Klausimas: Sakoma, kad visos problemos gyvenime kyla tik dėl meilės sau. Kodėl?
Atsakymas: Kad ir ką darytume, viską iš pradžių darome tik iš meilės sau.
Myliu save ir darau viską (kaip man atrodo), kas gali man padėti, pripildyti, nudžiuginti. Ir todėl esu pasirengęs sunaikinti gamtą, daryti viską, kas patinka. Visos problemos kyla būtent dėl to, kad galvoju vien apie save.
Klausimas: Dabar pasaulyje pandemija. Ir ji tik todėl, kad galvoju apie save?
Atsakymas: Žinoma. Kadangi žmonės galvoja tik apie save, išryškėja tokie „kenkėjai“.
Klausimas: Kartu sakoma, kad jeigu žmogus nemyli savęs, tai negalės mylėti kitų. Ar tai reiškia, kad meilė sau yra būtina norint mylėti kitus?
Atsakymas: Taip. Kitu atveju, žmogus neturės pavyzdžio, kaip mylėti kitus. Jis turi mylėti save. Todėl ir pasakyta: „Pamilk artimą kaip save“.
Komentaras: Vadinasi, narcizai-egoistai…
Atsakymas: Yra labai geri žmonės. Tik reikia pakeisti jų malonumo įsivaizdavimą į tai, kad suteikdami malonumą kitam patys mėgausis.
Klausimas: Kodėl žmonės labai dažnai slepia meilę, bet atvirai reiškia neapykantą?
Atsakymas: Meilė įpareigoja ir galbūt rodo mano silpnumą. O neapykanta, priešingai, rodo, kad tarsi esu aukščiau kitų, jų nebijau ir esu pasiruošęs parodyti savo, manding, tinkamą požiūrį į kitus.
Klausimas: Kartais žmogui atrodo, kad visus myli. Kaip praeiti šį meilės testą, kad žmogus savęs neapgaudinėtų?
Atsakymas: Pasiūlyk vieną dieną padirbėti kieno nors labui. Tegul pabando ir pamatys, kaip jo savimeilė užtemdo visus horizontus.

#275413

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pamilti save?

Meilė sau

Pamėginkite galvoti apie artimą!

Klausimas: Mokslininkai oksitociną vadina meilės hormonu. Manyta, kad jo daugiausia reikia gimdymo metu. Vėliau tyrėjai suprato, kad jis yra motinos ir vaiko bendravimo pagrindas; o paskui nustatė, kad oksitocinas yra ir įsimylėjusiųjų bei draugų bendravimo pagrindas.
Dabar Toledo universiteto mokslininkai siūlo jį kaip antivirusinę priemonę. Sako, kad virusas slopina imunitetą, o meilės hormonas, priešingai, stiprina jį. Ši pusiausvyra ir suteiks jėgų.
Iš esmės gydymo pagrindas – suleisti žmogui „meilės hormoną“?
Atsakymas: Ne, esmė ne ta, kad pamiltum kitus. Esmė – vidinis persitvarkymas. Be to, tai turi vykti esant spaudimui, pačiam žmogui norint ir stengiantis.
Komentaras: Todėl esate prieš tokį gydymą vaistais?
Atsakymas: Ne, nesu prieš! Gydymas – taip! Bet neišgydysi žmogaus nuo neapykantos. To negalima, taip jį nuslopinsi. Kūrėjas sako: „Aš sukūriau blogąjį pradą, bet daviau prieš jį ypatingą, aukštesniąją Šviesą, kuria privalai naudotis pamažu. Ir jausi, matysi, kaip iš savęs kuri Žmogų.“
Žmogus privalo pats, savarankiškai pereiti šias itin nepaprastas būsenas. Turi suprasti, kodėl Kūrėjas sukūrė jį būtent tokį.
Žmogus turi suprasti, kodėl buvo sukurtas blogu. Privalo pamažu šį blogį iš savęs ne pašalinti, o padengti gėriu pasitelkdamas poveikį iš aukščiau, aukštesniąją Šviesą, suartėdamas su Kūrėju. Žmogus turi iš Kūrėjo gauti davimo ir meilės savybę, kuri priešinga jo prigimtinei savybei gauti ir neapkęsti (tai ir yra blogio pradas žmoguje).
Tai rimtas darbas, kurį žmogus privalo atlikti pats. Tai Kūrėjas davė mums, kad dirbtume. Iš savęs turime suformuoti žmogų, patys jį lipdyti.

#278153

Iš 2020 m. spalio 22 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesavanaudiška meilė

Pakilti į absoliučią meilę

Meilė artimui – apsauga nuo negandų

Klausimas: Ar įmanoma žodžius „meilė“, „vienybė“, „brolybė“ pakeisti kitais: „solidarumas“, „abipusiškumas“, „suartėjimas“? Vietoj „meilės“ vartoti „suartėjimą“?
Atsakymas: Ne. Tai visiškai skirtingi apibrėžimai.
Klausimas: Taigi vis tiek teks sakyti „meilė“, o jūsų negąsdina, kad žmonės ją įsivaizduoja visiškai kitaip?
Atsakymas: Nesvarbu, ką žmonės mano, nes jie to dar nesupranta.
Klausimas: Bet niekas žodyje „meilė“ neįžvelgia gamtos dėsnio, aukštesnės, viską sukūrusios jėgos. Visiems kyla asociacijų su vyru ir moterimi. Tad kodėl reikia eiti prieš tai, kas susiformavo per amžius? Gal verta sakyti „abipusis suartėjimas“ ar panašiai? Ar žodyje „meilė“ visgi slypi tam tikra jėga?
Atsakymas: Meilė nėra tik abipusis suartėjimas ar mechaninis potraukis. Tai jausmingas poreikis būti tokiame tarpusavio ryšyje, kai išnyksta skirtumas tarp „aš“ ir „jis“.
Kaip apibrėžti šią abipusę absorbciją, ištirpimą vienas kitame kitu žodžiu? Pavadinkite vienu grynai fiziniu, mechaniniu, cheminiu terminu ir vis tiek gausite tą patį.

#275588

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė būna visokia

Kokia nepagrįstų jausmų priežastis?

Trumpai apie meilę

Klausimas: Ką jums reiškia mylėti gyvenimą?
Atsakymas: Mylėti gyvenimą – tai galimybė pasiekti tai, ko trokštu.
Klausimas: Amžina meilė?
Atsakymas: Amžina meilė yra visiško užsipildymo būsena, kai nėra jokių galimybių dar ką nors pridėti.
Klausimas: Absoliuti meilė?
Atsakymas: Tai yra tas pats.
Klausimas: Pirmoji meilė?
Atsakymas: Tiesiog jaunatviškas potraukis, kurį sugalvojo lyrikai.
Klausimas: Meilė be ribų?
Atsakymas: Turbūt turima omenyje amžina, tobula meilė.
Klausimas: Meilė šeimai?
Atsakymas: Tokia meilė kyla, nes yra žmonių, kuriais turiu rūpintis.
Klausimas: Ką jums reiškia meilė draugams?
Atsakymas: Draugai, bendražygiai – tai tas nedidelis ratas žmonių, su kuriais norėčiau užkopti į gyvenimo viršūnę.
Klausimas: Meilė mokytojui?
Atsakymas: Mokytojas – tai vedlys, parodantis, kaip vystyti sielą ir tapti nemirtingam.
Klausimas: Meilė artimui?
Atsakymas: Visi Žemės žmonės yra artimieji, bendros mūsų sielos – Adomo – dalys.
Klausimas: Meilė sau?
Atsakymas: Meilė sau – tai egoistinė meilė, virš kurios reikia kuo greičiau pakilti.
Klausimas: Kas yra meilė Kūrėjui?
Atsakymas: Meilė Kūrėjui yra meilė visai pasaulėdarai, kuri persmelkta bendrumo ir artumo savybių.

#275667

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Klausimas: Altruistinė meilė – svarbiausia gamtos jėga, nes būtent joje slypi toks meniškas kuriantis pradas – kūrimo energija, kuri formuoja, emanuoja, kuria sistemas. Kodėl būtent ją pavadino meilės jėga?
Atsakymas: Mūsų pasaulyje meilė yra žmogaus potraukis tam, nuo ko jis jaučia prisipildymą, pasisotinimą, ką nors malonaus. Jį gali traukti spalva, garsas, forma – kas tik nori, išskyrus žmones. Ir viskas tas pats žmonių atžvilgiu.
Klausimas: Itin dažnai girdime ir iš jūsų, ir iš daugelio filosofų, kad gamta mus myli. Jau nekalbu apie sąvoką „Kūrėjas“, kuri, kabalos požiūriu, yra identiška „gamtos“ sąvokai. Ką reiškia, kad gamta myli mus, o mes turime mylėti ją?
Atsakymas: Meilė – tai gamtos dėsnis. Abipusė trauka siekiant atlikti kokį nors bendrą veiksmą suteikia galimybę pratęsti save ir t. t. Iš dalies palikuonis, dauginimąsi laikome meilės rezultatu.
Klausimas: Žmonių meilė nėra grindžiama kito gerove, ji remiasi savo gerove kito sąskaita. Akivaizdu, kad nėra altruistinės meilės. Yra didžiulis skirtumas tarp altruistinės meilės, kai galvoji tik apie kitą ir užpildai jį, ir žmonių meilės. Žmonės negali mylėti tiesiog taip, be kokios nors naudos sau.
Dažnai meilė virsta neapykanta. Jeigu ką nors myliu ir tas žmogus man tampa neištikimas, meilė virsta neapykanta. Kodėl tarp šių jausmų toks mažas atstumas?
Atsakymas: Mat norėjai užsipildyti tuo objektu, o galų gale vietoje malonaus užsipildymo iš kito žmogaus sulauki ko nors visiškai priešingo . Todėl tavyje vietoje meilės kyla neapykanta.
Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jame pasireikštų absoliučios meilės jausmas?
Atsakymas: Absoliuti meilė gali būti, jei pakyli virš savęs taip, kad, nepaisydamas kitų požiūrio į save, su visais elgiesi vienodai gerai.

#275104

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paleisti meilės mechanizmą

Kas yra meilė?

Žemiška meilė – prisipildymo trauka

Klausimas: Meilės jausmo negalime priskirti negyvajam, augaliniam, gyvūniniam lygmenims, nes ten nėra laisvo pasirinkimo. Objektų sąveika šiuose lygmenyse sąlygojama genų, dėsnių, instinktų. Tik ten, kur yra pasirinkimo laisvė ir galimybė pakilti aukščiau egoistinės prigimties, galima kalbėti apie meilę.
Kalbant apie dievišką ar absoliučią, nesavanaudišką meilę, omenyje turima meilė davimo savybei, tai reiškia visą laiką būti šioje savybėje. Kitaip tariant, galima sakyti, kad meilė – tai mylėti davimo savybę?
Atsakymas: Taip. Tuomet taip elgiesi su kitu, kad joks jo priešingas poveikis tau negali sutrukdyti jo mylėti.
Klausimas: O davimo savybė yra manyje ar jame?
Atsakymas: Tavyje. Kitas čia niekuo dėtas.
Klausimas: Kaip nuspręsti, ar žmogaus meilė egoistinė ar altruistinė?
Atsakymas: To neįmanoma nustatyti. Tam reikia išsiaiškinti: tave myli dėl pinigų ar nesavanaudiškai. Kieno atžvilgiu nesavanaudiškai?
Kabaloje nėra tokios sąvokos „meilė“. Meilė apibrėžiama kaip malonumas. Vadinamoji meilė artimui, Kūrėjui, sau, egoistinė ar altruistinė meilė matuojama pagal tai, kaip panaudojame savo egoizmą – dėl savęs ar dėl kito. Todėl atsiribojame nuo sąvokos „meilė“.
Net minint „pamilk artimą kaip save“ turima omenyje: kaip egoistiškai elgiesi su savimi, lygiai taip turi elgtis su kitais. Kitaip sakant, kaip pripildai save, taip turi užpildyti kitą.

#275151

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paleisti meilės mechanizmą

Pakilti į absoliučią meilę

Ar yra meilė?

Klausimas: Kas gali įtikinti žmogų priimti visuotinės lygybės idėją? Nors esame skirtingi, lygybė reiškia, kad meilė uždengs visus prasižengimus. Kokią informaciją reikia suteikti žmogui, kad jis tai suprastų?
Atsakymas: ,,Visus nusižengimus uždengs meilė“ – tai gamtos dėsnis, prie kurio turime prieiti. Kuo anksčiau tai atliksime, tuo greičiau įvaldysime aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją būseną, pasieksime tobulybę, pilnatvę, iš tikro pajausime, kur esą.
Komentaras: Bet jeigu tai – gamtos dėsnis, dirbkime su mokslininkais.
Atsakymas: Ne, pasiekti aukštesniąją būseną – ne mokslininkų sritis, nes tai vyksta žmogaus viduje, keičiant prigimtį iš egoistinės į altruistinę. Žemiškieji mokslai tuo neužsiima. Jie neturi tokių instrumentų.
Komentaras: Kiekvienas gali suprasti, kad mūsų tarpusavio atstūmimas ir yra nusižengimas. Bet kaip virš to kurti meilę, visiškai nesuprantama.
Kai duodama tam tikra situacija, neįmanoma paaiškinti, kaip joje elgtis. Negali pasakyti, kaip užkloti ją meile, jei esate vienos nuomonės, o aš – kitos.
Atsakymas: Esmė ta, kad negali vienu veiksmu savęs pakeisti. Tam reikalingos nuolatinės treniruotės su draugais grupėje, mažoje visuomenėje, kurioje atkuri, modeliuoji dvasinį dėsnį ,,Pamilk artimą kaip save“.
Tai – ilgas švietimo, ugdymo procesas, po kurio keičiasi tavo pasaulio suvokimas. Ir tada pasieki būseną, kai gali susijungti virš visų skirtumų. Meilė – tai vienybė.

#275462

Iš 2020 m. spalio 16 d. TV laidos ,,Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Dvasinės vienybės požymis

Pakilti į absoliučią meilę

Klausimas: Mokslininkai sako, kad dvi priešingybes, meilę ir neapykantą, vienija jausmų svarba objektui. Kai žmogų myliu arba nekenčiu, jis man yra vienodai svarbus. O svarba gimdo priklausomybę ir baimę. Tad žmogus nuolatos galvoja apie savo meilės ir neapykantos objektą. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
Atsakymas: Bendrai tariant, taip. Bet man sunku apie tai kalbėti, nes kabaloje nėra tokių apibrėžimų. Joje viskas labai sausa, moksliška, konkrečiai apibrėžta egoizmo atžvilgiu.
Komentaras: Mokslininkai nori pasakyti, kad meilė bei neapykanta labai panašios, lengvai keičia viena kitą.
Atsakymas: Taip, jos labai artimos. Žmogus krenta iš vienos būsenos į kitą ir vėl kyla.
Klausimas: Yra tokios sąvokos „nepagrįsta meilė“ ir „nepagrįsta neapykanta“. Jeigu man padarėte ką nors bloga, aišku, jūsų nekenčiu. O kas yra nepagrįsta neapykanta?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai būsena, kai žmogus negali nustatyti savo priešiškumo priežasties. Iš tikrųjų priežastis yra. Arba ji instinktyviai slypi pačioje prigimtyje (kaip katė ir pelė), arba kaip nors įgyta. Bet ji egzistuoja.
Priežastis kyla iš pačios gamtos. Žmogus negali paaiškinti, kodėl nekenčia kito, bet vis tiek nekenčia. Ir tas pats kalbant apie meilę.
Visuomet yra priežastis, kodėl ką nors myli. Pavyzdžiui, tau patinka žmogaus akių spalva arba dar kas nors. Pats gali nežinoti, kodėl tau patinka, tiesiog tavyje slypi tokie skonių atspalviai.
Tai visiškai nepriklauso nuo jokių fizinių veiksmų: nei tavo jam, nei atvirkščiai. Tiesiog matai žmogų ir taip jauti trauką jam.

#275249

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Žaidimas jausmais

Protas turi remtis jausmais

Žmogus savo išorėje mato savo išgalvotą pasaulį ir gali jį keisti.
Pasaulis, kurį matome dabar, – tai mūsų vidinės neištaisytos savybės. Dar daugiau, galime sukurti naują, tikrą pasaulį, bet ne savo vidinėmis savybėmis, o tomis, kurias ne savyje sukursime aplinkinių atžvilgiu, o paskui Kūrėjo atžvilgiu. Tas pasaulis ir bus tikras – dvasinis pasaulis. Išeitų, kad mūsų pasaulis išties mistinis, o dvasinis – tikrasis.
Ir visa tai galime atlikti dabar, per šį gyvenimą, čia, šiame pasaulyje. Pereiti gyvenimo ir mirties būsenas ir tapti nemirtingiems. Juk aukštesnysis pasaulis nėra grįstas siurbimu, kaip kad mūsų pasaulis, kur liovęsis mėgautis pamažu miršti. Aukštesnysis pasaulis amžinas, nes jo meilė bei davimas begaliniai ir gali vien augti. Todėl egzistavimas jame nepaklūsta laiko suvaržymams.
Laiko nėra. Jis nurodo tik mūsų pasaulio niekingumą: buvo-praėjo, praėjo-buvo, bus ar ne ir t. t. O aukštesniajame pasaulyje kylame nuo tobulumo prie didesnio tobulumo, praeitis įsijungia į ateitį, ir todėl jaučiame tai kaip Begalybės pasaulį erdvėje, laike, judėjime – visur.
Išeiname už laiko rėmų, už visų apribojimų, kuriuos materialiame pasaulyje piešia egoizmas mūsų siaubingose savybėse.
Išėjimas į kitą pasaulį priklauso nuo to, kiek įgyjame davimo ir meilės savybės. Vos tik imsime ją įgyti, netgi minimaliai, iškart pasijausime esą kitoje apimtyje, kitoje erdvėje, judantys kitame lauke, turintys reikalų su kita jėga, kuri mus traukia į save, ir mes eisime paskui ją ir vis labiau prisitaikysime, įsisąmoninsime, susitapatinsime su ja.
Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. O paskuis šis pasaulis pamažu išnyks, kaip dūmas, ir mes liksime tik dvasiniame pasaulyje, tapatinsime save su aukštesniąja gėrio ir davimo jėga – Kūrėju.

#276242

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvysti tikrąją realybę

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Iliuzija ar tikrovė?

Įsivaizduokite save esantį pasaulyje, kur tarp visų kūrinijos dalių veikia gamtos jėga, vadinama „vienybe“, ji sujungia draugėn visus atomus, molekules, gyvus organizmus, negyvąją materiją, augalus, gyvūnus, žmonės, dujas, skysčius, kietus kūnus. Viskas sujungta vienos jėgos; žmonės irgi viduje sujungti tarpusavyje.
Norime atskleisti šią bendrą vienybės jėgą. Be šito – nieko nereikia. Jei imsime atpažinti šią jėgą, jungiančią visas tikrovės dalis, tai suprasime bendrąjį dėsnį, kuriuo remdamasi veikia visa pasaulėdara, suprasime, kokias būsenas ji patiria: kas buvo, kas yra ir kas bus.
Priklausomai nuo mūsų vienybės įstengsime veikti visos kūrinijos raidos spartą ir matysime ją kaip vieną sistemą, vis sveikesnę ir geresnę, darančią gerą visiems, iš kur kiekvienas gauna energijos ir jėgų.
Visa tai priklauso nuo ryšio tarp visų dalių atskleidimo, o už ryšį esame atsakingi mes. O pasaulis diena iš dienos atrodys vis labiau susiskaidęs, išsiskirstęs, sudužęs. Ir visa tai tam, kad parodytume jam būdus, kaip susivienyti iki paties aukščiausio taško – meilės.

#276084

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. rytinės pamokos „Paslėptis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinis vienybės taškas

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Dvasinės vienybės požymis