Klausimas. Nesuprantu: šviesa – tai noras ar ketinimas? Mano noras duoti – tai pripildymas ir šviesa tam, kad duodu?
Atsakymas. Šviesa – tai, ką jaučiame. Apie tai, kas ne mumyse, kalbėti negalime. Kitaip tariant, negalime kalbėti apie Kūrėją tol, kol Jis įsivelka į mus. Tai, kas neįsivelka į mus, vadinasi Acmuto – „Jis Pats Sau“, Jam neduodamas joks vardas.
Ar egzistuoja šviesa ne mumyse? To nežinau. Galiu pasakyti, kad jis egzistuoja tik tada, kai jis egzistuoja manyje.
Kalbame tik remdamiesi tuo, ką suvokiame, nes kabala – tai mokslas. Ką suvokiame savo vidiniais „instrumentais“, tas ir egzistuoja.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kas yra kūrinys?

Kodėl nejaučiu Šviesos?

Visos mano pastangos turi būti skirtos ketinimui keisti. Tai vadinama dvasiniu darbu – Kūrėjo darbu, dėl to, kad žmogus leidžia Kūrėjui dirbti, t. y. nepajėgus nieko padaryti pats, išskyrus – paprašyti. Mano dalis dvasiniame darbe – prašymas.
Savo prašymais ir visokiais veiksmais pasiruošiu dirvą, kad Kūrėjas paveiktų Supančiąja šviesa, kuri vadinama „Tora“, ir ištaisytų mano ketinimą iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“ ir per juos – „dėl Kūrėjo“. Taip tampu panašus į Kūrėją. Jis visą Savo gėrį nukreipia į mane, o aš visus savo norus į Jį, ir taip mes susijungiame.
Tai ir yra mūsų darbas. Mes turime jį gerbti, vertinti ir artėti prie jo, tai realizuodami kuo plačiau ir intensyviau. Viso pasaulio išsitaisymo esmė – prie jo prieiti. Tikiuosi, kad mano mokiniai visuose pasaulio kraštuose, esantys šiame kelyje, pradeda jau rimtai tai realizuoti savo gyvenime.
Rezultatas turi būti paprastas: matau Kūrėjo veiksmus, stebiu, kaip Jis tai daro, aš esu Jo partneris, mėgaujuosi Jo darbu, ir stengiuosi tapti dar aktyvesniu Jo pagalbininku.
Jeigu mes to siekiame, ypač kartu, tai viskas palaipsniui išsipildo. Ir kelias visai netolimas, nes viską galima visiškai aiškiai išspręsti šiame gyvenime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į Kūrėjo pakopą

Melsti vidinės davimo jėgos

Ketinimas, nešantis sėkmę

Klausimas. Remiantis moksliniais duomenimis, išnaudojame  tik 3–5 procentus savo smegenų potencialo. Ar kabalistas išnaudoja savo smegenis 100 procentų?
Atsakymas. Ne, mūsų smegenys bus naudojamos daugiau tik tada, kai būsime integraliai susiję.
Kiekvienas iš mūsų turi įeiti į sistemą, kurioje be jo yra milijardai dalelių, turinčių norą ir protą. Mes visi turime tarpusavyje susijungti, padedami aukštesniosios Šviesos. Tada žmogui reikės panaudoti daugiau smegenų.
Kai susijungiame savo norais ir protu, mūsų smegenys dirba tarsi modemas. Dabar turime tik gyvūninius norus ir jų realizaciją.
Klausimas. Taigi, siekiant patenkinti milijardo žmonių norus, man reikės įjungti papildomus 97 procentus smegenų?
Atsakymas. Esmė ne milijardai žmonių. Reikia išsiaiškinti paprastą integralą: vienam aš galiu duoti tik tą, kitam – kitką, vienam vienaip, kitam – kitaip ir t. t. Tu, apskaičiuodamas visas galimybes, įsijungi į begalinę grandinę, kuri priklauso nuo tavęs, o tu – nuo jos. To neįmanoma įgyvendinti tiesiogiai, tik dvasiniu būdu.
Tačiau skaičiavimas vyksta ne mūsų prote. Protas padengia norą, ir viskas susijungia į elementarią integralią tarpusavyje susijusią begalinę grandinę.
Būtent tai mes studijuojame kabalos moksle: ryšius tarp parcufimų, tarp pasaulių, kur kiekviena dalelė, kurioje vyksta pasikeitimai, sukelia pasikeitimus visoje sistemoje.
Bet koks pasikeitimas tiesiog sukrečia visą sistemą. Todėl visiems skaičiavimams, pojūčiams, kaip tai persilieja begalinėje amžinoje harmonijoje, reikalingi milžiniški mūsų jausmai ir protas.
Kabalistas mato, kaip visos mūsų bendro noro dalelės palaipsniui ir pastoviai persiskirsto ir tarsi jūroje persilieja į milijonus lašelių, ir visi susilieja į vieną. Tai vadinama Šchinos spindėjimu.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Mūsų gyvenimas – smegenyse

Klausimas. Iš istorijos žinome, kad žmonijai jau teko išgyventi labai sunkių krizių, bet ji iš to nieko nepasimokė. Žmonės vis kartoja tas pačias klaidas, pamiršdami iškęstą skausmą ir kančias. Kodėl manote, kad dabartinė krizė privers mus pasikeisti?
Atsakymas. Tarp anksčiau vykusių ir dabartinių krizių yra labai didelis skirtumas. Visais praėjusiais savo vystymosi etapais žmonija instinktyviai jautė, ką daryti, kaip vystytis, kur eiti. Kad įveiktų bręstančią krizę, žmonės kėlė revoliucijas: Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, pasaulinį karą ir pan.
Tautos kovojo tarpusavyje dėl žemės, gamtos išteklių. Jos žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. O šiais laikais niekas nebeaišku. Seniau vienos šalys norėjo nukariauti kitas, tapti turtingesnėmis, išplėsti savo ribas. O dabar praktiškai nebeliko sienų: nori gyventi kitoje šalyje – prašom, nori ką nors paimti – imk ir naudokis.
Susiklostė tokia padėtis, kai neliko priežasčių kilti karui. Ką šiais laikais gali įgyti kariaudamas? Pagrobti žmonių, kad tau vergautų? Bet šiuolaikinei gamybai nereikia darbininkų. Užgrobti žemių? Bet kam jas grobti, jei galima nusipirkti už gerokai mažesnę sumą nei karo išlaidos.
Pavyzdžiui, Kinija supirkinėja žemes Afrikoje žemės ūkio reikmėms. Jei tik nori, reikalus galima tvarkyti bet kurioje pasaulio vietoje. Žmonijai nebeliko priežasčių kelti revoliucijas ir karus. Pirmą kartą istorijoje nebežinome, ką daryti su taika ir karu. Vystymasis sustojo, nes neaišku, kur link ir kodėl reikia toliau judėti.
Ankstesniais laikais judėjome ten, kur kreipė mūsų egoizmas, ir veržėmės vis pirmyn. Negalima sakyti, kad šiame kelyje nieko neišmokome – juk supratome svarbiausią dalyką: kad visas mūsų vystymasis buvo egoistinis.
Tačiau dabar nebegalime vystytis egoistiškai, nes neaiški kryptis. Jei kas nors ir kaunasi dėl valdžios, tai tik iš asmeninių paskatų, bet niekas neturi savo požiūrio, krypties, kelio. Krizė kilo dėl to, kad praradome ryšį su tikrove.
Klausimas. Bet kuri krizė prasideda chaosu ir painiava, o po to staiga išaiškėja sprendimas. Kuo išsiskiria dabartinė krizė?
Atsakymas. Dabartinė krizė išsiskiria tuo, kad niekas nemato, kaip ją išspręsti ir kokia galėtų būti mūsų ateitis. Nėra jokios veiksmų programos, net bandymų ką nors siūlyti.
Visoms buvusioms krizėms vadovavo tas pats egoizmas. Jis tik gaudavo naujų priemonių realizuotis: mašinų, elektros, kompiuterių. Visa pažanga buvo grįsta pramonės vystymusi.
Kol žmogus nemokėjo dirbti žemės, buvo klajoklis. Staiga kilo galimybė vystyti žemės ūkį dideliuose žemės plotuose, tam reikėjo darbininkų. Nebuvo prasmės jiems mokėti, jei galėjai prisigrobti vergų. Todėl buvo verta kariauti, užgrobti svetimas žemes, žmones. Visi karai vyko ekonominiais sumetimais.
Bet dabar šito neliko. Pirmą kartą istorijoje esame tokioje situacijoje, kai egoistiniai norai nebeveikia. Žmogui nereikia dirbti, užsidirbti – atvirkščiai, valstybei teks spręsti, kaip išrūpinti jam garantuotas pajamas.
Išnyko pagrindas, ant kurio vystėsi žmonija. Kaip kurti visuomenę, nesiremiant pinigais, darbo kiekiu ir našumu? Kokiais kriterijais vertinti žmogų? Žmogus žemėje apskritai tapo tarsi nepageidaujamas – kam jis reikalingas?
Kadaise mums reikėjo vienam kito, kad aptarnautume, parduotume, pirktume ir vystytumės. O ką su žmogumi daryti dabar, kai visur dirba kompiuteriai?
Vadinasi, žmogui lieka tik dvasinis darbas – daugiau jam nėra ką veikti šioje žemėje. Jis turės užsiėmimą tik su sąlyga, kad dirbs dvasinį darbą ir savo kūną aprūpins būtiniausiais dalykais, kol visas pasaulis pakils į dvasinį lygmenį.
Tokios būsenos dar niekada nebuvo, todėl ir atsiskleidžia kabalos mokslas. Tai natūralaus vystymosi etapas. Klausimas: ką gi daryti toliau? Seniau veikėme savo egoistinių norų vedami, kad eitume iš būsenos į būseną: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė santvarkos, kol priėjome šiuolaikinį neoliberalizmą.
Bet dabar egoizmas nebeveikia, juk pinigai jo nebevaro. Žmonės liko be darbo, ir reikia tiesiog aprūpinti juos būtiniausiais dalykais. O jei nėra darbo ir atlyginimo kaip atsiskaitymo priemonės, tai egoizmas nebeveikia. Todėl palaipsniui pereiname prie naujų pinigų, kurie egzistuoja ekranuose. Pinigais taps ryšio tarp žmonių lygis.
Kiek žmogus sugebės megzti ryšius su kitais, tiek jis laimės. Kuo stipresnis ir aiškesnis egoizmas, virš kurio žmogus galės pakilti, tuo didesnį laimėjimą jis gaus ir galės mėgautis ryšiu su kitais. Tai bus dvasinio pasaulio atskleidimo malonumas, daug labiau pripildantis nei maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios.
Pinigais taps ekranas virš savojo egoizmo! O įprastiniai pinigai išnyks, apie tai jau kalbama. Jie dar liks kažkiek cirkuliuoti tarp žmonių, bet, iš esmės, visi pereis prie atsiskaitymų ne grynaisiais.
Vadinasi, bus ne tikri pinigai, o skaičių pervedimas iš vienos banko sąskaitos į kitą. Žmonėms dar liks pinigų smulkioms išlaidoms, bet palaipsniui ir jie išnyks. Stovime ant didelės revoliucijos slenksčio.
Jau šiais metais mūsų laukia didelės permainos. Pasaulis kasdien vis labiau artėja prie blogio atskleidimo – pažiūrėkite, apie ką pasaulyje kalba, ką jaučia, apie ką rašo. Kiekvieną dieną mes vis labiau suvokiame savo būklės blogumą. Žmogus turi gauti daug smūgių, kol sutiks, kad būtina išeiti iš savo egoizmo.
Tai panašu į šeimą, stovinčią ant skyrybų slenksčio: kiek barnių, problemų ir dramų turi išgyventi, kad suprastų, jog verta išsiskirti. Tik pažiūrėkite, kaip amerikiečiai protestuoja prieš savo naująjį prezidentą Donaldą Trumpą. Jie protestuoja ne prieš jo asmenį, o prieš naująjį požiūrį, tai vyksta todėl, kad visi ankstesniosios, „neoliberaliosios“, santvarkos herojai nueina nuo istorijos scenos.
Tačiau jie iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti ir likti. Vyksta baisi kova, o kartu ir blogio atskleidimas. Greitai tokie patys procesai prasidės Europoje, senieji vadovai ims lipti nuo scenos. Pažiūrėkite, iki ko jie privedė Europą, bet vis tiek nenori išeiti ir įrodinėja savo teisumą.
Taigi, neliks nė vieno senojo kirpimo vadovo. Neoliberalizmas ir demokratija eina praeitin, o žmonija kasdien vis labiau tai supranta.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (Aroso forumas, 2006 m.)

Klausimas iš „Facebook“. Egoizmas turi būti patenkintas altruizmu. Altruizmas pasiruošęs atiduoti viską už idėją, o egoizmas pasiruošęs viską paimti. Kodėl taip?
Atsakymas. Kad jie palaikytų vienas kitą kiekviename žmoguje. Pažvelkite, kiek žmogus kuria šiame pasaulyje: stato, išranda, gamina – ir viskas dėl to, kad užsidirbtų, gautų čia ir dabar.
O kaip padaryti taip, kad tai liktų amžinai, ir nejausčiau praradimo jausmo? Juk kai tik baigiu kažką daryti, aš bijau, kad tai išnyks, kažkur dings.
O kai atliekame dvasinius veiksmus, dėl to nesirūpiname. Mes žinome, kad visi jie lieka. Sakykime, kad atlikau kažkokį išsitaisymą, ir jis jau egzistuoja kūrinijoje. Tai suteikia neapsakomą malonumą! Dvasinę ekstazę!
Nepriklausomai nuo to, ką žmogus daro materialiajame lygmenyje, jis visada nerimauja: „Kas bus su tuo?! Kaip man tai išsaugoti?“ Tuo tarpu dvasinis lygmuo, priešingai, reiškia, kad viskas, ką darai, iš karto patenka į visus kūrinijos sluoksnius ir juos užpildo. Todėl toks požiūris į pasaulį gelbsti žmogų nuo visų problemų, nuo kurių jam kyla depresija.
Klausimas. Vis dėlto, dvasingumas – tai teisingas egoizmo ir altruizmo junginys, ar altruizmo slopinimas egoizmu?
Atsakymas. Dvasingumas – tai teisingas visų mūsų savybių junginys, tikroji egoizmo realizacija. Juk mūsų pasaulyje jo niekaip negalime išreikšti, realizuoti. Mes norime gauti viską. Ir ką gauname? Nieko. Ir jei ką nors ir gauname, tai viskas paskui tampa dar didesniu praradimu.
Todėl svarbiausia – išmokti teisingai realizuoti egoizmą, ir tada – tu laimingas. Todėl kabalos mokslas moko mus teisingai gauti.

Iš 2016 m. gruodžio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasingumas?

Altruistai – egoistai

Dvasingumas pagal kabalą

JAV valstybinė skola viršija 20 trilijonų dolerių, bet, kaip anekdote apie Rabinovičių, tai turi jaudinti duos, kuriems JAV skolinga. Tad pratęsime!

Klausimas iš „Facebook“. Buda nekūrė religijos. Kristus nekūrė religijos. Kas ją sukūrė ir kokiu tikslu?
Atsakymas. Pasaulyje egzistuoja trys religijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas.
Budizmas ir visi kiti rytų mokymai – tai ne religijos, o kryptys, metodikos. Jos egzistuoja savaime, nieko nesiekia ir nieko kitam neprimeta.
Religijos sukurtos kaip egoistinės kabalos mokslo kopijos ir pakeitė mums kabalistinį principą „pamilk artimą, kaip save“. Kabala moko tik to, kaip pasiekti meilę artimui. Tai ir vadinama tikruoju, vidiniu, judaizmu.
Bet kai šį principą pradėjo vykdyti mažoje tautoje, tai išaiškėjo, kad kai tik jį įgyvendini, susiduri su problemomis, kurios suskaldo tautą į gabalus.
Principas „pamilk artimą, kaip save“ pabudina žmoguje didelius egoistinius norus ir vidinius impulsus. Istorijoje jie aprašomi, kaip judėjų karai. Pradedant dešimtuoju amžiumi prieš mūsų erą, per dešimtį amžių žmonėse vyko baisūs dalykai, nuolatinis brolžudiškas karas tarpusavyje.
Žmonės kovojo už tai, kad kažkaip išsilaikytų „pamilk artimą, kaip save“ lygmenyje, bet pamatė, kad negali. Todėl kabalistai, kurie karaliaus Dovydo, Saliamono ir kitų karalių laikais valdė valstybę, po truputį ėmė leisti žemyn aukštesnįjį lygmenį, kad nekeltų žmogui tokių aukštų reikalavimų vykdant šią taisyklę.
Kodėl žmonės negalėjo jo išlaikyti? Todėl, kad pagal Gamtos planą reikėjo nuleisti žmogų iki žemiausio egoistinio lygmens. Todėl pasiekę aukščiausią meilės artimui lygį (Pirmąją Šventyklą) jie iš karto nukrito.
Taip ir turėjo būti pagal kūrimo programą. Jiems reikėjo išsaugoti šį lygmenį, bet jie negalėjo. Tada Sinedriono išminčiai, vadovavę žmonėms, suprato, kad negalės išlaikyti jų tokiame lygmenyje, jie negali išsilaikyti nei fiziškai, nei dvasiškai.
Taip palaipsniui viskas nusirito iki lygmens, kai žmonės vietoj dvasinių dėsnių ėmė vykdyti įprastus žemiškus veiksmus. Pavyzdžiui, jei aš tave myliu, parodau tai dovanodamas materialias dovanas; jei aš ruošiuosi sukurti su kažkuo kažką bendro, tai kuriame šį bendrumą ne viduje, o išorėje. Arba vietoje to, kad taisytų save, žmogus ėmė praustis baseine (mikva). Ir taip toliau.
Šitaip viskas iš vidinių reikalavimų pildyti dėsnį „pamilk artimą“, pakylant aukščiau savo egoizmo, perėjo į labiau išorinius veiksmus, kuriuos žmonės taip pat ėmė vadinti priesakais.
Nuo to laiko religinės tradicijos tapo atitikmenimis dvasinių veiksmų, kuriuos žmogus anksčiau turėjo vykdyti širdyje. Taip yra pasakyta kabalistinėse knygose: „Parašyk Torą ant savo širdies“. Būtent to reikia iš žmogaus.
Todėl kabalos mokslas vadinamas vidine Toros dalimi, o tai ką šiandien tyrinėja ir vykdo religija – tai išorinė Toros dalis, kuri neverčia žmogaus siekti meilės artimui, o skatina tiesiog studijuoti ir mechaniškai atlikti fizinius veiksmus.
Bet šiandien, kai mes jau praėjome šį laikotarpį, mums reikia pagal Gamtos dėsnį pradėti kilti iš išorinių priesakų vykdymo prie vidinio išpildymo. Esant šiai sąlygai „pamilk savo artimą, kaip save“ turi tapti mūsų šūkiu, mūsų idėja, pasireikšti visuose mūsų veiksmuose, kaip ją formuojanti prasmė.
Klausimas. Jei anksčiau žmogus negalėjo išlaikyti šio lygmens, ar išlaikys jis šiandien?
Atsakymas. Šiandien nebeturime kitos išeities. Mes jau praėjome visą pasiruošimą, kad palaipsniui pradėtume taikyti šį principą, jungdamiesi tarpusavyje į mažas grupes, dešimtukus. Taip Mozė jungė žmones išeinant iš Egipto.
Todėl stengiamės įgyvendinti dėsnį „pamilk artimą“ savo grupėse ir bandome parodyti ir apmokyti jo visą žmoniją. Aš labai viliuosi, kad tai pavyks.

Iš 2016 m. gruodžio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliutus postulatas

Egoizmas – religija – kabala

Kam reikalingos religijos?

Pasaulis dilemoje: sunaikinti milijardus nereikalingų žmonių ar suvienyti juos į sistemą ADAM, užpildytą Kūrėju. Antrasis variantas bet kuriuo atveju būtinas.
Nepastebimai atsidūrėme integralioje visuomenėje, kur veikia vienas dėsnis – „laimi ne stipresnis, o tas, kas susivienijęs su kitais.“

Klausimas. Kam reikalingos tokios emocijos, kaip pyktis, dirglumas, baimė ir kita?
Atsakymas. Kad viską priskirtume Kūrėjui – vieninteliam mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų šaltiniui.
Klausimas. O koks ryšys tarp to, kad aš pritraukiu Šviesą ir to, kad viską priskiriu Kūrėjui? Tai du skirtingi darbai?
Atsakymas. Ne, tai vienas ir tas pats. Kabalos mokslas duotas tam, kad ištaisytume save, savo likimą ir pasiektume Kūrėjo lygmenį. Tai galima padaryti savarankiškais veiksmais, nes tavo pastangos atveria tuštumas, kurias užpildo Šviesa.
Viską, ką tu patiri, turi priskirti Aukštesniajam šaltiniui – viskas ateina iš Jo.
Ir visus tavo potyrius, pojūčius, painiavą, baimes, nerimą, pavydą ir kitas neigiamas emocijos Jis siunčia tau, kad pakiltum virš jų, prisirištum prie Jo ir pareikalautum, kad Jis tave ištaisytų.
Jei tu atlieki tokius veiksmus, tai pradedi jausti šią teigiamą jėgą, kuri specialiai sukėlė tavyje neigiamas emocijas, kad tu pakiltum virš jų. Tai vadinama eiti tikėjimu virš žinojimo.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mus daro stipresnius

Žaidimas jausmais

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje