Tyrimas. Kartais gyvenimo faktai susidėlioja taip, kad pasaulis atrodo kitoks nei yra. Priežastis – mūsų smegenų ir psichikos darbo mechanizmas. Smegenys susiduria su begaliniu informacijos srautu, iš kurio remdamosi praeities patirtimi kuria supančio pasaulio modelius.
Smegenys įdeda į pasaulio paveikslą tai, kas joms naudinga, o netinkamą informaciją pamiršta, manipuliuoja faktais tam, kad išlaikytų norimą paveikslą. Taip veikia apsauginis psichikos mechanizmas. Akys pastebi tik tai, ką nori protas. Mes pripažįstame tai, ką patvirtina mūsų asmeninės nuostatos, o priešingybes laikome neteisinga metodika.
Komentaras. Šie faktai seniai žinomi ir ištirti, tačiau problema išlieka. Kadangi mūsų prigimtis – vien tik noras gauti malonumą, ir daugiau mumyse nieko nėra, viskas yra skirta tik savęs pripildymui, tai nepaisant visų tyrimų mes vis tiek aklai tarnausime savo norui. Tik kabalos metodika leidžia mums pakilti virš savo prigimties, ir tuomet matome ne tą paveiklą, kurį piešia mūsų egoistinės smegenys, o tikrojo pasaulio vaizdą – štai jis ir vadinamas aukštesniuoju pasauliu – pasauliu, kuris aukščiau mūsų siauro egoizmo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Akys mato daugiau nei protas

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Klausimas. Kai žmogus pasiekia Aukštesniuosius pasaulius, ar jam lieka sugebėjimas ir noras rašyti, klausyti eilėraščių ir muzikos, gėrėtis gamta, gimdyti vaikus?
Atsakymas. Žinoma, visa tai lieka, ir dar daugiau, nei įprasta paprastam žmogui. Žmogus įgauna labai tikslų skonio, rūšių, spalvų suvokimą, apskritai, suvokimas tampa daug aštresnis, ryškesnis.
Jis net gali prastai matyti ar girdėti, bet viduje jaučia viską milijoną kartų ryškiau, negu bet kuris kitas Žemės gyventojas.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas, nešantis sėkmę

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Pajusti gyvenimą!

Nuomonė. Kodėl egzistuoja Visata? Mūsų atsiradimas Visatoje – keistas įvykis. Mūsų kasdieninio gyvenimo šurmulys verčia mus laikyti mūsų egzistavimą savaime suprantamu dalyku. Kodėl apskritai kažkas egzistuoja? Kodėl tokie yra gamtos dėsniai?
Filosofai atrado antropinį principą, pagal kurį mūsų konkreti Visata pasireiškia būtent tokiu būdu tik dėl to, kad mes joje egzistuojame kaip stebėtojai.
Atsakymas. Visko egzistavimo priežastis – mintis, ji pirminė ir gimdo materiją, norą pripildyti save. Perduoda šiam norui, materijai, savo savybes – dėl ko materija, noras, siekia tapti panašūs į mintį, į savo Kūrėją.
Ar mūsų Visata yra tikra? Iš kur mums žinoti, kad aplinkui matome tikrovę, o ne didžiulę iliuziją, sukurtą kažkokios nematomos jėgos? Galbūt, esame sąmoningo modeliavimo produktas, o mūsų civilizacija – iliuzija, o mes – ne tie, kuo save laikome? Ką laikyti „tikrove“?
Atsakymas. Tai, ką jaučiame, pasireiškia mūsų pojūčiuose, mumyse, ir nėra jokios galimybės sužinoti, kas yra ne mumyse. Kabala vysto žmoguje galimybę pajausti ne savyje, „tikėjimą aukščiau žinių“ – ir tuo suteikia galimybę atsakyti į visus klausimus…
Ar mes turime valios laisvę? Ar mūsų veiksmai yra valdomi, ar mes patys priimame sprendimus? Neurochirurgija rodo, kad smegenys priima sprendimus anksčiau, nei mes juos apgalvojame. Kvantinė mechanika teigia, kad gyvename tikimybių visatoje ir bet koks determinizmas iš esmės neįmanomas.
Atsakymas. Yra valios laisvė tyrinėti numatytą mums kelią ir sekti juo priverstinai arba sąmoningai. Skaitykite Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“.
Ar egzistuoja Dievas? Mes negalime sužinoti, ar egzistuoja Dievas, ar ne. Mes nesuvokiame vidinio Visatos darbo, kad darytume grandiozinius pareiškimus apie tikrovės prigimtį ir apie tai, ar tik nesislepia užkulisiuose Aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Kūrėją turime atskleisti – tik taip išsispręs šį problema! Kūrėjo atskleidimo metodika vadinama kabala.
Ar yra gyvenimas po mirties? Mes negalime paklausti mirusiųjų, mums lieka tik spėlioti. Materialistai teigia, kad gyvenimo po mirties nėra, bet patikslinti moksliniu keliu nėra galimybės.
Atsakymas. Biologinė gyvybė gimsta, gyvena, miršta. Amžinas yra noras, susijęs su „biologiniu kūnu“, kuris turi praeiti augimo etapus. Noras auga pritraukiant jį sukūrusią jėgą, Kūrėją. Gyvenimas suteiktas, kad atskleistume jame aukštesniąją būseną –  pasiektume Kūrėjo lygmenį.
Ar įmanoma ką nors suvokti objektyviai? Supančią aplinką galima stebėti tik per mūsų pojūčių filtrus ir apmąstymai mūsų protuose. Viskas, kas jaučiama, praėjo per daugiasluoksnį fiziologinių ir kognityvinių procesų filtrą. Pasaulio suvokimas – subjektyvus.
Vienintelis būdas tai patikrinti – kažkokiu būdu pamatyti pasaulį per kito žmogaus suvokimą. Visatą galima stebėti tik per smegenis ir interpretuoti tik subjektyviai.
Atsakymas. Kabala vysto mumyse ne kūniškus jutimo organus, kuriais mes iš tikrųjų atskleidžiame egzistuojančią tikrovę – Aukštesnįjį pasaulį ir jo priežastį – Kūrėją. Vienijimosi grupėje pastangos sužadina išsitaisymo Šviesą, OM, ir vysto žmoguje suvokimo organą, esantį išorėje jo subjektyviojo  egoistinio filtro. Tai ir vadinama Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimu žmogui.
Kokia vertybių sistema geriausia? Mes niekada negalėsime nubrėžti tikslios ribos tarp „gerų“ ir „blogų“ poelgių. Gyvenimas sudėtingesnis, nei gali pasiūlyti universali moralinių ar absoliučių vertybių sistema. Mūsų požiūris į blogį ir gėrį keičiasi.
Atsakymas. Mes neturime tikrų standartų ir tik tiesos atskleidimas ne mumyse, davimo ir meilės savybė, suteiks mums galimybę viską išmatuoti jos atžvilgiu ir ištaisyti save, savo egoizmą į meilę kūriniams.
Kas yra skaičiai? Skaičiai padeda mums paaiškinti Visatą. Ar jie yra realūs objektai ar tik aprašo santykius, kurie būdingi visoms struktūroms?
Atsakymas. Skaičiai – tai aprašymo kalba dviejų savybių, Kūrėjo ir kūrinio, davimo ir gavimo. Gimsta iš tarpusavio ryšio ir matuoja jų santykius. Tai kalba, apibūdinanti Kūrėjo ir kūrinijos santykį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Kas yra Dievas?

Klausimas. Jūs nuolatos kalbate apie vienybę, apie žmonių suartėjimą, susijungimą. Išeitų, kad „pamilk artimą“ – tai ne moralė, kaip piešia religija, o naujas tikrovės suvokimo būdas. Ir dėl to reikia susivienyti, o ne tam, kad tiesiog mylėtume kits kitą, tiesa?
Atsakymas. Mums nereikia suartėti tam, kad sąveikautume remdamiesi principu „tu – man, aš – tau, štai kokie mes gražūs, geri, mieli“. Ne.
Mums reikia pamažu atsiplėšti nuo šio pasaulio įsivaizdavimų ir suprasti, į kokią tarpusavio sistemą galime įžengti, kiek kolektyvi sąmonė, kurią galime įgyti dar mūsų pasaulyje, iš tikrųjų atveda mus į visiškai naują suvokimo, jautimo lygmenį.
Beje, tokiu atveju pasiekiame naują gamtos lygmenį, kuriame nieko nėra, ir tik žmogus gali į jį pakilti, nes būtent pakilęs virš savo egoizmo, jis pakils į kitą pakopą ir pajaus save kaip egzistuojantį amžiname, tobulame matmenyje.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Gyvenimas akvariume

Besąlyginė meilė

Klausimas. Jeigu noriu išmokti teisingo ketinimo, kad veikčiau realybę, turiu pasikeisti savo protu ar jausmais?
Atsakymas. Protas formuoja jausmus, o pasikeitimai, kurie vyksta tavyje – jausminiai.
Pradėsi atpažinti aukštesniąją jėgą ir suprasi, kaip ji formuoja visus tavo veiksmus, taip tu turi elgtis su Ja – nepaisydamas savo pojūčių Jos veiksmus matyti kaip gerus ir kuriančius gėrį.
Ne visada jauti tuos veiksmus tokius, bet turi pakilti aukščiau savo pojūčių. Tuomet pakilęs virš jų, suprasi, kad kalbama apie pačią jėgą – davimo jėgą, virš tavojo noro mėgautis, gavimo jėgos. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tu pažįsti jėgą, veikiančią visoje tikrovėje. Turi ryšį su Ja. Pradedi suvokti aukštesniąją realybę, gamtoje esančią amžinybę, tobulumą. Kyli į lygį, kuris yra aukščiau kūno.
Klausimas. Kaip keičiasi mano ketinimai?
Atsakymas. Visi jie nukreipti į davimą, meilę artimui, ryšį su visa realybe, juk jauti, kad visa tai priklauso tau, piešiama tavyje.
Kabalos mokslas vadinasi paslėptu mokslu, nes kol žmogus nepasiekia jo, neįgyja galimybės taip žvelgti į realybę, nežino, apie ką kalbama.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi žiūrėti į realybę?
Atsakymas. Su meile visai tikrovei, visom jos dalims – negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai ir žmonėms.
Į visą realybę žvelgiu kaip į pačią svarbiausią man, turiu ketinimą nešti jai gėrį, juk visa tai priklauso tai pačiai aukštesniajai Jėgai.
Jeigu neignoruoju tos realybės, myliu ir saugau visas jos dalis, tai pamažu įgyju tokius pat jausmus kaip aukštesnioji, visą tikrovę valdanti Jėga. Tai reiškia, kad artėju prie Jos. Galiu Ją atpažinti, tirti, jausti Ją, pradėti su Ja dialogą.
Klausimas. Ką reiškia ryte nuteikti save mylėti visą realybę? Juk sakote, kad tai pats sėkmingiausias ketinimas, kurį rekomenduojate žmogui jo gyvenime.
Atsakymas. Svarbiausia, nuteikti save tam, kad visa realybė – tai viena jėga, meilės ir davimo jėga, sukūrusi visą realybę, palaikančią ją ir mus, suteikianti mums galimybę ją pažinti, elgtis su ja pagal principą ,,Nėra nieko, išskyrus Jį, Gerą ir Kuriantį gėrį“.
Jeigu norime pajausti tą jėgą ir nustatyti, kad nėra nieko išskyrus Ją, Gerą ir Kuriančią gėrį Jėgą, tai privalome įgyti tą pačią Jos turimą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi atsikelti ryte ir išeiti į pasaulį?
Atsakymas. ,,Nėra nieko, išskyrus aukštesniąją Jėgą, Gerą ir Kuriančią gėrį“ ir „pamilk savo artimą kaip save“.

Iš 2016 m. vasario 18 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 695

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Nusitaikyti į Kūrėją

Klausimas. Daugelis žmonių žino, kad norint realizuoti save, savo gyvenimą, prieš kiekvieną veiksmą labai svarbu minutę stabtelėti, pagalvoti: „Ko aš iš tiesų savo veiksmais noriu pasiekti?“ – ir tik tada imtis veiklos.
Ar iš tikrųjų susitelkimas į siekiamą tikslą, sutelkimas į ketinimą prieš veiksmą gali paveikti tikrovę ir padėti man įgyvendinti norą?
Atsakymas. Ketinimu vadinamas galutinis mano tikslas. Ir tuomet visi mano veiksmai nukreipiami į tą būseną, kurią noriu pasiekti.
Nekalbu apie žemiškuosius ketinimus. Kabalistas dirba su Aukštesniąja jėga, valdančia visą tikrovę, ir nuolat palaiko su Ja ryšį. Jis mato visą realybę, kylančią iš šios jėgos, kuri jame piešia visą tikrovę – ir vidinę: kaip jis save jaučia, ir išorinę, kurią jis suvokia penkiais jutimo organais.
Todėl mano akiratyje tik ši jėga, juk tai vienintelė jėga, kurianti tikrovę. Ir mano ketinimas nukreiptas tik į šitą jėgą: kaip aš nuolatos galvoju apie ją ir kaip artėju jos link, kaip kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje, susijusioje su gerais ar blogais žmonėmis arba su mano vidinėmis būsenomis, arba su gyvūnais, augalais ir negyvaisiais objektais, – viską, ką jaučiu, susieju su ta pačia Aukštesniąja jėga, sukūrusia man šią tikrovę.
Esu tarsi kažkokiame šios jėgos sukurtame filme. Dalį filmo jaučiu sukantis aplink mane, o kitą – savyje, reakcijų į patį filmą pavidalu. Ir viską daro Aukštesnioji jėga – ir manyje, ir aplink mane.
Kiekvieną savo gyvenimo minutę turiu suvokti ir susilieti su Aukštesniąja jėga, kuriančia mano tikrovę aplink mane ir mano viduje, – tai ir yra mano ketinimai.
Tuomet imu tyrinėti, ką su manimi daro Aukštesnioji jėga, sukurdama įvairias būsenas – išorines ir vidines, t. y. mano reakcijas į jas.
Remdamasis kiekviena būsena, tiek išorine, tiek vidine, turiu išsiaiškinti, kad nėra nieko, tik ši jėga, o ji – gera ir kurianti gera, nes daro viską, net tai, kas labai baugina ir nemalonu, tik tam, kad kreipčiausi į ją, kaip kuriančią visas būsenas, juk ji – pirma ir paskutinė. T. y. viskas, kas vyko praeityje, vyksta dabar ir vyks ateityje – daroma tik Aukštesniosios jėgos.
Imu pasiekti tokią būseną, kai gyvenu šio ketinimo viduje, o mano tikslas – visą laiką gyventi jame, kartu privalau atlikti įvairiausius veiksmus, tos jėgos kuriamus manyje – ir dvasiniame, ir materialiajame pasauliuose.
Iš esmės, tai mano gyvenimas. Laimiu iš to, kad toje jėgoje atpažįstu, ko ji iš manęs nori, kaip ji mane formuoja, kaip kuria Aukštesnįjį pasaulį, kaip aš jį pasiekiu ir t. t. Aš judu dviejose plokštumose: į šį pasaulį turiu žiūrėti kaip į nusileidžiantį iš viršaus, o į Aukštesnįjį – kaip kylantį link jo iš apačios.
Taip gyvenu nuolat. Tada mano santykis su tikrove vadinamas ketinimu. Kabalistų knygose aprašyta daugybė ketinimų: kaip turiu žiūrėti į kiekvieną žingsnį savo kelyje, savo gyvenime.
Ketinimo padedamas kuriu savo tikrovę. Jei viską jungiu su Aukštesniąja jėga, kuri sukuria visą šį gyvenimą – ir materialųjį, ir dvasinį, tai gyvenu jau viename pasaulyje, o ne dviejuose, juk viskas atsiranda iš šios Aukštesniosios jėgos, ir daugiau nieko nėra, tik Ji.
Tuomet aš darau savo tikrovei gerą įtaką, aš ją kuriu, juk iš tiesų tikrovės nėra, viskas priklauso nuo to, kaip aš ją sukuriu.

Iš 2016 m. vasario 18 d. 695-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – ketinimas

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Klausimas. Kaip priimti artimo žmogaus praradimą? Neįmanoma susitaikyti su tuo, kad ką tik buvo žmogus, ir staiga jo jau nėra. Protas nesutinka su tuo, kad mūsų gyvenimas laikinas. Mirtis mums atrodo nereali.
Atsakymas. Nejaugi toks santykis neliudija mūsų suvokimo ribotumo ir naivumo, savo būsenos nesupratimo, nebrandumo? Neįstengiame suvokti gyvenimo ir mirties.
Tikriausiai iš mūsų gyvenimo galime suvokti tik mažytį fragmentą tarsi maži vaikai ir nežinome, kas iš tikrųjų jame vyksta. Patiriame šoką susitikdami su mirtimi, kad kažkas gyveno ir staiga dingo. Žiūrime į kūną be gyvybės ir stebimės, kad tai jau ne žmogus, ne draugas, ne giminaitis. Buvo žmogus ir nėra. Kaip tai įmanoma?
Šis žmogus gyveno manyje, atsispindėdavo mano savybėse, jausmuose, mintyse. Ir staiga jis beveik išnyko. Kaip gali būti, kad žmogus nustoja egzistuoti? Mūsų protas nesugeba to suvokti. Ir problema čia, matyt, ne pačioje tikrovėje, juk niekas nėra amžina mūsų pasaulyje. Problema – mūsų suvokimo ribotumas, kuris sugeba matyti tik iki mirties slenksčio.
Kodėl gyvenimas taip sudarytas? Kodėl žmogus patalpintas į ribotą kūną, užimantį visai nedidelę vietą tikrovėje? Bet priskiriame šiam kūnui milžinišką svarbą, esminę ir žymiai aukštesnę nei priklausytų fiziniam kūnui, esančiam gyvūniniame lygmenyje.
Mes pripratome prie savo buvimo laikinumo ir puikiai su tuo sugyvename. Ir ne todėl, kad mūsų netrikdo šis žinojimas. Todėl, kad esame gyvi ir negalime matyti toliau nei šis gyvenimas, susitaikome su savo mirtingumo suvokimu ir kažkaip guodžiamės, užslepiame šiuos klausimus, įtikinėdami save, kad toks yra gyvenimas.
Žmonija išranda religijas ir tikėjimus, kurie pasakoja apie pomirtinį gyvenimą. Žmonės tiki jais, nes neturi pasirinkimo, juk visa tai tam tikra mirtingo mūsų gyvenimo kompensacija, kuri staiga nutrūksta.
Bet iš tikrųjų šis klausimas reikalauja gerokai brandesnio požiūrio į save. Mes galime pažiūrėti už gyvenimo ir mirties ribų, už pabaigos tos trumpos tikrovės, kurią dabar matome aplink save.
Ar sugebėsime pamatyti tikrovę aukštesniame lygmenyje, tai yra nustosime suvokti ją kaip gyvūnai, jaučiantys viską tiktai per savo kūno jutimo organus: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, ir išvystysime savyje naujus, nekūniškus suvokimo organus, kurie nėra mūsų materialiajame kūne, jo gyvūninėje pakopoje?
Apie visa tai pasakoja kabalos mokslas, kuris todėl ir vadinamas suvokimo mokslu, juk „kabala“ reiškia „gavimą“.
Kabala padeda mums atverti akis ir pamatyti tikrą, platesnę tikrovę – tiesiog čia ir dabar, o ne po fizinio kūno mirties.

Iš 2016 m. gegužės 5 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 726 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Egzistuoti amžinai – įmanoma!

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Sielų persikūnijimai – mūsų nore

Klausimas. Kabala tvirtina, kad mūsų pasaulis susiformavo dėl to, kad iš Begalybės pasaulio 125 pakopomis nusileido pasauliai. O kaip tai paaiškinti iš laiko pozicijų?
Atsakymas. Apie laiką galima kalbėti tik nuo mūsų Visatos sukūrimo pradžios, o iki to –  laiko nebuvo. Tai patvirtinama naujausiais šiuolaikinės kvantinės fizikos atradimais. Mūsų pasaulis atsirado maždaug prieš 14 milijardų metų. O iki tol laiko nebuvo, dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Nuo didžiojo sprogimo prasideda mūsų egoizmo raida. Elementarios daleles ėmė jungtis į atomus dėl savo „egoizmo“, noro egzistuoti, priartinti sau tai, kas naudinga ir nutolinti, kas žalinga. Ši jėga privertė atomus susijungti į molekules, kristalus, mineralus. Taip ėmė formuotis Visata.
Prieš dešimt milijardų metų Visata vystėsi negyvajame lygmenyje, kol joje iš dujų debesies ėmė formuotis Žemės rutulys. Jis toliau vystėsi negyvajame lygmenyje, kol prieš maždaug milijardą metų Žemės paviršiuje atsirado pirmosios primityvios gyvybės formos – augalinio pasaulio pradžia.
Po augalinio pasaulio atsirado gyvūninis, o paskui žmogus. Ir visa ši evoliucija vyko dėl vidinės jėgos, besislepiančios kiekviename kūrinyje, – egoizmo.
Medžiagos „egoizmą“ apibūdina jos valentiškumas ir atomo struktūros sudėtingumas. Yra tokių silpno egoizmo medžiagų, kaip deguonis ir vandenilis – jų atomai itin paprasti. O yra medžiagų, kurių atomai sudėtingi, juos sudaro daugybė elementų: elektronai, protonai, neutronai.
Periodinės elementų lentelės gale netgi yra tokių medžiagų, kurios ima spinduliuoti iš savęs energiją, ir todėl vadinasi radioaktyviomis. Tai raida, kai pasiekiamas lygmuo su aplinkiniu pasauliu, priartinanti juos prie augalinės pakopos. Augalų pagrindas – aktyvi sąveika su supančia aplinka.
Kitaip tariant, matome, kad egzistuoja tam tikras procesas, varantis evoliuciją ir atvedantis materiją nuo negyvosios prie augalinės pakopos. Tarpinė forma tarp negyvosios gamtos ir augalijos – koralai, „gyvieji“ akmenys.
O tarpinė forma tarp gyvūnų ir žmogaus – beždžionė. Kabala – tai mokslas, kuris remiasi žmonių atradimais ir neturi jokio ryšio su religija.

Iš 2016 m. kovo 14 d. pamokos pagal atrinktas ištraukas iš Baal Sulamo raštų

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Neįminta gyvenimo paslaptis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse