Kabaloje, šioje Aukštesniojo pasaulio suvokimo metodikoje, egzistuoja dvi dalys:
Pirmoji dalis kalba apie tai, kaip jungtis tarpusavyje, stengtis susivienyti, susitelkti.
Antroji dalis aiškina, kaip iššaukti sau Šviesos poveikį.
Prieš pradėdami mokytis turime būti persmelkti siekio sujungti mūsų norus. Tada kiekvienas turės žymiai didesnį norą negu savo paties. Kiekvienas perims siekiančių to paties rezultato ir tikslo žmonių mintis, savybes ir norus. Toks yra mūsų pagrindinis ketinimas prieš prasidedant pamokai.
Žmogus, kuris nėra šitaip pasirengęs studijoms, praleidžia praktiškai viską, nes Šviesa veikia ne kiekvieno asmeninį norą, o kiekvieno iš mūsų siekį kitų link, kitaip tariant, mūsų tarpusavio siekius susijungti vieni su kitais, su visais kartu į bendrą norą.
Jeigu įsivaizduoju tokį vieną bendrą norą, į kurį noriu įsijungti, kaip „vienas žmogus“ iki Adomo sudužimo į atskiras sielas, jeigu to siekiu, tada šį mano siekį veikia Šviesa ir tuomet iš tikrųjų dėl to, kad stengiuosi, manyje atsiranda dvasinis suvokimas.
O jeigu ateinu ir klausausi šitaip nesistengdamas, nebandydamas įsijungti į bendrąjį norą, tai Šviesa neturi ko manyje paveikti. Aš nesuteikiau Šviesai to pagrindo, kurį ji gali veikti, ir todėl visi mano veiksmai atneš tik formalias žinias, t. y. girdėsiu, įsiminsiu, kas parašyta knygoje, bet ne daugiau.
Todėl turime labai aiškiai įsisąmoninti, kad Šviesa veikia tik mūsų bendras pastangas. Bendras! Todėl Šviesos pritraukimo sąlyga tokia pati, kaip ir gaunant Torą − „Būti kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Tik tokiu atveju ateina Šviesa, tad bandykime taip galvoti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios paskaitos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepakišk Kūrėjui savęs

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Supratau, kad visą žiniasklaidą norite paversti ugdymo priemone, tarsi kiekvienas žmogus turėtų sėstis į mokyklinį suolą. Bet nejaugi žmonės sutiks, juk jie ne mokytis nori, o pramogauti?
Atsakymas: Tu paprasčiausiai neįsisąmonini, kad prarydamas informaciją, kuria tave „linksmina“ dabartiniai laikraščiai, esi mokykloje – tik labai blogoje! Tu šito tiesiog nejauti, tačiau žiniasklaida su tavimi daro, ką panorėjus. Ji tave keičia, vadinasi, esi mokykloje, kurioje tave dar ir kaip moko!
Tu manei, kad už jos neslepiamas joks ketinimas, jokia politika? Kažkas už viską moka ir sprendžia, kokioje šviesoje žinios turėtų būti pateiktos. Nuo ryto ligi vakaro sėdi žmonės ir mąsto, kokia turėtų būti išleidžiamo laikraščio dvasia, tendencija. Taip yra visoje žiniasklaidoje. Nėra nieko, kas būtų spausdinama tik dėl pramogos. Pasidomėk pramogų verslu ir pamatysi, kokia už jo politika ir kaip ji susijusi su laikraščiais.
Mažas žmogus nesupranta, kokie dideli karai vyksta dėl teisės jį valdyti. Kasdien mokaisi rūsčioje mokykloje – jie tau plauna smegenis ir keičia tave iš pagrindų.
Ir ši žmogaus keitimo kryptis turi likti, bet keisti ji turi tik į gerą! Juk mes visi – masinių informacijos priemonių vaisiai. Pasižiūrėkite į mūsų visuomenę ir pamatysite, kur atėjome. Mokykla – ne tik ta, kai sėdžiu suole ir žiūriu į mokytoją. Visa, kas aplink mus, yra mokykla, viską kažkas organizavo, viskas remiasi ideologija.
Laikraštis skaitytojui turi likti patrauklus ir įdomus, bet jo kryptis turi būti gera. Tai didelis menas. Lengva nufilmuoti ir išspausdinti žmogžudysčių scenas. Daug sunkiau pateikti visa taip, kad žmogus nenorėtų, jog jos pasikartotų – tai prieštarauja mūsų egoizmui.
Dar sunkiau pažadinti žmogui gailestį dėl to, kas nutiko, idant jis imtų atjausti kitą, tada ryšio priemonės iš tikrųjų vienytų žmones.
Šiuolaikinė žiniasklaida augina žmogaus ego – kiekvieno norą mėgautis. O mes savo ruožtu turime veikti visais savo kanalais, visais mus tarpusavyje ir su pasauliu siejančiais ryšiais skleisdami kabalos išmintį.
Net jeigu žmonės nesupranta ir negirdi, tačiau kada nors staiga šitai ims skleistis, atgis juose, ir jie patys apie tai prabils nesuvokdami, iš kur atėjo tokios naujos mintys.
Kitaip tariant, reikalingi du dalykai: pasaulinis ego turi kiek galima greičiau išaugti, o mūsų platinimas turi augti greičiau už jį! Ir kai abu šie komponentai susijungs kiekviename žmoguje (didelis egoizmas ir mūsų pastangos nukreipti jį į davimą) – tai duos teisingus vaisius.

Iš 2011 vasario 24 d. pamokos  pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kreiptis į žmogų tiesiogiai

Pusiausvyra visuomenėje

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Klausimas: Kaip jūs įsivaizduojate kabalistinę mokyklą?
Atsakymas: Žmonija turi suprasti, kad auklėjimo esmė – leisti žmogui suprasti, kad jis egzistuoja bendroje integralioje, globalioje sistemoje ir turi elgtis pasaulyje, atsižvelgdamas į jo dėsnius. Jeigu jis jų nepaisys, tai negalės pasiekti pažangos niekur – netgi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Mes išvystėme visas egzistuojančias sistemas, visus gamtos mokslus savo egoistinės prigimties pagrindu, o dabar mums reikės išvystyti kitą, naujo pasaulio mokslą – kabalos mokslą. Kuo labiau atsiskleis tarpusavio ryšys tarp visų pasaulio dalelių, tuo labiau būsime verčiami išsiugdyti naują požiūrį į tai. Niekas negalės vadovautis ankstesniais principais: nei fizikoje, nei chemijoje, nei statybose, nes dėsniai taps integralūs, ir tai atsiskleis visur.
Mes stebime gamtą, bet neturime supratimo, kaip ji pasielgs, mes neturime galimybės sužinoti, kas atsitiks, nes patys nesame integralūs. Kol kas mes kažkaip sugebame kai ką numatyti, naudodami savo ankstesnes priemones, bet jau labai greitai negalėsime ir to. Iš savo egoistinės sistemos (skaitmeninės,  vienetinės) mes nesugebame teisingai elgtis su altruistine (integralia, analogine) sistema. Nes tai yra absoliučiai skirtingos sistemos (analizė, sprendimų priėmimas, kontrolė) – tai kaip sistemos, veikiančios su kintamąja arba pastovia srove. Jos negali veikti su abiem vienu metu. Todėl mums reikės atnaujinti visas knygas, sukurtas pagal mūsų egoistinių savybių individualų požiūrį į pasaulį – ir jas atnaujinti (upgrade), pritaikyti prie naujų vieningos sistemos jėgų, kurios atsiskleidžia pasaulyje. Ir tai palies visas mūsų veiklos sritis, kitaip mes nežinosime, ką daryti pasaulyje! Todėl, kad pasaulis pradės elgtis pagal Aukščiausią sistemą, kuri nusileidžia arba atsiskleidžia mūsų sistemos viduje, šio pasaulio viduje. Štai kodėl, jeigu mes nesuteiksime vaikams žinių apie šią naują sistemą, jie negalės suprasti ir naujo požiūrio į visus gamtos mokslus! Nes visi mokslai kalba apie ryšius ir tarpusavyje veikiančias jėgas ir savybes, o jos reikšis kaip vis labiau susijusios, sąveikaujančios tarpusavyje. Tai supras tik tas, kurio vidinė minčių ir norų organizacija bus jų lygio.
Mokymo procesas, aš manau, bus organizuotas per internetą visame pasaulyje. Įvairūs aptarimai ir vaikų tarpusavio bendravimas, siekiant išmokyti juos gyventi visuomenėje, bus pravedami grupėse. Aš manau, kad mokykla tokia, kokia ji yra dabar, kai vaikai ateina į klasę klausyti mokytojo,  palaipsniui apmirs. Vis daugiau ir daugiau dėmesio bus skiriama vaikų vienijimuisi, o specialių dalykų jie bus mokomi internetu.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pokalbio apie vaikų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Sujungti vienu tinklu

Siela neturi amžiaus

Brandos atestatas – dvylikamečiui

Reikia suprasti, kad mūsų kasdieninis mokymasis – tai ne žinių gavimas, o vystymasis. Kiekviena pamoka, kurioje dalyvavai – šiandien, vakar, užvakar – tai tavo vystymosi etapai.
Tai ne kokio nors straipsnio ar „Mokymo apie dešimties sfirų“ studijavimas. Studijuodamas šią medžiagą aiškiniesi, kokiomis pakopomis tau reikia vystytis. Todėl labai svarbu dienos bėgyje būti su tuo, ką mokeisi pamokoje. Visa diena turi būti susijusi su tomis valandomis, kai susitinkame pamokoje. Reikia dirbti su pamokos medžiaga, stengtis jos nepamiršti, skaityti mano interneto tinklaraštį, – studijuoti šią medžiagą kaip galima daugiau. Juk tai darydami mes jau vienijamės mintimis ir patenkame į tam tikrą bendrą vystymosi etapą. Tai labai svarbu, jau išeina viena bendra mintis.
Mačiau, kad netgi Rabašas dirbo tą patį darbą ir dienos bėgyje grįždavo prie tos pačios medžiagos, kurią studijavome ryte, ir kalbėdavo apie ją tais pačiais žodžiais, atsimindamas skaitytą straipsnį. Tai yra gerai. Vadinasi – žmogus išgyvena ją, iš galvos perkelia į širdį. Su Rabašu kasdieną važiuodavome pasivaikščioti, ir jeigu ateidavau truputį anksčiau, tai užtikdavau jį sėdintį ir skaitantį ar rašantį ką nors susijusio su rytine pamoka. Ir po to, važiuodami automobiliu, kalbėdavomės tik apie pamokoje studijuotą straipsnį arba „Mokymo apie dešimties sfirų“ skyrių. O jeigu jam reikėdavo važiuoti pas gydytoją, tai pasiimdavo lapuose išspausdintus straipsnius arba „Mokymo apie dešimties sfirų“ tomą, laukdami eilėje kalbėdavomės apie tai, mokėmės. Dažniausiai tą medžiagą, kurią studijavome ryte.

Iš 2011 m. sausio 7 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“