Ir Dievas, kreipdamasis į Mozę Moavo lygumose prie Jordano, tarė… „Kalbėkis su Izraelio sūnumis ir sakyk jiems: kai pereisite per Jordano upę į Knaano šalį, nuvykite visus šios šalies gyventojus nuo savęs ir sunaikinkite kiekvieną jų stabų atvaizdą, ir visus lietus stabus sunaikinkite, ir visus jų pakėlimus sunaikinkite. [Tora, „Skaičiai“, „Masajus“, 33:50-33:52]
Stabai – tai, ko nuolatos vaikomės mūsų pasaulyje: įvairūs pomėgiai, mada, reikalai, verslas. Visa tai atitraukia žmogų nuo būtino egzistavimo, palaikant normalų, sveiką kūno funkcionavimą, kad visą likusią energiją, mintis, viltis nukreiptume tik į dvasinį pakilimą.
Kitaip tariant, jei žmogus mūsų pasaulyje užsibrėžia tikslus, kurie aukščiau kasdieninio egzistavimo, tai vadinama „stabmeldyste“.
Klausimas. Nejaugi noras gauti „Oskarą“ ar Nobelio premiją, tapti pirmaujančiu inžinieriumi ar vadovauti įmonei irgi „stabai“?
Atsakymas. Žinoma, juk tai visiškai nereikalinga žmogui, nes atitraukia jį nuo to, ką jis turi atlikti pagal kūrimo planą.
Mūsų pasaulyje nėra nieko kito, kam būtų verta skirti dėmesį, laiką ir jėgas, užuot užsiėmus dvasiniu kilimu, kuris dabar leidžia žmogui pajausti amžinąjį tobulą gyvenimą!
Egoistinis pasitenkinimas per meną užliūliuoja, apsvaigina žmogų, suteikia jam malonumą, pasitenkinimo savimi jausmą, tarsi pakelia jį aukščiau gyvūninio lygmens. Mūsų pasaulyje taip sureikšmino meną, kad jis kone virto religija.
Tikiuosi, kad pamažu pastebėsime: mūsų jau netraukia nei menas, nei mokslai – niekas daugiau. Visa tai nuopuolyje ir žmonės liaujasi tuo domėjęsi. O jei ir domisi, tai tik inertiškai, neturėdami nieko kito, kaip sakoma: kultivuoja, bet neaugina.
Klausimas. O kam žmogui duoti talentai?
Atsakymas. Tik tam, kad dvasiškai kiltų. Galbūt bus tarpinė būsena, kai žmogus per šokius, muziką, operą, dainas – visas kultūros apraiškas ims apdainuoti dvasinį pakilimą. Bet manau, kad mes labai greitai prašoksime šį etapą – iš karto imsime kurti šiuos dvasinius vaizdus Aukštesniame pasaulyje ir mums neprireiks jų kultūrinio sudaiktinimo.
Klausimas. Ar jūsų požiūris į atsargų kaupimą, į milijonierius, į tiksliuosius mokslus toks pat?
Atsakymas. Taip. Kai žmogui atsiskleidžia dvasinis tikslas, jis užpildo visą jo horizontą. Visa kita atrodo jam kaip apgailėtinas egzistavimas, kurį reikia tiesiog pašalinti iš savo gyvenimo.
Ir nors žinome, kad kabalistai rašė eilėraščius ir kūrė muziką, bet pradedančiam suvokti dvasinį pasaulį žmogui nereikalinga jokia kalba, nes visa tai gyvena jame.
Ir visos išorinės apraiškos, kaip piešiniai, garsai, kūno judesiai šokiuose ir t. t., niekam nereikalingi. Man nieko nereikia perduoti kitiems. Jei kartu esame vienos dvasinės būsenos, tai bendraujame tarpusavyje be žodžių, be kūno kontakto, mums to nereikia.
Todėl aš manau, kad šių pakopų mums neprireiks. Mes tiesiog peršoksime ir viduje kursime dvasines būsenas, jausime jas telepatiškai.
Klausimas. O kas nutiks su mokykla, kur tiriamas mokslas, klasikinė literatūra?
Atsakymas. Ji tiesiog išnyks! Juk mums nieko nereikia, tik tinkamai tarpusavyje susijungti ir ryšyje tarp mūsų suvokti Aukštesnįjį valdymą. Gausime aukštesniąją energiją, kuri užpildys viską. Staiga atsidursime kitame matavime, kitoje būsenoje, kai savo energetines tuštumas užpildysime betarpiškai aukštesniuoju pripildymu.
Vis mažiau jausimės egzistuoją kūne iki tiek, kad visai jo nebejausime.
Tai tokia dvasinė transformacija, kurią mūsų pasaulis turi patirti ir ji bus ne našta, o džiaugsmas.
Juk viskas, ką darome šiame pasaulyje, darome per prievartą, nenoromis, iš būtinybės. Ir nors žmogui atrodo, kad mokslai ir menai jį pripildo, pakelia, iš tikrųjų – tai nedideli egoistiniai kūriniai, nieko daugiau! Ir todėl jie nebus reikalingi.
Mokslai ir menas jau dabar išgyvena krizę. Jie neturi jokios perspektyvos. Užuot per paveikslus, šokius, muzikinius kūrinius pripildę save ir perdavę vieni kitiems kažkokius įspūdžius, turėsime visa tai pakeisti dvasiniu malonumu. Pačiu aukščiausiu kūriniu taps tiesioginis malonumo perdavimas vieni kitiems tiesiai į sielą. Argi tai nenuostabu?!
Bet tai kitas mūsų vystymosi etapas. Jame irgi yra tos pačios kultūros, mokslai, bet jau kitu pavidalu. Mokslas – tai Kūrėjo suvokimas, kas ir yra kabala, o visos meno rūšys įeina į ją.
Taip ir sakoma, kad viskas yra kabaloje. Savybės Chėsed, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod – tai ir yra įvairiausių transformacijų, emanacijų, metamorfozių, įspūdžių dalijimosi, prisipildymo pasireiškimas.
Sakykime, opera apima muziką, dainavimą, eilėraščius, literatūrinius kūrinius, libreto, šokius ir kita. Štai toks didžiulis kūrinys ir netgi daug daugiau betarpiškai pripildys žmogų kaip dvasinė opera.
Turime praeiti visas dvasines būsenas, kai jos įspaudžiamos egoizme pačia menkiausia, žemiausia forma. Bet visa tai dabar patiria krizę, ir mes jau kylame į dvasinį lygmenį, kur tai atliksime tikrąja forma.
Iš 2015 m. lapkričio 11 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“
Daugiau šia tema skaitykite:
Laisvė ir priklausomybė
Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo
Ateities menas
rašykite
prenumeruokite
2017-08-13 
Klausimas. Kaip suprasti kūrimo pabaigą? Kas įvyks su materialiais objektais po kūrimo pabaigos?
Komentarų nėra 
