Klausimas. Žmonės, kurie moko kabalos kursuose, patys nėra pasiekę tos būsenos. Kaip žmogus gali perduoti tai, ko pats neturi?
Atsakymas. O jūs manote, kad matematikos mokytojas būtinai turi būti trikampis ar kvadratas?
Klausimas. Manau, kad jis turi suprasti, kas tai.
Atsakymas. Mokytojas suteikia jums prieigą prie mokslo, kontaktą su juo. O jūs pagal perduotą metodiką einate ir įsijungiate patys. Vis tiek jis negali perduoti jums savo dvasinių pojūčių.
Klausimas. Suprantama, kad jie subjektyvūs. O jūsų pačių būsena ištaisyta?
Atsakymas. Jums to nepasakysiu. Atmerkite akis kiek plačiau ir išvysite.
#258120

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Mums ateinanti Šviesa turi savyje dvi sąvokas: tai, kas suvokia, ir tai, kas suvokiama. Kai Šviesa įeina į mus, mes taip jaučiame ir save, ir tai, ką suvokiame savyje.
Visuomet suvoksiu Kūrėją tose savybėse, kurias sukursiu Jo suvokimui. Kitaip tariant, nejausiu paties Kūrėjo, tik kažką tarp savęs ir Jo.
Kaip kad dabar gerdamas kavą galiu sakyti: kava karti, saldi, juoda, karšta, šalta. Kito žmogaus atžvilgiu, tai bus visiškai kitos savybės, o gal net ir tos, kurias išvardijau, bet jis jas įvardins kitaip. Jis pasakys: „Ne, ne šalta, o šilta, ne juoda, o ruda“ ir pan.
Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų jaus Kūrėją savaip ir niekuomet negalėsime sulyginti savo suvokimo. Niekada! Kaip negaliu pasidalinti su kuo nors kitu savo skonio jautimu. Galiu duoti jam ką nors paragauti, bet jis jaus savaip. Jis niekada tame nepajaus to, ką jaučiu aš.
Mūsų suvokimas itin individualus kiekvienam iš mūsų. Todėl sakoma, kad kiekvienas turi savo Kūrėją. Jaučiu Jį taip, kaip niekas kitas nepajaus, pagal savo vidines savybes.
#258008

Iš 2019 m. gruodžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ieškokite Kūrėjo ten, kur Jis yra

Iš savęs suvoksiu Kūrėją

Kaip išvysti Kūrėją geru ir kuriančiu gėrį?

Komentaras. Būnant bendraminčių grupėje yra dalykų, apie kuriuos galima kalbėti ir apie kuriuos ne. Kabalistai rašo, kad negalima kalbėti apie dvasines būsenas.
Atsakymas. Reikia kalbėti tik apie Kūrėjo didumą, apie grupės didumą. Ne apie asmenis. Kai esame grupėje – asmenybių nėra. Yra tik grupė, kuri yra viena vientisa visuma ir suskyla į atskirus žmones.
Klausimas. Kodėl negalima pasakoti apie savo dvasinius suvokimus?
Atsakymas. Nes taip žmogus tarsi į savo tinklą pagauna draugą ir verčia jį patirti savo būsenas. To daryti negalima. Kiekvienas savo asmenines būsenas turi patirti asmeniškai, o iš kitų gauti tik įkvėpimą.
#256990

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Kad noru užsikabinčiau už Kūrėjo, reikia netgi egoistiškai įsivaizduoti Jį kaip geriausią malonumo šaltinį ir visų problemų sprendimą?
Atsakymas. Jums reikia Jį įsivaizduoti kaip vienintelį šaltinį. Netgi tai, apie ką dabar galvojate, sprendžiate, jaučiatės egzistuojantis – viskas išeina iš Kūrėjo.
Klausimas. O blogi dalykai (žudymai, karai) irgi išeina iš Kūrėjo?
Atsakymas. Absoliučiai viskas! O kad mums atrodo, jog šitai kokie nors pikti, kenksmingi, siaubingi veiksmai, tai tik dėl to, kad neištaisėme to, kaip matome šiuos veiksmus.
Jei imsime juos vertingi kitaip – davimo savybėje, tai išvysime juos kaip duodančius, gerus.
#257575

Iš 2019 m. gruodžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Visų būsenų šaltinis

Kūrėjas – visko šaltinis

Klausimas. Koks skirtumas tarp itin religingų žmonių, kuriems be Dievo nėra nieko, ir kabalą studijuojančių žmonių, kuriems „nėra nieko kito tik Jis“?
Atsakymas. Skirtumas labai paprastas: šie du tipai žmonių visiškai tarpusavyje nepanašūs. Pirmiausia, kabala – tai ne tikėjimas ir ne religija. Ji nieko nepriima už tikėjimą ir nieko neverčia tikėti, o ragina atskleisti Kūrėją.
Religingas žmogus sako:
– Tikiu!
– Kodėl tiki?
– Man sakė, paaiškino ir aš tikiu tuo, ką man pasakė.
– Gerai, tavo reikalas.
Kabaloje tikėjimas – tai žinojimas, suvokimas, jautimas. Jautimas! O ne tai, ką mūsų pasaulyje vadiname tikėjimu. Kitaip tariant, iš tiesų nežinau „taip ar ne“, tačiau tai priimu ir gyvenu tarsi tai yra taip. Kas gali įrodyti? Niekas. Ar tai teisinga? Kiek žmonių – tiek nuomonių.
Todėl nėra jokio ryšio tarp kabalos ir religijos. Priešingai, kabala niekaip nesusijus su religija. Ji nukreipta į atskleidimą, žinojimą, jautimą, o ne į tai, kad man kažkas kažką pasakė. Tad skirtumas didžiulis.
#257073

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Tikėjimas kabaloje

Kam reikalingos religijos?

Klausimas. Jeigu Kūrėjas žmogaus viduje ir išorėje, tai stebėdami, kaip Jis dirba viduje ir išorėje, galime per Jo darbą susipažinti su Juo pačiu?
Atsakymas. Mūsų darbas – tai Kūrėjo darbas, nes atskleidžiame ne Jį asmeniškai, o Jo pasireiškimą. O paties Kūrėjo (Acmuto) nesuvokiame, kaip vaikas negali suprasti, kas yra jo mama. Jis ją supranta tiek, kiek ji atsiskleidžia jo atžvilgiu.
Taip ir mes galime suvokti Kūrėją tik iš Jo santykio su mumis. Tad vadiname Jį Kūrėju, kitaip tariant, ta jėga, kuri sukūrė mus, kuri kuria kasdien, tačiau būtent mūsų atžvilgiu. O kas Jis Pats ir kas Jis savaime nė nenutuokiame. Tam neturime jokių instrumentų.
Kabala tai aiškina ir nesigėdydama nurodo mūsų ribotumą.
#257582

Iš 2019 m. gruodžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rinkis, su kuo sutapti

Acmuto – neatskleidžiama Kūrėjo esmė

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Klausimas. Ar yra tikslūs nurodymai, kokios egoistinės savybės atitinka kurią pakopą? Kitaip tariant, kokiose pakopose reikia ištaisyti konkrečias egoistines savybes?
Atsakymas. Žmogus yra mūsų pasaulyje. Tos egoistinės savybės, kurios atsiskleidžia kiekvienu metu, turi būti apribotos („cimcum“), žmogus neturi jomis naudotis.
Tokiu atveju žmogus jaučiasi esąs tam tikros dvasinės būsenos, davimo savybėje. Dabar jis gali šią savybę padidinti kitų atžvilgiu, Kūrėjo atžvilgiu ir kilti aukštesnėmis pakopomis.
Drauge jis jaučia aukštesniąją prigimtį, jos davimo, meilės, vienybės savybę. Jis ima suprasti, iš kur apskritai mūsų pasaulis, kodėl jis valdomas būtent taip. Žmogus mato ir supranta visas priežastis ir pasekmes to, kas čia vyksta. Visa tai jis atskleidžia iš savo suvokimo tam tikroje dvasinio pasaulio pakopoje.
#254493

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Laidavimo jėga

Šviesos gavimo suvokimas

Klausimas. Ar įmanoma, kad mokslininkai galės atsleisti pasaulį, kurį studijuoja kabala? Juk jie įrodė, kad viskas priklauso nuo stebėtojo.
Atsakymas. Iš tikrųjų viskas priklauso nuo stebėtojo. Tačiau stebėtojas turi turėti tas savybes, kurias jis nori matyti. Jei jūs tų savybių neturite, tai išrandate įvairiausius skirtingus pagalbinius prietaisus.
Prietaisas, su kuriuo galime stebėti aukštesnįjį pasaulį, – tai tam tikra visuomenė, grupė, susijusi tarpusavyje davimo savybėmis. Jei iš žmonių sudarytume teisingą dešimtuką, tai jis taptų lęšiu, teleskopu, didinamuoju stiklu. Ir tuomet per grupę išvysite aukštesnįjį pasaulį.
Tad šiuo atžvilgiu nėra problemos, tik reikia suprasti, kad materialius veiksmus turite transformuoti į dvasinius veiksmus ir tuomet gausite rezultatą.
#254397

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Nurodydamas draudimo atskleisti kabalą priežastis, Baal Sulamas pabrėžė, kad neįmanoma jos atskleisti, nes mūsų žodyne nėra žodžių, galinčių tiksliai perteikti dvasines savybes, ir yra tikimybė, kad skaitytojai susipainios.
Atsakymas. Problema ta, kad kabala kalba specifine kalba. Neįmanoma žmogui perduoti tos kalbos, nebent jis jausmiškai į ją įeina.
Juk kai kalbuosi su tavimi atsižvelgiu į tai, kad mūsų pojūčiai adekvatūs. Sakau „karšta“ ir tu supranti, ką reiškia „karšta“, „šalta“, „aštru“ ir t. t. Turime pojūčių bendrumą.
O jeigu tu jauti aukštesnįjį pasaulį, o aš jaučiu žemiausią pasaulį, tai tarp mūsų nėra komunikacijos. Galime kalbėti viena kalba, bet aš omenyje turiu viena, o tu – kitą. Todėl kyla didžiulė problema, mes tik tarpusavyje painiojamės.
#255019

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulėdaros kalba

Ivritas – raktas į suvokimą

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Vaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326