Klausimas. Iš kur atsiranda keršto jausmas?
Atsakymas. Keršto jausmas kyla, kai egoizmas patiria didelį pažeminimą. Tuomet žmogus pasiryžta bet kam, jam nelieka kitos išeities.
Jei man smogia į patį egoizmo centrą, parodydami, kad esu nulis, visiškas menkysta, ir tuo nepalieka galimybės egzistuoti, tas pojūtis sukelia keršto jausmą.
Jei visuomet būčiau buvęs menkysta, būtų visai kas kita. Bet maniau, kad esu daug aukščiau, o štai dabar mane nuvertė nuo Olimpo ir parodė, kad esu niekas! Kyla baisi reakcija į priežastį, pagimdžiusią manyje šį jausmą, aš pasiryžęs ją ne tik užmušti, sudeginti, sutrypti, sutrinti, – noriu, kad ji išnyktų iš šio pasaulio. Nesvarbu, kokiu būdu!
Klausimas. Ar galima tokį jausmą sukelti kabalistui?
Atsakymas. Žinoma. Kabalistai visas emocijas išgyvena žymiai aštriau nei kiti. Bet jie supranta, kad visas emocijas sukelia Kūrėjas tam, kad žmogus grįžtų atgal pas Jį.
Klausimas. Jei paprastas žmogus kerštautų, tai ką darytų kabalistas?
Atsakymas. Kabalistas išsitaisys taip, kad ši emocija jo nė milimetru nepažemins, nes ją sukelia Kūrėjas, o ne kas nors kitas. Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.
Klausimas. Kodėl kai kurios tautos kerštą pavertė tradicija, perduodama iš kartos į kartą, o kitos – ne?
Atsakymas. Tai priklauso nuo auklėjimo ir gyvenamo laikmečio. Buvo laikai, kai kraujo kerštas iš tikrųjų klestėjo. Egoizmo įžeidimas buvo toks nepakeliamas, kad tą jausmą galėjo anuliuoti tik dvikova. Žmonijos istorijoje buvo nemažai periodų, kai žmogus, jausdamas didelį pažeminimą, sprendė, kaip pasielgti.
Šiais laikais mūsų egoizmas vis auga, dangstydamasis ypatingais apsauginiais mechanizmais, kitaip mes į kiekvieną pravažiuojantį ir signalizuojantį vairuotoją žiūrėtume kaip į priešą ir imtume šaudyti vieni į kitus. Dabar laikoma norma nepastebėti įžeidimo, atleisti, nesiimti atsakomųjų veiksmų.
Kitaip tariant, privalome įžeidimo neimti į širdį, kad nesijaustume pažeminti, nors, iš tikrųjų, mūsų gyvenimas – milžiniškas pažeminimų šaltinis.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Nelygybės veiksnys

Ne evoliucija, o degradacija

Klausimas. Jausdamas kito žmogaus meilę, net jei ji egoistinė, jaučiu gėrio jėgą, ir ji mane užpildo. Nejau čia nėra Kūrėjo šviesos?
Atsakymas. O kur jūs jaučiate kito žmogaus meilę sau? Savo egoizme. Tad kas čia gero, kad jis mėgaujasi?
Padarykite taip, kad su jumis elgtųsi altruistiškai, ir kad jūs mėgautumėtės altruistiškai – štai tada malonumas bus tobulas.
Klausimas. Prieš keletą tūkstančių metų žmonių santykiai buvo geresni nei dabar?
Atsakymas. Kad kadaise santykiai buvo geresni – tikrai taip. Mums atrodo, kad žmonės buvo barbarai. Bet jie nebuvo šiandieniniai barbarai ir netroško kitam žmogui sukelti kančių.
Žmonija koja kojon vystosi augant kiekvieno iš mūsų egoizmui. Mes visąlaik vystomės aukštyn pagal eksponentę. Augantis egoizmas verčia mus trokšti kraujo. Viskas, apie ką piktdžiugiškai rašoma knygose, kaip anksčiau buvo žudomi žmones, geriamas kraujas ir t. t. vykdavo itin retai. Žmonės nebuvo tokie kaip šiandien.
Kodėl manote, kad prieš du tūkstantmečius žmonės buvo nelaimingi? Jie gimė savo laiku, buvo prisitaikę prie savo meto, jų gyvenimo kasdienybė buvo normali: tėvai, vaikai, naminiai gyvūnai, ūkis ir t. t.
Kodėl manote, kad jie visąlaik kentėjo? Ar mes savo laikais sulaukėme šviesios ateities? Visiškai su tuo nesutinku.
Klausimas. Bet gyventi tapo lengviau?
Atsakymas. Gyventi tapo lengviau, bet gyvenimas pasidarė nelaimingesnis.

Iš 2017 m. birželio 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne piniguose laimė

Ne evoliucija, o degradacija

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Klausimas. Kodėl žmonių santykių sferoje vyksta ne evoliucija, o degradacija? Kaip to išvengti tiems, kurie dar nejaučia poreikio dvasiškai vystytis?
Atsakymas. Niekaip neišvengsi, mat egoizmas nuolat auga. Todėl degradacija vis didės, kol neįsisąmoninsime, kad turime ką nors daryti su mūsų prigimtimi.
Sukurdami išorines struktūras, sistemas mėginame kompensuoti vis blogėjančią egoistinę prigimtį: tegu būna daugiau policininkų, geresnis apšvietimas gatvėse ir pan. Bet niekas nepadeda.
Lieka narkotikai, plėšikavimas, skyrybos, žmonės vis labiau nekenčia kits kito, vaikai išeina iš namų, apskritai dingsta bet koks noras gimdyti vaikus ir pan.
Trumpai tariant, bus vis blogiau, mat mėginame viską kompensuoti mobiliaisiais telefonais, įvairiausiais veiksmais bandome palengvinti materialų žmogaus gyvenimą, bet ne jo vidinį pasaulį. Pažvelkite, ką rodo per televizorių, kas vyksta mokyklose – visur. Žmogus ilgai kankinsis, kol įsisąmonins, kad reikia taisyti savo egoizmą.

Iš 2017 m. birželio 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išvengti kančių?

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Dvasinė ekstazė

Jeigu sujungsime visas keturias egoizmo formas (Sukkot šventės 4 simbolius) ir nukreipsime juos į vienybę – pašalinsime egoizmą, kuris mus skiria.
Vaikas žaidžia, kad vystytųsi, augtų. Dvasiškai vystantis šio žaidimo analogas – nuolatinis ėjimas į tiesą iš priešingybių.
Vienybė – Gamtos valdymo sistemos atskleidimas, tai būdas suprasti ir realizuoti bendrą norą, t. y. būdas valdyti gyvenimą.
Visas pasaulis – Kūrėjo „teatras“, kuriame „repetuoju“ tinkamą santykį su Kūrėju. Teisingas žaidimas virsta dvasinio pasaulio atskleidimu.
Krizė auga ir greitai pasireikš visur. Galima jos išvengti, visus išsiaiškinimus atlikus prote dar iki jiems realizuojantis materialiame pasaulyje.
Tora – ne knyga lentynoje, o ypatingas metodas, kaip naudoti Gamtos bendrąją jėgą. Tinkamas darbas su ja visą pasaulio blogį paverčia gėriu.

Klausimas. Kaip pereisime nuo pinigų prie naujos valiutos – žmonių susijungimas, jei jie kol kas vis labiau tolsta vienas nuo kito, ir kiekvienas užsidaro savo kiaute?
Atsakymas. Kitaip ir neįmanoma atskleisti, kaip gerai būti kartu, kol kiekvienas neužsidaro savo kiaute ir neišsiaiškina, kad jame nieko nėra. Būtina suvokti blogį, viso gyvenimo tuštumą, suprasti, kad individualizmas – tai mirtis.
Viskas išėjo priešingai nei tikėjomės: atrodė, kad liberalizmas ir demokratija susiję su vienybe, gerais santykiais tarp žmonių, o galiausiai pasiekėme, kad niekam nerūpi kiti, tik tegul palieka ramybėje ir netrukdo. Ar tai ir vadinama demokratija?
Pažiūrėkite, kur atsidūrėme. Esmė ta, kad žmogaus egoizmas nėra subalansuotas, ir todėl, prie ko beprisiliečiame, viskas virsta prakeiksmu. Matome, kad iš mūsų prigimties nieko gero negali išeiti.
Rodėsi, kas gali būti geriau už liberalizmą? Kokį pažangų liberalizmą mums piešė jo įkūrėjai prieš 100-150 metų, kokį nuostabų pasaulį mums žadėjo: „Demokratija – tai žmonių valdžia, kai visa visuomenė išrenka, kaip valdyti šalį geriausiu būdu.“ O galiausiai išėjo, kad mažytis elitas valdo visus kitus, atsidūrusius apačioje, skurde.
Todėl dabartinis žmogaus bandymas pasislėpti nuo šios visuomenės ir nebūti su niekuo susijusiam yra būtinas etapas prieš apsisprendimą, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas – vienybė.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. forumas Arose)

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorinės scenos

Tik vienas dėsnis

Nelaukime, kol lazda atvys į laimę

Visos Izraelio tautos šventės ateina iš kabalos ir simbolizuoja skirtingus mūsų dvasinio vystymosi etapus.
Kildamas dvasinių pasaulių laiptais (nuo visiškos atskirties nuo Kūrėjo iki visiško suartėjimo ir suartėjimo su Juo), žmogus praeina daugybė tam tikrų pakopų, tarp kurių yra ir itin ypatingos pakopos, vadinamos šventėmis ar geromis dienomis (hebrajiškai jom tov).
Pesach šventė, kuri mūsų pasaulyje švenčiama kaip išsilaisvinimas iš Egipto vergystės, atspindi pirmąją dvasinę pakopą – išėjimą iš egoizmo, išsilaisvinimą iš jo, pakilimą virš jo.
Paskui seka Toros dovanojimo pakopa, kurią perteikia Šavuot šventė.
Plokščių sudaužymą, t. y. laikiną grįžimą į Egiptą (kritimą į egoizmą) simbolizuoja Tiša bėAv. Dabar ši diena – gedulo diena, bet ateityje taps ypatinga džiaugsmo diena.
Po Tiša bėAv seka Roš haŠana (Naujieji metai) – itin rimtas posūkis, kai atliekamas naujas dvasinis išsitaisymas.
Praėjus dešimt dienų po Naujųjų metų ateina Išpirkimo Diena (Jom Kipur), kai tikrinamos visos žmogaus būsenos, ir paskui atskleidžiami ir ištaisomi visi jo nusižengimai.
Po Jom Kipur žmogus pradeda gauti ypatingą taisančią Šviesą, vadinamą Sukot Šviesą – or makif (supančią šviesą), grąžinančią į Šaltinį.
Per septynias Sukot dienas žmogus pasiekia būseną, vadinamą Simhat Tora – Toros džiaugsmas, juk ta šviesa, kuri jį veikė ir bendrai jį ištaisė, leidžia suartėti su Kūrėju.
Kita šventė – Hanuka, tai šviesos šventė, jos šviesa pakelia mus virš egoizmo, išlaisvina iš jo. Kildamas virš ego, žmogus jaučia, kaip išeina į laisvę. Tačiau tai dar ne visiškas ištaisymas.
Visiškas ištaisymas ateina tada, kai visiškai pakeičiame savo egoizmą į davimo ir meilės būseną. Tai vyksta per Purimą.
Taip žmogus pereina visą švenčių ciklą, simbolizuojančių Izraelio tautos istoriją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu galiausiai pasieksime Purimą – visišką išsitaisymą ir tuo pasibaigs mūsų žemiška saga – žmogaus buvimo šiame pasaulyje istorija.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“ II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Šviesioji Purimo šventė

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Neįmanoma sunaikinti neigiamos egoizmo jėgos. Ją pajungti galime tik prie mūsų pasaulio pridėjus teigiamą jėgą.

Tikrasis teroristas – kiekvieno iš mūsų neapykanta kitiems! Ją užslopinę sunaikinsime blogio priežastį pasaulyje!

Komentaras. Stenfordo universiteto mokslininkai teigia: „Vargu, ar kam nors kyla abejonė, kad žmonėms būdingas altruizmas.“
Tačiau kuomet pradėjo tyrinėti beždžiones, pasirodė, kad joms nebūdingi altruistiniai poelgiai. Tuomet mokslininkai pradėjo stebėti vaikus nuo vienerių metų iki dvejų ir padarė išvadą, kad žmonės negimsta altruistais.
Jų noras padėti žmonėms vystosi greičiausiai ne dėl genų, o dėl bendravimo.
Vis dėlto, dauguma mokslininkų mano, kad žmogui būdingas altruizmas.
Atsakymas. Didelis naivumas, ir tiek.
Mokslininkų išvados skamba per daug kategoriškai. Jų vietoje šiek tiek sušvelninčiau formuluotę, įrašydamas stebuklingą žodį „panašu“. Panašu, kad žmonių poelgiai grindžiami ir altruistiniais ketinimais. Beždžionės jų neturi, o žmogus, galbūt, išvystė ir turi“. Juk mokslininkų teiginiai visiškai ne akivaizdūs.
Jie sako, kad altruizmas vystosi bendraujant, o aš manau, kad bendraudamas žmogus tampa didesnis egoistas, nenori kreipti dėmesio į nieką, išskyrus savo naudą, savo malonumus ir pasitenkinimą.
Klausimas. Išeitų, kad altruizmas neatsiranda bendraujant?
Atsakymas. Žinoma, kad ne. Bendraudamas tik pamatau, kur galiu išlošti, uždirbti, patirti malonumą, pakilti. Tai, ką laikome altruizmu, tėra užslėptas egoizmas, kad geriau išnaudočiau kitus.
Klausimas. Tuomet iš kur šitas žodis kilo, jeigu altruizmas neegzistuoja?
Atsakymas. Mūsų žodyne yra daug gražių ir gerų žodžių: draugystė, meilė, ryšys, bičiuliškumas, – žodžių netrūksta. Tai ir apgauna žmogų.
Klausimas. Ar galima kokiu nors būdu įgyti altruizmo?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma, dėl to, kad mūsų pasaulyje, mūsų prigimties lygmenyje ir mūsų bendravime, altruizmo nėra. Tačiau galime su ypatinga metodika suaktyvinti paslėptą gamtos jėgą, kuri papildomai išvystys būtent davimo savybę – nesiekiančią atsako, negrįžtamą, nesavanaudišką meilę. Tai vadinama altruizmu.
Tačiau pirmiausiai turime atskleisti šią gamtos jėgą, kurios veikiami galėtume tokiais tapti. Tuomet įgysime altruizmo jėgą, tą galimybę, tą savybę, bet ne patys savarankiškai.
Visa Tora apie tai kalba. Jeigu teisingai ją naudoti, o teisingas Toros naudojimas vadinamas kabala, – tuomet galėsime suaktyvinti šią jėgą, ir ji padarys iš mūsų altruistus. Tuomet galėsime įgyvendinti įsakymą „Pamilk artimą kaip pats save“, kuris ir yra Toros metodikos tikslas.
Klausimas. Pavyzdžiui, aš tapsiu altruistu, o kitas ne. Kaip aš galėsiu su juo egzistuoti kartu?
Atsakymas. Tu gali su juo kartu egzistuoti tame lygyje, kuriame yra jis ir visas pasaulis. Tu gali ramiai su juo kalbėti, kartu dirbti, mokytis, užsiimti verslu.
Klausimas. Kas tuomet manyje altruistiško?
Atsakymas. Skirtingai nei tavo draugas, tu negalėsi padaryti nieko blogo pasauliui. O šiaip – tu normaliai dirbi. Ką reiškia normaliai? Tau iš pasaulio reikia tiek, kad galėtum egzistuoti, o jam – kad užgrobtų visą pasaulį. Tau to paprasčiausiai nereikia, tavęs tai netraukia.
Komentaras. Panašu, kad mokslas nepakils iki altruistinių poelgių lygio.
Atsakymas. Mokslas gali pakilti tiktai iki to lygio, kuriame yra patys mokslininkai, ir ne daugiau. Dėl to reikia tobulinti mokslininkus, pakelti jų kartelę.
Klausimas. Ar tai įmanoma?
Atsakymas. Nežinia, ką lengviau pakelti – mokslininkus ar visą visuomenę. Mokslininkai – tai žmonės, kurie atkakliai laikosi savo prigimties. Tačiau paskutiniu metu stebiu, kad bendra ir mokslo krizė, pasireikšdama visur,  pradeda veikti ir juos.
Jiems kyla daug abejonių ir prasideda visokie svyravimai moksle. Be to, tikslieji mokslai jau taip pat kalba apie prigimties pakeitimą, apie kitas jos galimybes.
Ne tikslieji mokslai, tokie kaip psichologija, dar ilgai vilksis visų mokslų uodegoje, dėl to, kad jie grindžiami tiktai žmogaus materialiąja prigimtimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Ką taisyti?

Būsime priversti tapti altruistais

Klausimas. Kas yra širdis? Kuo širdis skiriasi nuo „taško širdyje“?
Atsakymas. Širdis – tai mūsų egoizmas, o taškas širdyje – tai Kūrėjo, davimo savybės siekis, jis nuo pat pradžių slypi mumyse, kitaip negalėtume suvokti mumyse vykstančių pokyčių.
Kaip tik todėl, kad esame sudaryti iš dviejų dalių – širdies ir „taško širdyje“, galime remdamiesi šiomis dviem priešingomis savybėmis, pamatyti, kur einame, kaip pakilti virš savęs, aukščiau širdies, „taške širdyje“, arba priešingai.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar visi žmonės turi tašką širdyje?

Taškas širdyje

Taškas širdyje – sielos užuomazga