Klausimas. Kabala atskleidžia Kūrėją. Kur? Ne visatoje, t.y. už visatos ribų, ar kituose matavimuose, t. y. visatoje, tačiau paralelinėje erdvėje?
Atsakymas. Kūrėjas – tai laukas, kuriame egzistuojame. Jis sužadina mumyse įvairiausius pojūčius, kad įstengtume Jį pajausti.
Todėl pati didžiausia bausmė – Kūrėjo išnykimas, Jo paslėptis. Mes jaučiame tarpusavio ryšį, bet nejaučiame lauko, Kūrėjo.
Visas kabalos mokslas dalijamas į dvi dalis: (1) padėti žmogui pajausti lauką ir (2) tirti jį pagal panašumo Jam dėsnį. Keisdamiesi jaučiame lauką, Kūrėją. Jis nekinta, keičiamės tik mes, kol visiškai Jį suvoksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimai apie Kūrėją

Vienintelis kelias pas Kūrėją

Ieškotojų karta

Klausimas. Kodėl žmogus atsako už galimybę priartėti prie Kūrėjo, jeigu jis už nieką neatsakingas?
Atsakymas. Žmogus už nieką neatsako, išskyrus tai, kaip susilieti su Kūrėju, mat vien tam jis buvo sukurtas. Todėl visi jo veiksmai, kai jis nemėgina suartėti su Kūrėju yra beverčiai, kvaili ir juda visai ne ta kryptimi. Taip jis tik blogina savo būseną.
Todėl sakoma: „Verčiau sėdėti ir nieko neveikti“.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžti į Adomo pavidalą

Užbėgant už akių

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Pradėjus dirbti su grupe man pamažu ima kilti visokiausios problemos. Taip Kūrėjas atskleidžia man veikimo lauką, kad spręsčiau visas kylančias problemas, nutiesčiau virš jų meilės tiltelį ir sudaryčiau sąlygas Jam atsiskleisti grupėje.
Taip užmezgu ryšį su kitais grupės nariais kaip su dešimt sfirų ir sukuriu vietą tarp mūsų, kad Kūrėjas atsiskleistų.
Todėl turime nuolatos kits kitam apie tai priminti, juk Kūrėjas kas akimirką nubloškia mus į mūsų žemišką miesčioniškumą ir mes turime pakilti iš jo į dvasinę struktūrą bei teisingai matyti situaciją.
Toks mūsų nuolatinis darbas – pakilti iš žemiško, painaus pasaulio, kurį Kūrėjas tyčia sukuria mumyse, į naują dvasinę būseną.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas „Nėra nieko kito, tik Jis“

Dvejos savęs valdymo vadelės

Kūrėjo glėbys

Klausimas. Kada kabala tampa mokslu?
Atsakymas. Kabala tampa mokslu, kai ja užsiima kabalistas.
Kabalistu vadinamas tas, kuris pasiekė būseną „gauti, kad duotum“. Tokias savybes turintis žmogus supranta Kūrėjo veiksmus tiek savyje, tiek pasaulių sistemoje. Jis ima tyrinėti visą priešais jį atsiveriančią erdvę ir todėl yra kabalistas.
O studijuojantys kabalą kol kas tėra kabalistų mokiniai, nes eina dvasinio suvokimo keliu.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kaip atpažinti kabalistą?

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Klausimas. Ką reiškia „melstis už Kūrėją“?
Atsakymas. Melstis už Kūrėją reiškia daryti viską, kad suteiktum Jam galimybę atsiskleisti kūriniams. To Jis nori, ir dėl to sukūrė vieną bendrą norą, t. y. visą pasaulėdarą.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. iš Maskvos kongreso pamokos Nr. 3

Klausimas. Ar yra likimas? Ar galiu jį veikti?
Atsakymas. Žinoma, kiekvienas turi savo lemtį. Galite veikti savo likimą, keisti jį, jei per ryšį su draugais aktyviai pritrauksite Šviesą.
Vos tik tarpusavyje su draugais atkursite tinkamą abipusį ryšį, nors šiek tiek primenantį „pamilk artimą kaip save“, jus iškart ims veikti aukštesnė jėga, proporcinga jūsų pastangoms, ir jus pradėsite keisti savo likimą.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo jėga

Ar galima pakeisti likimą?

Iš anksto nulemtas kelias

Klausimas. Kodėl Kūrėjas siunčia mums aplinką, kurioje bendravimas toks neigiamas?
Atsakymas. Deja, pasaulyje iš tiesų egzistuoja itin rimtas negatyvus fonas.
Būtina dalyvauti mūsų užsiėmimuose, mėginti netgi virtualiai, ir pamatysite, kaip sugebėsite neutralizuoti bet kokį neigiamą požiūrį į jus, nes imsite patys betarpiškai veikti aukštesniąją jėgą.
Klausimas. Kaip atsikratyti žmonių prakeikimų, kaip nebūti veikiamam svetimo egoizmo, kaip nebūti nužiūrėtam?
Atsakymas. Tik savo gerais veiksmas. Niekas kitas nepaveiks. Neigiamą poveikį neutralizuokime teigiamais veiksmais.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo magija

Anapus antgamtiškumo

Aplinka: ištirpti ar gintis?

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Ar svarbu daug kartų skaityti kabalistinę knygą?
Atsakymas. Ne, nebūtinai. Skaitykite tai, kas jums patinka, artima, pajuskite, kad tai yra sakoma jums. Iš esmės, visiškai nesvarbu, ką būtent iš tikrųjų kabalistinių šaltinių skaitote, nes svarbiausias dalykas – jūsų iš širdies kylantis Šviesos siekis.
Kaip atsaką į savo siekį pamažu jausite artėjimą prie Kūrėjo – pajusite tai būtent virš problemų, kurias jums kels ta pati jėga tam, kad kreiptumėtės į ją. Po kreipimosi į ją problemos išnyksta, atsiranda trumpas atokvėpis ir vėl problema – ir vėl jūsų Kūrėjo siekis .
Viskas kyla iš Kūrėjo ir viskas išsisprendžia artėjant prie Jo.
Klausimas. Jeigu noriu išspręsti kokią nors problemą, tai man reikia susivienyti su draugais ir drauge turime skaityti knygą, kad pritrauktume teigiamą jėgą?
Atsakymas. Taip, problemos sprendimas slypi draugų sąjungoje, bet tai neatleidžia tavęs nuo jos sprendimo šio pasaulio lygmenyje.
Tu negali spręsti materialių problemų tiktai dvasiniu būdu. Privalai veikti fiziniame lygmenyje, o sprendimas ateis per tavo ryšį su draugais ir Kūrėju.

Iš 2016 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas sprendimas visoms problemoms

Ketinimo jėga

Indas siauru kakleliu

Žmogus negali ilgai išsilaikyti su tinkamu ketinimu. Vos tik jis gauna naują norą, jis akimirksniu atsinaujina.
Tarkime, vidumi pasikeičiu, ir visą, ką turėjau anksčiau, iš karto išnyksta. Tokiu atveju man reikia stipraus išorinio poveikio.
Jis turi nuolatos mane lydėti, ir tada priklausomai nuo šio poveikio, nuo to, kiek leisiuos veikiamas, niekad neatsiplėšiu nuo principo „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Juk viso, kas vyksta su manimi, priežastis ne ta, kad kažkas priešais mane ką nors sumanė, ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo į mane ar ką nors padarė. Visa tai susiesiu su Kūrėju.
Turiu nuolatos jausti, kad už visko slepiasi Kūrėjas, kad pakilčiau dar virš kokio nors egoistinio iššūkio. Ir taip nuolatos, kol virš visų nemalonumų, atstūmimų, neapykantos neišskleisiu meilės skėčio. Ir tuomet imsiu atskleisti Kūrėją.
Todėl mums būtina aplinkui sukurti tokią stiprią atmosferą, kuri visuomet mus veiktų ir padėtų išlaikyti mintį, kad „nėra nieko kito tik Jis“. Ir kad visos Kūrėjo nukreipimas, visos Jo kliūtys, kaip Jis žadėjo Abraomui: „Apsunkinsiu faraono širdį“ ir neišvestų mūsų iš kelio, kad sakytume: „Ne, tai Jis, tai Kūrėjas“.
Ir taip, virš visos neapykantos draugams ugnies turime tiesti meilės tiltelius, suprasdami, kad viskas, kas mumyse verda, tikslingai mums atsiųsta Kūrėjo, kaip pasakyta „Sukūriau blogąjį pradą“.
O tiltelius tiesiame Jo padedami, ir tuomet tose sąramose tarp mūsų imame atskleisti Kūrėją. Iš visų elementų, kuriuos kuriame tarpusavyje, imame pasiekti Jo būdą, Jo savybes, Jo poveikį mums. Iš betarpiškų ir priešingų savybių kuriamo savo pojūčius, savo Kūrėją, tarsi Jį kurtume.
Visa tai mūsų laukia priešaky. Juk klausimas tik tas, kad mums reikia sukurti tokią grupę, kuri neleistų pamiršti, kad „nėra nieko kito, tik Jis“ ir visa, kas vyksta su mumis, kyla iš Jo.
Čia svarbiausia – tarpusavio laidavimas, kai kiekvienas iš mūsų ir visi drauge laiduojame, kad padarysime viską, ką tik galime megzdami tarpusavio ryšius, kad nė vienas draugas nepaliktų „Nėra nieko tik Jis“ laiko: tos minties, to jausmo, to pojūčio.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. 4-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, III d.

Viską gauti ar viską atiduoti?

Kūrėjas – kūrinio viduje