Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka
Klausimas: Savo trejų metukų sūnui papasakojau, kad mus supantis pasaulis yra žmogaus viduje. Jis paklausė manęs: „Ar tai yra mano kūno viduje? Nežinojau, ką atsakyti. Kaip vaikui paaiškinti? Atsakymas: Mums draudžiama kalbėti apie tokius dalykus su mažais vaikais. Apie teisingą pasaulio suvokimą galima kalbėti su vaikais, sulaukusiais devynerių metų, ir teikti žinias po truputį, nes jų vidinis ir išorinis realybės suvokimas prieštarauja vienas kitam.
Tai gali vaikui sukelti vidinį konfliktą, juk jo smegenys dar nėra pakankamai išsivysčiusios, kad išlaikytų abi dalis priešingas ir kartu sujungtas. Apie visus kitus dalykus galima kalbėti ir su jaunesniais.
Pageidautina, kad tokiais klausimais būtų tariamasi su mumis. Turime daug medžiagos apie vaikų auklėjimą (tuo užsiima labai didelis skyrius), du kartus per savaitę skiriu laiko pokalbiams auklėjimo tema, juose yra atsakymų į tokius klausimus.
Klausimas: Kokias vertybes visuomenė turi skiepyti žmogui? Atsakymas: Tuščia kalbų, visuomenė žmogui privalo parodyti pavyzdžių. Visas auklėjimas yra paremtas pavyzdžiu.
Tarybų Sąjungoje buvo negailima gražių žodžių, tačiau gyvenimiški pavyzdžiai buvo nieko verti. Galų gale žmonės tik juokėsi iš kontrasto tarp šūkių ir tikrovės.
Žmogui reikia pavyzdžių, ir jų pateikti gali tiktai žiniasklaida: radijas, televizija, internetas, spauda. Visur žmogus turi girdėti, kad nieko nėra geriau už susivienijimą, bendradarbiavimą, interesų bendrumą. Tai gyvybiškai svarbu, ties tuo visi dirba, tuo paremti visi ketinimai…
Tegul procesas dar nepaleistas, tegul tik pradėjome apie tai kalbėti, bet kalbame suderintai, choru, perspėdami, kaip apie rūkymą, kad neapykanta ir susipriešinimas – tai mirtis, juos būtina išnaikinti. Tada per kelerius metus neapykanta kaip rūkymas taps blogu tonu, gėdingu, visiškai nepriimtinu visuomenėje reiškiniu.
Svarbiausia – pradėti, užvesti globalaus auklėjimo procesą. Žmogus turi įsisąmoninti, kad gamtai iš mūsų reikia būtent susivienijimo. Tu iš žmonių nereikalauji neįmanomo, apskritai nieko nereikalauji – paprasčiausiai iš viršaus organizuoji atitinkamą aplinką, kuri tik apie tai ir kalba.
Tokiu atveju niekas negalės atvirai prieštarauti susivienijimui, kaip šiandien negali prieštarauti, sakykime, draudimui rūkyti transporte. Taip mes įvedame į visuomenę teisingus įstatymus.
Svarbu tik atkreipti dėmesį, kad to reikalauja gamta, tokia mūsų vystymosi tendencija. Mes ne šiaip kviečiame: „Vaikai, gyvenkime draugiškai!“, bet gelbstime žmogaus gyvybę Žemėje.
Klausimas: Kokį pagrindinį principą turi suvokti mūsų vaikai? Atsakymas: Vaikai turi suprasti, kad žmoguje ir pasaulyje viskas nuolat kinta, – nesikeičia tik požiūris: nėra jokios kitos jėgos, kuriai padedant žmogus savo gyvenime gali judėti į priekį, išskyrus jėgą, gaunamą iš aplinkos.
Ne jo ego, nei žiniasklaidos įtaka, nei pašalinės išorinės aplinkos poveikis – tik grupė žmonių, kuri įskiepija jam tam tikrą vertybių skalę, Kūrėjo svarbos supratimą, suteikia jam jėgų eiti pirmyn.
Juk tam, kad suvoktų Kūrėją, davimo savybę, žmogus visada turi pakilti tikėjimu aukščiau proto, gaudamas iš savo aplinkos norą, siekį, šio tikslo svarbos supratimą, nerimo jausmą, kaip tai pasiekti.
Iš esmės, žmogus visą laiką priima savo aplinkos formą, t.y. sugeria jos vertybių sistemą, ateities viziją, pačią jos esmę. Kitaip tariant, jis įsijungia į išorinį kli/norą, įgyja meilės savybę, patenka į visų sielų susivienijimą – Acilut pasaulio Malchut.
Tik teisingai įsiliedamas į savo aplinką, žmogus gali suvokti Kūrėją. Juk ta vidinė vienybė, kuri ten egzistuoja, ir yra dėl to, kad Kūrėjas išrinko šiuos žmones ir sujungė juos tarpusavyje, – tai ir yra Acilut pasaulio Malchut, Šchina, kur žmogus iš karto randa Kūrėją.
Todėl naujoji karta, mūsų vaikai, turi gerai įsisavinti, kad būtent taip einame pirmyn, kad tai – mūsų kelias. Nuopuolių nėra, yra tik kilimas, nėra jokios painiavos, o visa, kas vyksta, būtina naujam suvokimui.
Iš 2010 m. vasario 18 d. pokalbio apie auklėjimą
Šiandien susidūrėme su nauja karta, kuri sugeba kažką daryti, tik jeigu supranta, jaučia, nusprendžia ir sutinka su tuo, kas turi būti padaryta. Kitaip ji nieko nedarys. Tai matome iš besiritančių per pasaulį įvykių. Kyla nauja banga, kitaip tariant, bunda naujas bendros sielos lygmuo visoje žmonijoje.
Dabartinei kartai netinka auklėjimas moralizavimu, kai įprasta grasinant pirštu pamokslauti: „Imk iš mūsų pavyzdį ir taip pat elkis“. Jaunimui šito nepakanka, jie neis šiuo keliu. Priešingai, jie mėgdžios pačius bjauriausius pavyzdžius ir negalės susitvardyti, kad laikytųsi tavo gerųjų modelių.
Naujoji karta nieko nepriims tik todėl, kad taip turi būti. Tegul žmogus vaikystėje daug ką įsisavina automatiškai, vis tik, net jeigu auklėsime dabartinius vaikus botagu ir meduoliu, jiems tai neveiks. Juk egoizmas auga kiekvieną dieną, negalėsi prieš jį atsilaikyti. Todėl įprotis netaps jų antrąja prigimtimi.
Tiesiog bežiūrint vaikuose skleidžiasi nauja prigimtis, kuri reikalauja metodikos. Tu įkrauni vaikui paruoštus rezultatus, kuriuos jis įgyvendins tarsi paranki mašina, žvelgianti į tave ir viską kartojanti. Bet ne, vaikai persmelkia tave vertinančiu ir puikiai atsirenkančiu žvilgsniu, jie nuolatos tyrinėja ir analizuoja tave, ir tu jiems nesunkiai perkandamas.
Turime suprasti, kad ši karta pareikalaus metodikos – racionalios ir labai logiškos, kurią jie supras ir tik pagal šį supratimą ims naudoti.
Pasibaigė vergų, mašinų karta, kurią pašiepė dar Čarlis Čaplinas. Šiandien turime mąstyti apie tai, kaip paaiškinti jaunimui vystymosi procesą, tikrovę ir jų vietą joje, valdymo būdus ir galimybes, su kuriomis susiduria kiekvienas žmogus. Trumpiau kalbant, žmogui reikia parodyti tas ribas, kuriose jis iš tikrųjų yra laisvas kūrinys.
Klipas „Dar viena plyta sienoje“ (1979) iš filmo „Siena“, čia – klipo dainos vertimas į rusų kalbą.
Naujoji karta labai skiriasi nuo mūsų, todėl turime kurti ne dresavimo metodus, kad ji paklusniai risnotų šalia, o išminties perdavimo metodiką pagal amžių. Tada vaikai naudosis ir įgyvendins šią išmintį savo elgsena, o mums liks tik patikrinti, ar teisingai ją perteikėme. Pamatysime tai pagal vietinius rezultatus.
Anksčiau švietimas ir auklėjimas buvo grindžiami botagu ir meduoliu. Vaikus įsprausdavo į įvairius rėmus ir laikė su trumpu pavadėliu: „Taip reikia elgtis, taip privalai veikti“. Šiandien tai nesuveiks, todėl kad Kūrėjas reikalauja atskleisti blogio suvokimą, suprasti, kas vyksta gyvenime. Turime išmokti valdyti save pagal tikslo svarbą – čia ir slypi savarankiškas žmogaus darbas.
Siela neturi amžiaus. Nesvarbu, kur ji pabunda – suaugusiajame ar vaike. Turime suprasti: jaunesniuosius, taip pat ir vyresniuosius privalome aprūpinti išsitaisymo metodika, kad tik pagal ją augtų.
Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad geriau jį paruoštume dvasinio pasaulio suvokimui? Atsakymas: Reikia tik suteikti vaikui galimybę dirbti su jėga, kuri yra vadinama meilės jėga. O ji gaunama tik iš teisingos aplinkos ir iš niekur daugiau. Be šito žmogui nieko nereikia.
Svarbiausia sukurti vaikui tinkamą aplinką. Ir jeigu jis pajaus, kas yra meilė ir neapykanta artimo atžvilgiu, tai vedamas šio jausmo, jis pats išspręs visas problemas. Šis jautrumas meilei ir neapykantai savo artimui ir apibrėžia žmogų mumyse.
Ir tada visa, ką jis mato ir girdi, eina per šį suvokimą ir jis teisingai viską traktuos. Nieko nereikės jam aiškinti, versti ir pamokslauti. Viena, ko reikia, tai visuomenė, kuri visą laiką įtrauks jį į konfrontaciją ar meilę, ir visa tai dėl dvasinio tikslo. Kitaip tariant, ši visuomenė turi būti valdoma teisingų auklėtojų, kabalistų.
Daugiau vaikui nieko nereikia žinoti, jokių gudrybių, kiek angelų danguje. Jam tereikia duoti pajausti artimą – taip išsprendžiame visas problemas. Jis pamatys tikrąją realybę, nes ji tiktai taip atsiskleidžia. Jis pamatys, kad visi žmonės susiję ir kokie santykiai yra tarp visų.
Ir tai nėra kažkokie psichologiniai santykiai – jis atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri paslėpta viduje, atskleis kūrimo programą, pagal kurią visi esame susieti kartu.
Klausimas: Kaip jūs įsivaizduojate kabalistinę mokyklą? Atsakymas: Žmonija turi suprasti, kad auklėjimo esmė – leisti žmogui suprasti, kad jis egzistuoja bendroje integralioje, globalioje sistemoje ir turi elgtis pasaulyje, atsižvelgdamas į jo dėsnius. Jeigu jis jų nepaisys, tai negalės pasiekti pažangos niekur – netgi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Mes išvystėme visas egzistuojančias sistemas, visus gamtos mokslus savo egoistinės prigimties pagrindu, o dabar mums reikės išvystyti kitą, naujo pasaulio mokslą – kabalos mokslą. Kuo labiau atsiskleis tarpusavio ryšys tarp visų pasaulio dalelių, tuo labiau būsime verčiami išsiugdyti naują požiūrį į tai. Niekas negalės vadovautis ankstesniais principais: nei fizikoje, nei chemijoje, nei statybose, nes dėsniai taps integralūs, ir tai atsiskleis visur.
Mes stebime gamtą, bet neturime supratimo, kaip ji pasielgs, mes neturime galimybės sužinoti, kas atsitiks, nes patys nesame integralūs. Kol kas mes kažkaip sugebame kai ką numatyti, naudodami savo ankstesnes priemones, bet jau labai greitai negalėsime ir to. Iš savo egoistinės sistemos (skaitmeninės, vienetinės) mes nesugebame teisingai elgtis su altruistine (integralia, analogine) sistema. Nes tai yra absoliučiai skirtingos sistemos (analizė, sprendimų priėmimas, kontrolė) – tai kaip sistemos, veikiančios su kintamąja arba pastovia srove. Jos negali veikti su abiem vienu metu. Todėl mums reikės atnaujinti visas knygas, sukurtas pagal mūsų egoistinių savybių individualų požiūrį į pasaulį – ir jas atnaujinti (upgrade), pritaikyti prie naujų vieningos sistemos jėgų, kurios atsiskleidžia pasaulyje. Ir tai palies visas mūsų veiklos sritis, kitaip mes nežinosime, ką daryti pasaulyje! Todėl, kad pasaulis pradės elgtis pagal Aukščiausią sistemą, kuri nusileidžia arba atsiskleidžia mūsų sistemos viduje, šio pasaulio viduje. Štai kodėl, jeigu mes nesuteiksime vaikams žinių apie šią naują sistemą, jie negalės suprasti ir naujo požiūrio į visus gamtos mokslus! Nes visi mokslai kalba apie ryšius ir tarpusavyje veikiančias jėgas ir savybes, o jos reikšis kaip vis labiau susijusios, sąveikaujančios tarpusavyje. Tai supras tik tas, kurio vidinė minčių ir norų organizacija bus jų lygio.
Mokymo procesas, aš manau, bus organizuotas per internetą visame pasaulyje. Įvairūs aptarimai ir vaikų tarpusavio bendravimas, siekiant išmokyti juos gyventi visuomenėje, bus pravedami grupėse. Aš manau, kad mokykla tokia, kokia ji yra dabar, kai vaikai ateina į klasę klausyti mokytojo, palaipsniui apmirs. Vis daugiau ir daugiau dėmesio bus skiriama vaikų vienijimuisi, o specialių dalykų jie bus mokomi internetu.
Anksčiau mokėmės ir mokėme savo vaikus gyventi senajame pasaulyje vadovaudamiesi per visą istoriją sukaupta patirtimi. Šiandien visa ši patirtis jau nieko neverta! Tuo įsitikinsime diena po dienos, mėnuo po mėnesio, atskleisdami esą mums visiškai nesuprantamame pasaulyje.
Nesuprasime, kas staiga vyksta tai vienoje, tai kitoje šio pasaulio vietoje. Juk jis dabar vystosi ir mums atsiveria kaip sujungta, analoginė, o ne diskretinė, skaitmeninė sistema. Šis pasaulis jau „nebesusideda“ iš atskirų, izoliuotų dalių, kur kiekviena turi šiokią tokią veikimo laisvę.
Analoginės sistemos savybė – tai absoliutus abipusis ryšys, nuo pradžios iki pabaigos, visoms jos būsenoms. Tai tarsi gyvas organizmas, kuriame nieko negalima pakeisti, nepalietus ir nepakeitus visų likusiųjų dalių.
Jeigu būdami tokios subtilios, priklausomos būsenos dar nepajausime, kokioje sistemoje atsidūrėme, tai mes pražuvę. Todėl kiekvienam žmogui būtina studijuoti kabalos mokslą.
Anksčiau mokėme savo vaikus, kaip gyventi egoistiniame pasaulyje. Tačiau šiandien šios žinios jau nebepadės. Ir vaikui, ir suaugusiam – kiekvienam, kas dar ruošiasi gyventi šioje žemėje, privalome suteikti žinias apie tokį pasaulį, kuris staiga „nukrito ant mūsų galvos“.
Jeigu anksčiau mus veikusi Aukščiausiojo valdymo sistema kiekvienam palikdavo tam tikrą laisvę, tai šiandien leidžiasi toks jėgų tinklas, kuris tiksliai pastato kiekvieno į jo vietą nepalikdamas jokios laisvės. Jeigu žmogus juda, tai veikia visą sistemą. Kiekvienas, kuris pasislenka, sužadina visą sistemą, todėl ji šiandien tokia nenuspėjama. Tai mums vis labiau atsiskleis pačia baisiausia forma.
Prieš porą dienų susitikau su UNESCO generaline direktore. Ji labai greitai mane suprato ir paklausė: „Jūs manote, kad šiandien ir mokymas turėtų būti globalus?“, kitaip tariant, apimantis visą sistemą.
Problemos sprendimas būtent toks: privalome ir vaikus, ir suaugusius išmokyti egzistuoti naujame pasaulyje, į kurį staiga patekome.
Žmonės kol kas šito nesupranta, nejaučia ir labai sunkiai priima, nors pasekmės jau matomos visur, tačiau žmogus nemato to, ko nenori pastebėti. Galiausiai kančios privers žmogų atmerkti akis. Turime skleisti šias žinias nelaukdami smūgių, kad kiek įmanoma sumažintume kančias.
Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos „Kabalos išminties pamokos“
Klausimas: Kaip vaikas gali įsijungti į ugdymo sistemą? Atsakymas: Vaikas į šią „egzistavimo terpę“ jam suprantama kalba ir tinkama forma gali įsijungti per internetą.
Iš pradžių, kad nukreiptume į šią sistemą, reikia vaikus paskatinti ir jie susisieks su kitais vaikais iš viso pasaulio, gerai joje jausis ir taip judės į priekį.
Aš manau, kad rezultatai bus akivaizdūs iš pat pradžių. Jau po kelių savaičių pajausite, kaip vaikas keičiasi. Pabandykite su juo pasikalbėti ir pamatysite, kaip jis subrendo, tapo protingesnis, į klausimus ėmė atsakinėti kaip suaugęs, kitaip žiūri į gyvenimą.
Su vaiku turime bendrauti kaip su suaugusiu! Siela neturi amžiaus! Problema, kad mes švebeldžiuojame su vaikais ir juos gadiname. Vaikas nenori iš mūsų tokio santykio – jis nori būti toks, kaip mes!
Mes tik turėtume atsižvelgti į tai, jog jis fiziškai mažesnis ir silpnesnis už mus. Bet savo vidumi jis visiškai suaugęs ir didelis. Su juo reikia bendrauti ir kalbėti kaip su suaugusiu – rimtai aiškinant, tariantis ir įsiklausant į jo kaip suaugusio žmogaus nuomonę.
Jūs pamatysite, kaip gerai vaikai tai priima ir kaip to nori. Būti suaugusiu jiems – patrauklus žaidimas. Mums, suaugusiems, negalima nusileisti iki jų lygio ir žaisti lyg būtume vaikai – tai neteisinga! Tai ne jie, o mes žaidžiame! Tai labai svarbus auklėjimo principas – bendrauti su vaikais taip, kaip su suaugusiais.
Nekreipkite dėmesio į tai, kad jis atrodo kaip mažas vaikas – tai tik fizinis kūnas. O iš šio vaikiško kūno į jus žvelgia įdėmiai jus stebinčio ir viską suprantančio suaugusio žmogaus akys!
Ši klaidinga nuomonė, kad reikia laikyti jį vaiku, velkasi paskui žmoniją nuo senovės, lydima visokių pasakų, propaguojančių fetišizmą ir įvairiausias stabmeldystes.
Visa tai reikia atmesti. Nuo vaiko skiriamės tik gyvūninėje pakopoje, bet jeigu susijungiame žmogaus mumyse lygmenyje, tai su visais turime bendrauti kaip lygūs su lygiais.
Vaikas yra mūsų lygiateisis partneris kuriant šią naują ugdymo metodiką, todėl su juo reikia atvirai apie viską kalbėti ir reikalauti, kad jis visaip kaip dalyvautų. Tegul vaikai kartu su suaugusiais sėdi susirinkimuose ir dalyvauja visuose aptarimuose, kuriant programas − mums nėra ko nuo jų slėpti.
Būtent taip jie užaugs. Jie nenori iš mūsų gauti viską gatava, jie patys sąmoningai nuo pat pradžių nori tai įgyvendinti. Nuo vaiko nieko nereikia slėpti – jis ne vaikas! Su juo reikia elgtis visai kaip su lygiu sau.
rašykite
prenumeruokite
2011-04-12 
Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka
Komentarų nėra 
