Klausimas. Ar lengva dvasiniam žmogui gyventi materialiame pasaulyje?
Atsakymas. Itin paprasta. Jis supranta savo paties ir kitų žmonių trūkumus – viską, kas apsunkina juos ir jį. Jis atleidžia žmonėms.
Kabalistas ne savyje mato savo paties atspindį. Ir tai vadinama negyvais, augaliniais, gyvūniniais ar žmogiškais objektais. Tai keturi egoizmo  lygmenys, kurie šitaip priešais mus piešiami.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Žmogaus, įgijusio šeštąjį pojūtį, gyvenimas

Klausimas. Jei Kūrėjas nėra asmenybė, o gamtos dėsnių sistema, tai nesuprantu, kaip galima mylėti sistemą? Anksčiau Juo tikėjau ir maniau, kad kreipiuosi Jį. O dabar išeitų, kad reikia tiesiog integruotis į sistemą ir viskas?
Atsakymas. Ką nors mylėdami, juk mylite tam tikrų požiūrių, minčių, jausmų, klausimų ir atsakymų sistemą? Vis tiek sąveikaujate su tam tikra sistema, kurią atspindi kiekvienas žmogus: mylimas ar nekenčiamas.
Žmonės – tai tos pačios mašinos, kurios turi protą ir jausmus, smegenis ir širdį, ir jie tam tikru būdu sąveikauja tarpusavyje. Kartais pykstu ant savo kompiuterio, tarsi jis būtų įdvasinta būtybė: sąveikauju su jo sistema, o jis veikia mano sistemą. Nėra jokių problemų kalbėti apie žmogų, kaip apie sistemą.
Žvelgiant iš kabalos pozicijų, viso labo esame noras – jėga, kuri pritraukia prie savęs malonius, apibrėžtas kaip reikalingas, būtinas savybes, pripildymus ir priešingai, atstumia, išstumia iš savęs tai, kas nemalonu, nereikalinga, kenksminga. Kitaip tariant, tai jėgų sistema, kurios veikia mumyse.
Nagrinėdami temą „Tikrovės suvokimas“ mokėmės, kad visi mūsų jausmai priima tam tikrus signalus, kuriuos savyje lyginame su gerais ar blogais. Pavyzdžiui, nosyje auga maži plaukeliai, kurie pagauna įvairiausius kvapus ir per uoslės organus mėgaujuosi šiais kvapais.
Ką tai reiškia? Tam tikras dažnis veikia mano uoslę, elektros signalas patenka į smegenis ir ten jau nulemia man poveikio laipsnį ir jo kokybę pagal įvairius parametrus: malonus, nemalonus ir t.t.
Todėl visąlaik kalbame apie sistemą. Suprantu, kad jums norisi kalbėtis apie jausmus, bet bus tiksliau, jei viską sudėliosime pagal bangas, jėgas, kaip tai priimta kabaloje.
Klausimas. O ką siūlo kabala? Pakilti aukščiau šios sistemos?
Atsakymas. Ne. Valdyti ją. Gyvename šioje sistemoje ir negalime iš jos išeiti. Turime išmokti tinkamai valdyti, kontroliuoti. Tada visas pasaulis – tavo.
Komentaras. Bet juk kabalistas turi tokius pačius jutimo organus, kaip ir kiti žmonės.
Atsakymas. Išnaudodamas šias jusles jis ima judėti aukščiausiojo tikslo link. Jis supranta, kaip naudotis visais savo jausmais, kad juos atvestų į tokią harmoningą vidinę būseną, kur atsiskleidžia Kūrėjas. Negana to, jis turi kontroliuoti savo jausmus, kad rastų nukreiptus į jį norus, Kūrėjo tuštumas ir jas pripildytų.
Klausimas. Mums trūksta receptorių, kad tai pajaustume?
Atsakymas. Mums trūksta vidinės raidos. Juk viskas egzistuoja manyje: visi pasauliai, žmonės, įskaitant Kūrėją, kuris juntamas kaip aukščiausias malonumas.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį

Smegenys – modemas

Klausimas. Materialus pasaulis turi šviesas, spalvas, garsus. Jį galima apibūdinti, nupiešti. O kaip apibūdinti dvasinį pasaulį? Ar dvasiniame pasaulyje yra kas nors žemiško, pvz., namai, medžiai?
Atsakymas. Ne. Ir mūsų pasaulyje nėra nei namų, nei medžių. Visa tai, kaip ir spalvos, šviesos, garsai egzistuoja tik mūsų pojūčiuose. Jei objektyviai, už mūsų ribų nieko nėra!
Visa tai piešiama mūsų prote, mūsų galvoje, o paskui sužadinama ir fiksuojama jutimo organais. Taip jaučiame savo vidines savybes, piešiančias mumyse visus vaizdus, kurie neva mūsų išorėje.
O dvasinis pasaulis objektyvus, jis ne mumyse. Ir todėl ten imame jausti amžiną, tobulą gamtą su visa jos harmonija. Ne mūsų prigimtį, o aukštesniąją!
Tai itin nepaprasta perteikti žodžiais. Mes taip sukaustyti šio pasaulio rėmų, kad netgi neįstengiame įsivaizduoti, ką reiškia tikrasis realybės suvokimas. Kai atsikratysime savo kūnų, ir nebejausime, esą šioje erdvėje, tada mums taps aišku. Todėl sakoma: „Paragaukite ir sužinosite, koks nuostabus Kūrėjas “.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinių pakopų pajutimas

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Klausimas. Jūs – kabalistas, o aš – ne. Kuo jūsų lygmuo skiriasi nuo manojo?
Atsakymas. Esmė ta, kad studijuojantis kabalą žmogus pradeda atskleisti naujas pasaulio jautimo galimybes, bet ne savyje, o savo išorėje!
Paprastai jaučiame tai, kas įeina į mus ir apdirbama mūsų juslėmis ir protu. Šį jau paruoštą vidinį paveikslą mes ir jaučiame. Toks pasaulio pažinimo mūsų jutimo organais metodas, ir mes gyvename neįsivaizduodami kitokio pasaulio.
Iš tikrųjų, jis visiškai kitoks. Bet mes negalime išeiti iš savo kūno rėmų, kad pajaustume tikrąją realybę. O kabala leidžia tai atlikti, nes tinkamai sąveikaudamas su kitais tarp savęs ir kitų kuri visiškai naują jutimo organą. Todėl ši metodika vadinasi „pamilk artimą, kaip save patį“.
Kai megzdamas ryšį su kitais, išeini iš savęs ir gauni galimybę jausti ne savyje. Štai tada išvysi pasaulį amžiną ir tobulą, o ne piešiamą tavo savybių.
Mes turime pakilti į šį lygį ir gyventi jame, juk tai kitas mūsų raidos etapas, bet ne žemiškos, kurią jau baigėme, o dvasinės.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas akvariume

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Visas pasaulis – manyje

Komentaras. Mokslininkai padarė dar vieną atradimą: bet kurie objektai, pradedant nuo automobilių, paukščių, žmonių veidų iki abėcėlės raidžių, skirtingai matomi pažįstantiems juos ir pirmąkart matantiems.
Atsakymas. Kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslų tuo, kad iš karto žmogui parodo pasaulį aukštesnėje pakopoje, ir todėl visi dabartiniai ir būsimi tyrimai, kurie egoizmui visada atrodo kaip  atradimai ir naujienos, kabaloje naujienomis ir atradimais nelaikomi.
Kabala iš karto duoda mums egoistinio ir taip pat viršegoistinio pasaulio suvokimo pagrindą, todėl viską, kas egzistuoja šiuose dviejuose lygmenyse ir tarp jų, žmogus, studijuojantis kabalą, pradeda suvokti absoliučiai teisingai.
Pasaulis neturi savo veido, formos, pavidalo, todėl suvokimo lygmuo priklauso tiktai nuo žmogaus, t. y. kiek jis save įveda į visiškai objektyvią būseną, kitaip sakant, pakyla virš visų savo pojūčių.
Juk viską jaučiame per savo norus, savybes, jausmus. Jeigu mūsų savybės pasikeistų, matytume medžius, paukščius, žemę, žmones ir viską, kas supa, ne taip, kaip dabar jie mums rodosi. Tai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Jeigu, tarkime, pas mus atskristų žmogus iš kitos planetos, tai suprastų viską, kas egzistuoja Žemėje, visiškai kitaip, nei mes matome dėl savo savybių.
Todėl negalima sakyti, kad pasaulis turi kažkokias konkrečias, objektyvias, nepriklausančias nuo mūsų formas, savybes, dėsnius. Visa tai atsiskleidžia ir egzistuoja priklausomai nuo paties žmogaus.
Susipažinkime su objektais, su pasauliu giliau: kas gi tai yra! Ir tada atskleisime, kad nustojame matyti mūsų pasaulį ir vietoj jo pradedame matyti aukštesnįjį, dvasinį, pasaulį: jėgas, tarpusavio ryšius, kas atrodo mums kaip įprasti materialūs objektai.
O jei įsiskverbtume giliau, nustotume matyti materialius objektus, – jų nėra. Pamatytume tiktai savybes, o ne materialius kūnus.
Pavyzdžiui, žmogus vedęs jau beveik keturiasdešimt metų. Per tuos metus jis priprato matyti vietoj savo žmonos kažkokią formą. Ir ji lygiai taip pat suvokia jį – kaip kažkokią formą, kuri sudaryta iš žmogaus tyrinėjimo, jo savybių, tarpusavio santykių ir viso kito. Sakoma, žmonės pripranta, nepastebi tam tikrų vienas kito savybių ir t.t.
Panašiai mums nutiktų, jeigu pradėtume įsisavinti Aukštesniojo pasaulio savybes. Mes paprasčiausiai pamatytume jį vietoj mūsų pasaulio.
Kaip žmona mato savo vyrą visiškai kitaip nei pašalinis žmogus, juk jai jis tarsi kažkokia forma – daugiau vidinė, nei išorinė, – taip ir mes matytume vidinę formą mūsų pasaulio, kuri vadinasi „Aukštesnysis pasaulis“. Matytume jėgas, savybes, o ne išorinius apvalkalus, kuriuos piešia mums mūsų penki gyvūniniai, kūniški, jutimo organai.
Tai galima padaryti kiekvienam iš mūsų. Tiktai reikia studijuoti Aukštesnįjį pasaulį, ir tada atsiras  adekvačių jam vidinių savybių. Pradėsime jausti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. O mūsų vaizdingasis objektų pasaulis dings.
Klausimas. Vadinasi, jeigu šio pasaulio plotmėje matau stalą, sieną, Jus ir visa kita, tai pakilęs virš šios plotmės, matysiu jėgas?
Atsakymas. Taip. Jėgas, piešiančias tavyje tokius objektus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja.

Iš 2016 m. kovo 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas akvariume

Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Klausimas. 2017 m. Italijoje ruošiamasi žmogaus galvą transplantuoti  kitam kūnui. Kaip jausis žmogus po tokios operacijos: naujas, svetimas?

Iš 2015 m. gruodžio 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties jėga, II d.

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Dėl ko širdis stipresnė už protą

Linijinė ir integrali gamta
Žmogus yra ant aukščiausios raidos pakopos pagal savo protą palyginus su kitomis gamtos dalimis. Ir todėl jis gali tyrinėti visus kitus gamtos lygius: negyvąjį, augalinį ir gyvūninį.
Gyvūninės ir augalinės ląstelės, mineralai – visa tai yra žemiau žmogaus proto ir todėl galime juos tyrinėti.
Akmuo, augalas ar gyvūnas negali nieko nuslėpti nuo žmogaus. Aš suprantu jų elgesį, o jie negali suprasti mano minčių ir užmačių, juk aš gudresnis ir labiau išsivystęs nei jie. O štai tyrinėti kito žmogaus mintis – tai jau sunkiau. Čia reikalingas ypatingas tyrimas, kuris vadinamas „psichologija“.
Beje, psichologija nėra „mokslas“, nes mums labai sunku ištirti žmogaus mintį pasitelkus tyrinėtojo mintimis – tokio pat žmogaus kaip ir tiriamasis. Tad psichologija ne tikslus mokslas, o tik prielaida, besiremianti sukaupta patirtimi.
Tačiau egzistuoja dar aukštesnė už žmogiškąją minties jėga, ir jeigu pakilsime iki jos lygio, galėsime tyrinėti žmogaus mąstymą. Principas toks, kad neįmanoma ištirti jokio reiškinio būnant jo lygmenyje. Negyvoji gamta negali tyrinėti negyvosios gamtos, o štai augalinė gamta jau gali.
Norint suprasti kūdikį reikia ūgtelti bent iki dešimties metų. Tada šie vaikai bus skirtinguose raidos lygiuose, tarsi gyvūnas ir augalas, ir vyresnėliui galima patikėti prižiūrėti jaunesnėlį.
Žmogaus problema ta, kad jis yra tarsi paskutinė pakopa aukščiau negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, virš kurios daugiau nieko nėra. Iš savo lygmens negaliu patikrinti ir tyrinėti savęs, kad suprasčiau, kas esąs. Tam man reikia pakilti į aukštesniąją pakopą, kuri nepasiekiama paprastai psichologijai.
Bet jeigu pasitelkęs kabalos mokslą pakilsiu į Aukštesniosios jėgos lygmenį, t. y. į bendrą integralią gamtą, kuri aukštesnė nei mūsų įprasta „linijine“ gamta, tai iš jos lygmens suprasiu bet kokius žmogaus minties motyvus. Galėsiu iš anksto nustatyti, ar mano veiksmai bus naudingi, ar ne.
Klausimas. Ką reiškia pakilti į Aukštesniosios gamtos lygmenį? Kokia tenai yra mintis?
Atsakymas. Toje pakopoje yra mums vadovaujanti mintis – mūsų valdymo sistema. Jeigu pažinsime šią sistemą ir gausime jos mintis, tai sužinosime, ko nori žmogus, kokia jo prigimtis, kas jį išjudina.
Ištirsime, ko iš mūsų nori mus valdanti gamta, kuri vadinama „Kūrėju“, ir kaip žmogus gali atitikti jos veiksmus, nurodymus. Jis įstengs patikrinti, ar teisingai vykdo jos reikalavimus.
Problema ta, kad mūsų protas neintegralus, neapimantis visos gamtos, jis daugiau linijinis, ribotas, it mažų vaikų. Jis kaskart veikia vienu ribotu aspektu, o ne visos sistemos vadovavimo ir valdymo lygmeniu. Tam jau reikia studijuoti kabalos mokslą ir prasiskverbti į aukštesniąją psichologiją.
Iš tikrųjų, kabalos mokslas – tai materialistinė psichologija, kurią reikia teisingai ir tiesiogiai studijuoti, kad suprastume, jog kalbama apie žmogaus pakopą, kuri tėra viena pakopa aukščiau nei mūsų įprastinė. Šio lygmens atžvilgiu mūsų dabartinę pakopą galima vadinti gyvūnine.
Mintis, kuri yra aukščiau žmogiškosios, – tai Kūrėjo jėga. Kūrėjas – tai mintis, užpildanti visą gamtą ir sujungianti visas jos dalis į vieną visumą. Ir todėl tai vienybės, susijungimo, integralumo mintis. Visas pasaulis įjungtas į vieningą sistemą, ir jeigu aš įtrauktas į šią mintį, tai žinau praeitį, dabartį ir ateitį, kontroliuoju visą sistemą. Visos šios sistemos dalys man vienodai svarbios.
Noras, veikiantis sistemoje, kurios visos dalys susijusios tarpusavyje, vadinamas Aukštesniąja jėga arba Kūrėju. Kiek tampu panašus į šią bendrąją gamtą, vienydamasis su visais ir atiduodamas visiems, tiek galiu pažinti šią aukštesniąją gamtą ir netgi ją valdyti.
Iš žmogaus pakopos kylu į aukštesnįjį lygį, kuris vadinamas Kūrėju ir galiu jį tyrinėti. Nors atrodytų, kad norint tirti šią pakopą reikės pakilti dar aukščiau, bet turiu galimybę suvokti ją dėl vienybės jėgos, meilės jėgos. Štai tokia nuostabi galimybė suteikta žmogui.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 688-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties jėga, I d.

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Nėra nieko stipriau už mintį, II d.

Protas aptarnauja norus
Klausimas. Kabala kalba apie didžiulę žmogaus minties galią, tai patvirtina daugybė mokslinių tyrimų. Yra žinomas placebo efektas, kai ligoniai gaudavo jokio medicininio poveikio neturėjusią tabletę ir rezultatas buvo labai panašus į gydymą tikraisiais vaistais.
Šiuolaikinė robotika gamina robotus, galinčius nuskaityti žmonių mintis ir atlikti norimus veiksmus. Kas yra mintis ir koks jos veikimo mechanizmas?
Atsakymas. Kūrinio medžiaga – tai noras mėgautis, kuris skirstomas į keturias dalis pagal galingumą. Pirmosios trys noro dalys (negyvoji, augalinė ir gyvūninė) turi fizinius pavidalus šiame pasaulyje. Negyvasis lygmuo – tai akmenys, mineralai, metalai, visi Mendelejevo lentelės elementai.
Negyvajam norui būdingas pasyvumas. Visa jo jėga nukreipta į tai, kad išlaikytų savo statišką būseną ir nesikeistų. Šis noras labai mažas ir nori save išsaugoti tokį, koks yra.
Paskui noras vystosi, auga, kol medžiagos pradeda spinduliuoti kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitaip tariant, jose matyti daugiau vidinio gyvenimo ženklų, kurie netgi išeina į paviršių.
Tarpinė pakopa tarp negyvosios materijos ir augalijos – tai koralai, „gyvieji“ akmenys, kuriuose atsiranda ir ima vystytis gyvenimo pojūtis. Augalas gyvena ir miršta, bėgant laikui keičiasi, jaučia supančią aplinką. Netgi yra tyrimų, įrodančių, jog augalas jaučia, prie jo artinasi geras ar blogas žmogus.
Augalui reikia oro, maisto, jo ryšys su aplinka jau aktyvesnis. Paskui noras vystosi toliau, iš augalo virsta gyvūnu. Būna plėšriųjų augalų, kurie gaudo grobį ir juo maitinasi. O gyvūninis lygmuo – tai visi gyvūnai, įskaitant žmogaus kūną.
Kuo didesnis noras mėgautis, tuo didesnės minties galios jis reikalauja, kad palaikytų savo gyvenimą geriausios, saugiausios būsenos. Tai akivaizdu stebint patį save: kaip aš sėdžiu, guliu. Kad ir ką daryčiau, visuomet galvoju apie tai, kaip pripildyti savo gyvūninį kūną, kitaip tariant, gauti kuo didesnį malonumą ir kuo mažiau kentėti.
Kadangi mano noras verčia mane ieškoti didžiausios naudos sau mažiausiomis sąnaudomis, tai manyje ima vystytis minties jėga. Visų pirma, man reikalinga atmintis, kad prisiminčiau, kur man buvo gerai ir kur blogai. Turiu praktiškai pritaikyti minties jėgą, kad numatyčiau, kas yra gerai, o kas blogai, artėti prie to, kas yra naudinga ir tolti nuo to, kas kenksminga.
Imu aktyviau susisieti su aplinka: ieškau geros visuomenės ir vengiu blogos. Turiu įvertinti, kaip išlošdavau praeityje, ar laimėsiu dabar ir ateityje, o vėliau jausiu laikus priklausomai nuo savo prisipildymo.
Vystosi minties jėga, kuri skirta pripildyti norą, rūpintis tuo, kad jis nekentėtų, o išsipildytų ir būtų patenkintas. Tai puikiai matyti žiūrint į gyvūnus ir mažus vaikus, o suaugęs žmogus tai užmaskuoja, juk jis slepia savo tikruosius troškimus.
Jei noriu ką nors iš tavęs gauti, tai nereikalauju to tiesiogiai, o veikiu aplinkiniu keliu. Mano noras mėgautis susiduria su tavo noru mėgautis, tarp mūsų prasideda žaidimas, kad kitas nepajaustų, kad noriu juo pasinaudoti. Vaizduoju, tarsi norėčiau pripildyti jo norą, o iš tikrųjų, prisipildau pats.
Mano minties jėga atsižvelgia į tavo egoistinį norą, kuris savaime neleidžia tau dirbti man. Bet aš stengiuosi tave suprasti ir pasukti taip, kad tu vis dėlto patenkintum mano norą.
Jeigu jau taip būtina, tai esu pasirengęs kaip kompensaciją ką nors dėl tavęs atlikti. Taip vystosi mūsų tarpusavio ryšiai ir mūsų protas. Matome, kaip augdamas vaikas mokosi visų šių gudrybių. Mes nesuvokiame šito, bet būtent į tai nukreiptas visas žmonijos protas.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 688-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, III d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Vienytis – rimtas žaidimas
Jei susimąstytume apie tai, kas vyksta su mumis, pamatytume, kad Aukštesnioji mintis ir noras veda mus į vieną tikslą: kad įsisąmonintume, jog esame valdomi iš aukščiau, o eiti į priekį – tai tik vienytis tarpusavyje.
Ir tada įstengsime sudaryti tinkamas sąlygas savo asmeniniam vystymuisi, kad imtume vienytis įprasta, žemiška prasme.
Atsižvelgtume į kits kito mintis ir norus, tarpusavyje padėtume vieni kitiems. Kitaip tariant, žaistume vienybę, kaip kad žaidžia maži vaikai, paverstume save dėlionės dalimis ir bandytume jas sujungti, kad išeitų vienas žmogus su viena širdimi, bendra mintimi.
Taip stiprėtų mūsų vienybė, susijungtų mūsų mintys ir norai. Ir kuo daugiau dėtume pastangų širdyje ir prote, tuo giliau suvoktume Aukštesniosios jėgos norus, protą. Suprastume, kad esame jos neatsiejama dalis.
Dabartinė mūsų būsena nuo aukštesnės skiriasi tuo, kad Aukštesnėje sistemoje esame kartu susiję ir turime vieną bendrą norą, bendrą protą. O šio pasaulio plotmėje esame susiskirstę, susiskaldę, kiekvienas pats sau. Būtent čia slypi skirtumas tarp šio ir Aukštesniojo pasaulių.
Reikėtų įsisąmoninti, kad visos mūsų mintys ateina iš išorinio šaltinio. Viena vertus, privalau atlikti viską, kas būtina šiame pasaulyje, tarsi būčiau paprastas žmogus, nesuvokiantis, kad mano mintys ir troškimai ateina iš išorės, t.y. iš aukščiau. Bet kita vertus, siekiu priartėti prie Aukštesniosios jėgos, Aukštesnio noro ir proto, siekiu plaukti viena kryptimi su jo paliepimais.
Mėginu atskleisti, kokiu tikslu man iš aukščiau ateina visos mintys, norai, kodėl nutinka visi įvykiai, kaip teisingai reaguoti į kiekvieną situaciją. Šitaip atskleisiu Aukštesniąją mintį ir sumanymą, kuris vadinamas „Kūrėju“, Aukštesniąja gamta.
Šiomis dviem vadžiomis Aukštesnioji pakopa valdo mus: per mūsų troškimus bei mintis.
Klausimas. Nejau mano noras nepriklauso man?
Atsakymas. Žinoma, kad ne. Iš kur man žinoti, ko panorėsiu po akimirkos? Mes visiškai valdomi iš aukščiau. Ir kad nebūtume marionetėmis, o pažintume valdantįjį, reikia atskleisti Kūrėją. Tam mums duota kabalos metodika, kuri padeda kūriniams atskleisti Kūrėją.
Todėl reikia studijuoti kabalistines knygas, ypač dviejų paskutiniųjų žymių kabalistų Baal Sulamo ir Rabašo raštus. Jie šiuolaikiniai kartai pritaikė kabalos mokslą, kuri egzistuoja jau beveik šešis tūkstančius metų, kad mes galėtume ja naudotis. Aš, kaip Rabašo mokinys, tęsiu šį darbą ir bandau perduoti šią metodiką visiems žmonėms.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Nieko nėra stipriau už mintį, I d.

Nieko nėra stipriau už mintį, II d.

Asmeninės mintys iš bendrojo kompiuterio
Klausimas. Kasdien žmogaus galvoje praskrieja šimtai įvairiausių minčių. Galima būti gerai nusiteikusiam, bet staiga naujienose išgirstas koks nors įvykis visiškai pakeis tavo minčių eigą ir užlies išgyvenimais. Mintys visą laiką keičiasi. Iš kur jos ateina ir nuo ko priklauso?
Atsakymas. Mintys mums ateina iš bendrojo visos gamtos „kompiuterio“, kuris vadinasi „visatos centras”, „kūrimo centras“ arba Šchina , Aukštesnioji jėga, Aukščiausias sumanymas.
Klausimas. Ar šiame kūrimo centre yra mano asmeninis kompiuteris?
Atsakymas. Ne, visi kartu įsijungiame į vieną bendrą kompiuterį, iš kurio išeina visos asmeninės mintys. Dar daugiau, nieko nėra „nereikalingo“ mūsų pasaulyje. Mes tik įsivaizduojame, kad veikiame patys, nepriklausomai vieni nuo kitų. Iš tikrųjų, visi esame susiję ir sujungti į vieną sistemą, valdomi vieno kompiuterio, kuris vadovauja mums visiems per mūsų mintis ir norus.
Klausimas. Kodėl mūsų mintys keičiasi?
Atsakymas. Paprasti žmonės maitinasi mintimis iš bendrojo kompiuterio, iš Aukštesniosios jėgos sumanymo. Žmogų veda per įvairiausius norus ir apmąstymus, visokias situacijas, kurių jis nesirenka, kad atvestų į tobulesnę būseną, kurioje jis galų gale, susimąstys apie savo mintis ir troškimus. Jis ims analizuoti, iš kur jos ateina, koks jų tikslas?
Nuo šios akimirkos jis pradės klausti: „Dėl ko aš gyvenu? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Kitaip tariant, jis klaus jau ne apie savo gyvenimą šiame pasaulyje, o apie tai, ko iš jo nori bendrasis kompiuteris, aukštesnysis noras, protas, širdis iš kitos pakopos.
Ir tada žmogus supras, kad visas pasaulis pildo Aukštesniosios jėgos norus ir yra įjungtas į vieną mechanizmą, vieną sistemą. Nūnai šioje materialioje pakopoje atskleidžiame, kad mūsų pasaulis – tai mažas kaimas, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Galiausiai išsiaiškinsime, kad esame ne šiaip susiję tarpusavyje šio pasaulio plotmėje, mes sujungti su mus valdančiu aukštesniuoju šaltiniu, jo smegenimis ir širdimi. Jis veda mus prie to, kad suvoktume, esą jo sudedamosios, integralios, visiškai tarpusavyje susijusios dalys.
Pradėję tyrinėti šiuos ryšius suprasime, kokie jie nepertraukiami, vienijantys mus į vieną žmogų su viena širdimi ir viena mintimi. Todėl mums reikia būti vieningiems tarsi vienas kūnas. Ir taip pakilsime į visos didžiulės, integralios, vieningos sistemos aukštesnįjį proto ir širdies lygmenį, kuris vadinamas Kūrėju , Aukštesniąja jėga.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Žmonija – uždara sielų sistema