Klausimas: Šiuolaikinis mokslas greitai reaguoja į naujai atsirandančius virusus, kurie kelia grėsmę žmonijai. Kai tik pavyksta sukurti kokią nors vakciną, rizika tampa minimali. Klausimas tik tas, kaip greitai dirba mokslininkai. Ar tai reiškia, kad žmogaus intelektas gali pakeisti gamtos planus?
Atsakymas: Žinoma, ne!
Klausimas: Ar tai nėra žmonių ir gamtos konfrontacija?
Atsakymas: Jokios konfrontacijos su gamta nėra ir negali būti. Kas mes tokie?! Mums atrodo, kad nugalime gamtą. Bet mes tik galime ją bjauroti savo egoistinėmis savybėmis.
Komentaras: Taigi ji mus tokius ir sukūrė.
Atsakymas: Ji sukūrė mus tokius, kad save taisytume ir išsitaisę aptiktume kitą gamtos lygmenį.
Komentaras: Pirma, esame taisymo procese, antra, mums niekas apie tai nepranešė.
Atsakymas: Kur tu matei, kad žmonija taisosi? Metai iš metų tampame vis blogesni: egoistiškesni,  žiauresni, grubesni. Iškraipome gamtą, naikiname šią mažą planetą, kurioje gyvename.
Komentaras: Bet mus taip sukūrė gamta.
Atsakymas: Taip sukurti esame tam, kad įsisąmonintume savo niekingumą.
Klausimas: Bet kol to nesuvokėme, ko iš mūsų reikalauti? Kai įsisąmoninsiu – tada prašom.
Atsakymas: O kada įsisąmoninsi? Visąlaik šitai stumi nuo savęs. Nenori suprasti ir sakai: „Taip, esu toks ir būsiu toks“. Bet štai ateina virusas ir po truputį padeda tau atsipeikėti.
Klausimas: Tad nėra konfrontacijos tarp mokslininkų, išradusių kokias nors vakcinas, ir gamtos, kuri nuolatos siunčia mums virusus ir kataklizmus?
Atsakymas: Kad ir kiek įsigudrinę išrastume vakcinų, gamta vis tiek jas padengs savo smūgiais, kad įsisąmonintume, jog skiepai mūsų neišgelbės.
#264023

2020 m. kovo 26 d. iš TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie koronavirusą I d.

Mintys apie koronavirusą II d.

Mintys apie koronavirusą III d.

Esame ant visiškai naujos visuomenės, apie kurią rašė kabalistai, slenksčio.
Šiandien esame liudininkai to, kad gamta sukilo. Ji nebenori turėti nieko bendra su piktu žmogumi. Ji turi atvesti žmogų prie pusiausvyros su savimi, o šis priešinasi, ir atitinkamai pagal tai gamta turi taisyti jį neigiamu atvirkštiniu ryšiu. Būtent šitai jaučiame savo kailiu.
Visi virusai sukurti tam, kad grąžintų mus į tam tikrą pusiausvyros būseną. Jeigu tai suprasime, tuomet labai lengvai pakoreguosime save ir sistemą, kurioje kartu egzistuojame Žemėje. Taip gausime visiškai kitokią žmoniją. Tikiuosi, kad tai surasime per trumpiausią įmanomą laiką – gal net po metų pusantrų. Greičiau tai turbūt neįvyks.
Jei panorėsime ir visais įmanomais būdais aiškinsime, kaip turėtų elgtis žmonija, kokia yra teisinga reakcija į koronavirusą, tuomet tai galima atlikti per tokį laiką. Bet vis tiek tai nutiks ne anksčiau nei koronavirusas aplėks visą Žemės rutulį, ir visi įsitikins, kiek jis mus valdo.
Žmonės supras, kad būtent mes jį sukėlėme dėl savo netinkamų santykių, blogo požiūrio į gamtą ir žmogų, ir pradės domėtis, kaip tai ištaisyti. Tik tada koronavirusas išnyks. Turime pereiti visus blogio įsisąmoninimo, jo ištaisymo ir gėrio pasireiškimo etapus.
Labai tikiuosi, kad jau greitai šitai išvysime.
#263676

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada pasibaigs koronavirusas?

Jau nebebūsime kaip buvę

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Ką turi daryti vyriausybės, kad padėtų mums išgyventi šį sunkų laikotarpį? Visos vyriausybės turėtų suprasti, kad jos vaidina ypatingą vaidmenį, ir šiek tiek pakeisti savo mąstymo kryptį. Valdžia turėtų žinoti, kad pasaulio ateitis slypi globalioje visų žmonių integracijoje, ir ji privalo to siekti.
Būtina organizuoti tokias vaikų ir suaugusiųjų mokymo formas, sukurti švietimo sistemą, kad visi suprastų, jog žmogus yra labiausiai griaunanti jėga gamtoje, nors turime tapti visas gamtos dalis jungiančia jėga.
Juk esame protingi, išsivystę, bet visą savo raidą paverčiame blogiu, nukreipdami ją į sunaikinimą. Todėl vyriausybės turi keistis, žmonės turės jiems tai paaiškinti.
Neatsitiktinai naujasis virusas gavo pavadinimą „koronavirusas“ – jis tikrai atlieka karališkąjį darbą, viešpataudamas visame pasaulyje ir organizuodamas mūsų gyvenimą kaip karalius. Tikiuosi, kad dar išvysime daugybę jo viešpatavimo padarinių, pokyčių mūsų gyvenime.
Koronavirusas kiekvieną iš mūsų uždarė karantinui. Bet, manau, kad tai mums bus naudinga. Šią izoliaciją turime įveikti, jungdamiesi pirmiausia virtualiai, iš tolo. Ir tiek, kiek išmoksime toleruoti vienas kitą, susijungti ir suartėti viduje, dvasiškai, tiek galėsime palikti kiekvienas savo namus ir susijungti su kitais.
Ši sąlyga, įpareigojanti mus laikytis atstumo, bus naudinga ir padės mums suartėti selektyviai. Kiek įstengsiu gerai sutarti su savo artimu, tiek galėsiu prie jo priartėti – ne tam, kad užsidirbčiau jo sąskaita, o tam, kad užmegzčiau gerus santykius.
To reikia išmokyti visus, kad kartu sukurtume naują žmoniją. Ir tada prieš mus atsivers geras, amžinas ir tobulas pasaulis, kuriame verta gyventi.
Manęs klausia, kaip matau pasaulį po metų, kas su juo nutiks? Kaip įprasta, turime dvi alternatyvas: arba pasaulis neklausys to, ką kabalos mokslas kalba apie būtinybę vienytis, ir nuvesime pasaulį į pražūtį, arba vis dėlto įvyks pokyčiai.
Jeigu žvelgsite į pasaulį per kabalos mokslo prizmę, matysite, kaip pasaulis artėja prie išsitaisymo. Jei žiūrėsite atsiriboję, matysite, kaip pasaulis negeba keistis. Tačiau stengsimės dirbti kartu, kitaip, bus labai blogai. Tikiuosi, kad visgi sugebėsime perduoti tinkamą vienijimosi metodiką visai žmonijai.

#262536

Iš 2020 m. kovo 25 d. pokalbio su Davidu Bliumenfeldu

Daugiau šia tema skaitykite:

Du metrai neutralios zonos

Po pandemijos

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas čia yra tam, kad liktų. Prieš kelias dienas Niujorko gubernatorius išreiškė susirūpinimą, kad galbūt niekada nesulauksime meto, kai koronaviruso užsikrėtimo atvejų nebeliks. Pietų Korėjos ligų kontrolės centras perspėja apie pakartotinio užsikrėtimo pavojų tiems, kurie jau buvo užsikrėtę virusu. O laikraštis „Jerusalem Post“‘ pranešė, kad antivirusinė vakcina gali būti pradėta gaminti jau po trijų mėnesių nedidelėje gamykloje šiaurės Izraelyje.

Ir čia kyla dilema. Jeigu įstengsime greitai išeiti iš karantino ir grįžti į ankstesnįjį gyvenimą, tai visos teigiamos epidemijos pamokos bus greitai pamirštos. Kita vertus, jei vaistai ar vakcina nebus išrasti artimiausiu metu, koks tai bus gyvenimas nuolatinėje izoliacijoje?

Manau, kad įprasime gyventi naujame pasaulyje, visiškai kitokiame nei tas, kuris buvo anksčiau. Pakeisime daugelį savo užsiėmimų ir priprasime daugiau laiko praleisti namuose, dirbdami internetu. Daugelis verslų bankrutuos ir nebus atkurti, nes jie visiškai nereikalingi.

Po kelių mėnesių, kai nuslūgs pirmoji epidemijos banga ir ims švelnėti apribojimai, pamažu grįšime į normalų gyvenimą. Bet tai jau bus kitas gyvenimas, ne toks, koks buvo iki viruso: mes ir mūsų veikla taps kitokie.

Esu tikras, kad gyvensime naujame pasaulyje ir būsime kitais žmonėmis. Šis gyvenimas bus geresnis už senąjį. Ramybę imsime vertinti labiau nei beprasmišką bėgiojimą iš vieno pasaulio krašto į kitą.

Susimąstysime apie gyvenimo prasmę, jo tikslą, panorėsime išsiaiškinti, kodėl gyvename, koks mūsų varginančio darbo rezultatas? Dėl ko lakstėme iš vienos šalies į kitą: tiesiog pavalgyti visuose restoranuose ir paspoksoti į svetimą kultūrą? Kokia iš to nauda? Tai buvo tiesiog visuotinė beprotybė, kai sunku atsispirti ir nebėgti paskui visus.

Manau, kad negrįšime į praeitį ir mūsų laukia naujas, ramesnis, labiau į vidų nukreiptas gyvenimas, pasikeis ir žmogaus požiūris. Postkoronavirusinis pasaulis bus kitoks! Iš visų užpildymų labiausiai bus vertinami draugiški santykiai, juk glaudesniais ryšiais tarp žmonių, sukuriame integralią jėgą, integralų protą, susitelkimą, norą.

Kai daug žmonių susivienija į vieną žmogų: didelį, išmintingą ir stiprų, imame atskleisti gamtą naujai, tarsi vietoj savo jutimo organų įgytume naujus, tūkstantį kartų jautresnius, bei milijoną kartų išmintingesnį protą. Išties imame matyti tikrovę labiau iš vidaus, giliau. Ir visą šį suvokimą turės kiekvienas. Taip gyvens žmonės rytojaus pasaulyje.

#262966

Iš 2020 m. balandžio 10 d. laidos  „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti pasaulį į pusiausvyrą

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Po pandemijos

Klausimas: Nūnai, norint suvokti pačią situaciją, reikalingas didelis solidarumas ir tarpusavio laidavimas, juk žmonės perduoda virusą vieni kitiems. Be to,  jie gali net nežinoti, kad turi kokių nors simptomų.
Kur imti tokį solidarumą? Vyriausybė to reikalauja iš mūsų, bet visi esame skirtingi, kiekvienas turime savo principus. Žmogus negali atsižadėti tam tikrų savo patogumų.
Atsakymas: Šiandien visuomenėje matyti labai įdomūs reiškiniai, kurių anksčiau nepastebėjome. Suprantame, kad turime atsitraukti vieni nuo kitų, nečiaudėti, nekosėti, nekalbėti, nepriartėti tarpusavyje arčiau nei per du metrus. Suprantame, kad žmogus turi savo laisvą erdvę, ir kad jis turi būti atskirtas savo kambaryje ar bute.
Visos šios būsenos iš principo nėra labai logiškos ir nėra labai natūralios mūsų pasauliui, juk nuolat stumdomės metro, tramvajuose, autobusuose, maišomės gatvėse ir pan.
O dabar, jei žmogus čiaudi už kelių metrų nuo manęs, mane iškart užvaldo baimė. Apskritai, matome, kaip pasikeitė žmonių būsena ir ji nėra kieno nors primesta. Kas kad užsikrėsi šiuo virusu? Iš esmės nėra ko jaudintis. Ar nuo jo mirštama? Mirštama. Bet  mirštama ir nuo paprasto gripo.
Išeitų, kad atsiranda visiškai kitoks požiūris į šią būseną ir ji tarsi nėra padiktuota kokių nors mūsų pasaulio reiškinių. Tiesiog žmonės tapo kitokie. Jie tai suvokia tarsi mus būtų užklupęs cheminis ar dujų karas.
#262620

Iš 2020 m. kovo 19 d. programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę VI d.

Klausimas: Medicininių knygų skaitymas ir kalbos apie tabletes neišgydo. Kuo padeda pokalbiai apie gamtos integralumą?
Atsakymas: Skirtumas tas, kad kai kalbi apie tabletes, jos tavęs neveikia. O kai kalbi apie koronavirusą, tai norom nenorom, pažadini aukštesniąsias jėgas, kurios jį mums siunčia.
Kalbėdami apie ryšį, jį generuojame savyje, pažadiname žmonių norus, kad tas ryšys pakiltų aukščiau mūsų egoistinės prigimties. Išeitų, kad taip gydaisi ir tau nereikia jokių vaistų.
Šiandien pasaulyje išleidžiami milijardai dolerių tam, kad būtų išrasti vaistai nuo koronaviruso. Tačiau vaistas praktiškai yra ant tos bangos, apie kurią kalbame. Galite netikėti, galite juoktis, bet taip yra.
Jei pradėsime artėti vieni prie kitų, o tai įmanoma pasitelkus aptarimus, žaidimus, treniruotes, tai jokie virusai negalės išsivystyti ir įsitvirtinti tarp mūsų. O jeigu ir toliau kivirčysimės, tolsime vieni nuo kitų, suteiksime jam erdvės, tai jis viešpataus tarp mūsų, kad neleistų žmonėms suartėti.
Atkreipkite dėmesį, kaip jis veikia. Rekomenduojama nesiartinti vieniems prie kitų arčiau nei per du metrus. Pažiūrėkite, kaip gerai: bent jau nebus smurto, bet vis tiek galime bartis. O jei ir toliau barsimės, tuomet rasis dar sudėtingesnis virusas ir atsidursime vieni nuo kitų tokiu atstumu, kad bartis nebegalėsime.
Matau, kad virusas veikia taip, kad leistų mums suartėti tinkamai: širdimis, dvasiškai. Todėl turime jį laiminti ir vertinti. Tikiuosi, kad dar įvertinsime tai.
#263191

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Geriausi vaistai nuo koronaviruso

Antikūnai prieš egoizmą

Mintys apie koronavirusą II d.

Klausimas: Kokia prasmė kalbėti, kaip visą gamtą atvesti į pusiausvyrą, jei net negaliu paveikti savęs, jau nekalbant apie visą žmoniją?
Atsakymas: Turime išmokti save veikti, iššaukti tinkamą aukštesniosios Šviesos poveikį, teigiamas gamtos jėgas ir taip kompensuoti visas jos neigiamas būsenas.
Net vienas žmogus gali kompensuoti absoliučiai visas būsenas, įtraukiant jus ir viską apskritai. Tad jokiu būdu nereikia sakyti, kad, neva, negaliu to padaryti. Gali kiekvienas iš mūsų.
Žinoma, galima pasakyti: „Pasaulyje yra milijardai žmonių. Net jei ką nors padarysiu, tai bus milijardinė dalis, kuri nieko neduos“. Tai netiesa!
Žmogus pajėgus subalansuoti visą žmoniją. Ir turi taip elgtis. Kabaloje apie tai kalbama daugelyje šaltinių.
Baal Sulamas straipsnyje „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“ rašo: „Tokiu būdu kiekvienas vieno žmogaus atliktas ištaisymas daro įtaką visam pasauliui, skatina pasaulį vystytis ir įgyvendinti meilės bei davimo dėsnį, kol užsipildys Žemė šiuo žinojimu.
O kiekvienas vieno žmogaus padarytas pažeidimas irgi veikia visą pasaulį ir pažadina jėgas, verčiančias pasaulį taisytis. Šias jėgas jaučiame kaip kančias.“
Išeitų, kad bet kuris žmogus vienu savo veiksmu pažeidžia pasaulio harmoniją arba ją taiso. Todėl jokiu būdu neturėtume pamiršti teigiamo indėlio, kurį kiekvienas gali duoti pasaulio pusiausvyrai.
Dabar esame ypatingoje situacijoje: didžiulę globalią sistemą tiek išvedėme iš pusiausvyros, kad ji ima iš savęs skleisti virusus. Kitaip tariant, iš savo nestabilios būsenos ji jau niekaip kitaip nebegali kompensuoti savęs, tik išskirdama kenksmingas biologines mikrosistemas.
Todėl reikia suprasti, kad neturime kito pasirinkimo – tik rimtai prisiimti sau pareigą atvesti sistemą į pusiausvyrą.

#263182

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų k.

„Jei tik viskas nežlugs, tai atsigaus, – sako mums. Ir priduria, – kada nors“. „Neatsigaus“, – sakau aš. Bet ir žlugimas visai nebūtinas.
Kiekvienam iškyla uždavinys – išgyventi dabartinį laikotarpį su minimaliais praradimais. Tam reikia tausoti nervus ir išteklius, palaikyti kitus, mokėti atsipalaiduoti, bet ne nusišalinti. Turime suprasti, kas vyksta, kad krizės pasekmės neužkluptų mūsų netikėtai.
Pradžiai atsikvėpkime. Žmogus sukurtas ne blaškytis, o mąstyti ir veikti. Taigi, ką iš tikrųjų praradome? Kokią ateitį ruošėme vaikams?
Bendrai tariant, tiesiog tarnavome vieni kitiems už pinigus. Uoliai ar ne įgyvendindavome principą, tiksliai suformuluotą mūsų išminčių prieš tūkstančius metų: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Mums atrodė, kad dirbame sau. Bet kokią meškos paslaugą sau padarėme, įsisukdami į vartotojo voverės ratą ir negalvodami apie nieką daugiau!
Jeigu sekundei atskristume iš labiau išsivysčiusios planetos ir pažvelgtume į žmoniją prieš mėnesį, ne pats maloniausias vaizdas mūsų lauktų. Ne, ne technine prasme, bet pačia visuotinės sumaišties prasme. „Nauda“ iš jos, kaip smogas virš žemės, išsisklaido jau dabar.
Ir štai atėjo virusas. „Sustokite, žmonės, – sako jis mums. – Pažvelkite, ką padarėte su planeta ir su savimi. Pažvelkite į rytojų“.
Jei iš tikrųjų pažiūrėsime, ir ne formaliai, tai pamatysime, kad judėjome ne tik į ekologinę krizę. Dar prieš ją būtų įvykęs karas. Iš esmės, įspraudėme save į karo glėbį, beviltiškos globalizacijos būseną, prieštaravimų aklavietę. Tokia žmogaus prigimtis: kai artėja žudynės, išstumiame jas iš sąmonės ir taip susitaikome su jomis, tikimės jų. Gremas Grinas puikiai aprašė prieškarinę atmosferą knygoje „Samdomas žudikas“: viskas jau buvo nulemta, bet niekas netikėjo, kad karas įvyks, jį atmetė, nekreipė dėmesio – ir taip priartino, prišaukė, laukė.
Iki šio etapo dar nebuvome priėję, bet nevaldoma vartojimo lavina įtraukė žmoniją į bedugnę. Kad ir kaip būtų keista, virusas išgelbėjo mus nuo to! Išgelbėjo nuo egoizmo, kuris reikalavo „nuodėmių atleidimo“, nuo vartojimo rinkų perkrovimo.
Tai ar verta grįžti atgal? Ką gero praeityje palikome?
Ar yra gyvenimas po viruso?
Dabar iš naujo susipažįstame su šeima, pasauliu, su savimi.
– Tu jau penktoje klasėje!?
– Palauk, kas su tavo šukuosena?
– Nežinojau, kad tu šitaip moki kepti kiaušinius.
– Niekada negirdėjau tiek daug anekdotų. Ir jie iš karto verčiami į visas kalbas.
– Jie ten sąžiningai sėdi namuose, o mes kuo blogesni?
Anksčiau daugelis iš mūsų namuose tik miegojo – dabar gyvena. Anksčiau naršėme internete dėl malonumo – dabar turime tikrų sąsajų, įsigiliname, jungiamės tarpusavyje.
Iš čia yra keletas kelių. Mums, žinoma, norisi atgal į voverės ratą su įprastomis jo rykštėmis ir meduoliais. Tačiau negalima pamiršti, kad gresia ir nusikaltimų įsisiautėjimas, neramumų slopinimas, tiekimo nutraukimas ir kaltųjų paieškos. Tačiau galime išnaudoti šį laikotarpį ir apmąstymams.
Žinoma, ne viskas klostosi sklandžiai, ne visi išlaiko smūgius, bet pati patirtis, tempo pokyčiai, nusistatymas suteikia mums ne tik atokvėpį. Ištuštėjusiomis darbo dienomis, keistoje popiečių tyloje girdisi naujovių aidas. Sėdime namuose, kaip vaikai suoluose, kad šio to išmoktume, kad šie pokyčių skausmai nepraeitų veltui.
Bet kokiu atveju mums nepavyks išeiti iš krizės taip greitai, kaip į ją patekome. Ir tai, kas dabar vyksta, nėra pauzė, atostogos ar karantinas, tai pabudimas. Virusas mūsų nenokautavo, bet gerokai sutrenkė ir sugrąžino į tikrovę. Suteikė galimybę patiems atsargiai pasukti vairą.
Šiandien mums kyla būtinybė pervertinti vertybes prieš naują epochą, kuri reikalauja kitaip elgtis vieniems su kitais, reikalauja rasti prasmę, kurios vengėme. Pokyčių vėjas sunaikino iliuzijas ir parodė mums tikrą vaizdą. Nejaugi leisime sąmonės smogui vėl aptraukti ją miražais? Nejaugi susitaikysime su praeitimi, su amžina sumaištimi, su išoriniu pertekliumi ir vidine tuštuma?
Pasaulis atsidūrė ant siauro tilto ir svarbiausia dabar – nebijoti atsisveikinti su praeitimi. Turime kitą rūpestį – kaip sutikti ateitį, kad nesusidurtume su ja nugara, o protingai įsilietume į neišvengiamą rytojų.
Patys sukūrėme voverės ratą – ir dabar galime išeiti iš jo be nereikalingų sukrėtimų. Juk svarbiausia tai, kas viduje: mūsų ryšiai, mūsų santykiai, mūsų dalyvavimas, tarpusavio meilė. Pakanka tik tai suvokti, ir visi mechanizmai – visuomeniniai, finansiniai, komerciniai – ims persitvarkyti pagal naują paradigmą.
Pagalvokime: kodėl gyvename ir kaip galime sukurti savo gyvenimą kitaip, kitais principais? Atsivėrė išėjimas iš beribio egoizmo, tai pasinaudokime tuo, kol jis yra nokdaune. Lėktuvai – žemėje, laivai – uostuose, mes – suoluose. Čia nėra nieko žeminančio. Priešingai, mums atsirado galimybė iš tikrųjų padaryti ką nors dėl savęs.
Visą gyvenimą užsiėmėme tik tuo, kad bėgome nuo klausimo apie mirtį: blaškėmės, kiek įmanoma teisindami save. Virusas mums duoda dar vieną užuominą: nuo mirties nepabėgsi. Kad įveiktume šią ribą, turime pakilti aukščiau egoizmo, kuris mus marina. Jis riboja mus vien kūno norais ir suteikia ydingą, apgailėtiną, ribotą pasaulio pojūtį. Imkime ir pajauskime pasaulį per mūsų bendrą vidinę struktūrą – per sielą. Tada mes pamatysime jį visiškai kitą – begalinį, amžiną, tobulą.
Tai neturi nieko bendra su religijomis. Kabalos mokslas nesiglaudžia prie jokių tikėjimų. Ji tiesiog vysto žmogaus sielą ir taip daro mus laimingus. Dabar, kai visi jaučiamės vienoje valtyje, reikia kartu užgulti irklus ir laikytis kurso į pasaulį, kuriame nėra sienų tarp širdžių. Tada išnyks ir kiti barjerai, skiriantys žmones. Rytojus formuojasi jau dabar.
#262055

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Klausimas. Istorijoje būta bandymų sukurti kolektyvinę visuomenę. Nors šios idėjos buvo teisingos, bet visuomenės vystymasis atsiliko. Dabar padėtis keičiasi. Pamažu kuriama nedidelė organizacija, kuri pagal savo išsivystymą egzistuos remdamasi kolektyvizmo dėsniais?
Atsakymas. Pirmiausia turime persiauklėti, kad nekartotume sovietinės Rusijos klaidų.
Klausimas. Ar visi kiti žmonės taip pat palaipsniui priims kolektyvizmo principus?
Atsakymas. Liaudies masės šių etapų nepraeis. Pamačiusios, kad egoistiniai norai prieštarauja gamtai, prisišlies prie mūsų, kaip kūnas šliejasi prie galvos. Žmonėms kils vidinis poreikis visiškai paklusti aukščiausiems gamtos dėsniams.
Kolektyvinė santvarka – mūsų dvasinio augimo pasekmė. Keisdamiesi vidumi, sužadinsime išorinius pokyčius.
Klausimas. Vadinasi, gali taip atsitikti, kad šiame gyvenime staiga tapsime mažo pasaulio, pagrįsto kolektyviniu darbu, statytojais?
Atsakymas. Suprasdamas žmogaus prigimtį ir uždavinio sunkumą, nemanau, kad komunistinę visuomenę sukurs dabartinė karta.
Klausimas. Kuo skiriasi kolektyvinė santvarka mažoje altruistinėje organizacijoje ir likusioje žmonijos dalyje? Ar jie taip pat organizuosis pagal šį principą?
Atsakymas. Masės pamažu savanoriškai šliesis prie mūsų, mokysis ir taikys tą pačią metodiką. Tai priklausys tik nuo jų vidinio praregėjimo. Tačiau jokiu būdu negalima imtis skubotų fizinių veiksmų, kurti naujų visuomenės santykių, kuriems visuomenės nariai dar nepasiruošę.
Klausimas. Kodėl ankstesni visuomenės bandymai sukurti kolektyvinę santvarką nepavyko? Baal Sulamas rašo, kad šis „laikas atėjo mūsų dienomis“. Kodėl šį kartą ją sukurti pasiseks?
Atsakymas. Todėl, kad žmonės nusivilia egoizmu. Jie nori naujų visuomeninių santykių, yra pasiruošę priimti atitinkamą metodiką, ją savyje realizuoti ir taip tapti normaliais integralios visuomenės vienetais.
#226421

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV programos „Paskutinioji karta“

O kadangi tai priešinga mūsų prigimčiai – reikalinga visuomenė, kurioje visi kartu sudarys didelę jėgą, kad galėtume kartu dirbti, siekdami anuliuoti norą gauti, vadinamąjį „blogį“, nes jis trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus. (Rabašas, „Šlavej Sulam“, „Grupės tikslas(1.2)“)
Klausimas. Kaip turėtų veikti visuomenė, kad žmogus jaustų kančias, viliojančias į priekį, o ne vejančias iš nugaros?
Atsakymas. Visuomenė turi nuolat skleisti tikslo didybę, ji svarbiausia. Tada mes natūraliai sieksime tikslo, nes mūsų akyse jis bus didis.
Kančios turi kilti ne dėl to, kad aš dirbu su savo egoizmu, o kad nepasiekiu tikslo, todėl vis veržiuosi į priekį. Tai jau kitos kančios – meilės kančios. Jos pasireiškia, veikiant visuomenei, kuri rodo, koks tu turi būti.
Klausimas. Mane sukūrė kaip visišką egoistą, kurio nedomina niekas, išskyrus jį patį. Dirbant grupėje kažkas keičiasi mano nore?
Atsakymas. Žinoma. Tavo egoistinės savybės, tokios kaip savigarba ir kt., skatina tave siekti esminio suvokimo. Tu pradedi matyti jį Kūrėjo atskleidime, suprasdamas, kad Jis priešingas tavo egoizmui.
Išeina, kad egoizmas, kuris paskatino tave atrasti gyvenimo prasmę, pats nusistatęs prieš tą prasmę. Štai ir kyla paradoksas: kaip vis dėlto veikti?
Pasireiškia labai įdomi ypatybė: egoizmo reikia atsikratyti, o norą – vystyti. Kitais žodžiais tariant, turime numarinti egoistinį ketinimą, o norus užauginti ir jiems užvilkti altruistinį ketinimą.
Veikiant visuomenei ir Supančiajai šviesai reikia save įtikinti, kad turime pakeisti tik ketinimą, bet ne norą, pastarasis visą laiką didės, kaip pasakyta: „Kiekvienas, kuris didesnis už kitą, (jo) ir norai didesni“. O štai ketinimai – keičiasi.
Mes turime stengtis pakeisti ketinimą ir – svarbiausia – suprasti, kad bendromis pastangomis galime pritraukti Aukštesniąją jėgą, kuri vadinama „Supančia šviesa“, ir tada neturėsime problemų. Kitaip – nieko neišeis. Dvasiniame vienas – ne karys, tik dešimtukas.
Klausimas. Mes dedame pastangas, kad patys gautume ketinimą duoti, ar galvojame apie draugus, kad jie gautų ketinimą duoti?
Atsakymas. Neturi reikšmės, nes mes visi įsijungiame vienas į kitą, į dešimtuką, ir viskas užsibaigia rate tarp mūsų.
Klausimas. Kaip žmogui pasiekti, kad visuomenė jį veiktų kuo stipriau? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Tai priklauso ir nuo jo, ir nuo visuomenės. Čia susilieja dvi kryptys: kiek žmogus gali save prilenkti prieš likusius ir kiek kiti suvokia savo įtaką kiekvienam.
Klausimas. Jei žmogus jaučia, kad visuomenė jo neveikia, ką jis gali padaryti?
Atsakymas. Jis turi reikalauti, kad jie jį paveiktų. Tam jis atėjo į grupę, kad grupė darytų jam įtaką.
Klausimas. Jūs aiškiai jaučiate, kad ir paskutinioji karta bus sudaryta iš dešimtukų?
Atsakymas. Kitaip ir negali būti, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Taip buvo visais laikais. Pirmasis dešimtukus, vadinamus „minjan“, organizavo Mozė einant iš Egipto.
#228812

Iš 2018 m. sausio 2 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Kančios skiriasi