Audringa gyvenimo tėkmė neša mane ir mėgina nuskandinti, o aš turiu per ją įžvelgti, įsivaizduoti Kūrėją, ir suprasti, kas Jo naudai, kad pakilčiau virš visų asmeninių, savanaudiškų išskaičiavimų ir užmegzčiau ryšį su Juo.
Tuomet pamatysiu, kad visos man ateinančios kliūtys – tai pagalba, kad vis stipriau susisiekčiau su Kūrėju.
O norint suprasti, kas Kūrėjo naudai, reikia visą laiką veržtis Jo link ir įsivaizduoti Jo nuomonę: davimo nuomonę, kuri priešinga man.
#264667

Iš 2020 m. gegužės 14 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Rėšimo – tai informacinis įrašas, kuris egzistuoja kūrinyje, kad jis kaip nors orientuotųsi praeityje, dabartyje, ateityje ir galėtų nukreipti save į tikslą.
Paprastai žmonės teturi supratimą, kur esą. Netekę atminties senukai to neturi, ir jie tiesiog atlieka veiksmus, niekuo nesiremdami. Lygiai taip ir rėšimo vadovauja žmogui ir apibrėžia jo judėjimą pirmyn.
Rėšimo yra sieloje, kiekviename lygmenyje ir polygyje. Kur egzistuoja noras, kur egzistuoja Šviesa, ten visuomet yra rėšimo, sujungiantis norą bei Šviesą ir valdantis juos sieloje.
#265034

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rėšimo ir vitalinė siela

Dvasinio DNR realizavimas

Genetinis žmogaus žemėlapis, 3 dalis

Klausimas: Kam gamta sukūrė žmogų?
Atsakymas: Žmogus sukurtas tam, kad egzistuodamas tarp dviejų jėgų (teigiamos ir neigiamos) taptų panašus į teigiamą gamtos jėgą. Todėl jis vadinamas „Adam“ iš žodžio „domė“ (panašus) – panašus į bendrąją gamtą.
Iš esmės žmogus įjungia savyje visiškai visas gamtos jėgas. Tik dabar matome, kad tai maža, vienpusiškai išsivysčiusi, egoistinė, nelaiminga būtybė. Tai net ne žmogus, nes jis nėra panašus į bendrą gamtos sistemą
Jis sukurtas būtent tam, kad įimtų į save visas gamtos jėgas, sujungtų jas savyje tinkamai ir valdytų visą pasaulėdarą.
#264569

Iš 2020 m. kovo 29 d. laidos „Susitikimas su kabala. Viktoria Bonya“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ima mus mokyti

Skirtingos vienybės šaknys

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas

Pusė per karantiną uždarytų įmonių jau nesugebės atsigauti. Jei verslas susijęs su paprastu, tradiciniu maistu, prie kurio žmonės yra įpratę, tada jis, žinoma, išliks. Bet tai, kas per daug ir nereikalinga, išnyks.
Visa tai labai greitai paaiškės praktikoje: kai savininkai grįš atidaryti savo verslo, taps aišku, ko dabar reikia visuomenei, o ko jau nebe.
O rytoj mums reikės dar mažiau, poryt – dar mažiau, nes virusas neišnyks ir apribojimai liks. Virusas keisis ir grįš įvairiomis formomis, ir taip šis virusas kaip vaistas subalansuos mus ir nukreips tinkama linkme. Juk sakoma, kad Kūrėjo smūgis išgydo.
Gyvename didingu metu. Kas dabar padės žmonijai įgyti naują formą, ir taip sukurti savo sielą, tas taps Kūrėjo padėjėju.
Kūrėjui nieko nereiškia pakeisti pasaulį. Jis gali akimirksniu jį uždengti: pasukti jungiklį ir mes išnyksime. Nemirsime, o būtent pradingsime – buvo kūrinys ir nebėra. Juk visa kūrinija yra aukščiausios Šviesos pasekmė. Bet kūrimo programoje numatyta sukurti iš mūsų su mūsų sutikimu ir noru, mūsų prašymu, tokius kūrinius, kokius sumanė Kūrėjas, panašius į Jį. Tik šia kryptimi veikia aukštesnioji Šviesa
Poreikis keistis turi kilti iš apačios, iš žmogaus proto ir jausmų, kad žmogus imtų keistis ir dirbti prie visos kūrinijos. Jis turi panorėti sumažinti savo egoizmą ir veikti kitų labui, dėl bendros kūrinijos jėgos. Žmogus turi to pasiekti, tai ir vadina tobulėjimu. Kūrėjas nenori mūsų riboti šiaip sau – Jis mus moko ir gydo.
#263824

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio susivienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas – abipusės neapykantos pasekmė

Ant naujos visuomenės slenksčio

Kovos priešakyje

Klausimas: Žaidimas – tai socialiai įtraukiantis principas tiek mūsų pasaulyje, tiek dvasiniame žmogaus darbe? Kitaip tariant, turiu suprasti, koks mano siekiamas tikslas, laikytis tam tikrų principų, žaisti pagal juos?
Atsakymas: Taip. Be šito neįmanoma.
Žaidimo principus turi netgi augalai, tiesiog to nepastebime. O žvelgdami į gyvūnus aiškiai matome, kaip žvėriukai žaidžia tarpusavyje, kitaip, jie nesivystytų. Ir jų gimdytojai tai supranta ir leidžia jiems žaisti, žvelgia į tai labai kantriai.
Kalbant apie mus, savaime suprantame, žinome, kad per žaidimą galime išugdyti žmogų. Niekaip kitaip! Todėl pasitelkiame visus žaidimo elementus. Pažvelkite, kiek įvairiausių žaislų prigalvota būtent tam, kad vaikai vystytųsi.
Lygiai taip ir kabaloje. Kabala atveria mums visiškai naują pasaulį, kur žmogus turi vystytis dvasiškai nuo nulio, kad ir kuo jis būtų šiame pasaulyje. Tai gali būti trisdešimtmetis-keturiasdešimtmetis vyras, kupinas jėgų, mokytas, išmintingas, tačiau dvasiniame pasaulyje jis visiškai neišsivystęs. Todėl išrandame įvairiausius veiksmus, kurie gali jį išvystyti. Ir pirmiausia tai veiksmai grupėje.
#260816

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Kūrėjas įpareigoja mus Jį suvokti?
Atsakymas: Žinoma. Netgi jeigu neva pats noriu atskleisti Kūrėją, tai irgi rodo, kad Jis verčia.
Bet kam man to reikia? Staiga gyvenimo viduryje panorstu atskleisti Kūrėją! Tai kažkas nenormalaus. Paprastai žmogus savo gyvenime nori atlikti ką nors apsiribodamas mūsų pasauliu, dėl savęs, normaliai viską sau sutvarkyti. Tai mūsų įprastinis gyvūninis egoizmas.
Bet staiga egoizmas ima reikalauti kažko nenatūralaus – suvokti aukštesniąją jėgą. Matome, kad toks noras siekti Kūrėjo pabunda nedaugeliui žmonių. Jei tai būtų bent 10-20% Žemės gyventojų, o dabar tik vienetai.
Todėl tie žmonės, kurie jaučia trauką atskleisti Kūrėją, jaučiasi ypatingais, neaišku į gera tai ar į bloga. Jie šiek tiek netenka skonio gyvenimui, pervertina vertybes, ir nežino, ką daryti su savimi.
Ir čia, jei jiems atsiskleidžia kabalos mokslas, tai jis kaip gelbėjimosi ratas skęstančiajam, už kurio jie gali įsitverti ir pamažu atskleisti savyje kur ir kaip esą, kur tas nesuprantamas, paslėptas, viliojantis ir drauge nepasiekiamas tikslas.
#259903

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų k.

Koronavirusas čia yra tam, kad liktų. Prieš kelias dienas Niujorko gubernatorius išreiškė susirūpinimą, kad galbūt niekada nesulauksime meto, kai koronaviruso užsikrėtimo atvejų nebeliks. Pietų Korėjos ligų kontrolės centras perspėja apie pakartotinio užsikrėtimo pavojų tiems, kurie jau buvo užsikrėtę virusu. O laikraštis „Jerusalem Post“‘ pranešė, kad antivirusinė vakcina gali būti pradėta gaminti jau po trijų mėnesių nedidelėje gamykloje šiaurės Izraelyje.

Ir čia kyla dilema. Jeigu įstengsime greitai išeiti iš karantino ir grįžti į ankstesnįjį gyvenimą, tai visos teigiamos epidemijos pamokos bus greitai pamirštos. Kita vertus, jei vaistai ar vakcina nebus išrasti artimiausiu metu, koks tai bus gyvenimas nuolatinėje izoliacijoje?

Manau, kad įprasime gyventi naujame pasaulyje, visiškai kitokiame nei tas, kuris buvo anksčiau. Pakeisime daugelį savo užsiėmimų ir priprasime daugiau laiko praleisti namuose, dirbdami internetu. Daugelis verslų bankrutuos ir nebus atkurti, nes jie visiškai nereikalingi.

Po kelių mėnesių, kai nuslūgs pirmoji epidemijos banga ir ims švelnėti apribojimai, pamažu grįšime į normalų gyvenimą. Bet tai jau bus kitas gyvenimas, ne toks, koks buvo iki viruso: mes ir mūsų veikla taps kitokie.

Esu tikras, kad gyvensime naujame pasaulyje ir būsime kitais žmonėmis. Šis gyvenimas bus geresnis už senąjį. Ramybę imsime vertinti labiau nei beprasmišką bėgiojimą iš vieno pasaulio krašto į kitą.

Susimąstysime apie gyvenimo prasmę, jo tikslą, panorėsime išsiaiškinti, kodėl gyvename, koks mūsų varginančio darbo rezultatas? Dėl ko lakstėme iš vienos šalies į kitą: tiesiog pavalgyti visuose restoranuose ir paspoksoti į svetimą kultūrą? Kokia iš to nauda? Tai buvo tiesiog visuotinė beprotybė, kai sunku atsispirti ir nebėgti paskui visus.

Manau, kad negrįšime į praeitį ir mūsų laukia naujas, ramesnis, labiau į vidų nukreiptas gyvenimas, pasikeis ir žmogaus požiūris. Postkoronavirusinis pasaulis bus kitoks! Iš visų užpildymų labiausiai bus vertinami draugiški santykiai, juk glaudesniais ryšiais tarp žmonių, sukuriame integralią jėgą, integralų protą, susitelkimą, norą.

Kai daug žmonių susivienija į vieną žmogų: didelį, išmintingą ir stiprų, imame atskleisti gamtą naujai, tarsi vietoj savo jutimo organų įgytume naujus, tūkstantį kartų jautresnius, bei milijoną kartų išmintingesnį protą. Išties imame matyti tikrovę labiau iš vidaus, giliau. Ir visą šį suvokimą turės kiekvienas. Taip gyvens žmonės rytojaus pasaulyje.

#262966

Iš 2020 m. balandžio 10 d. laidos  „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti pasaulį į pusiausvyrą

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Po pandemijos

Po to, kai žmoguje atsiskleidė taškas širdyje, ir žmogus jo nepalieka (net jeigu šis yra juodas ir jame nėra jokios Šviesos, jokio užpildymo), tuomet jis supranta, kad šis taškas kalba apie kažką aukščiau nei šis pasaulis. Jis mano, kad geriau būti tokios neaiškumo būsenos bei apimtam depresijos nei gyvūninės mūsų pasaulio būsenos.
Ir jis ima skirti laiko savo dvasiniam vystymuisi. Juodas taškas pamažu atskleidžia žmoguje įvariausius judesius į vieną ar į kitą pusę. Kitaip tariant, žmogus siekia dvasingumo, paskui kažkaip atsilieka, bando prieiti prie to arba iš mokslinės, arba iš mistinės, arba iš jausminės pusės.
Apskritai jis daro viską, ka pataria didieji kabalistai Baal Sulamas ir Rabašas: daug skaito, mokosi, studijuoja. Tačiau vis tiek pirmyn juda labai lėtai, praktiškai be pokyčių.
Vyksta vidinis informacijos, kol kas nesuprantamų pojūčių kaupimo procesas. Juk tai, kaip sėkla patenka į gimdą ir ima joje vystytis irgi visiškai nuo mūsų paslėpta, tik paskui apie tai sužinome. Tas pats ir su mumis.
Problema tik ta, kad dvasinė žmogaus raida gali užtrukti daug metų. Galiausiai, nušvitimas, įsisąmoninimas, pojūtis – tai dar ne jo dvasinis gimimas, o tik tam tikras etapas, kai jis jaučiasi esąs aukštesnėje pakopoje, bet dar nesupranta, kas su juo vyksta.
#261041

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kokia prasmė kalbėti, kaip visą gamtą atvesti į pusiausvyrą, jei net negaliu paveikti savęs, jau nekalbant apie visą žmoniją?
Atsakymas: Turime išmokti save veikti, iššaukti tinkamą aukštesniosios Šviesos poveikį, teigiamas gamtos jėgas ir taip kompensuoti visas jos neigiamas būsenas.
Net vienas žmogus gali kompensuoti absoliučiai visas būsenas, įtraukiant jus ir viską apskritai. Tad jokiu būdu nereikia sakyti, kad, neva, negaliu to padaryti. Gali kiekvienas iš mūsų.
Žinoma, galima pasakyti: „Pasaulyje yra milijardai žmonių. Net jei ką nors padarysiu, tai bus milijardinė dalis, kuri nieko neduos“. Tai netiesa!
Žmogus pajėgus subalansuoti visą žmoniją. Ir turi taip elgtis. Kabaloje apie tai kalbama daugelyje šaltinių.
Baal Sulamas straipsnyje „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“ rašo: „Tokiu būdu kiekvienas vieno žmogaus atliktas ištaisymas daro įtaką visam pasauliui, skatina pasaulį vystytis ir įgyvendinti meilės bei davimo dėsnį, kol užsipildys Žemė šiuo žinojimu.
O kiekvienas vieno žmogaus padarytas pažeidimas irgi veikia visą pasaulį ir pažadina jėgas, verčiančias pasaulį taisytis. Šias jėgas jaučiame kaip kančias.“
Išeitų, kad bet kuris žmogus vienu savo veiksmu pažeidžia pasaulio harmoniją arba ją taiso. Todėl jokiu būdu neturėtume pamiršti teigiamo indėlio, kurį kiekvienas gali duoti pasaulio pusiausvyrai.
Dabar esame ypatingoje situacijoje: didžiulę globalią sistemą tiek išvedėme iš pusiausvyros, kad ji ima iš savęs skleisti virusus. Kitaip tariant, iš savo nestabilios būsenos ji jau niekaip kitaip nebegali kompensuoti savęs, tik išskirdama kenksmingas biologines mikrosistemas.
Todėl reikia suprasti, kad neturime kito pasirinkimo – tik rimtai prisiimti sau pareigą atvesti sistemą į pusiausvyrą.

#263182

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Ar nepavojinga žmogui, esančiam absoliučios meilės būsenos, būti visuomenėje? Juk jeigu žmogus nepyksta, jis negali apsisaugoti. O mūsų visuomenė siekia išnaudoti kiekvieną savo tikslams.
Atsakymas. Iš dalies tai teisinga. Visame pasaulyje stipriai auga neapykanta, žmonės visiškai atitolę vieni nuo kitų. Žmogus turi visuomet saugotis ir būti pasirengęs užpuolimui.
Esmė ta, kad kai kalbame apie meilę, tai čia yra dvi nuostabios savybės.
Pirmiausia vystome meilės savybę tik draugų grupėje atžvilgiu, su kuriais ketiname sukurti vieną bendrą sistemą vadinamą „siela“. Čia dalyvauja dešimt žmonių, dirbančių ties tuo, kaip megzti tarpusavio ryšius. Kiti žmonės jų neliečia ir jie neliečia kitų.
Nepagalvokite, kad čia egoistinis veiksmas. Tiesiog kitaip nepasiseks. Mūsų siela susideda iš tokių dešimtukų, kurie paskui susijungia tarpusavyje į stambesnes būsenas.
Visų antra, dirbdami dešimtuke, susivienijate ir aplink jus kyla tam tikras apsauginis laukas, kuris nepraleidžia jums jokių kenkėjų, visi jie atsimuša nuo jūsų. Ir jūs nieko nebijote. Žinote, kad esate dvasinės būsenos, kuri atstumia visą blogį ir todėl jau nėra ko bijoti.
#259072

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Ar aš turiu grupę?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma