Klausimas: Pesachas simbolizuoja, kaip kiekvienas iš mūsų išeina iš gyvūninės būsenos. Bet viskas prasideda nuo Kūrėjo pažado Abraomui apie Izraelio žemės paveldą. Izraelio žemė – tai ėrėc israėl – noras siekti Kūrėjo. Išeitų, kad gamtos nuo pat pradžių numatyta, kad kiekvienas žmogus pasieks tos savybės?
Atsakymas: Iš esmės, taip. Mūsų vystymosi pabaigoje absoliučiai visi žmonės Žemėje turės pasiekti „Žmogaus“ savybę, kitaip tariant, turės prilygti Kūrėjui.
Klausimas: Žvelgiant iš kabalos pozicijų, ką reiškia „tapti žmogumi“? Koks tai lygmuo?
Atsakymas: Žmogus hebrajiškai „adam“, kyla iš žodžio „domė“, tai reiškia „panašus į Kūrėją“ arba „pagal Dievo panašumą“.
Ką reiškia „panašus į Dievą“? Kadangi visos Kūrėjo savybės, Jo santykis su viskuo, ką Jis sukūrė, – tai meilė, davimas, geri jausmai, tai ir žmogus, įgydamas šias savybes tampa panašus į Kūrėją ir vadinasi Žmogumi. O iki to – jis laikomas gyvūnu.
Kitaip sakant, jeigu žmogus paskendęs savo prigimtinėse egoistinėse savybėse ir rūpinasi tik savimi, tai šitai vadinama „gyvūnine būsena“, o jeigu jis rūpinasi kitais, ir jame yra altruistinė Kūrėjo savybė, tai ši būsena vadinama „Žmogumi“.

#280228

Iš TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Kai žmogus tampa Žmogumi

Pesach – bendras ir galutinis

Visuomenė, kurioje gyvename, egoistiškai valdo mus, keldama mums įvairiausius standartus: kaip rengtis, kaip šukuotis, kaip atrodyti, būti aukštu, lieknu, o ne storu ir žemu ir pan.
Taip sukurta tikslingai, kad geriau atsiskleistų mūsų egoizmas. Išeitų, kad žmogus egzistuoja veikiamas daugybę išorinių neigiamų veiksnių. Tokia būsena vadinama „tremtimi“, kai mūsų davimo ir meilės savybės ištremtos iš dvasinio pasaulio ir yra valdomos egoistinių vertybių, vertinimų, nuostatų.
Todėl visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad pakeistume šias egoistines visuomenines nuostatas į dvasines, kai žiūrėsime į vidinį žmogaus pasaulį, o ne į išorinius duomenis, ir vertinsime jį pagal jo mintis, o ne pagal tai, kiek tai malonu ar gera mums. Toks mūsų nuolatinis darbas su savimi.
Ir būdamas tokioje nepaprastoje situacijoje kabalą studijuojantis žmogus turi be perstojo užsiimti savianalize ir suprasti, kad ties juos dirba visuomeninė egoistinė mašina, kuri kas akimirką teikia jam nuostatas, egoistinius standartus: reikia daryti taip, žiūrėti į žmones taip, vertinti juos pagal tam tikrus kriterijus.
O žmogus turi nuolatos tam kliudyti. Tuomet jį supančioje visuomenėje, jį veikiančioje egoistinėje mašinoje žmogus išvys nukreipiančią Kūrėjo ranką, kuri taip jį ugdo ir veda į absoliučios meilės visiems būseną.
Taip pasaulis virsta arena, vieta, kur susijungiame su Kūrėju mūsų abipusėje meilėje jam. Iš tikrųjų šis pasaulis išnyksta, jis neegzistuoja. Jis tarsi yra ta vieta, kur tiesiog susijungiame – aš ir Kūrėjas.
Man atsiskleidžia, kad visas pasaulis dėl to ir buvo sukurtas. Visas tas išorinis blizgesys, daugybė žmonių, viskas, kas su jais vyksta, kaip jie mane veikia, kaip aš veikiu juos – visa tai reikalinga tam, kad ištaisyčiau savo tarpusavio santykius su Kūrėju.

#309979

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Nekenčia, bet myli“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Pamatyti Kūrėją

Iliuzinis pasaulis

Klausimas: Ko palinkėtumėte žmonės 2023 metais?
Atsakymas: Mums visiems linkiu absoliučios tarpusavio meilės. Daugiau nieko nereikia! Meilės. Tiesiog mylėti vieniems kitus. Be priežasties. Tiesiog dėl to, kad mes visi – žmonės.
Klausimas: Ar galima taip gyventi, kaip kad dabar pasakėte?
Atsakymas: Galima.
Klausimas: Ką reikia daryti, kad tiesiog taip mylėtum žmogų, žmones?
Atsakymas: Suprasti, kad visoje gamtoje nėra nieko daugiau ir geriau už tą jausmą, už tokius santykius ir visa gamta grindžiama meile. Visa, kas nuo mūsų paslėpta gamtoje, aukštesnėje prigimtyje – tik meilė.
Klausimas: Mes galime, jei panorėsime, imti ir pritraukti gamtos jėgą?
Atsakymas: Taip, gamta tik to ir laukia. Meilė – pats aukščiausias, stipriausias, centrinis jausmas ir jėga gamtoje.
Klausimas: O galima taip imti ir nuo apykantos pereiti prie meilės? Dabar kažko aiškiai nekenčiau ir staiga – vienas! – po kiek laiko pereiname prie meilės. Ar taip būna ar tai tėra fantastika?
Atsakymas: Būna. Mūsų būsenos tokios kraštutinės, priešingos šiam jausmui, kad galime tai atlikti.
Juk matome, prie ko prieiname, kur išnyksta visos mūsų pastangos, visi pasiekimai, viskas krenta iš rankų, nieko negalime pasiekti. Mes it akli kvaili šunyčiai. Taip ir gyvename. Siaubinga! Neturiu žodžių!
Bet jeigu paprašysime gamtos, kad ji mus pakeistų, sulauksime tokių jėgų, jausmų, savybių pokyčių, kokių net nesitikime. Nes Kūrėjas – tai meilė.

#307419

Iš 2023 m. sausio 1 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Komentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Atsakymas: Šį pasaulį galima pamilti tik kaip laiptelį į kitą pasaulį, o jo paties – niekaip ir nė už ką.
Klausimas: Kitaip tariant, tai kaip mažas laiptelis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu atsiduoti šiam pasauliui, tai geriau negimti.
O jeigu priimi jį kaip tarpinę grandį – tuomet jį vertini. Mat jeigu tiksliai žinai, kaip juo pasinaudoti (kiek tai pavyksta, juk tai nėra paprasta), tuomet iš tiesų galima ko nors pasiekti.
Komentaras: Bet juk reikia prasibrauti iki to, kad yra kitas tikslas, o ne šiaip įsitaisyti šiame pasaulyje.
Atsakymas: Jei sakau, kad tai tarpinė ir tik pirma pakopa – taip. Svarbiausia – atsiplėšti.
Klausimas: Tad kokio tikslo siekti paprastam žmogui?
Atsakymas: Nėra paprasto žmogaus. Yra tokie, kuriems daugiau ar mažiau sekasi suprasti šį pasaulį ir paversti jį pakopa, kuri kelia juos į Aukštesnįjį pasaulį. Bet iš principo visi turi tą galimybę, ir kiekvienas gauna ją kokiu nors metu. Trumpai tariant, šis pasaulis geras tuo, kad gali būti preliudija ir pakopa, tramplinas į kitą būseną. Kitos būsenos neturime laukti po mirties. Kita būsena – tai kita pakopa, kai atskleidžiame kitą pasaulį būdami šiame.
Klausimas: Koks jis, kitas pasaulis? Ko man siekti?
Atsakymas: Kitas pasaulis – jis toks, kai atskleidi, kad kiekviena minutė, kiekvienas kokių nors reiškinių, veiksmų, jėgų pasireiškimas – visa tai tam, kad priartintų tave prie tiesos atskleidimo.
Tiesa – atskleisti Kūrėją.
Klausimas: Kas man yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Kūrėjas – tai visų tobulumą atskleidžiančių jėgų visuma.
Klausimas: O kai sakoma frazė „tobula meilė“ – kas turima omenyje?
Atsakymas: Tobula meilė – kai imi suvokti savo būseną, kai tau visos tarpusavyje priešingos jėgos ima kita kitą papildyti.
Klausimas: Kitaip tariant, sakote, kad jėgos – tai norai. Visi mano norai: neapykanta, meilė, dar kažkas jie tarsi papildo vieni kitus. Tai yra absoliuti meilė? Tai ir galima pavadinti tobulumu?
Atsakymas: Taip, bet esmė ta, kad tai ne šiaip jėgos, tai reiškia pakilti virš savęs, tarpusavyje užpildyti save ir kitus, kai atsiplėši nuo savęs ir įsijungti į kitus. Kitaip tariant, tai ne šiaip jėga, tai tokios emocijos, atsiradusios priešybėse, ir todėl jos tiek daug atskleidžia.
Bet vis tiek visa tai žmogaus atžvilgiu. O jeigu tai nėra žmogaus atžvilgiu – nesuprantame, nežinome.
Komentaras: Visąlaik sakote: būtent priešingi norai, būtent priešingos jėgos.
Atsakymas: Antraip, nėra apie ką kalbėti, nieko nejaustume. Jei nėra priešybių, kurios tarpusavyje yra kokios nors būsenos, tai neturime, ko pasakyti.

#303592

Iš 2021 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dėl ko egzistuoja ši tikrovė?

Davimo savybė – pati pilnavertiškiausia, nepriklausoma aukštesnė savybė, kurią galime atskleisti. Todėl, jei norime užmegzti ryšį su Kūrėju, turime įvaldyti šią savybę – davimo savybę.
Bet kad išmoktume suprasti šią savybę, ją jausti, graduoti, kaip nors suteikti jai įvairius vardus, turime kultivuoti tarpusavyje įvairius ryšius. O kad suprastume, kokie mūsų tarpusavio ryšiai galimi (kad visi išvystytume save), esame sukurti visuomenėje priešingi – vyrai ir moterys.
Mums reikia pasiekti būseną, kai virš visų egoistinių atstūmimų, kuriuos Kūrėjas specialiai sukūrė kaip priešingus davimo savybei, priartėjame prie tokio tarpusavio ryšio, kuris vadintųsi meilė artimui. O meilė bus tada, kai imi suvokti kitą ne kaip save, o aukščiau savęs, kai kitas tau tampa svarbesnis už tave.

#292091

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinio pripildymo metodika

Ar yra gamtoje grynas davimas?

Įgyti davimo ir meilės savybę

Klausimas: Kalbėjausi su daugeliu psichologų, stengiausi suprasti, kokia psichologijos problema. Jie sako, kad labai sunku rasti metodus, kaip valdyti egoizmą, nes jis nuolatos auga, ypač dabar.
O kaip kabalistai tvarkosi su nuolat augančiu egoizmu? Kaip jį subalansuoti?
Atsakymas: Kabalistai sako, kad nereikia balansuoti egoizmo, apskritai nieko nereikia su juo daryti. Reikia tiesiog visąlaik dirbti, kad įgytum davimo ir meilės savybę, kilti virš ego, o ne likti jo plotmėje. Toks kabalos požiūris.
Kildami virš egoizmo prie davimo ir meilės savybės, prie tarpusavio ryšio, sąveikos, komunikacijos, imame suprasti, koks įvairus egoizmas, koks jis mumyse stiprus, kaip mums sunku jį suvaldyti.
Bet drauge atskleidžiame savyje savybes, priešingas egoizmui. Ir tuomet iš visų egoistinių ir altruistinių savybių galime pažinti ir psichologiją, ir kabalą.

#289473

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – religija – kabala

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Kabala ir psichologija

Egzistuojame, kad teisingai realizuotume ryšius tarp mūsų, ištaisytume sielą ir joje atskleistume Kūrėją.
Norint pamilti artimą ir dešimtuke atskleisti Kūrėją, reikia laikytis visų sąlygų, kaip susijungti su draugais, atskleisti Kūrėjo didingumą, rodyti pavyzdį draugams, kaip galiu nusižeminti prieš juos, kaip esu pasirengęs viskam, kad tik tarnaučiau jiems ir palaikyčiau grupę.
Būtina sąlyga dešimtuke – pasiekti abipusį laidavimą, kai kiekvienas anuliuoja save kitų atžvilgiu. Be to, visi kartu pamažu formuoja maldą Kūrėjui, kad Jis padėtų kiekvienam įgyti meilės kitiems draugams savybę.
Taip mumyse, teisingame dešimtuke, atsiranda Kūrėjo pojūtis, kuris visąlaik augs, kol visiškai ištaisysime egoizmą.

#289324

Iš pokalbio apie „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia sąlyga

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulis suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

#288842

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija: santykiai tarp mokytojo ir mokinio

Aukštesnioji psichologija

Kabala ir psichologija

Meilė – tai aukščiausia vienybės forma, maksimaliai galima tarp dviejų priešybių. Mes visi visuomet augame savo egoizme ir turime jį ištaisyti, kad susivienytume nepaisydami egoizmo.
Išeitų, kad viduje tampu vis egoistiškesnis ir tarsi atsiskiriu nuo kitų. Bet drauge, turiu sukurti tokius santykius, kurie priartina mane prie visko, kad visas mano egoizmas virstų davimu.
Viduje tampu vis grubesnis egoistas, bet iš išorės pridedu susitraukimą, ekraną, supančią Šviesą ir vienybės jėgas tiek, kad pasiekiu meilę. Viduje liepsnoja neapykantos ugnis, o išorėje – meilės liepsna. Tai vadinama noro gilumu, susitraukimu, ekranu, atspindėtąja Šviesa, vedančia prie vienybės ir susiliejimo.
Taip šitai išsiverčia iš vidaus į išorę. Ir žmogus jaučia skirtumą tarp visų šių būsenų, iš to suvokia kūrimo gelmę, kūrinijos medžiagą ir Kūrėją, sukūrusį visą šį procesą, šią sistemą iš išorės į vidų ir žmoguje iš vidaus į išorę.
* * *
Reikia stengtis už kiekvieno draugo matyti Kūrėją, kuris slepiasi už jo. Juk Kūrėjas slepiasi taip: Jis neturi pavidalo, neturi galimybės atsiskleisti. Ir todėl Jis kuria tokį ypatingą apvalkalą ir projektuoja save per jį, per visą žmoniją, per Visatą, per visus šio pasaulio reiškinius.

#283677

Iš 2021 m. birželio 15 d. TV laidos „Eiti pergalint“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą paversti meile

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Klausimas: Kaip dvasinėje sistemoje apibrėžiamas mokytojas ir jo mokiniai? Kaip jie ieško vienas kito? Juk kiekvienas iš mūsų jautė tam tikrą kvietimą, pabudimą
Atsakymas: Tai priklauso nuo šiame pasaulyje atsiskleidžiančio mūsų ryšio, siejančio mus bendroje sieloje.
Kai paskutinį kartą lankiausi Anglijoje, susitikau su vienu sufijų dvasiniu mokytoju. Labai senu žmogumi, jau netgi nesikėlusiu iš lovos. Aplink jį visąlaik sukiojosi jaunas vaikinas, 30–35 m. vietinis anglas Džonas. Jis tiesiog šliaužiojo ant kelių prieš mokytoją, padėjo, prižiūrėjo jį.
Kalbėjausi su tuo sufiju, beje, jis labai garsus arabų pasaulyje. Jis pats iš Irano, bet laiku iš ten išvyko, nes sufijus imta persekioti.
Papasakojau apie neseniai mirusį savo mokytoją. Kai paklausiau, ar galėtų būti mano mokytojas, labai paprastai atsakė: „Ar žinai, kad turi mane mylėti?“
Labai tiesus atsakymas. Teisingai, taip renkamasi. Kitaip sakant, jei pradedi mylėti mokytoją už tai, ką girdi ir gauni iš jo, vadinasi, esi mokinys, o jis – mokytojas. O jei ne – tai ne.
Klausimas: Ir už nieką kita? Juk daugelis ieško savotiško globėjo, tarsi tėvo pavidalo.
Atsakymas: Ne, vadinasi tai nėra dvasingumas.
Komentaras: Klausantis jūsų pamokų apima didžiulis džiaugsmas ir susižavėjimas. Jausmas, kuris užpildo, įkvepia, guodžia, ir yra tinkamas atsakas? Jo juk neužsakysi – jis yra arba ne.
Atsakymas: Tiesa. Viskas priklauso nuo mokinyje atsikleidžiančios sielos: mokinys klauso, ką sako mokytojas, ir jo siela taip atsiliepia.
Komentaras: O jeigu neatsiliepia, bet žmogus vis tiek labai nori?
Atsakymas: Vadinasi, greitai atsilieps.

#278292

Iš 2019 m. vasario 7 d. pokalbio „Mokytojas ir mokinys“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grandinė „mokytojas – mokinys“

Kaip mokinys randa mokytoją?

Prilipti prie mokytojo