Klausimas: Kuo skiriasi kūrimo sumanymas ir pats Kūrėjas?
Atsakymas: Apie viską kalbame tik mūsų atžvilgiu. Nežinome nieko, išskyrus tai, kas vyksta mūsų noro viduje.
Atskleisdami, kad yra Šviesa – „kažkas iš egzistuojančio“, sukūrusio norą – „kažką iš nieko“, – taip pat sprendžiame iš noro, kuris tokiu būdu atveria mums tai, kas tarsi įvyko iki mūsų. Visi mūsų suvokimai kyla iš pojūčių mūsų nore – materijoje.
Todėl, kai kalbame apie suvokimą, apie pojūtį noro viduje, visus mūsų suvokimus skirstome į tris dalis:
1. kas jaučia (aš – jaučiantysis)
2. ką jaučia (ką jaučiu iš Kūrėjo)
3. iš ko kyla pojūtis (pojūčio šaltinis – Kūrėjas).
Studijuodamas, kiek man leista pakeisti mano įspūdį, kylantį iš Kūrėjo (aš jaučiu Kūrėją ir ko Jis nori iš šio ryšio su manimi), pradedu megzti su Juo ryšį bei keisti mūsų tarpusavio santykius.
Iš kur man žinoti, kad keičiu? Iš savo pojūčio. Iš kur man žinoti, ką Jis tuomet jaučia, kaip reaguoja? Taip pat iš savo pojūčio. Viskas – tik iš mano pojūčių, neturiu jokių kitų suvokimo savybių. Viskas – tik noro viduje.
Todėl ir sakome, kad AVAJA (Kūrėjo vardas iš keturių raidžių – „jud – kei – vav – kei“) – tai keturios noro vystymosi stadijos, o po to jau – Kūrėjo atsiskleidimas žmogaus viduje (Kūrėjas/Bo-rė reiškia „ateik ir pamatyk“).
Pasauliai irgi egzistuoja tik mūsų suvokime, kaip paslėptis ar atskleidimas (pasaulis/olam – iš žodžio haalama/paslėptis). Dvasinių pakopų kopėčios taip pat yra žmogaus viduje. Grupė, žmonija, visa tikrovė, Begalybės pasaulis – viskas mūsų viduje.
O ką pasiekiame dėdami visas mūsų pastangas ir trokšdami pažinti, kas aš esu, koks esu, kas yra Kūrėjas, ko Jis nori iš manęs, koks ryšys mane su Juo sieja?
Dėl visų šių pastangų ir ilgo kelio, kai realizuojame visas mums duotas galimybes, įgyjame vieną suvokimą, vieną supratimą, vadinamą „kūrimo sumanymas – suteikti kūriniams malonumą.“ Šis sumanymas jungia viską kartu: kas Jis, teikiantis kūriniams malonumą, kokį būtent gėrį, ir kas yra tie gaunantys gėrį kūriniai.
Ši būsena, kai suvokiame kūrimo sumanymą, vadinasi „susiliejimo tašku“ arba „susiliejimo lašu“, nes mums viskas koncentruojasi tame kūrimo sumanymo taške. Jį pasiekiame savo pastangomis, trokšdami susilieti su Kūrėju ir todėl mums tas taškas vadinasi „susiliejimo lašu“.

Iš 2011 m. gegužės 25 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Ketinimas – visas veiksmo planas

Iš tikro, ne taip svarbu, kokios pagalbos žmogus prašo Kūrėjo. Svarbiausia, tegul prašo – kiekvieną akimirką!
Tegul niekada nepamiršta, kad nėra nieko, išskyrus Jį – gerą ir kuriantį gėrį. Tegul bet kurią smulkmeną, kuri su juo vyksta, sieja su Kūrėju.
Juk paprastai žmogus mano, kad dar ne laikas kreiptis pagalbos, kad jis pats turi kažką padaryti – savo jėgomis pasiekti sėkmės, atlikti tam tikrus veiksmus, o tik po to kreiptis į Kūrėją. Bet tai neteisinga! Nereikia jokių veiksmų. Visa metodika skirta Kūrėjui atskleisti!
Taigi, kuo dažniau tu į Jį kreipiesi, kuo labiau jautiesi priklausomas nuo Jo, kuo stipriau kimbi prie Jo, palaipsniui perduodamas Jam visą atsakomybę už tai, kas su tavimi vyksta, tuo mažiau gali jaudintis. Pagal savo programą Jis atstums tave, pasislėps, parūpins tau įvairiausių kliūčių bei slepiančių uždangų. O tu, viso šito nepaisydamas, įprask visą laiką Jo ieškoti ir kreiptis į Jį.
Tai pats trumpiausias ir patikimiausias kelias. Tam nereikia didžiulio proto – tik tvirtybės. Jeigu žmogus taip nuolat nusiteikia ir nepamiršta šito (grupei primenant), tai savo nuolatiniu kreipimusi į Kūrėją, į Aukščiausiąją jėgą, prigimtį, jis atskleidžia tiksliai, kaip kreiptis, kam ir kodėl. Jis pažįsta Kūrėjo charakterį – į kokius prašymus jis atsako, o į kokius ne. Per savo nuolatinį norą užmegzti šį ryšį, dialogą su Kūrėju, žmogus pradeda Jį pažinti.
Apie tai pasakyta: „Padaryk viską, ką gali – tik neišeik!“ Vadinasi, reikia prašyti visko, net labai nesvarstant. Tiesiog taip, kaip prašo mažylis, griebiantis viską iš eilės ir visą laiką kimbantis prie mamos: „duok, duok, duok!“ Šiuos kreipimusis seks pažinimas: ko man iš tikro verta prašyti, kur „priesakas“, kur „nusikaltimas“, o kur man duota valios laisvė, kokius skirtingus atsakus lemia mano veiksmai. Šitaip žmogus mokosi.
Taip elgdamasis nesusipainiosi ir negalėsi manyti, kad viskas priklauso nuo tavęs paties arba nuo aplinkos. Tu sujungsi kartu visas tris sudedamąsias dalis: save, grupę ir Kūrėją, ir nukreipsi teisinga kryptimi – Aukščiausiosios jėgos, priklausomybės nuo Jo. Vėliau pradėsi aiškintis, kaip tu kreipiesi – ar tavo kreipimasis naudingas sau, ar artimui ar Kūrėjui? Taip palaipsniui vyksta aiškinamasis kelyje.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, kur prasidedi tu

Apsauga nuo visų bėdų

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Klausimas: Kabalos mokslas moko, kad „nėra nieko kito – tik Jis“, kad Kūrėjas yra geras ir tobulas. Kaip į tai turi reaguoti šią tiesą atskleidęs žmogus, jei jis tampa žmogžudystės liudininku?
Atsakymas: Matydami pasaulyje blogį, stebimės: „Kaip gali būti, kad Kūrėjas – geras ir tobulas, geras ir kuriantis gėrį“?
Visas kabalos mokslas yra taikomas būsenoms, esančioms lygiuose aukščiau machsomo (riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulio). Tiktai šiose pakopose valdo gėris. Įgydamas davimo savybę, pradedi suprasti, kad pasaulis – nuostabus, o Kūrėjas – geras.
Žemiau šios ribos vienas kitą ėda tiesiogine ir perkeltine prasme. Čia nesulauksime gerų poelgių,  priešingai, mes visi, visame pasaulyje, jausimės vis blogiau ir blogiau, nes tai verčia atsikratyti savo ego.
Jeigu mums būtų patogu, Kūrėjas būtų geras, ir gyvenimas būtų puikus, tai liktume mažais egoistais, besimėgaujančiais mažmožiais. Tik nelaimės skatina mus vystytis.
Tačiau, peržengęs ribą tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, toliau vystaisi savo noru. Tada problemos tau nebereikalingos, nes savo vystymosi jėgą generuoji pats.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Mokytis matyti gėrį

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

„Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 d., skyrius „Vidinė žiūra“, 14 p.: „Apribojimas reiškia, kad Begalybės pasaulio Malchut sumažino savo norą gauti – ir išnyko Šviesa, nes nėra Šviesos be kli. …Juk jau žinoma, kad Šviesa priklauso nuo noro, o noras – tai vieta Šviesai. Kadangi nėra prievartos dvasiniame pasaulyje.“
Nėra prievartos dvasiniame pasaulyje! Tai reiškia, kad jeigu kūrinys geidžia kažkokios būsenos, ji ir realizuosis. Todėl mes visada esame tos būsenos, kuri atitinka mūsų troškimą, nes ką norėjome, tą ir gauname. Tai, kad Šviesa nepaveikia mūsų (pagal mūsų norą) ir galiausiai jaučiamės nelaimingi, yra mūsų sprendimo pasekmė.
Kokį norą nori įgyvendinti – ten ir esi. Kūrėjas nesikiša į mūsų troškimus ir nekeičia jų be mūsų prašymo. Todėl dvasiniame kelyje ir nėra prievartos.
Tai labai subtilus momentas. Po pirmojo apribojimo (cimcum alef) Begalybės pasaulio Malchut pati tampa atsakinga už savo troškimus. Kaip pati panorės – taip ir bus. Šviesa kyla pagal jos norą ir nuo to Malchut jaučiasi geriau arba blogiau. Bet visa tai – jos asmeninio noro išdava.
O noro dvasinis pasaulis per prievartą neperša. Nori kito noro – prašau! Šviesa ateis ir ištaisys tave, tada pasijausi kitaip: gal geriau, o gal blogiau, bet tik dėl savo noro.
Egzistuoja dvasinių pakopų sistema, kitaip tariant, santykių tarp Šviesos ir noro lygmenys. Jeigu noras kinta, atsižvelgiant į tai jame pasireiškia kita Šviesa. Todėl Kūrėjas niekada neverčia, Jis nekeičia mūsų norų be mūsų žinios, nekeičia, negavęs mūsų prašymo. Mes privalome Jo paprašyti!
Atitinkamai savo norui ir jaučiame Šviesą. Jeigu nejaučiame Jos, esame nepatenkinti ir todėl savo norą keičiame. Tačiau turime ją pakeisti patys, Kūrėjas apskritai neprisiliečia prie mūsų noro.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra noro − nėra Šviesos

Viskas priklauso nuo troškimo

Įsiklausyk į Jo balsą

Klausimas: Kaip kabala žiūri į tikinčiuosius ir netikinčiuosius? Pastebiu, jog jūs visą laiką lyg laviruojate tarp jų!
Atsakymas: Jūs teisus.
Religija Kūrėją laiko panašiu į žmogų – t. y. besikeičiančiu priklausomai nuo žmogaus veiksmų. Be to, kiekviena religija Kūrėją ir Jo pasiuntinius vaizduoja kaip jai patogiau. Religijos privalo sugyventi tarpusavyje arba sunaikinti viena kitą, nes jų nuomonė neturi įrodymų – tai tik tikėjimo klausimas. Kas stipresnis – tas ir teisus. Arba veikia taip, tarsi kiti neegzistuotų – kiekvienas savoje parapijoje.
Bet jas visas jungia viena: Dievo santykis su žmogumi priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su Dievu ir su kitais žmonėmis, kitaip tariant, Dievas keičiasi – jis tai piktas, tai gailestingas. Šitai žmogus stebi savo gyvenime, likime. Vadinasi, Dievą galima apipilti dovanomis, užmokėti už rojų, pamaloninti − ir jis bus mums geras. Galime išmelsti nuodėmių atleidimą, išsipirkti iš bausmės, nuobaudų. Paaukosiu – ir nuo savęs nukreipsiu likimo smūgį. Visa sutvarkyta tartum išorinis žmogaus elgesys keistų ir Dievo santykį su juo.
Ateistai – vertina Dievą kaip gamtą: ji nekintanti, mechaninė, neturi savo proto ir plano, nereaguoja į mūsų požiūrį į ją, tik į „mechaninį“ poveikį.
Kabala – tapatina Kūrėją ir gamtą. Tačiau Kūrėjas turi protą, planą, tikslą. Jis turi jausmus. Todėl vystymosi (evoliucijos) procese žmogų irgi sukūrė būtent tokį – su jausmais ir protu, su dviem priešingomis sistemomis, egoistą, t. y. trokštantį mėgautis kiekvieną savo egzistavimo akimirka, sukūrė tokiu, kad naudodamasis kabalos metodika ir gamtos jėgomis (supančia Šviesa) galėtų pakeisti pats save ir taptų panašus į Kūrėją.
Taip žmogus pasiekia savo savarankiškumo (būdamas kitų būsenų jis yra visiškai valdomas gamtos ir savojo egoizmo, yra nelaisvas), tobulumo, amžinybės ir susilieja su Kūrėju (įgyja Kūrėjo statusą). Kūrėjas kabaloje nesikeičia, nes yra Absoliutas, absoliučiai geras ir todėl negali keistis, keičiasi tik tas, kas anksčiau buvo geresnis/blogesnis, bet ne absoliutas. Todėl kreipimasis į Kūrėją – tai kreipimasis į save, paties savęs įtikinimas, kad būtina išsitaisyti, tapti tokiu kaip Kūrėjas – tapti gėrio etalonu.
Taigi ateistai pertvarko pasaulį, tikintieji meldžia Kūrėją, o kabalistai taiso save ir šitaip ištaiso pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Klausimas: Kaip prisiminti apie Kūrėją visą dieną? Kaip įtraukti Jį į kiekvieną akimirką?
Atsakymas: Mes esame Begalybės pasaulio Malchut, kuri visa pripildyta Šviesos. Tačiau vietoj amžinybės, tobulos būsenos matome ir jaučiame savo savybes, kurios mums piešia materialų pasaulį.
Tai štai, jeigu norime save nukreipti tikslo link, pajausti Begalybės pasaulį, mums reikalingas aplinkos laidavimas. Draugai turi suteikti mums jėgų, noro, atkaklumo, uolumo, padėti įsisąmoninti tikslo svarbą.
Mano tikslas juk vienas – įgyti teisingą norą, ir nieko daugiau. Tegu aš be perstojo rūpinsiuos, kaip duoti gerovę Kūrėjui, − kaip kad Jis duoda man.
Čia galima paprieštarauti: aš juk nežinau, ką Jis man duoda. Žiūrint į mano gyvenimą, kartais galima pasakyti, kad geriau jau nieko Jis man neduotų.
Teisingai. Žinoma, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus. Todėl mano požiūrį į Kūrėją galima apibūdinti taip: aš noriu pasiekti tokią būseną, kai norėsiu Jam duoti.
O rezultato sulauksime veikiant Šviesai, dėl laikas nuo laiko dedamų pastangų. Šviesa liejasi vėl ir vėl – ir staiga tie žybsniai sukuria žmoguje norą.
Mes nežinome, kas yra lišma, pažadinimas iš aukščiau. Bet jam atėjus, žmogus gali pasakyti: „Dabar aš žinau, dabar aš suprantu“. Reikia it mažam vaikui dėti pastangas ir iš šių pastangų atsiras pojūtis. Ne anksčiau.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Klausimas: Kodėl, kad ir kiek besistengčiau, negaliu susijungti su Kūrėju, nors kiekvieną akimirką Jis man teikia galimybę Jį atskleisti?
Atsakymas: Nesvarbu, pasieki atskleidimą ar nepasieki, kiekvieną akimirką tave asmeniškai veikia Aukštesnysis Valdymas. Savyje reikia ieškoti to, ko Jis nori, kodėl davė šią būseną, ką turėčiau padaryti?
Po tokių ieškojimų, galimas daiktas, sugebėsiu atskleisti, ko Jis iš manęs reikalauja, o gal ir ne. Gali būti, kad Jis tyčia mane šitaip supainiojo, kad būtų man reikalingas, kad atsivertų tai, ko Jis geidžia. Vis dėlto, turėtų būti kažkoks „virvės galas“, kurio galėčiau įsitverti.
Pasakyta: „Visa, ko tik geidi – tik neišeik!“ Tai yra, padaryk viską, kad nepamestum jungties, kurioje kiekvieną akimirką gali laikytis Kūrėjo.
Kiekvieną akimirką ieškau, kaip rasti Jį, besislepiantį kažkur ten – mano viduje. Todėl tai vadinama vidiniu mokslu – „vidine Toros dalimi”. Juk neturiu ko ieškoti išorėje – tiktai savo viduje.
Kūrėjas yra žmogaus viduje, mūsų norų viduje. Įprastai mes vaizduojame, jog kylame kažkokiais laiptais erdvėje, tačiau tai paprasčiausiai parodo, kad pereiname į aukštesnes, dvasingesnes būsenas – didesnį davimą. Bet, iš esmės, visas mūsų ieškojimas – vidinis.

Iš pamokos pagal Rabašo laišką, 2011 m. gegužės 31 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jausmų pasikeitimas

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“: „Pasaulio taisytojų“ nesėkmės priežastis ta, kad jie į žmogų žiūri kaip į mašiną, kuri dirba ne taip, kaip reikėtų, ir kurią reikia taisyti − išimti sugedusias dalis ir pakeisti jas kitomis, nepriekaištingai veikiančiomis…
Tačiau Kūrėjas kruopščiai saugo kiekvieną Savo kūrinio dalelę ir niekam neleidžia naikinti to, kas yra Jo valdžioje. Ją galima tik ištaisyti ir paversti gėriu.
Todėl visi panašūs „taisytojai“ išnyks nuo žemės paviršiaus, o blogis pasaulyje pasiliks. Jis egzistuoja ir lydi vystymosi pakopas, kurias kūrinys privalo praeiti, kol galutinai nesubręs.
Klausimas: Koks skirtumas tarp pasaulio taisytojų ir kabalistų?
Atsakymas: Ir tie, ir anie nori, kad būtų gerai. Skiriasi – priemonė. Kabalistai nori ištaisyti pasaulį su aukštesniąja Šviesa. Ji sukūrė pasaulį, ji jį „sugadino“ − tai lai dabar ir įveda tvarką. Kūrinijoje yra tik viena jėga ir ji laiko materiją savo rankose.
Pasaulio taisytojai mano, kad gali keisti pasaulį savo nuožiūra. Priešingai nei jie, kabalistai nežino, kaip atlikti ištaisymą ir palieka tai Šviesai. Mes tik nustatome vietą, kuri, mūsų manymu, turi būti ištaisyta.
Kaip ištaisyti – nežinome ir negalime žinoti. Žmogus tik atskleidžia, kad jis to nesugeba ir tada šaukia: „Gelbėkite!“. Taigi jis nuleidžia galvą, o ne užriečia nosį. Jis pritraukia aukštesniąją gamtos jėgą, kad ji atliktų darbą ir nesistengia pats ja tapti.
Kabalistui ištaisymas – ne gamtos ar artimo išnaudojimas, o atvirkščiai – kelias į pusiausvyrą, harmoniją ir dalių tarpusavio integraciją. Tai visiškai kitoks priėjimas, kitokia priemonių analizė – aukštesnioji jėga vietoj asmeninių pastangų.
Žmonijos istorija – tai klaidų virtinė: kaskart iš naujo griauname ir statome, griauname ir statome, kad vėl sugriautume. Tačiau neturime kitos išeities – plačiai užmerktomis akimis kaskart pradedame darbą giliai įsitikinę, kad dabar jau viskas pavyks taip, kaip reikia. Po to ateina nauja karta, atstumia senąjį „projektą“ ir sumano naują.
Galop kūrimo programa atvedė mus į dabartinį etapą, kuriame po truputį viskuo nusiviliame. Tačiau net ir tai nėra mūsų nuopelnas – tiesiog Šviesa nebežadina daugiau norų, nes mes pagaliau persisotinome. Dvasiniame pasaulyje mūsų laukia dar daugybė norų, tačiau šio pasaulio norų komplektas jau baigėsi ir dabar lyg ir nėra ką daugiau taisyti. Viskas išbandyta.
Jei taip nebūtų, egoistai dar surastų sau pritaikymą. Tačiau staiga atsiranda tuštuma. Kosmosas? Bet kam jis mums? Vandenyno gelmės? Nuobodu. Pasaulis tampa mažas, pilkas ir nepatrauklus. Juk savo nore daugiau nejaučiame, kad jame yra pripildymo šaltiniai.
Dabar gi ir atsisuksime į teisingą ištaisymą – neturėdami išeities, o ne dėl nuopelnų. Juk mes kvailiai, ir jei mūsų noras toliau vystytųsi, niekada „nenuspaustume stabdžio“, niekada nesuvoktume, kad visi egoizmo „pasiekimai“ mums kenkia.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

O kito pasaulio nerasite?

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Klausimas: Ką reiškia prašyti Kūrėjo ir kaip Jo prašyti? Tiesiog savo viduje pasakyti: ištaisyk mano savybes?
Atsakymas: Pradedantysis kreipiasi į Kūrėją lyg į asmenybę, pašalinę valdžią, išorinę jėgą esančią ne jame. Tarytum meldžiasi „stabui“ ar kažkokiam išgalvotam pavidalui. Tačiau nieko nepadarysi − taip pradžioje įsivaizduojame Kūrėją.
Bet po to atskleidžiame, kad ši jėga yra mūsų viduje, ir atitinka draudimą „nekurk svetimų dievų“, t. y. esančių ne tavyje.
Vis labiau gilinamės į vidų ir randame, kad pačioje mūsų gelmėje ir yra Kūrėjas. Tarytum tave pagimdžiusi mama, kurią jauti kaip pačią giliausią vidinę jėgą, kuri tave sukūrė, ir yra tavo pradžios, ištakų taškas. Taip žmogus jaučia Kūrėją.
Pradedi jausti savyje Kūrėją kaip giliausią vidinį jėgų, jausmų, proto šaltinį.

Iš 2011 m. balandžio 28 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Keliamoji noro jėga

Ne vien norėti

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Kūrėjas kreipiasi į žmogų kaskart, kai tik suteikiame jam tokią progą. Ir tai yra visa sėkmės paslaptis.
Jei suteiksime Kūrėjui tokias galimybes, tai pabusime greitai ir dažnai, įstengsime greičiau pasiekti didelį norą – tam tikro stiprumo liūdesį ir ilgesį, vadinamą „pasaulis-metai-siela“, t. y. susiliesime su Šviesa „tuo metu, toje vietoje, toje moteryje“, kaip parašyta apie žmogaus susijungimą su Kūrėju.
Juk norint susilieti (zivug) būtina įvykdyti keletą sąlygų. Pirmiausiai reikia teisingo noro – ne kažkokių žemiškų norų, o poreikio prilygti Kūrėjui, pirma dvasinei pakopai, pirmam susiliejimui su Juo. Tam, iš mano pusės reikia kokybiškai ir kiekybiškai tinkančio noro, reikiamos jėgos ir formos.
Neturiu norėti nieko kito, tik kad tai taptų vieninteliu mano noru, apdovanojimu, pripildymu. Daugiau nieko nereikia – tik panorėti! Juk visa kita – tai jau atlygis, už kurį dirbu. Aistringas noras, ilgesys, įtampa, siekimas išsaugoti ryšį su Kūrėju ir išsilaikyti už šio taško nepaisant visų sunkumų – tai ir yra atlygis.
Jeigu žmogus pasiekia tokią būseną, pakyla aukščiau savo egoistinio noro ir nori visą savo siekį perduoti Kūrėjui, parodyti Jam savo ilgesį, ir be to daugiau nieko neieško, – tai jis nusipelno aukštojo susiliejimo (zivug).
Ir čia padėti žmogui gali tik aplinka, kuri jį palaikys, žadins, primins, suteiks jam visas sąlygas tokiam susiliejimui, kurios bus aiškios ir svarbios. Juk Kūrėjas kreipiasi į žmogų esant menkiausiai galimybei, kurią žmogus suteikia. Tai pats svarbiausias mums taškas.
Svarbiausia – duoti Kūrėjui daugiau galimybių mus pažadinti bet kokiomis priemonėmis, nesvarbu kaip. Tebūnie tai dažniausiai – nemalonūs pojūčiai, tačiau mūsų negąsdina problemos, baimės, liūdesys ir nemanome, kad tai blogos būsenos.
Mums blogai tik jeigu atsijungiame nuo minties apie ryšį su Kūrėju, nuo lūkesčio, nuo noro. O visi kiti  vedantys prie Jo siekiai yra pageidaujami ir svarbūs, nepriklausomai nuo to, malonu juos jausti ar nemalonu.
Visų pirma, mums svarbiausia yra tiesa, o ne geri ar blogi pojūčiai, saldu ar kartu! Taip palengva pasiruošiame pirmajam susiliejimui ir galop ateiname iki jo.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Raktas į sėkmę

Apie fantazijos naudą