Niekas mums netrukdo visą laiką išlaikyti geriausią jausmą, kuris tik buvo mūsų gyvenime, kokį patyrėme kongrese, kai jautėme vienybę, ryšį tarp mūsų ir Kūrėjo, dvasinį atskleidimą. Jei nusileidžiu iš šios būsenos, vadinasi, pats esu dėl to kaltas, nes nepridėjau savo pastangų.
Mus pabudino iš aukščiau Kūrėjas, ir pabudimas turi likti. Aukštesnysis rodo pavyzdį, kokie turime būti, o mums reikia tai pratęsti. Pabudimas neturi priklausyti nuo kongreso fizinės vietos. Jei nėra pabudimo, vadinasi, nėra Kūrėjo, grupės didybės, – o ties tuo galima dar geriau dirbti kaip tik po kongreso, kasdienybėje.
Pertraukas tarp kongresų reikia suvokti, kaip galimybę stengtis patiems, kurią mums davė Kūrėjas šiame gyvenime. Dvasinio indo kūrimas vyksta būtent „tamsoje“, „naktį“. Reikia matyti visus savo gyvenimo įvykius, kaip susijusius būtent pagal šį principą, kad „buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena“. Tik taip reikia suvokti savo gyvenimą.
Iš aukščiau mums suteikia vienybės akimirkas, dvasingumo artumą, kad mes vėliau tai pratęstume, kai išnyks pabudinimas iš aukščiau. Reikia patiems išsaugoti šį vidinį jausmą nors su tokia jėga, kuri buvo suteikta iš aukščiau, tarsi nebūtume išėję iš kongreso.
Kūrėjas pakėlė mus į kažkokią pakopą ir paliko, o mums reikia likti joje. Nėra gerai, jei krentame, juk mes jau turime pavyzdį, kaip tęsti. Ir tada Kūrėjas pakelia mus į dar kitą pakopą ir dar aukščiau – taip kiekvieną kartą.
Kai Kūrėjas palieka mus, Jis atskleidžia, kokias vietas mums reikia užpildyti Jo didybe. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, yra Kūrėjo didybė.
Svarbiausia stengtis išlaikyti nuolatinį ryšį su kitais, kaip kongrese, ir neleisti šiam jausmui išblėsti, pratęsiant jį visomis įmanomomis priemonėmis. Ir tada pamatysime, kad visi mūsų gyvenimo įvykiai – grįžimas į darbą ir prie visų kasdieninių reikalų – suorganizuoti Kūrėjo būtent tam, kad užpildytume visas šias kasdienines tuščias ertmes pabudimu, dvasingumo didybės pojūčiu ir Kūrėjo svarbumu.
Turime laikytis šios būsenos, neleisdami sau nukristi. Būtent tai yra visas mūsų darbas. Kongrese nereikia ypatingai dirbti, ten veikia įkvėpimas, suteiktas iš aukščiau, ir viskas vyksta savaime. O šiandien reikia savo pastangomis, malda ir visomis įmanomomis priemonėmis neleisti šiam nubudimui atslūgti. Dabar atėjo laikas dirbti.
Todėl kongrese mes ne „pasiekėme“ sėkmės, o ją „gavome“. Štai šiandien, po kongreso, mums reikia pasiekti sėkmę. Galima pasakyti, kad kongresas, kitaip tariant, susirinkimas, vienybė, prasideda būtent dabar!
Jei mes teisingai suprasime, kaip išnaudoti kongreso laiką ir laiką tarp kongresų, tai teisingai realizuosime mūsų pasiektą vienybę. Viskas patikrinama būtent kasdieninėmis būsenomis, kur ir slypi visas darbas. Tai imkime ir pratęskime!
#226477

Iš 2018 m. gegužės 8 d. pamokos pagal temą „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis pasaulinis Virtualus kongresas

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Beribė vienybė

Mūsų pirmojo Virtualaus kongreso tikslas – susivienyti. Šiuolaikinės kartos vystymasis pasiekė galutinį etapą, žymintį bendrą žmonijos išsitaisymą.
Mūsų sielos silpniausios iš visų, nusileidusių į šį pasaulį per šešis tūkstantmečius, tad nebegalime veikti taip, kaip didieji senovės kabalistai, atskleidusieji dvasinį pasaulį pavieniui, mažose grupelėse.
Šiandien labiau siekiama dvasingumo, atskleisti Kūrėją, tačiau tai pasiekti galės ne dvasiškai stiprūs, ne pastangų kokybe, o kiekybe, tie, kam egoizmas neleidžia visiškai atsiduoti dvasiniam tobulėjimui.
Pradedame bendrą išsitaisymą ir baigiame jį susijungdami į grupę, kuri pamažu apims visas sudužusias sielas. Vėliau prie jos prisijungs ištaisytos kitų kartų sielos, ir mes tapsime viena didele siela.
Visas mūsų ištaisymas susijęs su vienybe. Nuo Ari laikų (XVI a.) ir ypač dėl Baal Šem Tovo darbo, prasidėjo grupių, studijuojančių kabalos mokslą, kūrimas. Todėl šiandien ir mes turime stengtis susivienyti.
Tačiau, tai nėra tiesiog susivienijimas į vietinę ar regioninę grupę. Mūsų laukia didelis darbas, kurio užduotis – kad visos mūsų pasaulinės grupės pasijaustų vieninga visuma. Tuo ir užsiimsime kongrese.
Būtina įveikti kalbos barjerus, kilusius dar iš Senovės Babilono krizės – materialaus ir dvasinio mūsų susiskaldymo šaltinio. Nepaisydami sudužimo, norime virš jo susivienyti tiek materialiai organizuodami kongresą, tiek jį dvasiškai užpildydami.
Sieksime susijungti norais, sielomis. Stengdamiesi atnešti kuo daugiau vienybės į abi šias sritis, pamatysime, kad būtent taip pritrauksime taisančią Šviesą.
Kongresas turi mus paruošti tam, duoti impulsą, postūmį, pavyzdį. Žinoma, mūsų vienybė dar netobula, tai tik pradžia. Tačiau tai itin svarbus žingsnis. Jame turime matyti savo dvasinį gimimą.
Jei drauge stengiamės susivienyti virš visų kliūčių, virš visų jėgų, kurios mus skiria, atitolina vienus nuo kitų, tai ir yra teisingas darbas, mūsų dvasinė savirealizacija.
Esmė ne tai, ko mokomės pamokose. Svarbiausia – raktas – slypi ryšio tarp grupių kokybėje. Nepaisant, o tiksliau, dėl sunkumų, skirtumų, skirtingų kalbų ir laiko juostų, pasieksime tikrą vienybę.
#234270

Iš 2018 m. spalio 4 d. rytinės pamokos, tema „Tikrovės, kaip vienos, vieningos ir vienintelės jėgos suvokimas“

Kongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Brangūs draugai,

Džiaugiuosi galėdamas pakviesti Jus į kabalos kongresą!

Galėsite susipažinti su kabalos mokslu, kuris kalba apie tai, kaip sudarytas mūsų pasaulis, kas yra už viso to, ką matome, jaučiame, kas valdo visus mūsų veiksmus. Galėsite prasiskverbti už šio pasaulio materijos į tą sistemą, kuri ją valdo. Sužinosite, kaip tinkamai ugdyti save, vaikus, kaip bendrauti su kitais žmonėmis, kaip iš mūsų būties gauti didžiausią naudą, kad būtų gerai mums ir visiems aplinkiniams.

Galėsite susitikti su kabalos studentais iš daugiau šimto šalių, galėsite pasikalbėti apie viską, sužinoti apie viską iš pirmųjų lūpų.

Tai mokslas, kurį slėpė tūkstantmečiais, ir šiandien jis atsiskleidžia. Džiaugsiuosi, jei atskleisite sau vidines pasaulio paslaptis.

Laukiame Jūsų! Iki pasimatymo!

Michaelis Laitmanas

Š. m. vasario 20-22 d. Tel Aviv, parodų rūmuose Merkaz HaYeridim Ganei HaTa’arucha, rengiamas pasaulinis kabalos kongresas, kuriame dalyvaus virš 7000 žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. 

Registracija ir daugiau informacijos rasite čia: lietuvių k. anglų k. ir rusų k. 

Jei turite klausimų, kreipkitės info@kabala.lt

Klausimas. Kai kalbame, kad vienybė aukščiau visko, ar čia yra kokios nors ribos?
Atsakymas. Vienybė ribų neturi ir negali turėti, juk vos tik ją pasiekiame, iškart kyla naujos kliūtys ir mes vėl turime eiti prie naujų ribų. Tai ir yra kilimas per 125 pakopas.
Pasiektoje vienybėje atskleidžiame Kūrėją, kitaip tariant, bendrą jėgą, darniai, draugėn sujungiančią savyje priešingas jėgas – teigiamą ir neigiamą, šviesos jėgą ir noro jėgą, pliusą ir minusą, šviesą ir tamsą.
O kas tarp šviesos ir šešėlio? Kas juos jungs kaip pliusą ir minusą variklyje ar kitame prietaise? Šis prietaisas – tai mūsų pastangos, kurias dedame, kad darniai sujungtume visus pliusus ir minusus, visus teigiamus ir neigiamus gamtos reiškinius, kad jie mums neatrodytų priešingi.
Mėgindami taip juos tarpusavyje sujungti, ištaisome save. Patys atsiduriame tarp teigiamų ir neigiamų jėgų, ir ten susijungiame su Kūrėju, susiliejame su Juo.
Kūrėjas – tai visų gamtos jėgų harmonija, įskaitant mus, t.y. žmogų, kuris harmoniją sukuria savyje.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“ pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslas: kelias į aukščiausią harmoniją

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Didžiulė Kūrėjo malonė

Brangūs Lietuvos žmonės,
Lapkričio 3-5 dienomis Vilniuje vyks kongresas  apie pasaulio ateitį. Tai bus  itin įdomus kongresas, jame kalbėsime apie mūsų pasaulio sandarą, apie aukštesnįjį jo valdymą, apie būdus, kuriais galime daryti įtaką šiam valdymui bei užsitikrinti sau laisvę ir klestėjimą.
Šiame tikrai neeiliniame kongrese iš visai kitos perspektyvos pažvelgsime į visos žmonijos, o ypač į Baltijos šalių problemas.
Beje, praeityje pačiam teko gyventi Lietuvoje, tad puikiai suprantu jūsų problemas ir džiaugsiuosi galėdamas jus pamatyti, atsakyti į jūsų klausimus ir papasakoti, kaip mano specialybė – mokslas apie aukštesnįjį mūsų pasaulio valdymą – padeda suprasti, kas su mumis vyksta ir kaip savo ateitį galime pakreipti gerąja linkme.
Lauksiu Jūsų. Ateikite. Sėkmės ir visa ko geriausio!

REGISTRUOKIS DABAR!

Klausimas. Pastaraisiais metais tapo tradicija rengti didelius tarptautinius kabalos kongresus. Tai – unikalus ir patrauklus kultūrinis įvykis. Į šiuos kongresus Tel Avive susirenka tūkstančiai žmonių iš viso Izraelio ir daugelio kitų pasaulio šalių.
Kas vyksta šiuose kongresuose, kodėl jie pritraukia tiek daug žmonių? Šiais laikais kabala tapo tokia populiari, kad gėda prisipažinti, kad nežinai, kas tai yra.
Atsakymas. Žmogus ieško užpildymo, kuris suteiktų jo gyvenimui prasmės, kad neišnyktų be pėdsakų gyvenimui pasibaigus. Tą pajausti galima kabalos kongrese: kad gyvenimas iš tiesų būtinas, kad yra tam tikras aukštesnis tikslas, kurį galima pasiekti.
Šis tikslas yra už šio gyvenimo ir mirties ribų, už šio fizinio kūno gyvenimo. Nepriklausomai nuo to, ar šis kūnas gyvas, ar miręs, yra kažkas, liekantis egzistuoti amžinai. Aš noriu save tapatinti su šiuo amžinu egzistavimu, esančiu ne kūne.
Manyje yra kažkas, nesusietas su laikinu kūnu. Net pakeitus visus mano organus, mano „Aš“ liktų. Juk jei šitas „Aš“ taip pat išnyktų, tuomet apskritai nebūtų apie ką kalbėti. Tačiau yra „Aš“, kuris reikalauja amžino tikslo, esančio ne kūne. Šitas „Aš“ nori palikti kūną, tapti nuo jo nepriklausomas ir nesutikti su juo, pajusti save egzistuojantį šalia jo, aukštesniame lygmenyje.
Žmonės, keliantys tokius klausimus ir norintys atskleisti gyvenimo prasmę, ateina į kongresą. Šis manojo „Aš“ taškas nesitapatina su kūnu, kurį galima pakeisti – šiuolaikinė medicina išmoko pakeisti beveik visus organus. Bet aš noriu save jausti už šito laikino kūno, kuris kas akimirką vis labiau artėja prie mirties, kol galų gale numiršta.
Todėl nenoriu priklausyti nuo šio kūno, noriu jausti gyvenimą, nesusijusį su šia biologine mašina. Jaučiu, kad atsidūriau jame atsitiktinai ir laikinai – tai nesu tikrasis aš. Todėl imu ieškoti metodikos, padėsiančios pakilti virš šio kūno ir pamatyti gyvenimą, neribojamą penkių jutimo organų: regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo.
Nenoriu judėti, vaikščioti, sukiotis siaurose, materialiose šio pasaulio ribose, priklausyti nuo temperatūros: ne aukštesnės kaip +30 ir ne žemesnės kaip -30 laipsnių. Svajoju išsivaduoti nuo visų šitų apribojimų ir tapti visiškai laisvas nuo materijos, būti tarsi sapne.
Kitaip tariant, noriu išeiti už ribų savo kūno, kuris visą laiką mane laidoja: verčia eiti į darbą, nuolat jaudintis dėl savo materialios gerovės. Noriu pajausti, ką reiškia būti laisvam nuo materijos, emociškai nesiejant savęs su savo kūnu.
Mano kūnas gali tapti ištikimiausiu draugu, kaip šuo, gyvenantis su manimi: aš jį myliu ir šeriu, o jis myli mane. Mano kūnas tupi ant grindų šalia krėslo, kuriame yra tik mažas tikrojo „Aš“ taškelis. Noriu, kad šitas „Aš“ egzistuotų iš tikrųjų, o ne jaustų save kūne, kuris visaip riboja mane tarsi šunį.
Ieškau būdų, leisiančių išeiti iš kūno, todėl atvykstu į kabalos kongresą, kuriame galima patirti nuostabų įkvėpimą, pakylėjantį žmogų virš jo kūno.
Klausimas. Ar kūnui šiame procese neatsitiks nieko blogo?
Atsakymas. Nesijaudinkite, kūnui nieko neatsitiks – kalbame tik apie vidinį išgyvenimą. Dėl to turiu tiesiog nustoti jaudintis dėl savo kūno. Kiti žmonės, dalyvaujantys kongrese, padeda man tai įgyvendinti – išeiti iš savęs. Tarsi sukišę rankas į į mano vidų, sučiuptų sielą ir ištrauktų ją iš kūno.
Klausimas. Ar tai nebaisu?
Atsakymas. Atvirkščiai, aš labai noriu, kad jie taip padarytų! Noriu, kad mano „Aš“ išeitų iš kūno ir egzistuotų laisvas, be jo. Tada galėčiau įeiti į kitus ir pajausti juos iš vidaus – tai reikštų, kad jaučiu dvasinį pasaulį.
Jaučiu, kaip mes visi esame susiję. Juk į pasaulį nebežiūriu per savo egoizmą, savo kūną, o matau viską už jo. Taip atskleidžiu, kad pasaulis pripildytas Šviesos, kuriame visi egzistuojame ne kaip kūnai, o kaip norai, susiję vieni su kitais.
Jungdamiesi sukuriame sistemą, kuri vadinasi „siela“. Visi mėgaujasi, būdami šios sielos viduje, nes ją užpildo ir teikia malonumą Aukštesnioji Šviesa, dar vadinama Kūrėju.
Čia nėra jokios mistikos – priešingai, tai kruopštus, metodiškas darbas. Gali būti, kad žmogui teks pabuvoti ne viename kongrese, kad tai pajaustų.

Iš 2015 m. vasario 8 d. 518-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas gali duoti viską!

Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Ar laukei išsilaisvinimo?

Kviečiame registruotis į kursus, kuriuose giliau pažinsite Gamtą, pasaulį ir pačius save. Išmoksite kitaip žvelgti į gyvenimą, ir šis unikalus požiūris padės jums geriau suprasti šiandien pasaulyje vykstančius įvykius. Skirtingai nei teigia daugybė paplitusių mitų apie kabalą, ją studijuoti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, lyties, kultūrinių bei religinių įsitikinimų ir net kalbos! Galite mokytis jums patogiu tempu, be jokių įsipareigojimų ar spaudimo.

Dėmesio! Artėja tarptautinis kongresas Izraelyje, o tai puiki proga susipažinti su bendraminčiais iš viso pasaulio ir iš tikrųjų pajausti, kas yra praktinė kabala.
Verta tai patirti bent kartą gyvenime!

Daugiau informacijos anglų ir rusų kalbomis rasite ČIA.

Klausimas. Ar galima elgtis su žmonėmis, su kuriais dirbame ir bendraujame kasdieniame gyvenime, kaip su kabalistų grupe?
Atsakymas. Jokiu būdu!
Grupė – ypatingas kolektyvas, kuris labai atsargiai, kruopščiai atrenkamas ir kuriamas vadovaujant patyrusiam kabalistui arba keliems kabalistams. Grupė kuriama ilgą laiką, kaip kokybiškas muzikos instrumentas.
Pavyzdžiui, norint sukurti gerą instrumentą, iš pradžių paruošiamos medžiagos: mediena, stygos ir t. t. Viskas džiovinama ir apdorojama daugelį metų. Tada atskiros dalys suklijuojamos, džiovinamos ir derinamos. Tik po to instrumentas pradeda skambėti.
Taip ir grupė, kol gros visiškai harmoningai, turi būti kuriama labai ilgai, jos nariai turi „klijuotis tarpusavyje, džiovintis, derintis“. Tai ne taip paprasta!
Norėdami tai padaryti, turime imtis tam tikrų veiksmų: kartu mokytis, ruošti vaišes, organizuoti platinimą, važinėti į kongresus, priiminėti pas save bendraminčius. Ir tik po to turėsime grupę, tokį jutimo organą, kurio padedami jausime dvasinį pasaulį ir galėsime studijuoti tai, ką visi jaučiame.
Šis jausmas – amžinas. Kūnas gali numirti, o mes liekame šiame suvokime, nes tai nepriklauso egoistiniam kūnui.
Norėdami suprasti, kad grupė, kurią mes kuriame, – ypatinga substancija, pabandykite surinkti iš mūsų pasaulio žmonių tokią pat grupę ir pakeisti ją į altruistinę, kuri sugebėtų sugroti dvasinio pasaulio melodiją.
Tada suprasite, kaip sudėtinga kurti tinkamas kabalistų grupes! Istorijai žinomi tik vienetai. Šiandien mes bandome tai padaryti įvairiose pasaulio šalyse.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Ar aš turiu grupę?

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis