Neįminta gyvenimo paslaptis

Realybės suvokimas

Kabalos mokslas visą pasaulį suvokia kaip norą gauti, kuris skirstomas į keturis lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Iš esmės kalbama apie juose veikiančią gyvybinę jėgą. Pagrindiniame, negyvajame, lygmenyje ji sukuria tik būtinąjį poreikį – saugoti savo struktūrą. Ir todėl viskas prasideda nuo elementarios poliarizacijos, nuo „pliuso“ ir „minuso“, nuo elektrono ir pozitrono, prie kurių prisideda kitos dalelės, atome sukurdamos visą „galaktiką“.
Vėliau atomai sudarinėja įvairiausias negyvosios materijos formas: dujas, skysčius, kietąsias medžiagas, plazmą. O kitoje pakopoje jie susijungia į molekules, ir tam tikru metu materijoje atsiranda gyvybė.
Kaip tai įvyksta, mes nesuprantame. Juk iki šiol dalelės tik „mechaniškai“ jungėsi viena su kita – ir staiga tarp jų išryškėja kažkas nauja.
Kas yra gyvenimas? Tiesiog elektronų „šuoliai“? Ne. Kuo gi organinė, gyvoji medžiaga skiriasi nuo negyvosios materijos elementariame lygmenyje? Tai mokslui nėra žinoma. Tačiau mes matome gyvybinę jėgą, medžiagų apykaitą, dauginimąsi, įvairiausius sąryšius, kuriančius atmintį, generuojančius reakcijas, kurios sukelia įvairių ląstelių jungimąsi ir specializaciją. Visos šios evoliucijos ištakos mums lieka paslaptyje. Niekas neišmoko iš negyvosios substancijos pagaminti augalinę arba gyvūninę.
O iš esmės kalbama apie gyvybinę jėgą, apie norą, veikiantį materijoje. O kyla jis iš dvasinės Šviesų ir indų sąveikos – štai kodėl noro atsiradimas neapibūdinamas materialiais terminais. Mes atskleidžiame ir tiriame įvairiausius reiškinius, bet ne juos sukeliančią jėgą.
Taigi noras gauti – tai pagrindinė pasaulio jėga, ir mes galime tik konstatuoti, kad ji yra. Tai reikia priimti kaip faktą, kad paskui atskleistume ir suvoktume visa kita. Juk mes – tik kūriniai, suvokiantys save tam tikroje tikrovėje tam tikru savo vystymosi momentu. Aišku, mums kyla klausimai, bet tam, kad rastume į juos atsakymus, reikia nusigauti į kūrinijos pradžią arba į pabaigą.
Žmogus sudaro mažą, ribotą didžiulės tikrovės dalį. Jei jis nori ją tirti, tai iš pradžių turi išaugti iki jos matmenų, iki reikiamo aukščio. Tik tada jis galės suvokti ir studijuoti ją analizės ir sintezės būdu.
Apskritai gyvenimas – tai Šviesa. Tačiau atskleidžiame jį nore, kurį mūsų suvokime sukelia negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmens reiškiniai. Iš tiesų jis vienas, ir nors savo sąmonės „ekrane“ matau visokius Šviesos išbraižytus vaizdus, nors jie priverčia mane išgyventi pačius įvairiausius pojūčius – visa tai vyksta manyje, o ne realybėje.  Realybėje yra tik noras ir Šviesa, kuri jam suteikia  daugiau ar mažiau gyvenimo. Jei daugiau – jis džiaugiasi, jei mažiau – verkia. Taip mes ir vystomės…

Iš 2013 m. balandžio 10 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras – materija, ketinimas – gyvenimo forma

Nematuok pagal save

Keturi lygmenys

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>