Jeigu šiame pasaulyje visąlaik derinuosi prie tų standartų, kuriuos man įteigia visuomenė, įkalbėdama mane kažką nusipirkti arba padaryti, tai dvasiniame pasaulyje turime imti pavyzdį iš Kūrėjo.
Tačiau problema ta, kad jeigu Jis atsiskleistų, mes visiškai patektume Jo įtakon ir priklausytume nuo Jo milijardus kartų labiau negu šiandien priklausome nuo aplinkos.
Mes virstume visiškais vergais, tiesiog kaip negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų gyvybės formos, kurios vykdo gamtos įsakymus ir tiksliai vadovaujasi savo instinktais. Ir tuomet net nepajaustume gyveną kažkokį savarankišką gyvenimą.
Tačiau Kūrėjas, ši bendra kūrinio prigimties jėga, nori, kad taptume nepriklausomi ir lygūs su Juo, ir kad nebūtume robotais, kurie vykdo Jo įsakymus. Nebūtų prasmės kurti tokį kūrinį, kuris automatiškai vykdytų visus savo prigimties paliepimus ir jau iš anksto yra žinoma viskas, kas išeis.
Kūrėjas sumanė sukurti žmogų laisvą, kad jis pats pasirinktų pakilti į Kūrėjo lygmenį – pažintų savo Kūrėją ir panorėtų tapti toks kaip Jis! Kaip kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nori, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra, taip ir Kūrėjas nori, kad susipažintume su Juo, pažintume ir pamatytume, kad Jo būsena, savybė, jėga – tai tobuliausia iš to, kas gali būti.
Ir todėl Jis negali mums atsiskleisti, kad nevirstume Jo vergais ir kad nepradėtume automatiškai paklusti Jo įsakymams. Jis įdeda mumyse norą vystytis ir siekti Jo, bet slepia save. Bet tokiu atveju kaip mums tapti panašiems į Jį?
Ir Jis sumąsto paprastą sprendimą. Jis sukuria kūrinį, kuris vadinasi Adam, žmogumi – tai dvasinė jėga, savybė, panaši į Jį ir sudaužo šį kūrinį į milijardus dalių! Ir dabar kūrinys turi pats, vietoj Kūrėjo, tarsi iš lego detalių surinkti sau tokią aplinką − tokią, kokiu ji įsivaizduoja Kūrėją, kokiu Jį pažins.
Žmogus eina pirmyn ir pats kuria sau aplinką, kuri veiktų jį į priešingą pusę ir vystytų jį. Išeina, kad mes patys kuriame Kūrėją, todėl Jis taip ir vadinamas „Bo-re“ – „ateik ir pamatyk!“ Mes kuriame savo aplinką – ir taip kuriame patys save.
Aš negaliu sukurti savęs paties, paveikti savęs. Aš esu jau paruoštas savo aplinkos produktas. Tačiau tai, kad visą laiką kuriu sau aplinką, apvalkalą, kuris veiks mane – aš netiesiogiai veikiu save patį. Pasirodo, kad kuriu auklėjimo sistemą sau pačiam.
Ir tada aš lyg atskirtas nuo Kūrėjo ir kuriu save laisvai tuo, kad sukuriu sau aplinką pagal tas vertybes, kurias noriu sau įteigti. Aš pats negaliu savęs pakeisti, tačiau galiu dirbtinai kurti visuomenę, kad ji įteigtų man tas vertybes, su kuriomis dabar nesutinku. Ši visuomenė įtikins mane, kad verta siekti davimo savybės!
Kadangi pats sukūriau tokią aplinką – tai tarsi sukūriau pats save. Kitaip tariant, visą laiką dėlioju savo viduje Kūrėjo atvaizdą ir taip einu pirmyn. Kol kas visos šios trys formos: aš, aplinka ir Kūrėjas tiek suartėjame vienas su kitu, jog tampame kaip viena visuma.
Tai iš tikrųjų laisvas vystymasis, juk aš pats viską darau, visą laiką galvoju ir sprendžiu, kaip eiti į priekį. Aš tyrinėju tą pasaulį, kuris dabar atsiskleidžia prieš mane ir tikrinu save, kaip teisingiau tobulėti.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus?

Kelias iš vergijos į laisvę

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Klausimas: Kongreso metu mums labai lengva vienytis, nes tai atrodo labai natūralu: anuliuoti save, „pamesti galvą“, stengtis susijungti su kitais, įsijungti į juos.
Bet taip elgtis savo grupėje, grįžus iš kongreso, labai sunku. Kyla daugybė problemų, ir labai sunku pajausti vidinę grupės esmę, viskas staiga dingsta. Kaip tai įveikti?
Atsakymas: Siūlau atlikti pratimą: ateikime į grupę, susėskime ratu, pažiūrėkime vienas į kitą ir pagalvokime − „Ką su mumis daro Kūrėjas?“. Mes norime susivienyti, dirbame grupėje, atidarėme kabalos centrą, susirinkome kartu, paruošėme vietą mūsų susitikimams – ir niekas nenori ten eiti…
Pažiūrėkite, ką Jis daro! Juk ne mes dėl to kalti, mes neturime valios laisvės. Pažiūrėkite, kaip Jis mus žadina! Kam? Kam Jam to reikia? Ką jis iš to laimi?
Jūs neinate pirmyn tik todėl, kad pamirštate apie dar vieną tarp jūsų esantį narį − apie aukščiausią jėgą, Kūrėją, kuris viską ruošia ir organizuoja.
Įtraukite Jį vidun! Pradėkite bendradarbiauti su Juo! Ir tada jums bus aišku, ką jus turite daryti, kaip vystyti ryšį tarp jūsų ir su Juo. Įtraukite Jį į grupės sąrašą. Aš tai sakau visiškai rimtai, juk Jis yra tarp jūsų. Pradėkite rengti būtent tokius draugų susibūrimus, tokius jūsų santykių aptarimus – ir tada viskas paaiškės.

Iš 2011. vasario 24 d. 1-osios kongreso „Mecukei Dargot“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Ką ir kodėl teisti

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Norėdami pažinti Kūrėją turime pasikeisti, juk pažįstame Jį naujuose suvokimo kelim/savybėse, naujuose noruose. Žinoma, patys šie norai – nenauji, bet jie naujai mumyse susijungia.
Mes turime norą mėgautis ir norą duoti. Norėdami atskleisti Kūrėją, turime savyje sukurti tokį ryšį tarp šių norų, kad galėtume Jį pažinti.
Kūrėjas atsiskleidžia 125 formomis, sekančiomis viena po kitos, kai Jis atsiskleidžia mums vis arčiau, vis aiškiau. Kildami šiomis 125 pakopos galime vis geriau Jį matyti bei jausti.
Kaip atskleidžiame Kūrėją? Vos tik tarp savo noro mėgautis ir noro duoti sukuriame tokį ryšį, kad noras duoti viešpatautų virš noro mėgautis suteikdamas jam panašią į Kūrėjo formą pirmoje pakopoje, tai iš karto per šiuos norus, per jų susijungimą matome Kūrėją.
Kitaip tariant, tarp noro mėgautis ir noro duoti turiu savyje sukurti bendrą savybę, kad ji būtų lygi, panaši į Kūrėjo savybę pirmojoje, pačioje mažiausioje Jo atskleidimo pakopoje. Tada Jį pamatysiu, suprasiu ir pajausiu.
Mūsų pasaulyje irgi egzistuoja įvairių reiškinių ir norėdamas juos suvokti turiu tapti protingesnis, įgyti papildomą jautimą, dar kažko išmokti ir tada pradėsiu jausti, kas ir kaip vyksta bei koks tai reiškinys.
Taip pat yra ir kabalos moksle. Kad noras mėgautis ir noras duoti teisingai derėtų ir tarpusavyje prasiskverbtų kiekviename iš mūsų pirmoje, o vėliau visose 125 pakopose, man reikalinga Šviesa, kuri atliktų manyje šį pasikeitimą. Pats jo negaliu atlikti, juk būdamas žemiausioje pakopoje, visiškai neįsivaizduoju, koks turiu tapti kitoje pakopoje, tarytum kūdikis, nežinantis, kaip turėtų atrodyti po metų.
Todėl mums duotas mokymasis. Turime sėdėti ir mokytis iš pirminių šaltinių, o stipriausias pirminis šaltinis Šviesai pritraukti – tai knyga Zohar. Kai kartu studijuojame šią knygą, ir kiekvienas tuo metu galvoja, kaip jis susijungs su kitais, juk tarpusavyje jungdamiesi sukuriame Kūrėjo formą, teisingą noro mėgautis ir noro duoti tarpusavio derinį (kad noras duoti valdytų norą mėgautis suteikdamas jam teisingą formą), − tai vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Jeigu pamokos metu noriu, kad taip įvyktų, šito pakanka, ir nėra didesnio priesako, ir nėra nieko svarbiau. Tada aš pritraukiu Šviesą, kad ji teisingai sutvarkytų man šiuos norus. Ir Šviesa tai daro. Man nieko daugiau nereikia žinoti. Taip mažas vaikas nori vystytis, todėl bėgioja, žaidžia, daro viską. Taip ir aš, kaip vaikas, darau viską, kad tik ateitų Šviesa ir grąžintų mane į šaltinį, pas Kūrėją.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Klausimas: Kas yra ekranas (masach)?
Atsakymas: Ekranas – yra tai, kas suderina Šviesą ir norą. Juk mes paklūstame savybių atitikimo dėsniui, šį atitikimą tarp kūrinio ir Kūrėjo būtina pasiekti.
Kūrėjo pusėje lieka Jo įprastos savybės, o kūrinio pusėje –  iš Kūrėjo gauti išoriniai davimo ketinimai, gaubiantys jo prigimtinį norą gauti.
Dėl šių savybių abu jie turi tapti panašūs, identiški. Žmogus turi gauti Kūrėjo formą, todėl vadinamas žmogumi (Adomu, kuris reiškia „panašus“ į Kūrėją).
Informacinis būsimos būsenos (rešimo) genas jungia porą: Šviesą ir norą – tai kažkokios dar neįgyvendintos dvasinės būsenos vaizdas. Jis reikalingas, kad  paverstum jį tikrąja būsena.
Tarkime, yra restoranas ir alkanas žmogus. Turime atvesti šį alkaną žmogų (save patį) į restoraną, sumokėti pinigus, gauti maistą – tada galima numalšinti alkį. Kitaip tariant, reikia tam tikrų veiksmų: pastangų, atlyginimo, pripildymo gavimo.
Sąlygos, siejančios badą ir pripildymą, ir yra „rešimo“. Visas kitas mano darbas jį įgyvendinant vadinasi „ekranu“.
Ekranas – yra tai, kas daroma iš potencialaus rešimo – reali dvasinė būsena. Rešimo – tai tarsi pradiniai duomenys kompiuteryje, užrašyti kažkur mano diske. Kai spusteliu mygtuką ir gaunu jį ekrane kaip vaizdą – tai jau įgyvendinimas.

Iš 2011 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kas yra tas ekranas?

Persikelti į savo artimąjį

Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?

Klausimas: Gyvenime būna taip, kad kažkas įžeidžia mane, ir aš jaučiuosi labai užgautas ir pažemintas. Kaip tiksliai analizuoti tokią situaciją?
Atsakymas: Iš dabartinės būsenos negalime apibrėžti teisingo santykio su tikrove. Mes pasiklydę pusiaukelėje tarp dangaus ir žemės. Dar neatskleidžiau Kūrėjo, bet jau ir nesu visiškoje paslėptyje. Įvairiausius išvedžiojimus: citatas, pasisakymus, žinių nuotrupas, priimu kaip atskleidimą, tačiau yra ne taip. Viskas manyje susijaukė.
Todėl „Pratarmėje į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad šiuo metu žmogus turi maksimaliai spartinti savo vystymąsi. Juk kalbama apie didelių nesusipratimų laikotarpį, kai aš negaliu suprasti tiesos, bet jau nebesutinku su melu. Mane tiesiog mėto iš vienos pusės į kitą.
Viena vertus, nėra nieko, išskyrus Kūrėją. Aš stoviu priešais Jį. Kaip turėčiau žiūrėti į realybę, jeigu aplinkui mane vien tik Jis? O kur aš pats? Jeigu Jis aprėkė mane, ar aš atsakydamas irgi turėčiau Jį aprėkti? Bet juk tai Kūrėjas. Vadinasi, reikia visąlaik tramdytis? Reikšti visišką nuolankumą net mirties akivaizdoje? Yra ir tokių nuomonių.
Iš tiesų, panašiais atvejais negalime duoti daug patarimų. Juk žmogus kas sekundę keičiasi.
Todėl kabalistai nurodo mums tam tikrą veiksmų seką, sąlygojamą paslėpties. Kodėl jie duoda šiuos patarimus?  Nes mes esame veikiami dviejų jėgų. Kūrėjas nesukūrė paprastos būsenos, kai aš stoviu priešais Jį ir niekur nenukrypdamas Jį atskleidžiu. Kas toks „aš“? Aš – tai išsiskaidymo, išsiskyrimo su Kūrėju jėgos. Be to, šios jėgos man atsiskleidžia kaip aš pats ir kaip tai, kas ne manyje, bet ne kaip Kūrėjas. Kūrėjas man – tai idealas, nematomas ir nejaučiamas.
Atskyrimo jėgos slepia Jį nuo manęs, o aš turiu jas sujungti į vieną visumą. Šios jėgos atskiria, nutolina mane nuo Kūrėjo, užkloja Jį. Jos išsiskiria į du pasaulius: vidinį ir išorinį. Iš esmės, jų prigimtis ta pati: išskyrimas, egoistinis noras, bet man jos reiškiasi dvejopai, priešingai.
Taigi aš turiu jas sujungti tarpusavyje ir jose atpažinti būtent išskyrimą. Stebėdamas veiksmą, mintį, norą − bet ką, kas tik yra aplink, aš sujungiu ir vidų, ir išorę tik tam, kad pasiekčiau vienybę. Tokiu atveju, jeigu gebu šitai atlikti, aš neklystu.
Čia taikytinas tik vienas principas: „Žmogus sprendžia pagal tai, ką mato“. Aš nesistengiu išaugti iki to Vienintelio, kuris nuo manęs paslėptas. Bet kai tik sujungiu visas jėgas – savąsias ir svetimas – į vieną visumą, savo viduje randu vieningą Kūrėją.

Iš  2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Klausimas: Jeigu pasaulis – integralus, globalus ir yra valdomas Kūrėjo per į šį pasaulį prasiskverbiantį aukščiausią sumanymą, tai kodėl mes negalime egzistuoti tiesiog atitikdami šiuos dėsnius ir harmoningai?
Atsakymas: Reikalas tas, kad mes „esame paslėptyje“ – nejaučiame tikrų ryšių tarpusavyje. Tas netikras paveikslas su iškreiptais ryšiais tarp žmonių, kurį mes dabar jaučiame, vadinasi „mūsų pasaulis“. Kai tiktai mes atskleisime tikrąjį ryšio tarp mūsų vaizdą, mes pasijusime tarsi naujame pasaulyje. Tai bus globalus, dvasinis pasaulis, nepriklausomas nuo mūsų fizinių kūnų, kuriame nėra gimimo ir mirties, – juk mes nesame pririšti prie kūnų. Kiekvienas iš mūsų jaus save ne kaip didelės sistemos mažytę dalelytę, o jaus visą šitą milžinišką sistemą. Ir todėl kiekvienas jaus save amžinybėje. Mes pajusime tą jėgą, kuri mus sieja tarpusavyje – ji vadinasi „Kūrėjas“. Kūrėjas (Bore) sudarytas iš žodžių (bo-re), kurie reiškia, kad reikia ateiti ir pamatyti!
Žmogus egzistuoja savo fiziniame, gyvūniniame kūne, o aukščiau šito gyvūninio lygmens jis turi dar papildomą aukščiausią sąmonės, minčių, norų, supratimo, žinių lygmenį. Šią pakopą mums ir reikia pasiekti. Be pačios sistemos mes dar atskleidžiame bendrą gyvybinę jėgą, kuri ją stumia. Kaip ir žmoguje, kuriame be biologinio kūno yra ir žmogiška asmenybė. Ir tą patį mes atskleidžiame bendros sistemos viduje: papildoma jėga, kuri ją atgaivina – ji ir vadinasi Kūrėjas. Ir kai mes Jį atskleidžiame, tai tampame tokie patys kaip Jis.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Klausimas: Kas yra Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas — tai Aukščiausioji jėga, valdanti ir kontroliuojanti visos sistemos veiklą. Mes atskleidžiame Jį tiek, kiek tampame panašūs į šią sistemą, t. y. irgi integralūs. Taip mes susijungiame su Kūrėju, su bendra valdančiaja jėga, ir tampame tokie pat amžini ir tobuli kaip Jis. Tai pakopa, kurią anksčiau ar vėliau turi pasiekti kiekvienas žmogus. Kiekvienas privalės suvokti šią bendrą sistemą ir pasiekti Kūrėją.
Klausimas: Ar dvasiniame pasaulyje egzistuoja angelai?
Atsakymas: Angelai — tai jėgos. Angelas (malach) kilęs iš žodžio Malchut (karalystė), jėga.
Klausimas: Ką reiškia sfiros?
Atsakymas: Sfiros — tai savybių, kurias turi kiekviena siela, bet skirtingomis kombinacijomis, apibūdinimas.
Klausimas: Kas yra „ištaisymas“?
Atsakymas: Ištaisymas — tai mūsų matymo, suvokimo korekcija, dėl kurios pradedame matyti tikrąsias pasaulio sąsajas. Juk gamta — globali ir integrali, ji nesiskaido į atskiras dalis, kaip kad mes įprastai ją daliname, sukūrę biologiją, zoologiją, botaniką, geografiją ir kt. Gamta jungia viską, tai — bendras paveikslas. Ir išsitaisymas yra tai, kad aš pradedu matyti visumą, sujungtą į vieną paveikslą — ir pats esu jos viduje kartu su visais. Todėl mūsų laikais populiari holistinė medicina (tinkama visam organizmui, ir visam pasauliui — kaip vieningai visumai).
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Mūsų siela — tai ta amžinos sistemos dalis, kurios mes siekiame. Mes jungiamės į šią sistemą 125-iomis pakopomis, kol nesusiliejame su visa sistema bendrai. Kiekvienas privalo pakilti ant kiekvienos iš 125 pakopų. Mums liko daugiausia 230 metų tam, kad užbaigtume savo išsitaisymą, atvertume globalų, integralų pasaulį ir visiškai į jį įsijungtume — kol sueis 6 000 metų. Tačiau mes galime tai padaryti anksčiau.
Klausimas: Ką reiškia „sielų ciklai“?
Atsakymas: Iki galo neištaisęs savo įsijungimo į bendrą, globalią sistemą, žmogus turi vėl ir vėl persikūnyti, kad tęstų išsitaisymą, kol bus įjungtas į bendrą sistemą kaip jos dalis, ir kiekvienas iš mūsų tarsi išplis, išsilies visoje sistemoje. O kol neištaisysime savęs — vis grįšime atsinaujinti į šį pasaulį.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Kūrėjas?

Klausimai apie sielą

Taisydamas save – taisai pasaulį