Būtent tokiam žmogui, kuris pagal savo sielos šaknį, nori atskleisti vieną, bendrą, aukštesniąją, veikiančią tikrovėje jėgą „padeda“ ir siunčia kliūtis.
Kūrėjas visąlaik atskleidžia jame naujus norus, traukiančius jį į skirtingas puses. Žmogus pamiršta, kad nėra nieko, išskyrus Kūrėją, vėl susipainioja ir negali savyje sudėlioti pavidalo tos vienos aukštesniosios jėgos, į kurią turėtų kreiptis.
Visi šie sunkumai – tai pagalba iš aukščiau siekiančiam atskleisti Kūrėją žmogui ir ji siunčiama būtent kaip kliūtys.
Žmogui atrodo, neva kitiems pavyksta likti tame viename paveiksle, viename pojūtyje, kad „be Kūrėjo nėra nieko“, o jam jis nuolat dingsta, pinasi. Kitiems lengva taip sakyti ir tik jam sunku, jis vis stumiasi lyg per rūką ir nesupranta, kas veikia: jis pats, Kūrėjas, ar jie kartu, nesupranta, kokį santykį su Juo užmegzti – niekas neaišku.
Jam atrodo neteisinga, kad iš Kūrėjo gauna tik kliūtis, o ne pagalbą. Argi taip turėtų elgtis geras ir mylintis Kūrėjas? Kodėl gi jis toks klastingas ir rengia žmogui tokias problemas gyvenime, kad šis nesupranta, kaip iš jų išsivaduoti.
Jam atrodo, kad net pats žiauriausias žmogus negalėtų taip pasielgti. Juk iš kur visi žiaurumai pasaulyje, jeigu ne iš tos pačios aukščiausios jėgos? Visi baisiausi ir siaubingiausi dalykai ateina tik iš vienos jėgos ir dar reikia manyti, kad ši jėga gera, pilna begalinės meilės, kurianti tik gėrį?
Pažiūrėję į pasaulį to nepasakysime. Tik įsitikiname, kaip lengvai mus galima supainioti ir priversti suabejoti vienintele aukštesniąja jėga, kai matome prieš save pasaulį kupiną skausmo, problemų, prievartos, teroro ir neapykantos.
Argi tai sukelia ne ta pati aukštesnioji jėga? Žinoma, juk nėra nieko, išskyrus Jį, ir mes patys nieko nedarome. Savo akimis matau, kad pasaulyje valdo blogio, o ne gėrio jėga. Ir kad ir kiek stengčiausi išlaikyti mintį, kad nėra nieko išskyrus gerą Kūrėją, balansuoju ant adatos smaigalio ir tuoj tuoj nukrisiu. Juk iš visų pusių gaunu įrodymus, kad yra priešingai, ir jie man atrodo patys tikriausi.
Juk negaliu užmerkęs akis nematyti to, kas vyksta, ir apgaudinėti savęs. Matau, kad tiesiog privalau atskleisti Kūrėją! Ir tada manyje kyla tikrasis reikalavimas. Nesutinku Jo laikyti blogio jėga! Tačiau, kad pajausčiau Jį kaip gėrio jėgą, man būtina Jo pagalba.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Šis darbas žmogui!

Pro visas dekoracijas – Režisieriaus link

Knygos „Šamati“ pirmasis straipsnis: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią.
O tai, kad žmogus mato pasaulyje daiktus ir jėgas, neigiančias Aukščiausios jėgos egzistavimą, priežastis yra ta, kad toks Kūrėjo noras. Tai – ištaisymo metodas, vadinamas „kairė ranka atstumia, o dešinė priartina“ ir tai, kad kairė ranka atstumia, įeina į išsitaisymo rėmus.
Žmogaus gyvenimą galima padalyti į dvi dalis: laiką, kai jis tikras, kad jam viskas ateina iš Kūrėjo, iš vienos jėgos, iš Gamtos, ir į laiką, kai jis nėra tuo tikras, užmiršta, klysta, abejoja, kad tai atėjo iš Kūrėjo, iš vienintelės jėgos valdančios visą kūriniją.
Žmogui tyčia duodamos tokios mintys ir pojūčiai, kad jis pats papildytų savo santykį su Kūrėju. Kūrėjas tyčia supainioja žmogų tartum būtų dar kažkokių kitų jėgų, arba slepia Save, suteikdamas galimybę patiems įsitikinti, kad esame visiškoje Kūrėjo, o ne ko nors kito valdžioje.
Todėl Kūrėjas siunčia mums visokiausias abejones, įveda į tirštą rūką, nežinomybę ir tamsą. Tačiau iš pačių sunkiausių būsenų, iš pačios giliausios paslėpties ir nežinomybės reikia padaryti vienintelę išvadą ir nuspręsti, jog esame vienintelės pasaulyje egzistuojančios aukščiausios jėgos valdžioje ir tik su ja turime ryšį.
Nepaisydamas visos painiavos, minčių ir norų sumaišties, draskančios mane į skirtingas puses, turiu surinkti jas visas į vieną vietą, aplink vienintelį šaltinį, vienintelę priežastį, ir suprasti, kodėl taip galvoju ir jaučiu!
Visą savo „Aš“, savąją pasaulėjautą turiu susieti su vienintele jėga, iš kurios man ateina pojūtis, kad gyvenu, egzistuoju. Visa tikrovė tokia atrodė todėl, kad toks yra aukštesnysis noras − aukštesnioji jėga panorėjo, kad Ją pajausčiau būtent taip. Mano pojūčiai visiškai priklauso nuo Jos.
Tai vadinama „eiti Kūrėjo keliu“, t. y. visą laiką laikytis už Jo, įsivaizduojant, kad nėra nieko kito, išskyrus Jį. Viena jėga valdo mane ir visą tikrovę.
Žmonija nūnai pradeda tai jausti, atskleisti, priprasti prie šios minties. Pradedame suprasti, kad pasaulis – tai globali ir integrali sistema. Palengva suprantame, kad egzistuoja tik viena aukštesnioji jėga, kurios lauke esame ir nesvarbu kaip ją pavadinsime: Gamta, Dievu ar Kūrėju.
Tačiau ši jėga nuolat mus painioja, siunčia kliūtis ir trukdžius, išmuša iš šio kelio, pažadindama mumyse visokiausias neva „mūsų“ mintis ir norus, neigiančius aukštesniąją vienybę. Keletą akimirkų įstengiame išlaikyti mintį ir netgi pojūtį, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, tik ši viena aukščiausioji jėga, bendra gamtos jėga, sukūrusi viską ir valdanti viską pagal savo programą, tikslą, norą.
Tačiau jau kitą akimirką šis jausmas dingsta, o mes to net nepastebime. Po kurio laiko randame save su visai kitomis mintimis ir norais. Taip žmogų veikia aplinka, per kurią Kūrėjas mus painioja, versdamas mus pačius ieškoti, kaip sustiprinti save, kad jokios kliūtys negalėtų išmušti iš kelio ir mes visais savo norais įsikibtume už Jo.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pats save auklėjau

Klausimas: Kabala moko, kad Kūrėjas geras ir kuria tik gėrį, bet kaip tai suderinti su gyvenimu, kuris pilnas visokių problemų ir skausmo?
Atsakymas: Kūrėjas geras ir kuria gėrį, bet iki šito dar reikia prieiti savybėmis supanašėjus su Juo. Bet jeigu aš blogas, nepaklusnus vaikas, ir nenoriu klausyti to, ką man sako mama, tai ji iš pradžių rėkia, o po to baudžia mane. O aš sakau, jog mama pikta, kaip paprastai galvoja nubaustas vaikas.
Jos rėkimai ir smūgiai buvo tikslingi, juk ji norėjo, kad elgčiausi gerai. Ir kaip man pamatyti, jog visa tai, kas su manimi vyksta, yra grįsta geru santykiu mano atžvilgiu, net jeigu aš tarsi vaikas suprantu jį kaip blogą?
Kaip man suprasti, jog būtent ten, kur jaučiuosi blogai, man reikia atitaisyti save bei savo požiūrį į gamtą, žmoniją, grupę – ištaisyti savo ego, kad pajausčiau, jog tai buvo gėris.
Tas, kuris stengiasi tai padaryti kaip galėdamas greičiau ir yra pasiruošęs lokalizuoti savyje šią reikalaujančią taisymo vietą, pradeda matyti, jog pasaulis iš tikro padarytas gerai ir Kūrėjas yra geras.
Toje pačioje vietoje, kurioje dabar matome šį pasaulį, pradedame jausti atsiskleidžiančias gamtos jėgas, kurios viską persmelkia kiaurai ir jungia visas kūrinijos dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Staiga pamatome, jog tai ne šis pasaulis, o dvasinis! Mes pradedame atskleisti jame vis daugiau jėgų – amžinų jėgų, kurių valdomi gyvename.
Ir tada šis pasaulis tarytum išnyksta – jis tampa visiškai skaidrus. Juk jis ir dabar „virtualus“ ir visas yra mano smegenyse, ir tik man atrodo, tarytum jį matyčiau išorėje. Šitaip taisome savo suvokimą.
Išeina, kad visos problemos ir nemalonumai – tai tavo gedimo indikacija, tiesiai nurodanti į sugadintą vietą ir sakanti: „Štai čia ištaisyk! Ir štai dar čia!“ Ir jei greitai tai atliksi, neabejotinai ištaisysi netobulumą.
O jeigu nežinai, į ką kreiptis, tai visados orientuokis į grupę. Jeigu užmezgi ryšį su jais ir esi pasiruošęs jiems duoti tai, ko reikia, kad jūs susijungtumėte, ir esi pasirengęs priimti jų įtaką, − tai niekada neapsiriksi.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongeso NOI! pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Sudužę akiniai

Klausimas: Pasakyta, kad reikia pamilti artimą kaip save patį. Turima omenyje, kad turiu mylėti visus žmones įprastame gyvenime ir elgtis su jais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi?
Atsakymas: „Pamilk artimą kaip save“ − tai bendras kūrinijos dėsnis iš Kūrėjo pusės, pas kurį galų gale turime ateiti. Iš visos širdies ir su visu noru turime pasiekti meilę.
Neįmanoma priversti pamilti. Jeigu tu myli ką nors, tai myli, o jei nemyli – nieko nepadarysi. Galima, žinoma, išauginti meilę, išvystyti, bet vis dėlto tai jausmai.
Todėl nekalbame apie tai, kad iš karto turi pamilti visą žmoniją kaip patį save. Tai neįmanoma. Jeigu sakai, kad visus myli, tai tas pats, kas sakyti, kad nemyli nieko.
Bet žmogų, kuris per ankstesnių gyvenimų ciklus jau pakankamai subrendo, kad pradėtų dvasinį kelią, atveda į grupę. Ir toje grupėje jam duodama galimybė realizuoti šią meilės artimui kaip pačiam sau sąlygą.
Viso pasaulio mastu tai neįmanoma, bet mažoje grupėje, galima pasiekti tokio santykio, kad tu su draugais elgtumeisi taip, kaip galvoji, kad elgiesi su Kūrėju. Ir patikrink, ar neapgaudinėji savęs. Jeigu prieš tave būtų Kūrėjas ir tu Jį mylėtum labiau negu draugus, tai reiškia, kad dar nesi teisingame kelyje.
Israel (žmogus, nukreiptas tiesiai į Kūrėją), grąžinanti į šaltinį Šviesa ir Kūrėjas turi būti vienoje taikinio linijoje, kad nebūtų jokio nukrypimo.
Negaliu iš vienos pusės priešais save pastatyti Kūrėjo, o iš kitos pusės − aplinkos, ir stipriai siekti Jo, o draugų visai nedaug.
Reikia suprasti, kad Kūrėjas ir grupė – tai vienas ir tas pats. Tarsi tu nusitaikai iš šautuvo, ir tavo akis, taikinys ir tikslas turi sutapti vienoje linijoje.
Bet tu nematai tikslo, juk Kūrėjas slepiasi. Kai tu veržiesi į grupę, tai galu gale atrandi, kad Jis atsiskleidžia joje.

2011 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Persikelti į savo artimąjį

Materialistinė meilės psichologija

Gamta – tai absoliutus gėris ir dėl to viską reikia vertinti pagal galutinę būseną, į kurią ji mus veda. Apskritai „gamta“ ir „Kūrėjas“ yra vienas ir tas pats.
Kodėl gi ji taip sukūrė, kad vystydamiesi turime patirti šitiek nemalonių, problemiškų, bjaurių būsenų kelyje į gerą finalą?
Atsakymas paprastas: gėris kaip toks neegzistuoja. Mes atskleidžiame jį tik lygindami su blogiu. Nėra gėrio be blogio, ir todėl turime vėl iš naujo išryškinti trūkumus ir ieškoti, kaip juos atitaisyti. Tik tokiu būdu įgyjame jausmo gilumą. Kontrastas tarp gėrio ir blogio dovanoja mums supratimą ir praeidami virtinę būsenų sukaupiame patirtį, kaip iš blogio pereiti į gėrį.
Šitaip pamažu eidami pirmyn, surenkame savyje visą blogį, o virš jo – visą gėrį, ir tuomet įsisąmoniname skirtumą tarp jų, bedugnę tarp begalybės su minuso ženklu ir begalybės su pliuso ženklu. Visa tai sutelpa, absorbuojasi mumyse ir tampa mūsų indu, talpa.
Gėris ir blogis, pliusas ir minusas negali mums egzistuoti atskirai. Nėra Kūrėjo be kūrinio. Mes kalbame apie Šviesą tik indo atžvilgiu, kuri jau yra jo viduje. Mes netiriame Kūrėjo be kūrinio, kurį Jis sukūrė.
Negalime pasakyti, ar buvo kažkas anksčiau, nes čia išnyksta pati laiko sąvoka, pats suvokimo pagrindas. Nėra kam ir apie ką kalbėti. Viskas suvokiama tik kūrinyje ir nors jis antrinis Šviesos atžvilgiu, bet tik kalbant apie priežastis ir pasekmes.
Ari rašo: „Iki kūrimo pradžios paprasta Aukščiausioji Šviesa užpildė visą realybę“. Kitaip tariant, Šviesa jau užpildo tikrovę, egzistuoja joje ir leidžiasi suvokiama, pajaučiama. Suvokęs šią realybę kabalistas pasakoja mums apie ją. Mes niekada negalime kalbėti apie tai, ko patys nesuvokėme savo induose.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal temą „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužę akiniai

Ir kančios pavirs malonumais…

Beveik gerai – tai blogai

Klausimas: Norint pradėti siekti kitos būsenos, reikia ją įsivaizduoti. Bet kaip tai padaryti? Kaip pasiekti, kad mano fantazija skirtųsi nuo realybės tik tuo, jog dar nėra įgyvendinta?
Atsakymas: Pasakyta, jog turime supanašėti su Kūrėju savybėmis. Kūrimo priežastis, jo procesas, programa ir tikslas apibūdinami vienu žodžiu: susiliejimas. Jį turime pasiekti, norime to ar ne. Niekas šito mūsų neklausia, čia nėra pasirinkimo.
Pasirinkimas – tik įgyvendinant, kai pats prieini teisingą norą, nukreiptą į iš anksto nubrėžtą tikslą. Ir tai natūralu: argi galima iš kūrinio reikalauti, kad jis sugalvotų ką nors savo? Ne. Mums iš pat pradžių nustatytos ribos, kuriose ir veikiame.
Taigi, kūrimo tikslas – pasiekti Kūrėjo pakopą, kitais žodžiais tariant, tapti žmogumi (Adam), panašiu į Kūrėją. Bet iš pradžių mes turime šito panorėti. Nes kitaip mes – tai ne mes, ir kūrinio nėra.
Kūrėjas sukūrė ypatingą kūrinį – „žmogų“, turintį visiškai neteisingą norą. Tačiau jam suteiktos visos reikalingos priemonės, visos vidinės ir išorinės sąlygos, kad galėtų nustatyti teisingą norą, jį išauginti, suformuoti, sulipdyti, apibrėžti viduje, suteikdamas jam teisingą formą. Šis noras nukreiptas į galutinę būseną, į galutinį užpildymą, į aukščiausią statusą – o kitaip sakant, į Kūrėją.
„Kūrėjas“ – tai davimo ir meilės savybė, o žmogus nuo pat pradžių visiškai Jam priešingas, nes gauna ir yra savimyla. Tačiau žmogui duota galimybė virš savęs suformuoti meilę artimui. Padedami aplinkos formuojame teisingą požiūrį, siekiame meilės, reikalaujame taisančios jėgos ir įgyjame davimo artimui jėgą.
Iš pradžių įgyvendiname principą: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, − taip žmogus tampa neutralus, pakyla virš egoizmo ir įgyja Binos, davimo savybę. O po to šią savybę realizuojame gavimo noru – mėgaujamės duodami, dirbame su artimo noru, kad jį užpildytume. Užuot išnaudojęs artimą, išnaudoju save jo malonumui – ir tai visiškai priešinga tam, ką įsivaizdavau anksčiau.
Taip mes ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2011 m.gegužės 6 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besiplečianti Begalybė

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Panorėkite – ir išgirsite!

Klausimas: Ko būtent mums reikia paprašyti per ateinančius kongresus norint atskleisti Kūrėją?
Atsakymas: Kūrėjo atskleidimas – tai davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia tarp žmonių. O šioje savybėje atsiskleidžia jos pirminis šaltinis – ta Aukščiausioji jėga, kuri mus sukūrė, ir šią Aukščiausiąją jėgą jaučiame savyje.
Todėl Kūrėjas vadinamas „Bore“. „Bo u re“ – „ateik ir pamatyk“, atskleisk. Savyje, savo ištaisytose savybėse jį atskleidi. Tavo savybė lyg ekranas, monitorius, kuriame gali atskleisti savo pasaulį.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Prisiderinkite prie sielos subtilumo

Baal Sulamas. „Išminties vaisiai. Laiškai“, 70 p., 19 laiškas: Ne iš karto žmogus tampa pasiruošęs aukščiausiam susiliejimui su Kūrėju, o palaipsniui, kaip pasakyta: „Tik gėris ir gailestingumas persekioja mane“.
Todėl formuoja siekius, esančius susiliejimo pradžia, kaip pasakyta: „Teisuolis ir bloga jam“. Bloga dėl to, kad Kūrėjas nenori susilieti su juo.
Ir todėl žmogus savo siekiuose ir ilgesyje nejaučia susiliejimui būtinos meilės, yra kančiose, kurios ateityje pavirs susiliejimo malone.
Klausimas: Kaip siekti ryšio su Kūrėju, išgyvenant kančių, kurias Jis siunčia, būsenas?
Atsakymas: Kūrėjas nesiunčia kančių. Iš Jo kyla tiktai gėris, bet aš savo egoizme Jo gerą poziciją jaučiu priešingai – kaip kančias. Bet būtent jos yra žadintojos, būtinos tikslui – mano egoizmo pakeitimui į davimą – pasiekti. Tada kančios virsta malonumais.
Todėl niekas nesikeičia, išskyrus mano santykį su pasauliu, kaip pasakyta: „Ir valgysi tą patį“. – Tu pakeitei save, savo santykį su tuo, kas vyksta, pakilai aukščiau savo noro pasitenkinti, tada vietoje kančių jauti malonumą.
Kažkada siekei įsivaizduojamo pripildymo, o dabar tavasis Kūrėjo siekis, ilgesys ir kančia virsta pilnatve, juk be to nieko nenori – tik trokšti Jo, o tai jau pripildymas.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabudimo pradžia

Kai man blogai

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?