Klausimas: Ko iš manęs nori Kūrėjas, kai „žaidžia“ su manimi?
Atsakymas: Kūrėjas nieko nenori. Jis geras ir kuria gėrį. Remdamasis kūrimo sumanymu sukurti gėrį, Jis atliko vieną veiksmą – sukūrė gavimo norą. Be to, iškart sukūrė jį tobulą. Kaip pasakyta „Įvade į knygą Zohar“, pradinė ir galutinė būsena būna bendrame tobulume. Tačiau, kad suprastume, kur esame, kaip ir kodėl  iš pradžių Jis sukūrė mus, mes pamažu grįžtame į sąmonę, po truputį ištirpdome būsenas, kurias išgyvename. Galiausiai, viskas vyksta tik mūsų atžvilgiu, mūsų suvokime. Niekas nesikeičia, išskyrus mano supratimą ir suvokimą.
Tad Kūrėjas nieko iš mūsų nenori, Jis tiesiog suteikė mums galimybę pažinti būseną, kurioje sukūrė mus – tobulą, amžiną, panašią į Save. Tai mes ir privalome padaryti, pereidami keletą etapų. Pirmiausia mes vystomės nesąmoningai, negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu norų lygmeniu. O paskutiniame – žmogaus lygmens – etape, ateiname į sąmonę, suvokiame savo tikrąją būseną. Būtent dabar ir įvyksta šis perėjimas.
Anksčiau taip pat buvo žmonių, suvokusių dvasinę tikrovę, tačiau pavienių. Dabar į šį procesą įsijungia visos sielos, pradėjusios jausti, suvokti, kur jos iš tikrųjų yra.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Malda prieš meldžiantis

Kaip suprasti Kūrėją

Klausimas: Jeigu Kūrėjas suteikia man kančias, tai kaip galiu prie Jo priartėti?
Atsakymas: Kūrėjas tikslingai mums siunčia kančias, kad tau būtų lengviau pakilti virš savojo ego, kuriame jas jaučiame. Pakilęs virš savojo ego, sugebėsi išvystyti kitokius santykius su žmonėmis: grįstus ne gavimu, o davimu.
Ir tada imsi jausti Kūrėją ir pasaulį, funkcionuojantį ne tam, kad gautum ir pripildytum savąjį ego, šis pasaulis bus grįstas davimu ir noro duoti pripildymu, kitaip tariant, įgysi antrojo tikrovės išmatavimo pojūtį.
Gamta, kurioje gyvename, skirstosi į dvi dalis. Mūsų pusė krypsta į tikrovės suvokimą mūsų viduje. Ir kai savo viduje jaučiu bei gaunu įspūdžius iš šios tikrovės, kurioje esu, tai negaliu suvokti daugiau nei šio pasaulio realybė.
Antroji pusė orientuota į priešingą mums prigimtį – į davimą, kuris su mumis neturi jokio atgalinio ryšio. Mums suteikiama galimybė per kabalos mokslą įgyti ir antrąją prigimtį bei pradėti jausti antrąją tikrovės dalį.
Tačiau pakilęs virš savojo ego, virš to, ką jauti nore gauti, jau dirbi tik nore duoti.
Vadinasi, tu gali egzistuoti abiejose formose ir atitinkamai jausti du išmatavimus. O jau po to suprasi, kodėl Kūrėjas paslėptas nuo mūsų.

Iš 2010 m. gruodžio 14 d. pamokos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Šešėlių teatras

Kalbėdami apie Kūrėjo požiūrį į mus, sakome: ,,gaili“, ,,pyksta“ ir t. t. Suprantama, visa tai egzistuoja tik mūsų atžvilgiu.
Jokių pakeitimų iš Kūrėjo pusės nenusipelnome. Bet priklausomai nuo to, kaip mes patys keičiamės besąlygiško, nekintančio, be perstojo veikiančio dėsnio ,,Geras ir Kuriantis gera“ atžvilgiu, mes nusipelnome atsakomosios reakcijos.
Kokia bus ši reakcija galėčiau žinoti iš anksto, jeigu būčiau susipažinęs su viskuo, kas sudaro mano norą, visą sistemą ir jos sąlygas. Žinoma, žinoti viską − problema. Bet mūsų atžvilgiu Kūrėjas nesikeičia. Užpildanti visą gamtą ir palaikanti visos kūrinijos egzistavimą Jėga visada su mumis elgiasi kaip Gera ir Kurianti gėrį, su begaline meile, iš Jos pusės nėra jokių pokyčių.
Mes patys sukeliame visas atsakomąsias reakcijas, priklausomai nuo to, kiek keičiamės šio dėsnio atžvilgiu, kiek jau turime būti išsivystę ir panašūs su juo ir kiek nesugebame ar sugebame tai atlikti. Be to, tai priklauso nuo bendro kiekvieno žmogaus poveikio visiems ir visų kiekvienam. Būtent tai dabar atskleidžiame mūsų globaliame pasaulyje.
Tačiau mes sakome, neva Kūrėjas mūsų atžvilgiu elgiasi gerai arba blogai, kartais taip, kartais kitaip, kad yra geri ir blogi laikai, yra šventės ir t. t.
Nieko panašaus. Visa tai nulemiama žmogaus suvokimo. Jeigu nedirbau, tai ir neturėsiu ištaisytos būsenos, juk aš nepasiekiau šios pakopos.
Bet kodėl gi laikai keičiasi net jeigu aš nesikeičiu? Nes esu susijęs su visomis likusiomis sistemomis, su kitomis sielomis, ir judėti turi visi. Todėl rešimot (informaciniai genai) nuolatos atsiskleidžia. Jeigu juos realizuojame teisingai, tai jaučiame gėrį, o jeigu ne − jie realizuojasi kančių keliu ir mes jaučiame blogį. Bet bunda rešimot, o juos veikianti Šviesa − pastovi.
Taip pat ir Šviesa, kurią vadiname ,,Grąžinančia į šaltinį Šviesa“, ,,supančiąja Šviesa“ − ji irgi nesikeičia. Esame toje pačioje nekintančioje sistemoje. Tačiau aš veržiuosi Šviesos link ir ji veikia mane priklausomai nuo mano pastangų. Jeigu nesistengiu, ji neveikia. Nėra nieko, kas keistųsi mano noro išorėje. Ir tik šio noro atžvilgiu jaučiu pasireiškiančius pokyčius.

Iš 2011 m. sausio 13 d. pamokos pagal knygą ,,Pratarmė knygai Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Apie pyktį, neapykantą ir Kūrėjo pateisinimą

Klausimas: Kuo malda kabaloje skiriasi nuo religinės maldos?
Atsakymas: Kabala iš principo skiriasi nuo visų kitų metodikų, ir išvis nuo visko, kas yra mūsų pasaulyje. Sakant paprastai, ji – tai viena, o visa kita – kita.
Koks yra skirtumas? Skirtumas tas, kad kabala pagrįsta paties žmogaus pasikeitimu. Ne ko nors, esančio mano išorėje, ne supančios gamtos keitimu, ne kokio nors „dievulio“ pozicijos mano atžvilgiu pagerinimu, ne kitų žmonių pozicijos pakeitimu. Aš neprašau, kad Jis pagerintų mano sveikatą, mano lemtį, – nieko panašaus. Aš prašau, kad jis pakeistų mano egoizmą – tik tiek!
Visa kabalistinė metodika pagrįsta tuo, kad žmogus pakeistų save. Visos kitos metodikos bei religijos pagrįstos tuo, kad Kūrėjas pasikeistų žmogaus atžvilgiu: prašau Jo, kad būtų gailestingesnis, geresnis, ieškau Jo palankumo.  Kabaloje šito nėra. Aš Kūrėjo atžvilgiu – kaip besikeičiantis žmogus, esantis Absoliute. Ir šis Absoliutas negali keistis. Jeigu Kūrėjas – pirminė priežastis, visko pradžia, jeigu Jis absoliučiai geras, absoliutus, amžinas, tobulas, tai Jis negali keistis. Keičiasi tik tai, kas netobula. Jis keistis negali. Todėl visi pasikeitimai vyksta tiktai žmoguje. Kitaip sakant, aš pagal savo jėgas, būsenas ir vidines savybes jaučiu didesnį ar mažesnį komfortą. Bet būtent aš, nes aš galiu keistis. Kūrėjas niekada nesikeičia, Jis – pastovi visuotina gamtos Jėga. Vadinasi, visos maldos, apie kurias kalba kabala, yra žmogaus prašymas pasikeisti. Į ką gi jis kreipiasi? Į sieną? Jeigu Kūrėjas pastovus, jeigu Jis amžinas, tobulas, tai Jis niekaip į tave nereaguoja. Bet tu, kreipdamasis į Jį, tampi kitoks ir sulauki kitokios reakcijos, nes tuo padidini savo jautrumą. Tu esi vis tame pačiame „Kūrėju“ vadinamame pastoviame lauke, tave veikia ta pati pastovi Jėga. Bet tu meldiesi, norėdamas pasikeisti, ir tada šis laukas veikia tave intensyviau. Štai tai ir vadinama malda.
Žodis „melstis“ hebrajų kalboje reiškia savęs teisimą. „Melstis“ – vadinasi – teisti save, vertinti save. Tai nėra kreipimasis į ką nors pasigailėjimo ar palaiminimo. Ne, tai naujas savęs įvertinimas. Štai kas yra malda. Todėl, nors ir religija naudoja tą patį žodį, kabaloje jis, kaip ir visa kita, turi visiškai priešingą reikšmę.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Ne vien norėti

Klausimas: Kaip mums didinti vienybės poreikį?
Atsakymas: Žmogus nieko nedaro šiaip sau,viskas tik iš būtinybės.
Turėtume užduoti sau klausimą, aiškiai priešais save nupiešti paveikslą: „Kur atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį? Kada jį atskleidžiame? Kame jį atskleidžiame? Kas yra Kūrėjas?”
Jeigu jūs atsakysite į šiuos klausimus, tai suvoksite, jog vidinis ryšys tarp mūsų ir yra vieninga siela, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, tai bendroji gamtos jėga, kuri jau dabar visus mus kartu veja susijungti, o mes priešinamės jai.
Visi žmonės pasaulyje taip jaučia. Pažiūrėkite, kokia priklausomybė, kas vyksta pasaulyje, kokie nenusakomi, netikėti gamtos reiškiniai. Ir visa tai, kad priverstų mus susimąstyti, suartėti, atsakyti į klausimą: „Ką gi turime daryti?”
Vis daugiau žmonių pasaulyje klausia: „Kodėl tai vyksta?” Galų gale šis „kodėl?” atves mus prie teisingo atsakymo: kad mes netapatūs gamtai, kad esame jos priešingi elementai.
Jeigu pajausime tai, jeigu nupiešime sau aiškų paveikslą, ir jis nuolatos bus priešais mus, jeigu kalbėsime apie tai, jeigu aiškinsimės vis daugiau jo aspektų, detalių, priklausomybių, tai palaipsniui įsijungsime į jį. Šis paveikslas gyvens tavyje, tu reikalausi, kad jis realizuotųsi tavyje.
Šis siekis,  kad jis realizuotųsi tavyje, šis vidinis ryšys tarp visų mūsų ir yra bendros sielos atvėrimas.
Pajutusio šį poreikį žmogaus siekis ir yra vadinamas „MAN”, kuris iššauks grąžinančią į šaltinį Šviesą (or makif).
Jeigu negalime sau teisingai pavaizduoti pasaulio sistemos kaip vientisos, uždaros, integralios schemos, kurioje visi esame mažais elementais, visiškai tarpusavyje susietais dantratukais, jeigu tai tavyje neatskleista ir neišreikšta visiškai aiškiai, kad yra būtent šitaip, tai, žinoma, susijungimo klausimas atrodo tik teorinis ir apskritai skamba kvailai, „pionieriškai”.
O šitai juk turi būti pajausta iš būtinybės, kitaip nepasiekiame tikslo, kitaip viskas veltui.
Mums paprasčiausiai būtina šiandien pasaulyje matyti šį paveikslą, kadangi pasaulis nesikeičia. Mes matome Aukščiausiąjį pasaulį ir mums atrodo, kad tai kažkas atskirta nuo mūsų pasaulio. Tačiau tai nėra atskirta! Tai giliau viduje esanti jo dalis – ten, kur mes visi sujungti tarpusavyje. Pirmajame ekrane (kaip kompiuteryje) mes išsklaidyti ir tu matai mūsų pasaulį. Giliau viduje esančiame ekrane tu jau matai mus tarpusavy susijungusius ir taip toliau – visus vis giliau viduje esančius ekranus.
Todėl ir dabar turime įsivaizduoti, kad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrime į pasaulį. Jeigu iš tikro įsivaizduojame šį paveikslą ir norime nuo pirmojo ekrano pereiti prie antrojo – tai ir yra MAN kėlimas. Tai ir yra siekis judėti pirmyn. Tai ir yra tas judėjimas, kuris iš to antrojo ekrano pažadina man atsakomąjį, pritraukiantį ir ištaisantį spinduliavimą. Štai taip viskas vyksta.

Iš 2010 m. sausio 14 d. pokalbio per bendras vaišes

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Vienybė per meilę arba neapykantą

Klausimas: Matematikoje studijuojant sistemą su keliais nežinomaisiais fiksuojami visi parametrai paliekant tik vieną nežinomąjį.
Vidiniame dvasiniame darbe dažnai kyla lygiai toks pats pojūtis tarsi turėtum daug krypčių: požiūrį į tikrovę, į grupę, į Kūrėją – per daug „nežinomųjų“ ir tai sukelia painiavą.
Ar galima naudotis tuo pačiu principu kaip matematikoje ir kol kas paisyti tik santykio su grupe?
Atsakymas: Dvasiniame darbe viskas daug paprasčiau. Visą tą begalybę kintančiųjų parametrų reikia susieti su vienu Šaltiniu ir įsijungti į jį. O visi šie tūkstančiai parametrų tegu keičiasi, tu lieki įsijungęs į Kūrėją − vienintelę šių begalinių pokyčių priežastį.
Jeigu dabar bandysi „užšaldyti“ tikrovę ir susieti viską kaip nejudančius, tai argi tokia dvasinio darbo prasmė, argi toks jo tikslas? Kad krapštytumeisi ir aiškintumeisi, kas vyksta materialaus pasaulio lygmenyje? Kam to reikia?
Viena, ko man reikia − tai iš begalybės kintamųjų turiu nedelsdamas užmegzti ryšį su aukštesniąja pakopa, su Kūrėju ir įsikibti į Jį. O aplink mane tegu dar labiau viskas keičiasi, tegu šis pasaulis „verda“ – aš virš viso šito privalau vis stipriau už Jo laikytis, kad visos šios permainos tik dar labiau sutvirtintų šį ryšį!
Daugiau man nieko nereikia! Man nereikia aiškintis šių pokyčių. Tą akimirką, kai prisitvirtinsiu prie Kūrėjo, įgysiu visus jausmus ir protą, atskleisiu visų vykstančių pokyčių tikslą. Tai kam iš anksto juose kapstytis?
Todėl mūsų pasaulio mokslai išgyvena krizę, juk jie eina neteisinga kryptimi. Kam švaistome jėgas? Kad atrastume kažkokias daleles, kurių yra nesibaigianti daugybė? Ir kuo toliau vystomės, tuo labiau painiojamės.
Dabar atrasime kokią nors naują elementariąją dalelę, kurios trūko ir suprasime, kad ją galima suskaldyti dar į tūkstantį dalelių ir taip be galo. Tai tėra smalsumas, nors galiausiai bet kuri paieška − tai aukštesniosios pakopos, Kūrėjo paieška.
Tačiau jeigu norime eiti teisingu keliu, turime ieškoti visko to, kas vyksta priežasčių. O tai reiškia, jog reikia prasiveržti į aukštesniąją pakopą. Todėl niekada nesikoncentruoju į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje: aš privalau daryti tik tai, kas jungia mane su Kūrėju − per grupę, kokius nors materialius veiksmus, bet tik šia kryptimi.
O šio pasaulio plotmėje niekada neatskleisime nieko aukštesnio. Juk mūsų turimi tyrimo instrumentai tėra žemiškas, gyvūninis protas. Iš gyvūninio lygmens aukštumų tyrinėjame negyvąjį ir augalinį lygmenis.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Dvasinis mikroskopas

Kur mus nuves kolaideris?

Iš antros pamokos Maskvoje

Ankstesniaisiais laikais kabalistams buvo labai sunku, nes jie ėjo asmeniniu keliu. Net sakoma, kad iš tūkstančio atėjusių mokytis žmonių tik vienas išvysta Šviesą.
Bet mūsų laikais dėl teisingai suorganizuotos aplinkos galime judėti beveik be netekčių – kelyje neprarasdami draugų.
Tai priklauso tik nuo to, ar pajėgsime tarpusavyje sukurti mūsų bendrą, išorinį troškimą. Todėl visų svarbiausia – tai „visuomenės malda“: kai mes visi kartu mėginame sujungti visus savo troškimus į vieną norą ir taip sužadintume vientisos, užpildančios visą erdvę jėgos veikimą, kuri mus vienytų ir egzistuotų tarp mūsų.
Atskleisti šią esminę, pagrindinę Gamtos Jėgą reiškia atskleisti Kūrėją, nes ji yra pirminė, o mes – jos kūriniai.
Kaipgi pažadinti šios Jėgos veikimą, kad ji mus „pagimdytų“, ištrauktų iš mūsų pačių į išorę, kad mes tarsi iš motinos įsčių išeinantys kūdikiai imtume be savęs jausti ir tai, kas vyksta už mūsų? Mums reikia prišaukti šią Jėgą, kad gimtume. Ji privers įsitemti ir mus, ir viską aplinkui, idant „išstumtų“ mus į Šviesą.
Tam ir reikalinga „visuomenės malda“ − visi kartu turime įsisąmoninti šią būtinybę. Ir, žinoma, tada pamatysime, pajausime viską, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Visas priežastis, visus veiksmus – mums iš karto viskas taps aišku. Ir pamatysime, kad patys gimėme, pajautėme naują pasaulį, nebetapatiname savęs su kūnu, o egzistuojame vienybėje su viena vienintele užpildančia visą erdvę Jėga.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Malda prieš meldžiantis

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Klausimas: Kūrimo tikslas iš esmės man suprantamas. Neaišku, kodėl šito reikėjo Kūrėjui? Kam Jam reikalingas aš? Kodėl Jis tai padarė?
Atsakymas: Jis tai padarė dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji: nes Jo prigimtis − geras ir kuriantis gėrį, t. y., Jis suteikia mums begalinį pripildymą nepaisant laiko, judėjimo, erdvės ir visų apribojimų.
Antroji priežastis yra ta, kad šis pripildymas būtų tokio paties lygio kaip Kūrėjo, ir kad mes mėgautumės lygiai tokiu pat statusu, kokį turi Jis, ir kad būtume tokie, kaip Jis. Tačiau pasiekti tokią būseną turime patys, turime įgyti nepriklausomybę ir pakelti savo „aš“  iki Jo lygmens.
Mes vis dar nesuprantame, kaip galima pakilti iki tokio statuso, tačiau mes pasieksime tokį lygį, kai būsime lygūs su Kūrėju visur kur.
Gėrio jėga, meilės jėga, kuri ir yra Kūrėjas, įpareigoja Jį sukurti kūrinį ir atvesti jį į  tobulumą. Bet iš tikrųjų mes jau esame pasiekę šią tobulą būseną, Jis iš pat pradžių mus tokiais sukūrė.
Jis nesukūrė mūsų tokių apgailėtinų, kokie esame dabar, ir dabar mes tarsi turėtume sukurti save iš naujo. Ne, mums reikia tik atskleisti savo tikrąją padėtį. O Kūrėjo atžvilgiu mūsų būsena nuo pat pradžių tobula.
Tačiau jeigu neįgysime šio statuso savarankiškai, tai negalėsime patirti Begalybės pasaulio ir begalybės būsenos. Mes ir dabar galime jį pajausti, bet kadangi mūsų kelim nėra pakankamai išvystyti, tai vietoj jo jaučiame mūsų pasaulį.

Iš 2010 m. gruodžio 12 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunku būti Dievu

Remiantis faktais pateisinti Kūrėją

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Priartėti prie kitų – reiškia priartinti sau jų norus ir mintis, kad pajaustum jų norus lyg savo vaikų. Štai toks svarbus man turi tapti visas pasaulis, tarsi visi būtų mano giminės.
Vėliau vis labiau jaučiu šį „giminišką” ryšį, kol nepajaučiu, kad tai mano paties dalys ir net ne dalys – apskritai aš pats! Tai vien psichologinė problema.
Artėdamas prie jų jaučiu jėgą, kuri užpildo erdvę tarp mūsų – ten atsiveria Kūrėjas. Kuo daugiau man rūpės kiekvienas žmogus pasaulyje – tuo artimesnis tapsiu Kūrėjui ir tuo daugiau turėsiu galimybių Jį atskleisti.
O jeigu aš atstumiu kitus ir galimybę priartėti prie jų, apsupdamas save egoistiniais interesais, tai šitaip uždarau nuo savęs ir nuo kitų Kūrėją, gerovę ir gėrį, sukeldamas blogį ir kančias pasaulyje.
Jei nepradėsime naudoti kabalos mokslo, tai žmonija ims tolti tarpusavyje: ir žmonės, ir ištisos šalys. Tada virš mūsų susitelks daug didesnė nei dabar tamsa.
Kūrėjas vis labiau tols nuo mūsų, ir kai Jis kildamas pasieks kritinę ribą, tada ir prasidės pasaulinis karas. Viskas priklauso tik nuo šios Aukščiausios jėgos priartėjimo ar nutolimo: taip ji sukelia visus sprogimus, katastrofas, epidemijas, karus – pasaulinius taip pat.
Kol kas esame tiesiog „tremtyje” (praradę Kūrėjo pojūtį). Jis gana arti mūsų ir tyčia dar labiau artinasi, idant atvertų mums globalų pasaulio ryšį. Kol nevėlu turime suprasti, esą atsakingi už tai, kad skleistume šias žinias visiems. Ir čia viskas priklauso nuo mūsų noro.

Iš 2011m. sausio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Tai ne šiaip sau žaidimas

Apie meilę ir neapykantą