„Bet kurio mokslo vertę lemia jo paskirtis. Nėra mokslo, kuris neturėtų tikslo. Todėl mokslas vertinamas ne pagal jo tikslumą ir teikiamas žinias, o pagal naudą ir pranašumus, kuriuos jis suteikia žmogui.
Atitinkamai, išnykus naudai, kurią suteikia mokslas, dingsta ir jo vertė.
Mokslas visada remiasi aukštesniuoju pagrindu ir galiausiai yra vertinamas pagal aukštesnįjį tikslą. Būtent tai, kiek mokslas atitinka aukštesnįjį tikslą, lemia jo neišnykstamą vertę.
Jeigu tikslas yra kažkas laikina, tai ir mokslas išnyksta kartu su trumpalaikiu reiškiniu, kartu su tuo laikinu tikslu.“ (Baal Sulamas, „Kabalos mokslas ir šiuolaikiniai mokslai“)
Natūralu, kad mūsų Visata su savo dėsniais, kurie mums atrodo nekintantys, turi pradžią ir pabaigą. Bet kurios dinaminės sistemos vystymesi yra pradžia, vidurys, kulminacija, po to kritimas, mažėjimas ir gesimas.
Todėl, kaip šiandien jau pradedame matyti, tie dėsniai, kuriuos tyrinėjame ir laikome absoliučiais, egzistuoja tik mūsų jutimų ribose ir tik mūsų atžvilgiu. Jeigu mūsų jutimo organai būtų kitokie, suvoktume visiškai kitokius dėsningumus ir ryšius.
Klausimas. Taigi, norint tapti fiziku, man nereikia keistis viduje? Aš tiesiog tyrinėju, kaip aplink mane keičiasi pasaulis, ir kuriu atitinkamus prietaisus.
Atsakymas. Iš esmės, bet kuriame moksle, kai ką nors tyrinėju, aš galiu sustabdyti tam tikrą kintamą parametrą ir tęsti tyrimą tik su pastoviu parametru.
Taip ir čia. Mes nesąmoningai suvaržome save egoistiniais jutimo organais ir tyrinėjame jais pasaulį. Todėl mums atrodo, kad, išskyrus jį, nieko nėra. Mes užmirštame, kad viskas kyla iš mūsų jutimo organų, kurie užfiksuoti mumyse iš pat pradžių, iš prigimties.
O jeigu galėtume juos keisti, sukurtume visai kitą mokslą, kurio rezultatai priklausytų nuo mūsų naujų savybių.
Tai iš esmės keičia visus dėsnius! Iš absoliučių jie virsta santykiniais. Ir išeina, kad kiekvienoje pakopoje, su kiekvienu vidiniu pasikeitimu sukuri visiškai kitą mokslą, kitą būseną, kitą pasaulį. Pasaulis yra tai, ką tu suvoki.
Todėl kabalos mokslas kalba apie tai, kad, mums pradėjus keistis, atsiranda 125 fiksuoti pasikeitimų slenksčiai ir atitinkamai 125 pasauliai – 125 lygiai, arba suvokimo gelmenys. Trumpai tariant, 125 mokslai.
Bet, pasiekus aukščiausią pakopą, visi tavo ankstesni suvokimai susideda į vieną visumą, vadinamą „Begalybės pasauliu“. Štai šito mes dar negalime suprasti, nes, matyt, ten su mumis vyksta kažkoks ypatingas virsmas. Šios metamorfozės kol kas dar negalima suvokti.

Iš 2016 m. vasario 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Įkalinti Visatoje

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Ar galima pasakyti, kad skirtumas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio – tai sąmoningas ir nesąmoningas egzistavimas? Net mokslininkai sako, kad egzistuojame nesąmoningai.
Atsakymas. Iš tikrųjų, egzistuojame automatiškai, absoliučiai nesąmoningai ir apskritai nesuprantame, kas mes, kokie, dėl ko. Visi mūsų organai, ląstelės, viskas, kas mus supa, veikia virš mūsų, ir mes jaučiame tą akimirką, kurią jau išgyvename.
Todėl neturime jokių galimybių kažką pakeisti, nėra jokios valios laisvės, viskas nulemta, ir mus tiesiog tempia per įvairias būsenas. Kokiu tikslu? Dėl to, kad tam tikroje mūsų vystymosi atkarpoje nusiviltume tokiu egzistavimu, pripažintume jo nenaudingumą, nereikšmingumą, tuštumą ir panorėtume rasti gyvenimo tikslą.
O mūsų pasaulis egzistuoja tik tam, kad suteiktų mums galimybę sąmoningai pakilti aukščiau visko į tolimesnį – dvasinį – išmatavimą.
Klausimas. Ką reiškia „sąmoningai”? Mūsų pasaulyje manyje nuolatos prabunda norai ir aš lakstau paskui, kad juos pripildyčiau. O kas dvasiniame pasaulyje? Aš turiu pats išrasti šiuos norus?
Atsakymas. Kažkurią akimirką tau nusibos lakstyti paskui ir mėgautis savo norais, tu nustosi tapatintis su jais ir pamatysi, kad tai vilionės, ir tu priverstas nuolatos jas vaikytis. Nors gauni malonų jausmą, bet jau nenori, kad jis tave papirktų, nori būti vis labiau nepriklausomas, o ne parsiduoti savo maloniems pojūčiams.
Tada imi galvoti: „Kaip man pakilti aukščiau to? Kodėl aš turiu visą laiką bėgioti paskui malonumus ir kiekvieną kartą matyti, kaip jiems parsiduodu? Ar to pakanka mano gyvenimui?! O gal man verta susimąstyti, kam visa tai? Viskas praeina: sekundė po sekundės, malonumas po malonumo. Kuo mažiau kentėti ir pasijausti truputį geriau – štai ir visas mano egzistavimas?!“
Klausimas. Kokia viso to alternatyva dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Alternatyva ta, kad imi suvokti savo egzistavimo prasmę. Šis suvokimas pripildo nepaaiškinamu, neapsakomu pojūčiu, kad pasiekei harmoniją, aukštesnįjį egzistavimą, tiesą, tikrumą, tikslą – tai, ko nėra materialiajame pasaulyje.
Mūsų pasaulyje, jei man blogai, vadinasi, reikia, kad būtų nors truputį geriau, tada vėl blogai ir vėl truputį geriau. Ir viskas – štai ir visas egzistavimo tikslas!
O dvasiniame pasaulyje tu suvoki visko, kas vyksta, prasmę. Tu viską suvoki ne savyje, ir tai sukuria tavyje tobulumo, harmonijos, pusiausvyros, amžinybės būseną.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Pranešimas (šaltinis). Mokslininkai, pasitelkę pavienes šviesos daleles, parodė, kad fotonas gali surasti kanalą, kad sąveikautų pats su savimi – su vyresniu savimi. Jų kvantinio eksperimento tikslas buvo sumodeliuoti, kaip kvantinės dalelės keliauja laiku.
Kelionių laiku sunkumas – tas, kad egzistuoja „uždaros, į laiką panašios kreivės“ – materialios dalelės linija erdvėje ir laike, kuri yra uždara ir tai leidžia dalelei grįžti į pradinį tašką.
Remdamiesi A. Einšteino reliatyvumo teorija, šios kreivės gali iškreipti erdvę, kad iškreiptų laiką į save, o tai leidžia keliauti laiku.
Komentaras. Jeigu manysime, kad viskas teka laiku, tai kelionės laiko ašimi neįmanomos. O jeigu manysime taip, kaip mano kabala, kad viskas egzistuoja kaip vienas pasaulio paveikslas, tai praeitį-dabartį-ateitį galima ištraukti iš egzistuojančios vienos ir vienintelės pasaulio būsenos, tuomet laiko nebelieka, jis tėra vienas iš subjektyvaus tikrovės suvokimo, jautimo parametrų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Klausimas. Sakėte, kad žmogus gali veikti tikrovę savo ketinimo galia. Kaip tai atlikti?
Atsakymas. To reikia mokytis. Pirmiausia reikia užmegzti ryšį su aukštesniąja Jėga ir kartu su Ja pasistengti pakeisti gyvenimą.
Reikia studijuoti kabalos mokslą, norint sužinoti, kaip realizuoti mūsų ketinimus, kad už ketinimų būtų jėgos, formuojančios šiuos ketinimus, ir remdamasis ketinimu žmogus ims jausti gyvenąs naujoje tikrovėje. Ir tada ši tikrovė jį mokys.
Jis tarsi turi gimti naujoje tikrovėje, ir tuomet pajaus, koks naujas pasaulis priešais jį atsiveria. Visa tai – ketinimo mokymasis. Visas kabalos mokslas, įėjimas į aukštesnįjį pasaulį ir visas mūsų darbas jame – tėra ketinimai.
Klausimas. Kaip supratau, ketinimas – tai itin galinga jėga…
Atsakymas. Ketinimas – tai viskas. Antraip nugyvensi savo amželį kaip gyvūnas, mirsi kaip gyvūnas ir nieko neliks. Nori išpešti naudos iš savo gyvenimo – prašom! Ir gyvenime, ir už jo ribų turi valdyti savo ketinimus. O norint sužinoti, kaip tai daryti, reikia mokytis kabalos.

Iš 2016 m. vasario 18 d. pokalbos „Naujasis gyvenimas“, Nr. 695 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas. Kaip galima įsivaizduoti, kad žmogui atsikleidė Aukštesnysis pasaulis, Kūrėjas?
Atsakymas. Nuo gimimo būdami gyvūninės raidos lygmenyje mūsų pasaulyje, visa, kas mus supa, jaučiame savo egoistinėmis savybėmis – ir tai, kas vaizduojama jose vadiname mūsų arba šiuo pasauliu.
Tačiau, jeigu įstengsime, taikydami kabalos metodiką, sukurti savyje altruistines savybes (meilę žmonėms), tai jose atskleisime papildomą pasaulį.
Jame visa tai, ką jaučiame mūsų pasaulyje, atsispindės kaip jėgos, valdančios mūsų pasaulio objektus. Tokiu būdu atskleidžiame sistemą, kaip valdyti mūsų pasaulį. Ji vadinama aukštesniuoju pasauliu, o visa valdymo sistema vadinama Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Pranešimas. Grupė žymių amerikiečių mokslininkų susirinko Niujorke veikiančiame Amerikos gamtos istorijos muziejuje aptarti temas, kurios skamba gana fantastiškai.
Konkrečiai, buvo kalbama apie tai, kad mūsų Visata mums atrodo reali, tačiau pastaraisiais metais daugėja mokslininkų, linkusių manyti, kad mus supantis pasaulis yra tik sudėtingos simuliacijos rezultatas. Gali būti, kad mes ir viskas aplink mus yra tik kažkokios kosminės hologramos duomenų taškai.
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai ne holograma, o ypatinga jėgų sistema, kuri tokiu būdu prieš mus iškyla ir piešiama mumyse esančiame ekrane.
Mano išorėje pasaulio nėra, viskas, ką matau aplink save, yra manyje: ir tu, ir visi kiti. Išeina, kad aš žaidžiu su kažkokiais vaizdais, kurie neva egzistuoja ne manyje.
Iš tikrųjų ne manyje yra tik viena savybė – absoliučios meilės ir davimo savybė, kuri vadinasi „Kūrėju“. Kabalistai tai aprašo labai paprastai, kaip duotybę.
O jeigu tu paklausi: „O aš?“ O tu junti tą patį savo atžvilgiu, ir taip jaučia kiekvienas.
Tai tu egzistuoji? Mano atžvilgiu egzistuoji tu, tavo atžvilgiu egzistuoju aš. Mums labai sunku tai suprasti. Mes dar ilgai plaukiosime savo vaizduotėje. Bet nieko neišeis tol, kol suformuosime teisingą pasaulio vaizdą, ir tada visa tai pamatysime.
Kabaloje pasakyta: „Tai, kas atsiskleis jums, atsiskleis jums ir niekam kitam.“ Ir tik taip tai bus.
Klausimas. Tai yra mokslas to neatskleis?
Atsakymas. Neįmanoma. Mes kol kas neturime reikiamų savybių teisingai apibrėžti ir įsivaizduoti tikrąjį pasaulį.
Galima pasakyti, kad tai „matrica“, kurioje mes gyvename. Ir tai ne fantastika. Mes gyvename sistemoje jėgų, mumyse, mūsų vidiniame ekrane, piešiančių įvairius vaizdus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Kaip televizoriaus ekrane, elektros jėgos piešia visokius vaizdus, taip vyksta ir mumyse. Mokslininkai susidurs su tuo, kad visos jų prielaidos neįrodomos, ir nieko žmogui neduos. Bet kokiu atveju mokslą riboja tai, kad mokslininkai viską suvokia mūsų penkiais žemiškais, materialiais jutimo organais.
Mes privalome pakilti virš jų, įgyti naują jutimo organą, leidžiantį „išeiti į savo išorę“. Ir tada pradėsime jausti tikrąjį pasaulį, nepaveiktą mūsų egoistinių savybių.

Iš 2016 m. balandžio 7 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Visata – žmogaus veidrodis

Visas pasaulis – manyje

Komentaras. Išvydo šviesą vienas paskutiniųjų įžymaus psichoanalitiko Karlo Jungo interviu, kuriame jam uždavė klausimą: ,,30-aisiais metais Jūs išpranašavote, kad bus Antrasis pasaulinis karas. Ar dabar galite pasakyti, kad gresia Trečiasis pasaulinis karas?“ Karlas Jungas atsakė, kad ,,nemato nervinių požymių“.
Toliau jis pasakė: ,,Mums labiau reikia psichologijos, žmogiškosios prigimties suvokimo, dėl to, kad vienintelis egzistuojantis pavojus – tai pats žmogus. Jis – didelė grėsmė. Mes, deja, šito nesuvokiame. Mes nieko nežinome apie žmogų, niekingai mažai žinome. Žmogaus psichika turi būti tyrinėjama, nes mes – viso galimo mums grasinančio blogio šaltinis.“
Atsakymas. Žmogaus psichika – tai visko, kas laukia mūsų, priežastis. Esu tikras, kad kaip anksčiau mes perėjome nuo mechaninių mašinų prie elektroninių, nuo elektroninių prie kompiuterių, taip dabar pereisime nuo kompiuterių prie 3D sistemos technologijų ir priemonių, bet vėl įsitikinsime, kad visa tai ne tai, kuo mums reikia užsiimti.
Visa tai – grubi išorė. Mums reikia užsiimti sistema – vidiniu žmogumi savyje.
Žmoguje yra visos gamtos paslaptys. Pasaulis suvokiamas ir piešiamas žmogaus viduje.
Matome tai iš daugybės tyrimų, kad ir atliekamų su kosmonautais. Tyrimų medžiagoje pateikiamas daugybė įdomių duomenų apie žmogaus psichikos pasikeitimus kosmose, grįžtant į Žemę ir kt., kuriems nerandama jokio mokslinio pagrindimo.
Palaipsniui kaupiasi svarbūs įrodymai to, kaip žmogus, pasikeitus sąlygomis, įgyja visai kitokį matymą, jis mato iš 300 kilometrų atstumo smėlio dėžę, kurioje vaikai žaidžia arba staiga girdi tai, ką galvoja šalia esantis draugas. Dėl to turime tyrinėti žmogų, kurio viduje yra visos gamtos paslaptys.
Judėjimas link žemesniojo gamtos lygio: gyvūninio, augalinio, negyvojo – tai nenatūralus mokslo vystymais. Mokslas turi vystytis aukščiau! O aukščiau žmogaus – tiktai jo psichika. Tai – paties žmogaus atvėrimas. Būtent nuo žmogaus psichikos, psichologijos ir prasideda išėjimas į kitą, aukštesnį lygmenį.
Kabala – tai aukštesnioji psichologija. Ji aiškina, iš kokių pažinimo lygių susidaro žmogus, kokius pažinimo lygius jame dar reikia išvystyti ir kaip būtent per šiuos lygius pakilti iš šio pasaulio jutimo, kurį mes matome ir kuriame savyje, iki pajautimo Aukštesniojo pasaulio, kurį taip pat turime savyje sukurti. Štai ir visa problema.
Karai niekuo dėti. Žvanginti ginklais, tankais, lėktuvais?! Visa tai – vaikų žaislai. Reikia su jais baigti, dėl to, kad žmonija turi siekti to, kas išmintingiau, reikalingiau.
Vis dėlto tikiuosi, kad bus proveržis teisinga kryptimi ir nustosime galvoti apie Trečiąjį pasaulinį karą. Vis tiek karai nieko nesprendžia, kaip ir krizės.
Dėl to užsiimkime pačiu aukščiausiu, kuo įmanoma – žmogaus psichika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos, gimdančios žmogų

Pažvelgti į save iš Kūrėjo lygmens

Klausimas. Ar kasdienis sapnas yra gilesnis egoistinis tikrovės suvokimas, jaučiamas žmogaus?
Atsakymas. Kasdienis sapnas nesiskiria nuo kitų žmogaus būsenų, išskyrus tai, kad tuo metu smegenys atsijungia nuo materialiojo ir aukštesniojo pasaulio suvokimo ir užsiima teisingu informacijos sandėliavimu, kuri jame gana netvarkingos būsenos susikaupė.
Klausimas. Bet panirimas į sapną – tai daugiau ar mažiau egoistinė būsena?
Atsakymas. Nei daugiau, nei mažiau. Tai paprasčiausiai gyvūninė būsena, kai smegenys save sutvarko. Miego metu jos tikrai užsiima labai dideliu darbu, ir reikia joms suteikti šią galimybę.
Klausimas. Ar kabala paaiškina, kodėl žmogus miega trečiąją dalį gyvenimo?
Atsakymas. Žinoma. Kabaloje labai daug rašoma apie sapną. Sapnas skirstomas į materialųjį/fizinį ir dvasinį. Kabala nagrinėja, kaip tai mumyse vyksta, kokia to dvasinė šaknis.
Mūsų pasaulyje nieko nėra, kas neturėtų dvasinės šaknies. Kabala tyrinėja šaknis visko, kas vyksta Žemėje.
Dvasinė sapno šaknis – tai išstūmimas šviesos iš kli/indo (iš noro), kai jame lieka tik mažas žiupsnelis šviesos, ir tada kli yra pasyvios būsenos, vadinamos „sapnu“ – šešiasdešimtąja mirties dalimi.

Iš 2016 m. sausio 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleidžiantys ateitį sapnai

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Iš kur atkeliauja sapnai?

Komentaras. Prieš 55 metus, 1961 metų balandžio 12 dieną, iš Baikonuro pakilo erdvėlaivis. Jurijus Gagarinas tarė: „Važiuojam!“ – ir prasidėjo kosmonautikos era. Žmonija su nostalgija prisimena šį laikmetį.
Atsakymas. Žmonės nesąmoningai jaučia stiprią trauką atsiplėšti nuo Žemės. Tai tarsi gimimas, išėjimas į tolesnį pasaulį.
Tai todėl, kad mumyse yra taškas širdyje, kuris traukia mus į Aukštesnįjį pasaulį, o ne tiesiog nuo vieno negyvo dangaus kūno perskristi į kitą, pavyzdžiui, į mėnulį. Mes jau supratome, kad nieko įdomaus ten nėra ir neverta to laukti.
Jei ten ir rasi primityvią gyvybę, tai viso labo tebus kokios nors bakterijos. Iš esmės, išskyrus Žemę, biologinės gyvybės niekur nėra.
Stiprus žmonijos troškimas ištrūkti iš šio pasaulio į Aukštesnįjį pasaulį aiškinamas tuo, kad šis pasaulis nesąmoningai mums visiems atrodo lyg kalėjimas, kamera, kurioje kalime ir esame pasmerkti kalėti. Čia kali, čia ir numirsi!
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai pirmasis žmogus pakilo į kosmosą, visus apėmė visuotinis džiaugsmas, nes atrodė, kad bus proveržis ir mes galėsime išskristi iš Žemės ne tik į kitus kosminius kūnus, o iš šio pasaulio į kitus pasaulius! Atsivers naujos sienos, toliai! Juk kitas pasaulis – vadinasi, nauja ir visa kita: kitas gyvenimas, atgimimas!
Ir dabar mums tikrai reikia peršokti į kitą pasaulį. Šis šuolis užprogramuotas gamtoje, jis laukia mūsų kaip užduotis. Turime įeiti į savo vidų kaip į erdvėlaivį ir savo ypatingoje kapsulėje, vadinamoje „tašku širdyje“, atlikti šią kelionę.
Tai mes turime ir galime padaryti žmonėms susivienijus, siekiant susivienijimo. Manau, kad šią svajonę mums reikia įžiebti! Pasistenkime!

Iš 2016 m. balandžio 12 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“