos.
Tačiau kabalistai kalba ir apie tai, kad vis tiek būtina suteikti žmonėms kabalos mokslo žinių, kad jie pajustų, kad pasaulis turi viltį, kad yra išsitaisymo ideologija, yra pakopos, kurias pasaulis turi įveikti tam, kad išsitaisytų, kad mes galime palengvinti šį kelią, padaryti jį lengvą ir greitą. Jie turi šiek tiek apie tai žinoti, tačiau tik bendrai. O pats išsitaisymas vyksta dėl mūsų vidinės įtakos jiems, kadangi visi mes – bendro tinklo dalys.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. 2-osios Novosibirsko kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes pražuvome? Ne!

Pirštų atspaudai ant apskritojo stalo

Tik vienas dėsnis

Klausimas: Kaip mums prisibelsti į žmonių širdis, jeigu jie nėra pasiruošę mus išgirsti?
Atsakymas: Prisibelsti į kiekvieno širdį niekas netrukdo. Juk tarpusavio ryšio siūlai nutiesti tarp visų, ir jie yra tavo žinioje – prašom, paveik šį tinklą iš vidaus. Niekas pasaulyje, išskyrus tuos, kurie turi tašką širdyje, neturi tokios galios prieiti prie vidinio žmonių tarpusavio ryšių tinklo.
Visi susiję tarpusavyje, visas pasaulis blaškosi bendruose pojūčiuose ir mintyse, tačiau materialiajame, „gyvūniniame“ lygmenyje. Jei kalbėsime apie jėgas, kurios keičia tikrovę, jos nėra pasiekiamos nė vienam iš septynių milijardų – visi yra valdomi.
Tu gali aktyviai veikti vidiniame visus vienijančiame tinkle su sąlyga, jeigu nori tai daryti teisingai, skatindamas jo pažangą, vystymąsi ir atsiskleidimą žmonėms. Tada gali prisijungti prie šio tinklo ir į jį įdėti savo norą, savo maldą. Prašau, tu turi galimybę, juk gavai tašką širdyje kaip ir kiti mūsų draugai iš viso pasaulio.
Visi mes sujungti su šiuo vidiniu tinklu ir per jį veikiame vystymąsi gera linkme. Kad tobulėjantis pasaulis nebūtų veikiamas neigiamo impulso, mes patys kiek stipriau jį stumiame į priekį. Kiek padedame gamtos Jėgai, vadinamai „Kūrėjui“, tobulinti pasaulį, tiek neigiamus smūgius, varančius iš nugaros, pakeičiame į teigiamus, stumiančius į priekį. Kabala tai vadina „palenkti save ir visą pasaulį išteisinimo link“. Galiausiai skausmingi dūriai ir smūgiai iš nugaros pasikeičia maloniu nuotykiu kelyje į priekį.
Klausimas: Vadinasi, žodžiai, kuriuos aš kažkam sakau, neturi prasmės. Žmogus gali jų ir nesiklausyti, – jeigu turiu teisingą ketinimą, jis suveikia iš vidaus?
Atsakymas: Žinoma. Visiškai nebūtina, kad tavęs klausytųsi ausimis. Žinoma, privalome žmones žadinti ir išorinėmis priemonėmis, tačiau tikrasis, pats stipriausias platinimas vyksta, be abejonės, per vidinį tinklą. Jeigu stiprintume vidinį ryšį tarp mūsų, pasaulis atrodytų kitaip.
Kyla klausimas: kiek jėgų turime skirti mūsų vidinio ryšio stiprinimui ir kiek išorinio? Jeigu galėtume iš tikrųjų efektyviai sutelkti visas jėgas į vidinį ryšį – taip ir darytume. Tačiau nesugebame, todėl einame prie išorinio ryšio, o jis mums padeda vienytis ir sąveikauti viduje.

Iš 2012 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirštų atspaudai ant apskritojo stalo

Palaikymas ir pavyzdys

Aplenkiant gamtą

Baal Sulamas, „Metas veikti“: štai jau ilgą laiką kiekvieną dieną mane persekioja sąžinės graužatis, skatinanti išeiti iš įprastų rėmų ir sukurti fundamentalų veikalą, telkiantį tikrąsias žinias apie kabalos mokslą, ir išplatinti jį tautoje tam, kad jam padedant žmonės susipažintų su kabalos pagrindais ir deramai suprastų pačias svarbiausias bendrąsias kategorijas, jų tikrąsias formas ir pasireiškimus.
Turime suprasti, kaip sunku kabalistui išeiti iš įprastų rėmų. Juk yra griežčiausi kabalos mokslo atskleidimo apribojimai.
Netgi dabar, kai dar toli gražu ne viskas atskleista, matome: didžiąją dalį savo būties, esančios aukščiau už gyvūnų lygmenį, pagrindų žmonija įgijo iš kabalos mokslo. Skirtingais istorijos periodais įvairiais būdais kabala turtino pasaulį: per senovės graikų išminčius, per vienus ar kitus mokinius, skelbusius jos žinias. Iš čia kilo religijos: iš pradžių judaizmas, o po to – krikščionybė ir islamas. Taip Rytų tautose pasklido įvairiausi tikėjimai, kuriems pradžią davė dar Abraomas.
Galiausiai viskas kyla iš kruopelių kabalos mokslo, kuriame kalbama apie jėgas, veikiančias pasaulyje ir kreipiančias žmogų iš anksto numatyto ištaisymo link.
Remdamiesi šiomis kruopelėmis žmonės kūrė filosofines kryptis, metafizinius mokymus, teologines doktrinas ir panašiai. Vėliau tokios teorijos labai trukdydavo rasti tiesą.
Juk žmonės susipainiodavo, iš kabalos mokslo paimdami atskirus sisteminius aprašymus ir savo nuožiūra sudarydami iš jų įvairiausias koncepcijas. Taip jie stengėsi patvirtinti savo pretenzijas į tiesą bei galybę, neigdami tikrąją kabalą. Verta pasimokyti iš šių pavyzdžių: iš kabalos mokslo žmonės gauna sisteminį matymą ir paverčia jį tuo, kas jiems naudinga.
Dėl šios priežasties ir egzistavo kabalos mokslo atskleidimo draudimas. Juk jeigu Šviesa liejasi į neparuoštą indą, tai vadinama „nesubrendusiu vaisiumi“ ir neša didžiules nelaimes tiek pasaulio tautoms, tiek ir Izraelio tautai. Tautoms tai trukdo pažinti tiesą, o Izraelio tautai užtraukia neapykantą ir atitolina ją nuo ištaisymo.
Dėl to išminčiai buvo itin atsargūs ir slėpė kabalos mokslą. Net jeigu žmogus girdėdavo apie ją, nieko negalėjo apie ją sužinoti. Tik per pastaruosius 30 metų kabalos knygos užėmė savo vietą parduotuvių lentynose, bet ir tai ne visur. O anksčiau tokių knygų tiesiog neįmanoma buvo rasti.
Be to, potencialiems mokiniams kabalistai sudarydavo sunkias sąlygas ir net skleisdavo negatyvius gandus, norėdami neprileisti žydų tautos prie kabalos mokslo. Juk jeigu žmogus nėra tam skirtas, nedega tikru noru, tai jam dar negalima siekti šios išminties. Iš pradžių jis turi užbaigti tam tikrus vystymosi etapus. Juk visi mes – bendro noro, kuris palaipsniui bręsta, dalys.
Ir tik šiandien atėjo laikas, kai bijoti nebėra ko. Atvirkščiai, mes turime platinti kabalos mokslą, t. y. veikti priešingais metodais.
Iš esmės Baal Sulamas buvo pirmasis kabalistas, atskleidęs ši mokslą masėms. Jis paruošė daugybę informacijos, skirtos plačiajai auditorijai, įskaitant laikraštį „Tauta“ ir įvairius straipsnius. Kas žino, kiek apmastymų, nerimo bei pastangų jam tai kainavo, kai dar Varšuvoje praeito amžiaus pradžioje jis nusprendė, kad nėra kitos išeities ir reikia kreiptis į visus.

Iš 2012 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Metas veikti“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Ar reikalinga kabala masėms?

Kas pasikeitė šiandien?

Klausimas: Mūsų metodika turi padėti masėms pasirūpinti būtinaisiais poreikiais, pavyzdžiui, maistu, saugumu ir sveikata. Kokiu būdu tai padės jiems atskleisti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Jie atskleidžia dvasingumą daug pasyviau nei mes.
Mes susisiekiame su Aukštesniuoju, kad pritrauktume į šaltinį grąžinančią Šviesą ir būtume panašūs į jį. Šią Šviesą perduodame toliau, skleisdami žmonėms išsitaisymo metodiką. O jie tik atlieka būtinus veiksmus pagal mūsų nurodymus, nesirūpindami Šviesa, – tokio susijungimo praktiškai pakanka, kad įtrauktume Ją į daugumos aplinką. Šviesa veiks juos, nukreipdama supratimo ir pajautimo link, o paskui jie panorės Šviesą gauti savarankiškai, kad judėtų prie vienybės ir atskleisdami Kūrėją, kaip pasakyta: „Visi pažins Mane – nuo mažo iki didžio“.
Turime skleisti žmonėms vienijimosi metodiką, kad jiems būtų gerai. Mes neaiškiname, ką iš tikrųjų reiškia „gerai“, tačiau šiuose veiksmuose slypi grąžinanti į šaltinį Šviesa, dėl kurios žmonės judės vis artyn savo gerovės, kol pasieks Gerą ir Kuriantį gėrį.
Klausimas: Kaip tai susiję su paprastų žmonių poreikiais, pavyzdžiui, pigesniu maistu?
Atsakymas: Mes aiškiname, kaip reikia susivienyti, kad maisto produktai būtų pigesni. Žinoma, vienytis niekas nenori, bet tai būtina, jei norime ką nors pasiekti, todėl žmogus moka tokią kainą. Tada, kai veiksime ta pačia kryptimi, jis atskleis, kad vienybė – tai brangenybė savaime. Ne kaip įrankis, padedantis kažką pasiekti, o kaip būsena. Taip veikia Šviesa, suteikdama mums naują supratimą.
Taigi, aiškiname žmonėms, kad susivieniję jie įgis daugybę pranašumų. Abipusis palaikymas leis jaustis saugiems, jų gyvenimas bus geresnis, ramesnis ir t. t. Aišku, už tai reikia sumokėti asmeniniu patogumu, savo egoizmo dalimi, bet dalyvaujant kiekvienam – tai lengva ir patrauklu. Masių jėga atlieka savo darbą. Kai pradės tai įgyvendinti, žmonės pamatys, kad iš tikrųjų gauna naudos, kad problemų sprendimas rastas.
Jau nepasikartos Tarybinės Rusijos ar Izraelio kibucų – vienijimosi tik dėl geresnio gyvenimo – scenarijus. Juk šiandien procese dalyvaujame mes, kabalistai, ir tik mums tarpininkaujant žmonės susijungs taip, kad būtų ir gerai, ir naudinga tolimesniam vystymuisi. Netikėtai žmonės pajaus, kad vienybė juos traukia, kadangi joje slypi aukštesnioji šaknis, aukštesnioji būsena – kažkas, užpildantis juos gyvenimo dvasia. Taip jie ir eis pirmyn.
Klausimas: Nuo ko turime pradėti aiškinti, kad sudomintume žmones procesu?
Atsakymas: Turime paruošti priėjimą, kuris leis tinkamai paaiškinti žmonėms, kad susijungimas gali labai pagerinti visuomenę, pasiekti nuolaidų, naudingų tarpusavio mainų, moko padėti vieni kitiems, o ne mokėti kažkam pinigus, ir t. t. Kažkas savanoriškai imsis vaikų ratelio, kiti taip pat įneš savo indėlį, ir mes galėsime normaliai gyventi be pinigų, nuvertėjusių per krizę. Mes pajusime poreikį bendradarbiauti ir jo naudą.
Žinoma, be grąžinančios į šaltinį Šviesos, neketindami tikrai susivienyti, žmonės išsilakstytų, išnaudoję vienas kitą.Tačiau mūsų vadovaujami jie pajaus vidinio vystymosi būtinybę. Kartas nuo karto juose atsiskleis vis didesnių norų, reikalaujančių pripildymo – kol kas – egoistinių. O tada, palaipsniui, žmonės atskleis ir altruistinį ketinimą – nuo lo lišma prie lišma.
Šitaip visi išgyvena tą patį procesą – tik jų išeities taškas yra truputį žemiau nei mūsų. Mes pradedame nuo „Israel“ būsenos, nuo siekio „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar-El), mes turime potraukį atskleisti dvasinį pasaulį. Jie šios traukos neturi, todėl turime juos traukti su savimi, kitaip tariant, būti „Šviesa tautoms“. Mes praleidžiame Šviesą į tuos jungimosi veiksmus, kurių mokome žmones. Šie veiksmai neša žmonėms naudą, o juose glūdinti Šviesa tuo metu juos vysto.

Iš 2012 m. rugpjūčio 5 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui reikia mūsų

Pasauliui ruošiame metodiką

Palaikymas ir pavyzdys

Negalima pamiršti, kad mes turime susijungti būtent dėl to, kad visas pasaulis reikalauja ištaisymo. Kitaip mums nebūtų davę dvasinio noro, o kabala ir toliau būtų slapta perduodama vieno išrinktojo kabalisto kitam, kaip tai vyko visus tūkstančius metų.
Neatsitiktinai tūkstančiams žmonių visame pasaulyje staiga atsirado noras atskleisti Kūrėją. Tai padaryta tam, kad jie susijungtų kartu ir taptų „šviesos tarnais“, t. y. tais, kurie moko ir rūpinasi visu pasauliu, norėdami jį visą atvesti prie ištaisymo.
Nors savaitės pabaigoje renkamės į kongresą, siekdami susijungti tarpusavyje, turime nuo pat pradžių atsiminti ir niekada nepamiršti, kad mūsų susijungimas reikalingas tam, kad padėtume atskleisti Kūrėją visam pasauliui.
Mūsų vaidmuo – uždegti šviesą! Mes atliekame noro ekrano vaidmenį, esame tarytum dagtis žvakėje. Alyva arba noras pasitenkinti – tai visa žmonija, šviesa – tai Kūrėjas, o mes – tai dagtis, kuri padės įsidegti alyvai. Tai reiškia būti Kūrėjo tarnais.
Todėl, jeigu nesiekiame susijungti su Kūrėju tam, kad padėtume Jį atskleisti visai žmonijai, tai visas mūsų darbas nukryps neteisinga linkme. Mums reikia visą laiką galvoti apie abu polius, o patiems būti per vidurį.
Todėl kongrese, nors daugiausiai kalbėsime ir dirbsime dėl mūsų vidinio susijungimo, mums reikia paliesti ir išorinio platinimo temą. Tačiau iš mūsų nėra reikalaujama ypatingai daug veiksmų, kuriais aprėptume visą pasaulį. Turime leisti į šaltinį grąžinančiai Šviesai veikti, praleisdami ją per save.
Mums reikia su žymiai didesne jėga susijungti tarpusavyje, ir tada per mus pasklis Šviesa. Mums tereikia atverti Jai įėjimus, o Ji jau padarys savo darbą. Vadinasi, pakanka pabūti tam tikroje vietoje, suorganizuoti ten apskritąjį stalą, pasiekti tam tikro žmonių susijungimo – ir tu jau įsijungei, pasilikai ten. Tu palikai ten savo dvasinius „pirštų atspaudus“ – ir šito pakanka! Per juos jau pradės veikti Šviesa.
Patyrę vieno susitikimo su mumis įspūdį žmonės patys pradės jausti, kaip jiems reikia elgtis toliau. Aišku, reikia kurti virtualias sistemas ir palaikyti ryšį su jomis, bet svarbiausią darbą atlieka Šviesa.

Iš 2012 m. birželio 6 d. pokalbio bendrais klausimais

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Taikinys – integralusis susivienijimas

Pasauliui reikia mūsų