Klausimas: Kuo vis dėlto skiriasi vidinis 99 proc. gyventojų darbas nuo 1 proc. gyventojų, kurie siekia vidinio tobulėjimo, darbo?  Koks yra esminis skirtumas?
Atsakymas: Skirtumas tas, kad 99 proc. žmonijos neturi galimybės surasti ir realizuoti integralaus susijungimo metodikos.
Tik tie, kurie turi vidinį postūmį to link, trokšta pažinti šią metodiką, ją išmokti, atskleisti sau integraliąją sistemą. Tai – mūsų studentai, visų tautų ir rasių atstovai, gyvenantys visuose kontinentuose. Įsisąmonindami integralaus vienijimosi metodiką šie žmonės pradeda suprasti, kad prieš juos stovi didžiulis uždavinys – išmokyti jos visą pasaulį.
Ir ne tik išmokyti, ne tik papasakoti kažkokiuose straipsniuose ar knygose, – mes privalome būti ir auklėtojais, ir švietėjais, ir lektoriais, ir organizatoriais. Niekas, išskyrus mus, to padaryti negalės, nes mes suvokiame šią sistemą, ją jaučiame, stebime, matome ir todėl galime į ją atvesti ir pagal ją pertvarkyti visą žmonijos bendruomenę.
Jeigu dabar pradėsime išsigalvoti kažkokius naujus pasaulio dėsnius, tai tiesiog susidursime su baisiausiu gamtos pasipriešinimu. Anksčiau mes praktiškai nejautėme gamtos pasipriešinimo. Dabartinė krizė – tai „pirmoji kregždutė“. Tiesa, 1929 metais JAV buvo apėmusi ekonominė krizė, bet ne tokia gili.
Reikalas tas, kad dabar prasideda mūsų ir gamtos priešprieša. Susiduria dvi priešingos sistemos: egoistinė linijinė sistema ir integralioji, apvali gamtos sistema. Tai visiškai skirtingos sistemos! Ir todėl mes nuolat jausime didžiulius smūgius, nesėkmes. Kad ir kaip stengtumėmės ir toliau vystytis egoistiškai, mes vien tik alinsime save, savo jėgas, atsargas, galimybes tol, kol degraduosime į primityvųjį lygmenį – galime prieiti ir prie to.
Iš esmės, gamtos požiūriu, nėra svarbu, kokiu būdu ateisime prie integracijos; svarbiausia, kad taptume panašūs į gamtą. Jeigu būsime pasiruošę integracijai tik išoriškai, o mūsų egoizmas liks pirmykštės būsenos, tai mes vėl tapsime urviniais žmonėmis. Natūralu, kad vietoje septynių milijardų visoje planetoje liks, tarkime, septyni milijonai ar net mažiau žmonių – gamtos požiūriu tai neturi reikšmės. Svarbiausia tai, kad turi būti laikomasi panašumo su gamta dėsnio, sistemų atitikimo dėsnio. Tai išplaukia iš mūsų kabalistinių savęs tyrinėjimų, leidžiančių matyti visą šią sistemą.
Tikiuosi, kad mes sugebėsime išaiškinti tai žmonėms anksčiau, nei jie, pasijutę bejėgiai, atsidūrę aklavietėje, negalintys nieko daugiau padaryti, nukryps į karus ir ginčus. Kad ir kiek rinktųsi visi įmanomi tarptautiniai „G“ (aštuntukai, dvidešimtukai ir t. t.), tačiau iš visų jų susirinkimų išeina tik karališkas priėmimas, ir ne daugiau. O juk palaipsniui tai gali privesti prie siaubingų pasekmių.

Iš pokalbio apie integralų auklėjimą, 2012 m. gegužės 29 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Pasauliui reikia mūsų

Lemiami metai

Klausimas: Ar reikia pasakoti 99 procentams gyventojų apie kabalos mokslą? Jeigu taip, tai kokios bus pasekmės?
Atsakymas: Mes studijuojame kabalos mokslą, nes jis leidžia išspręsti mūsų problemą – norą būti susijusiems su Kūrėju, atskleisti Jį mūsų vienybėje, pagal ryšių ir panašumo dėsnį būtent tarp mūsų.
O kai mes susisiejame su 99 proc. gyventojų, tai kalbame tik apie žemišką susijungimą tokiu lygiu, kokiu jie nori. Į žmones visada reikia kreiptis, įvertinant jų norus. Todėl mes nieko nepasakojame apie kabalos mokslą, kuris jų netraukia, kuriam nejaučia poreikio – priešingai, tai juos tik atstumia.
Tačiau palaipsniui tai praeis. Bent Izraelyje, kur pasipriešinimas kabalai labai didelis, tai vyksta pakankamai greitai – žmonės daugmaž supranta, kad, iš vienos pusės, tai – kabala; iš kitos – laidavimas; iš trečios – apskritieji stalai, – ir visa tai eina kartu. Šiandien pati visuomenė, nepaisant mūsų baimių, geba suvokti integraliąją metodiką, ir tai jų neatstumia ir negąsdina.
Todėl ateityje jie ramiai reaguos į tai, kad jūs studijuojate kabalą, bet tik dėl savęs. Ir iš tikrųjų – dėl savęs. Tai – visų pirma.
Antra – jie supras, kad tai, ką jie norėtų sužinoti apie mūsų pasaulį, apie jo ištaisymą, apie tai, kaip tiesiog gerai gyventi šiame pasaulyje, pasirodo, kyla iš kabalos. Bet iki to laiko jie subręs tiek, kad pajaus pasaulio globalumą, pajaus, kad kabala kalba tik apie tai ir nėra religija, ne judaizmas ar dar kas nors, o tiesiog mokslas apie visatą. Jiems bus lengva tai suvokti. Jie nestudijuos kabalos, bet bus patenkinti, kad tai, kuo užsiima, kyla iš universalaus senovės mokslo. Visa tai taps jiems viena bendra sąvoka.
Mums buvo sunku tai suvokti, nes siekėme suvokti kažką aukštesnio: Aukštesnįjį pasaulį, Aukštesniąją jėgą, o jiems tai bus labai paprasta. Jie tai suvoks greitai.

Iš 2012 m. birželio 19 d. pokalbio per pietus Toronte

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalybę pasieks kiekvienas

Be pasipriešinimo

Teisingas vokas gamtos žiniai

Klausimas: Į ką mums dabar vertėtų susikoncentruoti? Kur geriau nukreipti mūsų pastangas? Aš turiu omenyje ir platinimą, ir grupės veiklą.
Atsakymas: Grupės veikloje pastangos turi būti nukreiptos į mūsų sekmadieninius seminarus.
Likusiomis dienomis turi vykti kokie nors užsiėmimai. Matau, kad yra grupių, kurios užsiima labai rimtai, o užsiėmimai, iš esmės, sukurti ir nukreipti į vienijimąsi. Praktiškai visa mokymo medžiaga kalba apie tai. Netgi „Mokyme apie dešimt sfirų“ kalbama apie vienijimąsi, apie sielų tarpusavio ryšį. Viskas, kas ten aprašoma – tai tik sielų jungimasis į vieną bendrą sistemą.
Be to, pradėjome kurti kursus, rengiančius lektorius judėjimui „Tarpusavio laidavimas“, t. y. lektorius 99 proc. Tai bus seminarų, apvaliųjų stalų ir t. t. vadovai bei organizatoriai. Šiandienai jau yra paruošta apie 300 žmonių ir atvyksta nauji – ateina kita banga.
Mūsų šalyje pasiekėme tokį būvį, kai mus jau kviečia kaip nuolatinius auklėjimo lektorius, patarėjus į mokyklas, įmones, merijas ir kitas vietas.
Manau, kad per kelis mėnesius pasieksime, kad mūsų parengti specialistai galės įsidarbinti įvairiose organizacijose. Juk bet kuriuo atveju judame tokios būsenos link, kai nė vienas verslas negalės veikti, jeigu nebus iš vidaus perorganizuotas, ir žmonės kokiu nors būdu nebus teisingai sujungti tarpusavyje į mažytę integralią bendruomenę. Be šito niekas neveiks!

Iš virtualios 2012 m. gegužės 27 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui reikia mūsų

Lemiami metai

Pasaulio gydytojai

Kai kurioms mūsų grupėms sunku susieti kabalos mokslą ir laidavimą. Žmonės, atėję studijuoti kabalos, ir patys nenori mokytis laidavimo, jau nekalbant apie jo skleidimą pasauliui.
Tiesą sakant, aš juos suprantu. Aš ir pats atėjau pas Rabašą trisdešimt trejų, turėdamas mokslininko išsilavinimą, charakterį ir veiklą. Iki atvykimo į Izraelį nuo šešerių iki dvidešimt aštuonerių metų aš be pertraukos mokiausi ir net po to nuolat skaičiau mokslinę literatūrą. Tai skatino mano noras atskleisti Kūrėją – Jėgą, kuri viską valdo.
Ir štai iš Rabašo išgirdau apie meilę artimui kaip sau. Rusijoje šis principas buvo iškreiptas viršūnėlių naudai, tad man buvo labai nemalonu girdėti apie jį. Juk žodžiais apie meilę prisidengdavo visiški melagiai ir grobstytojai, elgdavęsi kaip tik atvirkščiai ir visus išnaudodavę asmeniniais tikslais. Labai sunku buvo apsiprasti su mintimi apie tai, kad šis principas slypi kabalos mokslo esmėje. Juk ji turi kalbėti apie pasaulių sistemos paslaptis, bet staiga – grįžta prie seno?
Tačiau aš pradėjau studijuoti vidinę sistemą: pasirodo, sudužęs noras tapo egoistiniu, ir kad grįžtume į Begalybės pasaulį, mums reikia ištaisyti savo egoizmą. Vadinasi –  reikia įnešti vidun tai, kas atrodo tolima, pamilti tai, kas atrodo nepakenčiama. Nepaisant savo dabartinio noro, nepaisant puikybės, geismų, ambicijų (garbės troškimo), reikia įveikti save, vis labiau paminti savo egoizmą, suartėjant su žmonėmis, kurių nekenti. Taip lipi dvasinių laiptų pakopomis…
Tik suvokęs esmę, viduje nustojau krūpčioti, išgirdęs žodžius apie meilę. Tai truko dvejus trejus metus ir nebuvo visai paprasta, turint omenyje didžiulį pasibjaurėjimą, kokį jaučiau iš pradžių. Man padėjo tai, kad studijavau sistemą ir jos dėsnius. Lygiai taip gydytojas žiūri į tyrimų rezultatus ar rentgeno nuotrauką. Tuomet supratau, iš kur šie žodžiai, supratau, kad jie nėra susiję su žmogiškosiomis ydomis ar šventais priesakais gyventi draugiškai.
Kalbama apie visų mūsų konfliktų šaltinį, apie tai, kas slypi Gamtos esmėje ir ką mes, neturėdami išeities, privalome įvykdyti. Štai kas mane įtikino.
Todėl šiandien būtina tai išaiškinti visiems mūsų draugams Izraelyje ir kitose šalyse, kad jie suprastų: platinimas tiems, kas nori mokytis kabalos mokslo, ir platesnis laidavimo skleidimas po visą pasaulį – tai ir yra išsitaisymas. Jeigu anksčiau kabalistas galėjo išsitaisyti pats arba su mokytoju, tai šiandien tai – neįmanoma.
Tai sakau ne aš – apie tai rašo Baal Sulamas: mes privalome veikti. Todėl nepasieksi vidinio išsitaisymo, jeigu nesukursi grupės. O kad grupė pradėtų gyventi ir judėti teisinga kryptimi, turi būti susietas su visu pasauliu, visomis jėgomis jam skleisdamas žinojimą apie šiuolaikinių problemų esmę ir jų sprendimo būdą. Be to, pirmajame etape šį žinojimą reikia platinti Izraelyje, kadangi Izraelio tauta turi tapti metodikos šaltiniu visam pasauliui.
Taip ir susidaro ratai: aplink tave – grupė, aplink grupę – Izraelis, aplink Izraelį – pasaulis. Jeigu neatsižvelgsi į visą šią sistemą, sėkmės nepasieksi, nepritrauksi grąžinančios į Šaltinį Šviesos. Kažkuria prasme yra būtina apimti viską. Tai kyla iš indų sudužimo, iš būtino išsitaisymo laiptų pakopomis ir iš šiuolaikinės epochos, apie kurią rašo Baal Sulamas. Žmonės, nenorintys to įgyvendinti, tiesiog neįsiklauso į tai, ką kalba mūsų dvasinis mokytojas.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lemiami metai

Kuo mes skiriamės

Palaikymas ir pavyzdys

Mūsų dienomis grupė negali užsidaryti savyje, negali neskelbti metodikos masėms. Tai būtų jau ne grupė ir ne kabalos mokslas. Neverta net galvoti apie izoliaciją – mes tiesiog neišsilaikytume.
Priešingai, pasauliui su kiekviena diena vis stipriau mūsų reikia. Kaip tik dabar jis pradeda suprasti, nuo ko priklauso jo gera ateitis, kaip išbristi iš krizės, padaryti ją švelnesnę. Kol kas ieškojimai tęsiasi, bet jau aiškėja, kad reikia keisti kryptį – žmogaus, o ne mokslo ir technologijų link. Svarbiausia – vidinis žmonių pasaulis ir jų tarpusavio ryšys. Beje, suvokdama tai, žmonija konstatuoja, kad yra bejėgė.
Taip pat ir mes, atiduodami milžiniškas pastangas dvasiniam keliui, nematome rezultatų. Tačiau alternatyvos nėra, privalome pasikeisti. Tai suprantama ir išorėje. Tačiau iškyla klausimas: „Kaip tai padaryti?“ Net mes sunkiai priimame mintį apie grąžinančią į šaltinį Šviesą, kaip apie vienintelę priemonę. Kartais tik po dešimties metų žmogus suvokia, kad būtent šitą Šviesą reikia turėti priešakyje. Pasirodo, reikia stengtis sužadinti Šviesą, o užduotį atliks Ji.
Dabartinis pasaulis, dauguma žmonių yra analogiškoje ieškojimų stadijoje. Jie ieško, kaip galima pakeisti žmogų. Galiausiai pamatys: tik integraliuoju ugdymu, kurį siūlome mes, judėjimas „Arvut“. Pasaulis atskleis tai, jis neturi kitos išeities. Tada mes tapsime jam iš tikrųjų reikalingi.
O kol kas reikia tik kuo plačiau skelbti žmonėms šias žinias ir metodiką, kad jie galėtų paspartinti laiką.

Iš 2012 m. balandžio 23 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Lemiami metai

Mokestis už kamšatį

Palaikymas ir pavyzdys

Europos kongresas. 5-oji pamoka

Klausimas. Kokie yra mūsų tikslai platinant mūsų idėjas pasaulyje? Matome, kaip daugelyje šalių kenčia žmonės. Kaip galime jiems padėti?
Atsakymas. Problema ta, kad tarp mūsų yra žmonių, manančių, kad pasaulis kol kas mūsų negirdi,  ir reikėtų dar palūkėti. O žmonės tegul pasikankina daugiau, po to pradėsime skleisti savo idėjas, kai žmonės jau bus pasirengę suprasti kančių esmę.
Toks elgesys kyla ne iš meilės žmonijai.
Mes turime mėginti bet kokiomis sąlygomis nors kažką perteikti žmonėms, kad ir kokie jie būtų, ir sušvelninti bet kokias jų kančias.
Šie metai bus labai turiningi. Mūsų laukia daugybė įvairiausių pokyčių pasaulyje. Tai įvairių valdžioje esančių žmonių perrinkimas. Nors nuo to mažai kas priklauso, tačiau tai vis vien turi didelės reikšmės. Pasaulis išgyvena didelius sukrėtimus.
Baigiasi sutartis su JAV federaline rezervų sistema, spausdinančia pinigus. Ir neaišku, kas bus toliau. Pasaulio laukia labai rimti įvykiai materialiajame lygmenyje.
Natūralu, kad visi įvykiai taip smarkiai susikoncentravę dėl Šviesos poveikio. Tai reiškia, jog mes dabar galime įgyvendinti labai stiprius pokyčius, juk iš kontrastų visada kyla kažkas nauja.
Be to, mes išgyvename didžiulius vidinius pokyčius ir keičiasi mūsų santykis su pasauliu.
Viskas priklauso nuo to, kiek efektyviai naudosimės mums iš aukščiau duotomis puikiomis galimybėmis. Yra viskas, ko norime, – veikime, ir viskas pavyks! Viskas priklauso tik nuo mūsų.
Apskritai šie metai – lemiami. Šiais metais mes su jumis pagal gamtos dėsnius formuojame dvasinę pasaulio tobulinimo sistemą.
Turime dirbti bendradarbiaudami su mokslininkais, politikais, gerbiamais žmonėmis, kurie sutinka su mumis svarstant pasaulio problemas.
Mums reikia visa tai sutelkti į vieną bendrą sistemą, kuri galėtų kreiptis į pasaulį ir pradėtų jį sistemingai kreipti reikiama linkme. Per UNESCO, per JTO, per vyriausybes.
Prieš mus – didžiulis veiklos laukas.
Nekreipkite dėmesio į smulkias problemas, pamėginkite pakilti virš jų, nes Kūrėjas jas jums „pakiša“, kad jus pakeltų. Nepamirškite to.
Privalome greitai užbaigti integraliojo švietimo ir auklėjimo metodikos rengimą ir ją pasiūlyti žmonijai. Iki metų pabaigos pasaulyje atsiras papildomų problemų: nedarbas, sąmyšis, suirutė. Pasauliui reikės mūsų metodikos, kuri, be kita ko, nieko nekainoja ir yra lengvai įgyvendinama.
Paprastai, jeigu visuomenėje vyksta kokie nors pokyčiai, tai trunka dešimtmečius ir išeikvojamos milijardinės kapitalo investicijos. O čia nereikia beveik nieko. Turi internetą, televiziją, būrelius, yra savanoriškai dirbančių žmonių, ir viskas seksis. Per keletą savaičių galima pajusti, kaip keičiasi žmonės.
Ir daugiau nieko nereikia. Išlaisvinami milžiniški resursai, pasaulis tampa geranoriškas ir šviesus.

Iš 2012 m. kovo 25 d. Europos kongreso 5-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio gydytojai

Pasauliui ruošiame metodiką

Palaikymas ir pavyzdys

Klausimas: Ar grupės būsena daro įtaką jos darbui platinime?
Atsakymas: Aš nesikišu į mūsų grupių reikalus. Žmogus pats save formuoja, ir aš negaliu to už jį atlikti. Jį painioja, sukelia sunkumų, prideda puikybės ir kitokių savybių. Arba jis teisingai supranta kelią ir nugali kliūtis, arba ne.
Blogiausiu atveju, žmogus išsitaisys ne dabar, o, tarkim, po penkiasdešimties metų. Aš į tai žiūriu su didele kantrybe. Kiekviena grupė gauna tai, kas jai priklauso, kaip ir kiekvienas žmogus. Aš sėju, o daigai nuo manęs jau nebepriklauso.
Žinoma, grupės būsena daro įtaką jos darbui platinant. Viskas, kas buvo nerealizuota, kas turėjo įvykti tuo etapu, bumerangu grįžta atgal ir kelissyk stipriau. Juk grupė gavo galimybę ir jos neišnaudojo.
Kiekvienas iš mūsų atsako už kitus. Užimdamas savo vietą bendrame Gyvybės medyje, privalau Šviesą pravesti toliau į apačią, vorele. Nuo manęs atsišakoja vagos, kuriomis Šviesa turi tekėti į kitus. Tačiau jei manyje įvyko kamšatis – vagos išdžiūsta. Man skirtas tam tikras laikas (t) perduoti Šviesai, tačiau aš užduoties neatlikau, ir dabar visa Šviesa, skirta iš manęs išsišakojantiems kanalams, stovi „kamštyje“, negalėdama tekėti toliau žemyn.
Tuo pat metu jaučiu ją, kaip neigiamą jėgą ir privalau už tai sumokėti. Juk pagal programą privalėjau atverti savo vožtuvą, kad kiti žmonės imtų vienytis ir taisytis. Tačiau vietoj to aš leidausi į asmeninius išskaičiavimus, ėmiau didžiuotis, pradėjau pataikauti savo troškimui valdyti… Galiausiai ši puikybė ir valdžios troškimas bus sudaužyti tos pačios Šviesos, kuri susikaupė mano ruože ir negali judėti toliau. Jos spaudimas (P) suveiks ir galų gale susprogdins mane.
Tai atsieis labai daug. Juk aš užkirtau Šviesai kelią į daugelį žmonių ir atėmiau iš jų ryšį su ja. O tuo tarpu jie savo ruožtu turėjo nukreipti ją toliau. Gali būti, kad be Šviesos palikau tūkstančius, milijonus…
Štai ir išeina, kad jeigu žmogus nesimoko geruoju, tai mokosi bloguoju.

Iš 2011 m. rugsėjo 17 d. kongreso Toronte paskaitos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas nori labiau susijungti?

Aplenkiant gamtą

Klausimas. Pasaulyje, mums nematant, kaupiasi pyktis ir net įniršis. Rodos, tuoj įvyks sprogimas…
Atsakymas. Teisingai. Kol kas visi kalba apie pokrizinį augimą, o tuo metu viduje verda bet kada sprogti galintis sprogstamasis mišinys. Juk krizė niekur nedingo, o spaudimas auga.
Šiomis aplinkybėmis mes turime nenuilstamai dirbti aiškindami, kas vyksta. Turime pranešti žmonėms apie įvykių priežastis ir pasiūlyti sprendimą. Tik sprendimas visai ne toks, kokį žmonės įsivaizduoja.
Iš tikrųjų mes neturime daug alternatyvų. Joks progresas nepadarys visų turtingais – tam paprasčiausiai neužteks gamtinių resursų. Atvirkščiai, masės nuskurs, nors norėtųsi to išvengti. Lieka trečiasis kelias – priimtinai sulyginti bendrąjį pragyvenimo lygį. To mes ir turime pasiekti. Tuomet būsime daugiau ar mažiau lygūs tarpusavyje ir įgysime pusiausvyrą su gamta.
Juk šiandien mes paprasčiausiai negalvojame apie tai, kas atsitiks po dešimties ar  dvidešimties metų. Žmonija tarsi apako: visi ištekliai baigia išsekti, o mes apsimetame, kad nieko nevyksta. Tai iš tikrųjų ypatingas laikas: tarsi neįgalus vaikas mes pjauname šaką, ant kurios sėdime, ir patys iš savęs atimame ateitį. Galiausiai mes paprasčiausiai liksime be nieko. O niekas negali sustabdyti įvykių eigos – atvirkščiai, viršūnė, priimanti sprendimus, pirmoji bėga pirmyn, iškėlusi vartotojiškumo vėliavą. Panašu, kad mirties angelas atneša mums lašą nuodų ant kardo ašmenų, o mes atveriame burną, užmerkę akis…
Yra tik vienas būdas – aiškinimas, propaganda. Žinoma, ji atrodo labai silpna globalios puotos, naikinančios ir teršiančios planetą, fone. Vis dėlto toks yra kelias. Reikia daryti viską, kas įmanoma. Spaudimas stiprėja, mes esame savotiškoje „inkubacinėje“ ligos stadijoje, o po to įsiplieks epidemija. Būtent šiuo pavojingu metu mes turime  kiek galima daugiau dirbti su pasauliu, panaudodami visus prieinamus būdus. Čia visada yra, ką pridėti, ir mūsų darbas būtinai duos vaisių.
Kas dėl artėjančio sprogimo – sunku pasakyti, koks jis bus. Vienas iš variantų – karas, sukeltas tam, kad atitrauktų visuomenės dėmesį nuo tikrųjų problemų. Tikiuosi, jog tai neįvyks, nors tokie planai, be abejonės, yra puoselėjami. Juk padėtis darosi labai bjauri, ir vis blogėja artėdama prie pabaigos, iki neįmanomų išmokėti skolų ir pasibaisėtino disbalanso…
Turime iš visų jėgų platinti mūsų medžiagą masėms ir kaip galima stipriau vienytis viduje, vienas su kitu. Tiktai tada bendra sistema pradės atskleisti Šviesą – visa ko šaltinį.

Iš 2012 m. balandžio 16 d. pamokos pagal Rabašo laišką.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui ruošiame metodiką

Kuo mes skiriamės

Palaikymas ir pavyzdys

Klausimas: Sprendžiant iš visko, kančios kelyje neišvengiamos, ir be jų neapsieisime…
Atsakymas: Tačiau tu gali jas pakeisti į meilės kančias. Jei aplinkiniai, taip sakant, plauna tau smegenis, – tu pradedi vertinti davimą. „Kodėl gi aš jo neturiu?“ Nuo ryto iki vakaro gyveni su ta mintimi: „Kodėl aš negavau davimo? Kur jį surasti? Galbūt čia? O gal ten?“ Visur jo ieškai lyg užhipnotizuotas.
Tuomet tau nereikia bėdų – jas pakeičia vidinės kančios. Bet tai – jau davimo, kūrimo tikslo, su kuriuo esi sujungtas tiesia trajektorija, ilgesys. Viskas priklauso nuo aplinkinių. Jie privalo visą laiką tau „šnibždėti“ apie davimo svarbą – ir tada tu jo sieksi.
Bet štai klausimas: ar veikdamas pagal aplinkinių nurodymus, neliksi gyvūniniame lygmenyje? Teisingai. Todėl žmonėms su tašku širdyje sakoma: „Jūs patys turite suformuoti teisingą aplinką, taip pat sukurti ją tiems, kurie neturi pasirinkimo laisvės. Jų laisvė kuklesnė – prisijungti prie jūsų.“
Jei pasinaudoji savo pasirinkimo laisve ir sukuri aplinką sau, tai sugebėsi ją sukurti ir kitiems. Bėda ta ir yra, kad tu neturi aplinkos. Nesukūrei jos, todėl negauni įkvėpimo iš aplinkos ir neperduodi jos kitiems, dar negali pats tapti jų aplinka.
Nesiskųskite, kad negalite paveikti kitų, – vietoj to pagalvokite, kaip paveikti save. Nėra čia jokių gudrybių – tik praktinis darbas. Jei neatliksime jo, negalėsime net svajoti apie pasaulio ištaisymą. Kas jį ištaisys? Šiandieniniai mes?
Turime sukurti tokią stiprią aplinką, kad visa pasaulinė Bnei Baruch taptų galva (roš). Tik tada pajėgsime būti sistema, veikiančia visą pasaulį. Ir ne tik pasitelkdami žiniasklaidos kanalus, televiziją, radiją ir internetą. Visa tai šiek tiek reikalinga, bet svarbiausia – veiksime pasaulį tuo, kad būsime jau įsilieję į sielų sistemą, į tarpusavio ryšio sistemą, kurioje pastoviai teka visų minčių ir troškimų srautas.
Ir dabar esame šioje sistemoje, tik nedominuojame joje, kadangi neįgijome davimo savybės. Įgiję davimo jėgą, įsitvirtinsime bendroje sistemoje ir transliuosime davimo svarbą visiems. Tai ir yra tikrasis aplinkos poveikis.
Tikėkimės, kad šiais metais mus lydės sėkmė, ir kad padarysime juos gerais visam pasauliui.

Iš 2011 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis priklauso nuo mūsų

Kam taisyti pasaulį?

Atsistosime po Šviesa

Klausimas: Europoje stiprėja kraštutiniai dešinieji judėjimai. Apskritai, kai žmogus nežino, kaip spręsti problemą, jis linksta prie tariamo radikalių svarstymų paprastumo. Kaip tam pasipriešinti pateikiant mūsų žinią?
Atsakymas: Visų pirma mes turime daugybę mokslinių faktų. Tačiau patys mokslininkai kol kas negali pasiūlyti rimtos platformos ir dėl to turime juos taip veikti, kad mūsų rekomendacijose jie įžvelgtų racionalų grūdą.
Be to, reikia atsiminti, kad radikalios tendencijos, viena vertus, sutelkia ir sustiprina  žmones, kita vertus, veda prie konfliktų ir karų. Čia mes turime aiškinti, kad panašios tendencijos prieštarauja pačiai Gamtai. Juk esant dabartiniam visuotiniam tarpusavio ryšiui bet koks konfliktas sukelia rimčiausias pasekmes.
Būtent dėl to Europa  negali sau leisti išsiskirstyti. Visų pirma tai nenaudinga Vokietijai. Vokiečiai pasiruošę mokėti milijardus, kad tik šitai neįvyktų. Juk jie mato, prie ko tai atves – jie praras realizavimo rinkas. Tik atsitverk nuo jų – ir rytoj tavo ekonomika ims dusti. Galiausiai kiekvienas patirs nuostolių dėl ES žlugimo.
Ir todėl su kiekviena diena aiškėja, kad protekcionizmas – nėra šiuolaikinių problemų sprendimas. Jis naudojamas ribotai, bet apskritai visi jau pripažino visuotinai neatsiejamo tarpusavio ryšio faktą. Sugriauti jį galima tik sukėlus karą, t. y. kraštutiniais metodais, o tarpinių variantų tiesiog nėra.
Tikiuosi, mes galėsime paruošti mūsų metodiką suteikę jai į tokį įpakavimą, kad žmonės suprastų pagrindinę žinią. „Imkime ir kartu patikrinkime jos efektyvumą,  – pasiūlysime mes, – imkime kartu vystyti ją toliau“. Galiausiai turime sukurti perėjimo į kokybiškai naują žmonių tarpusavio ryšį platformą – visų kitų pasaulio ir žmonijos  pokyčių pagrindą.
Aplinka – tai faktorius, kuris leis pakeisti žmogų, pakeisti taip, kad jis prisitaikytų prie ryšio, jau esančio tarp mūsų, kad sutiktų su juo, suprastų jį ir neturėdamas kitos išeities įsilietų į jį. Iš manęs nereikalauja tapti angeliuku – tiesiog suprantu, kad kitos išeities nėra, kad man reikia su visais palaikyti gerus, draugiškus santykius, stengiantis laikytis šios linijos  ir viduje – mintyse ir troškimuose. Kodėl? Todėl, kad aš priklausau nuo jų.
Tam reikia tik išorinio poveikio – ir kiekvienas suvoks to, kas vyksta, esmę. Reikia rodyti žmonėms įvairius pavyzdžius, aiškinti – ir žinia bendrais bruožais bus suvokta. O to jau pakanka, kad pasaulyje įvyktų pozityvios permainos .
Visa mūsų problema – egoizmas. Niekas neabejoja, kad būtent tai yra negatyvi, neigiama jėga asmeniniame, valstybiniame ir bet kuriame kitame lygmenyje. Reikia tik truputį „pasaldinti“ jį ir ne daugiau. Pajutę tarpusavio ryšį suprasime, kad mums neverta apgaudinėti vienas kito, ir sugebėsime susitarti, taip pat ir vyriausybių lygmeniu,  – kad nesunaikintume Žemės rutulio.
Viskas priklauso nuo auklėjimo, o jo pagrindą turėtų sudaryti paprasta tiesa: mes priklausome vienas nuo kito ir nieko čia nepadarysi. Kitos metodikos nėra, juk nieko nėra logiškesnio nei sutarimas bendruose namuose, kuriais mums tapo pasaulis. Kokie dar gali būti variantai? Gana „utopija“ vadinti tai, kas šiandien tapo būtinybe.
Mes apie tai jau kalbame Jungtinėse Tautose ir UNESCO. O vėliau šią platformą  pristatysime plačiajai visuomenei ir vyriausybėms – iš pradžių specialistų  komentarams, o paskui įgyvendinimui. Visų pirma mums reikia atskleisti, apdoroti, adaptuoti šią metodiką žmonijai. O paskui, žinoma, prie jos rengimo prisijungs ir kiti ekspertai.

Iš 2012 m. sausio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio žmogus

Atverti žmonijai akis

Integralus auklėjimas – žaibiškas procesas