Klausimas. Koks ryšys tarp materialaus kelio ir dvasinio kelio?
Atsakymas. Nežinau, kas yra materialus kelias ir kas dvasinis kelias. Jie turi būti vienas kelias: kokio tikslo siekiu gyvenime, tuo keliu ir einu.
Dvasinis tikslas – atskleisti vieną, aukščiausiąją, valdančiąją jėgą. Vadinkite ją „Kūrėju“, „Dievu“ – kaip tinkami – tai nesvarbu. Geriausia – „Gamta “.
Jeigu išsirenku tokią jėgą, tai tada atmetu viską, lieka tik svarbiausi dalykai mano materialam egzistavimui, juk aš vis dėlto esu gyvūniniame kūne. Jam būtina maitintis, jis turi egzistuoti ypatingomis sąlygomis. Žmogui reikia buto, aptarnavimo, medicininės pagalbos ir t. t. Norint visa tai turėti reikia dirbti.
Išeitų, kad be darbo būtino, kad aptarnautum savo laikiną kūną, ir siekio atskleisti aukštesniąją jėgą, kad aptarnautum savo sielą, – man daugiau nieko nereikia.
Taip iš mano gyvenimo atsisijoja tūkstančiai visiškai nereikalingų ir tuščių veiksmų, pramogų, užsiėmimų. Jaučiuosi laisvas! Man viskam rasis laiko.
Pavyzdžiui, aš asmeniškai rengiuosi pamokai, skaitau, klausau, filmuojuosi TV laidose. Be rytinės pamokos, skaitau įvairias paskaitas, rašau straipsnius laikraščiams. Viskam yra laiko.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti Kūrėją?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Klausimas. Kodėl Kūrėjas taip ilgai neatsiskleidžia?
Atsakymas. Mes egzistuojame tiksliame fiziniame pasaulyje! Jei nori atskleisti Kūrėją, vadinasi, turi turėti norą – atskleisti davimo ir meilės savybę!
Jeigu turi tokį norą, vadinasi, privalai mylėti ir duoti. Mylėti reiškia imti svetimus norus ir juos užpildyti.
Ar taip yra? Ne. Vadinasi neturi, kur atskleisti Kūrėjo!
Kūrėjas nesislepia. Tiesiog mūsų gamtoje viskas atsiskleidžia pagal savybių panašumo dėsnį.
Negaliu klausytis akimis, girdžiu ausimis, nes bangos skiriasi. Tas pats ir su Kūrėju. Jei neturiu jutimo organo, kuriuo galėčiau Jį pajausti, vadinasi Jo nejaučiu! Jis čia, bet aš jo nejaučiu!
Tau reikia savyje sukurti naują jutimo organą. Tuo mes ir užsiimame. Todėl mes vadinamės kabalistais (hebrajų k. „mėkubal“ – kabalistas, iš žodžio „lėkabėl“ – gauti). Mes norime pajausti aplink mus egzistuojantį reiškinį – jėgą, kuri valdo ir užpildo visą Visatą, visą gamtą!
Ir tuomet sužinosime, dėl ko egzistuojame, kas su mumis vyksta kiekvieną gyvenimo akimirką, kas buvo ir kas bus, juk viskas slypi toje jėgoje!

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimai apie Kūrėją

Kūrėjo glėbys

Dvejos savęs valdymo vadelės

Komentaras. Kritikuoti vieniems kitus lengva, o štai pamėgink pagirti ką nors iš širdies, iš tikrųjų. Tai juk melas.
Atsakymas. Ne. Tiesiog tu nematai teigiamos savo draugų pusės, bet tai nereiškia, kad tai melas.
Reikia išpildyti Baal Sulamo ir Rabašo nurodymus apie grupę ir kalbėti apie draugus tik gera. Jei taip tęsi, pamažu išmoksi kalbėti iš širdies.
Baal Sulam rašo, kad dvidešimt tris su puse valandos per parą turi į viską žiūrėti teigiamai: Kūrėjas, kuris įsivelka į pasaulį, į tave, į draugus – visa tai nuostabu. Ir tik pusvalandį per dieną galima kritikuoti. Ir tai kol kas ne mums.
Problemos grupėse kyla dėl to, kad nemokate pateisinti kits kito, o ne todėl, kad norite tarpusavyje suvesti sąskaitas.
Jeigu tarp draugų atsiranda pasisakymų su užuominomis, ar kokios nors fizines problemos, tai šitai reikia išsiaiškinti, nes jos paprastai kyla nesant tarpusio supratimo.
Bet iš esmės visa tai galima išspręsti tuo, kad reikia eiti tikėjimu aukščiau žinojimo ir pateisinti draugą visur, ypač ten, kur jis neva neteisus.
Tam yra metodika, ir ji itin paprasta. Ir jeigu žmonės kiurkso savo egoizme ir nenori iškišti iš jo nosies, tai nieko nepadarysi. Turite visiškai tikslius kabalistų nurodymus, kurių turite laikytis. Paimkite 20-30 pirmųjų Rabašo straipsnių ir pažiūrėkite, ką jis rašo.
Suprantu, kad tai nelengva, kad viskas pasimiršta ir reikia nuolatos sau apie tai priminti, bet tik tai mes ir turime.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 3

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Tikslus nusitaikymas

Apie meilę ir neapykantą

Klausimas. Kuo ypatingas laikotarpis, kuomet atsiskleidžia tokia didi siela kaip ARI? Kas tuomet vyksta pasaulyje?
Atsakymas. Izraelio tauta per savo istoriją patiria keturias tremtis ir keturis išsilaisvinimus, kurie atitinka keturis noro vystymosi lygmenis (AVAJA).
Šie lygmenys slypėjo dar pirmojoje AVAJA – keturiose šviesos sklidimo stadijose , kad būtų sukurtas bendras kūrinio kli. Ir pagal tai visas kūrinys, bet kuri jo dalis egzistuoja ir vystosi pagal keturias AVAJA stadijas. Kiekvienas pasaulis, bet kuris dvasinis objektas ar veiksmas visuomet turi AVAJA – ir menkiausia dalelė, ir visa kūrinija.
Todėl žmonija šiame materialiame pasaulyje, kuris yra dvasinės šaknies pasekmė, irgi vystėsi AVAJA pakopomis. Dėl šios priežasties buvo keturios tremtys ir trys išsilaisvinimai, ir šiandien stovime ant paskutinio išsilaisvinimo slenksčio.
ARI simbolizuoja išsitaisymo, ketvirtos tremties pabaigą ir išsilaisvinimo pradžią. Todėl, kai atsiskleidė jo siela, ji galėjo suvokti visą sistemą ir savo paaiškinimais šiame pasaulyje suteikti daugybei žmonių galimybę suvokti, pritraukti šviesą per jų sielas. Tai pradėjo Baal Šem Tov ir tęsė visi kabalistai po jo, iki Baal Sulamo ir Rabašo.
ARI suteikė kabalos metodiką visiems ketvirtame, paskutiniame lygmenyje. Po ARI, Baal Sulamas pritaikė ją mūsų kartai, bet iš esmės tai metodika ARI.
ARI gyveno ant ribos tarp besibaigiančios ketvirtosios tremties ir beprasidedančio išsilaisvinimo pradžios. Tai itin ypatingas laikotarpis, prasidėjęs XVI amžiuje. Tačiau dvasiniai procesai materialiame pasaulyje nėra įgyvendinami akimirksniu, o pamažu atsiskleidžia vystantis šviesoms ir norams, tai užima laiko. Todėl tai gali tęstis metų metus, kol neatsiskleis.
Juk norai turi etapas po etapo vystytis, kol atsiras žinių, pojūčių, ir bus realizuoti laisvai pasirinkus, pritraukiant šviesą . Šis procesas apima daugybę stadijų, kurių neįmanoma peršokti.
Žmogus turi įgyti išlavintus jausmus ir protą, galimybę dirbti prieš savo prigimtį, susijungti su kitais, kas visada atstumia jo egoizmą, išsiaiškinti visą savo sudužimą. Tai nėra paprasta ir todėl reikalauja laiko, kaip matome, nuo ARI iki Baal Sulamo.
Dar ravas (iš žodio didis – vert. pastaba) Chaim Vital – pirmas ir galima sakyti vienintelis mokinys, supratęs ARI metodiką, rašo įvade į „Sėfėr Hakdamot“ apie tai, koks jis liūdnas ir nusivylęs, kad neateina Mašijach . Ir tai XVI amžiuje. Nors jis buvo didis kabalistas, bet vis dėlto laukė ir tikėjosi.
Suprantama, kad tai itin ilgas procesas, tačiau kiekviena karta prisideda prie tos „įmonės“, kurią atidarę ARI.
Nusipelnėme dar plačiau skleisti ARI ir Baal Sulamo metodiką, jų knygas. Kas žino, galbūt prireiks dar vienos kartos, kad šis darbas būtų pabaigtas. Tikėsimės, kad mums pavyks visiškai užbaigti viso pasaulio taisymo procesą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 5 d. pamokos, skirtos prisiminti ARI

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela I d.

Šiomis dienomis prisimename ARI (Icchakas Lurija Aškenazi) – ypatingą žmogų. Esmė ta, kad aukštesnioji jėga, ta tikrovė, kurioje egzistuojame, atsiskleidžia mums šiame pasaulyje palaipsniui. Iš pradžių ji atsiskleidė žmogui vardu Adomas, kuris dėl to ir laikomas „pirmuoju žmogumi“.
Po to šis atskleidimas buvo perduodamas eilei kabalistų iki Abraomo ir nuo jo Izaokui (Icchak), Jokūbui (Jaakov), Mozei (Mošė), Aaronui, Juozapui (Josef), Dovydui (David) ir t. t. Visa Tora atsiskleidžia etapiškai, nes visa mūsų raida – egoistinė. Iš kartos į kartą egoizmas auga, žmonija vystosi, o kartu su ja vystosi kabala, kabalistai.
Iki Abraomo buvo tik nedidelės kabalistų grupės, bet jis subūrė didžiulę grupę, kuri vystėsi ir pasivadino Izraelio tauta, tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (Isra-el). Ši grupė dvasiniame kelyje patyrė daugybė pakilimų ir nuopuolių, sudužimą, leidosi į paskutinę tremtį, t.y. paskutinį nuopuolį.
Ari siela simbolizuoja išėjimą iš šios paskutinės tremties ir išsilaisvinimo pradžią, kitaip tariant, dvasinio pasaulio, aukštesnės jėgos atskleidimo visai žmonijai pradžią, kuri jau iš šio pasaulio galės atskleisti Begalybės pasaulį, sujungti du priešingus kūrinijos polius ir nuo laikino, mirtingo gyvenimo pereiti prie amžino, tobulo.
ARI ypatingas tuo, kad visiškai atskleidė mums kabalos mokslą. Jo laiku baigėsi paskutinės tremties laikotarpis ir todėl jis atsidūrė atsiskleidusio didžiulio egoistinio noro viršūnėje, ištaisęs šį norą, pasiekė visą kūriniją ir išsamiai aprašė šią išmintį.
Jis suprato, kaip susiję visos kūrinijos dalys, kokia forma, pagal kokius dėsnius, formules, kaip jie vystosi, ir kaip mes, žmonės, t. y. žmogiškos sielos, pradedama vis labiau juos atskleisti, artėjame prie visiško atskleidimo – savo galutinio išsitaisymo.
Visa tai ARI atskleidė ir aprašė šiuolaikinio žmogaus suvokimą, mūsų sielas, atitinkančiu būdu. Todėl kabalistai, suprantantys, kas buvo ARI, itin vertina ir gerbia jį. Tai iš tiesų išskirtinė siela.
Baal Sulamas rašo, kad jam trūksta žodžių, kad įvertintų ypatingą ARI sielą ir jo indėlį plėtojant kabalą. ARI paliko mums visus raktus, kad atvertume dvasinį pasaulį. Nūnai neįstengiame, bet tikėsimės, kad kada nors galėsime įsisąmoninti visą jo didybę.
Baal Sulamas rašo, kad nusipelnė įimti ARI sielą (ibur nešama) ir todėl galėjo parašyti komentarus „Sulam“ (Laiptai) „Knygai Zohar“ ir „Mokymą apie dešimt sfirų“ (Talmud ėsėr ha sfirot) – komentarai „Ec Haim“ (Gyvybės medis) knygai. Visa tai dėl to, kad ARI siela įsijungė į jį – tai ypatinga siela, unikalaus noro, kurį ištaisė šis didis kabalistas.
Žinoma, mums reikia stengtis nors šiek tiek prilipti prie šios didžios sielos. Ir kiek įstengsime įsijungti į jį, susijungti, nusilenkti priešais jį, tiek galėsime šiek tiek mėgautis jo šviesa ir galbūt suvokti ką nors iš jo atskleidimų.
ARI kalba itin ypatinga, sklandi, graži, minkšta, artima mums. Jis smulkiai aprašo kiekvieną detalę, kurią nusprendžia paaiškinti. Ir visi jo paaiškinimai iš esmės skirti, kad pritrauktume supančią šviesą, kad per studijavimą galėtume pasiekti dvasinio suvokimo.
Štai taip ARI pradeda knygą „Ec haim“ (Gyvenimo Medis):

Žinok, prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia,
viską savimi užpildanti Šviesa,
Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės –
Vien begalinė, lygi Šviesa, viską savimi užliejusi.
Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius ir kūrinius, juose gyvenančius,
Šitaip atskleisdamas tobulybę savo…
Spinduliu nusileido Šviesa
Į pasaulius, esančius juodoje tuščioje erdvėje.
Ir kiekvienas kiekvieno pasaulio ratas ir artimi šviesai – svarbūs,
Kol centriniame taške nerandame mūsų pasaulio materijos,
Visų apskritimų viduje – atsivėrusios tuštumos centre…

Iš 2016 m. rugpjūčio 5 d. pamokos, skirtos prisiminti ARI

Klausimas. Žmogui iš prigimties duodami tam tikri talentai ir gebėjimai. Kaip juos surasti ir tinkamai naudotis savo gyvenime?
Atsakymas. Jeigu žmogus turi kokių nors talentų, ir jis, tarkime, yra muzikantas, dailininkas ar rašytojas, labai tikėtina, kad jis galės suderinti kabalą ir savo ypatingas veiklas. Tačiau tai itin sudėtinga, nes tu į kūrybą sudedi ir protą, ir širdį, kuriuos iš esmės turi skirti kabalai.
Kai užsiimi kabala labai daug energijos atiduodama, tam, kad ir širdimi, ir dvasia, ir protu siektum dvasinės raidos. Tai sunku suderinti su tokiomis žemiškomis veiklomis kaip mokslas ir menas.
Klausimas. O jeigu teigsime, kad talentai žmogui duodami būtent tam, kad jis sugebėtų juos pritaikyti kabaloje?
Atsakymas. Kad ir kaip keista, tačiau jokia mūsų žemiška veikla negali būti pritraukta į kabalą, tik menas rašyti, braižyti ir tai, jei savo polinkius išnaudoji, kad labiau atskleistum kabalą, aprašytum, priartintum prie žmonių.
Klausimas. O kaipgi teatras, tapyba, skulptūra?  Juolab, kad tai džiugina mano dvasią…
Atsakymas. Nežinau, kodėl manote, kad „dvasia“ džiaugiasi matydama kokią nors skulptūrą. Suprantu, kad taip paprastai sakoma, bet tai ne siela.
Ką galima pasakyti? Vadinasi jumyse vis dar vyrauja materialūs akstinai. Pamažu tai pereis į vidinės žiūros lygmenį.
Bet jokiu būdu nieko nereikia savyje naikinti, žeminti, atsikratyti, gėdytis, graužtis dėl to, kad turite tokius polinkius. Mėgaukitės ir menu, ir literatūra, ir muzika – viskuo, kuo tik nori.
Galiausiai studijuodami kabalą, kai imsite artėti prie dvasinio pasaulio atskleidimo, jis bus toks visa apimantis, kvapą gniaužiantis ir pilnas, kad nei jūsų širdyje, nei prote neliks vietos užsiimti kažkuo kitu, tik tai, kas būtina, paprastu darbu.
Apie tai man ne kartą kalbėjo mano mokytojas Rabašas . Jis manė, kad geriausia kabalistui būti batsiuviu. Tai sakydamas jis turėjo omenyje bet kokį monotonišką darbą, suteikiantį žmogui galimybę galvoti apie savo dvasines problemas.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Tobulumui svarbus kiekvienas

Klausimas. Kaip padaryti taip, kad pasaulyje nebebūtų kančių ir būtų daugiau teisingumo? Kodėl Kūrėjas sukūrė pasaulį tokį neištaisytą?
Atsakymas. Kūrėjas sukūrė pasaulį ne „tokį“ neištaisytą, o visiškai neištaisytą tikslingai, kad jį ištaisytume suvokę jo sugedimą.
Keisdami save imame taisyti pasaulį, juk be savęs nėra ko taisyti.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvalyti sielos indą

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Kur yra dvasinis pasaulis

Klausimas. Kas mums suteikia viltį?
Atsakymas. Supanti šviesa (or makif). Ji šviečia iš toli ir suteikia mums viltį, būsimų gerų įvykių nuojautą.
Norint, kad ji mus veiktų turime būti tarp žmonių, kurie šią šviesą turi ne ateityje, o dabar, ir tuomet gausite iš jų švytėjimą.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Daugialypis Šviesos poveikis

Ženklai, amuletai, fengšui ir kita…

Klausimas. Jeigu nėra nieko kito, išskyrus jį, tai ar yra kūrinys?
Atsakymas. Kūrinys atsiranda, kuomet ima atskleisti Kūrėją. Iki tol jis neegzistuoja. Tad negalime kalbėti apie kūrinį be Kūrėjo ir apie Kūrėją be kūrinio.
Kitaip tariant, jeigu Kūrėjo sukurtas noras įgyja savybę, kurioje gali pasiekti Kūrėją, tai jis vadinamas kūriniu. O ta noro dalis, kuri negali priimti Kūrėjo savybės, t.y. atskleisti Jo savyje, yra užuomazgos būsenos, ir nėra kūrinys.
Todėl visi žmonės mūsų pasaulyje ir viskas, ką dabar jaučiame, – tai praktiškai nėra kūrinys, o egzistavimas materijoje, tai tokia prieš dvasinį pasaulį esanti parengiamoji būsena. Kūrinys – tai sukurtas noras, įgijęs valios laisvę ir ją realizavęs, kad prilygtų Kūrėjui.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Kas pageidautina Kūrėjui?

Nuo priešybės į tobulumą

Klausimas. Ar pinigų dvasinė šaknis susijusi su „tiesos“ sąvoka?
Atsakymas. Taip. Dvasiniai pinigai (ekranas) yra tiesos ekvivalentas, nes tai davimo, meilės, ryšio su kitais savybė. Kuo daugiau dvasinių turtų turiu, tuo teisesnis esu, mat mano ryšys su Kūrėju stipresnis, arčiau tiesos.
Ekranas – tai pinigai, o atlygis – tai ne pats ekranas, o davimas, pasitelkę ekraną duodame dėl Kūrėjo, dėl vienas kito.

Iš 2016 m. kovo 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne piniguose laimė

Visos aplinkybės – dvasiniam tikslui

Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius