Klausimas: Kas yra „kilimas dėl kritimo“ ir kaip tai pasireiškia veiksmais?
Atsakymas: Geriau sakyti „kritimas dėl kilimo“. Nes visi kritimai, kurie su mumis vyksta, skirti tam, kad padėtų pakilti aukščiau. Todėl kiekvienas naujas kritimas visada didesnis nei buvęs. Atitinkamai kiekvienas naujas kilimas aukštesnis už paskesnį.
Klausimas: Ką žmogus jaučia, esant kritimui? Kaip aš galiu suprasti, kad patiriu kritimą?
Atsakymas: Jis jaučia, kad jam nesvarbus dvasingumas, jis nori tik šio pasaulio malonumų, jam nėra svarbus Kūrėjas, viskas nesvarbu, kas priklauso dvasiniam kilimui. Jis nori mėgautis šiuo pasauliu, o kartais net nenori ir to, nes išgyvena bendrai nusivylimą, neviltį, beprasmiškumą. Tai yra kritimas.
Klausimas: Kuo skiriasi toks dvasinis kritimas nuo depresijos?
Atsakymas: Priežastimi: kodėl, dėl ko?
Depresija – tai bendra būsena, kai gyvenime žmogui niekas nemiela, be to, jis visiškai neturi norų ir niekuo negali jų patenkinti.
O dvasinis kritimas – kai jam specialiai suteikė naują, išvystytą egoizmą, ir šis egoizmas tempia jį žemyn. Todėl egoistinė depresija daug rimtesnė, nei įprasta depresija, nes tu jauti, kad tavęs nejaudina nei dvasingumas, nei Kūrėjas – niekas!
Viskas dingsta. Ir tu krenti dar žemiau, nei paprasta depresija sergantis žmogus šiame gyvenime. Bet visa tai labai greitai praeina, ir atsiranda kilimas. Šiame gyvenime mes visada suvokiame šviesą iš tamsos, negali būti jokių pakilimų, jei prieš tai nebuvo kritimų.
Klausimas: Kaip greitai tai praeina?
Atsakymas: Tai priklauso nuo žmogaus. Kritimas gali trukti tiesiog keletą sekundžių, akimirką.
Komentaras: Vienoje iš savo knygų jūs paminėjote, kad vienas iš XVII-XVIII a. kabalistų išgyvendavo 400 būsenų per penkias minutes.
Atsakymas: Lygiai tas pats vyksta ir mūsų XXI a.
#261111

Iš 2019 m. kovo 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Besišypsanti depresija

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Klausimas: Ko asmeniškai bijote? Ar kabalistai bebaimiai?
Atsakymas: Ne, kabalistai nėra bebaimiai. Bijau Kūrėjo.
Iš tiesų bijau tų abejonių ir kliūčių, kurias Jis man siunčia. Ir kuo toliau einu pirmyn, tuo jos didesnės, galingesnės ir jų baiminuosi. Turiu jų bijoti. Jei nebus baimės, neimsiu apie jas galvoti, joms ruoštis, nesistengsiu jų įveikti.
Protingas žmogus turi baimių, drebulį. Ir jos niekur nedingsta. Tiesiog jis žino, iš kur jos ateina ir kaip su jomis dirbti.
Antraip, jei, tarkime, po kokios nors injekcijos žmogui išnyks baimės, skausmo pojūtis, ir kiti įvairūs pojūčiai, tai kaip jis dirbs, kaip judės, kaip ras padėtį esant bet kurioms sąlygoms?
Klausimas: Kokią pačią didžiausią baimę teko patirti iki dvasinio suvokimo ir po to?
Atsakymas: Tai daugiausia baimės, kai jautiesi negalįs įveikti savo egoizmo, tingėjimo, bejėgiškumo, kai sutelki visas jėgas, ketinimus, kad susiorganizuotum ir tinkamai kreiptumeisi į Kūrėją pagalbos.
#265683

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikia bijoti

Visos baimės pagimdytos paslėpties

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Klausimas: Kodėl nepaisant visų veiksmų platinime, maksimalaus įsijungimo į dešimtuko darbą, mūsų nepalieka nepasitenkinimo jausmas, ir vis jaučiame, kad per mažai darome dėl dvasingumo, nors pasitelkiame visas galimas priemones? Kodėl Kūrėjas siunčia tokį pojūtį?
Atsakymas: Kūrėjas nepaisant jūsų gerų pastangų ir tikslių, nuoširdžių siekių vis tiek siunčia jums nepasitenkinimo pojūtį. Matyt, Jam reikia, kad jūsų siekis būtų didesnis.
O jūs užmegzkite ryšį su Kūrėju ir paklauskite Jo, nors Jis ir slepiasi. Jis taip ir vadinasi „Besislepiantis“ (Kėl mistatėr)
Štai ir paklauskite Jo: „Ko Tu iš manęs nori? Kaip galiu priartėti prie Tavęs. Parodyk man užuominas.“ Imkite taip su Juo žaisti. Pamatysite, kad išreikšdami savo poreikius, pojūčius, norus, juose pajausite Jo atsakymą.
Nesigėdinkite. Jis labai mėgsta tokius pokalbius. Juk ta aukštesnioji jėga – amorfiška. Ji aplink jus. Kuo labiau žadinate tokius klausimus, pojūčius savyje, tuo greičiau ir subtiliau Jį pajausite.
#260773

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenutraukti ryšio su Kūrėju

Artimas ryšys su Kūrėju

Dvasinio darbo ypatingumas

Nuolatos pamirštame, kad be Kūrėjo nėra nieko kito. Kūrėjas taip daro tikslingai, Jis vienintelis viską valdo. Jis keičia vaizdus priešais mus ir mes pamirštame, kad visa tai – menamas pasaulis. Jis vadinamas išgalvotu pasauliu, nes nuo mūsų slepia Kūrėją.
Kūrėjas slepiasi už pasaulio, kurį matome aplink. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, žmonės ir pats žmogus su savo vidiniu pasauliu – visai tai slepia Kūrėją nuo žmogaus.
Turime nepamiršti to. Čia ir yra problema. Kaip rašo Baal Sulamas, pati didžiausia bausmė žmogui – kai jis atsijungia nuo Kūrėjo, kitaip tariant, Kūrėjas atjungia jį nuo Savęs, juk pats žmogus nieko nedaro.
Todėl visas mūsų darbas – nuolatos prisiminti, kad yra Kūrėjas ir žmogus, ir tarp jų yra šis išgalvoto pasaulio paveikslas. Žmogus neturi ištrinti šio paveikslo, reikia jį susieti su Kūrėju. Kūrėjas sukuria priešais jį visus šiuos pavidalus, o žmogus turi per jėgą juos susieti su Kūrėju. Juk Kūrėjas tai daro tam, kad žmogus visas tas formas iš paslėpties paverstų atskleidimu. Ne daugiau.
Neturime jokio kito darbo. Visame savo gyvenime, visur, kas egzistuoja, reikia tik paslėptį (kai pasaulis nuo manęs slepia Kūrėją) paversti atskleidimu. Ši paslėptis ateina tik iš Kūrėjo, ir aš turiu visus tuos pavidalus susieti su Juo.
Juk negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, o svarbiausia, žmonės, – visi jie lėlės, marionetės, įvairūs pavidalai, kurie neturi valios laisvės mano atžvilgiu, ir jie neturi jokios savarankiškos tikrovės.
Galiausiai jie visi – viršelis, į kurį įvelkamas Kūrėjas, kad būtent per jį atskleisčiau Kūrėją. Jeigu man pavyksta jėga prasiskverbti pro tą viršelį, kaskart jį susiejant su Juo, suprantant, kad tai Jis su manimi žaidžia, ir Jis visa tai daro, tai šis viršelis iš paslėpties virsta atskleidimu.
Turime nuolatos už to laikytis, sustiprinti vieni kitus, kad taip suvoktume tikrovę. Tai mūsų pagrindinis darbas. Ir tuomet pamatysime, kad jau tiesiogiai dirbame su Kūrėju ir visąlaik mėginame atskleisti „Be Jo nėra nieko kito“ ir „Geras ir Kuriantis gėrį“ kiekvienoje kliūtyje, kurią Jis stato tarp Savęs ir mūsų.
Mums reikia nuolatos gyventi su šiuo paveikslu, su tokiu suvokimu, tikrove, kurią taip sau įsivaizduojame. Ir mūsų darbas visuomet turi būti į tai nukreiptas. O pasaulio vaizdai neturi mūsų pavergti ir žaisti su mumis taip, kad sektume paskui juos. Priešingai, visada įsitveriame Kūrėjo, o pasaulio vaizdai tarnauja tam, kad sustiprintų ryšį tarp mūsų ir Jo.
Tai ir asmeninis žmogaus darbas, ir jo darbas per grupę. Asmeninis – parengiamasis darbas, o darbas per grupę – išties palaimintas, ten reikia laidavimo, abipusio palaikymo.
Juk po to, kai žmogus kaskart mėgina už kliūčių atpažinti Kūrėją, jis gauna tokias įvairias, sudėtingas kliūtis, kad tik padedamas grupės įgyja teisingą požiūrį į Kūrėją, esanti jos viduje. Tuomet grupėje jis ima kurti sistemą, atskleidžiančią Kūrėją, kaip veikiantį įvairiomis formomis visas žmogaus savybes ir jausmus, protą ir širdį.
Individo ir grupės atžvilgiu yra skirtumas sakant „Nėra nieko kito tik Jis“. Mažoje pakopoje atskleidimas galimas žmogui asmeniškai, o ant pagrindinių pakopų žmogus jau jaučia, kad jam būtina grupė ir tas prietaisas, per kurį jis atskleidžia Kūrėją visuose pasireiškimuose, t. y. dešimtyje sfirų.
#222932

Iš 2018 m. kovo 2 d. rytinės pamokos „Purimo tema“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko slepiasi Kūrėjas?

Ar keičiasi Kūrėjo pavidalas?

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas: Kodėl Kūrėjas nori, kad jausčiausi priešingas Jam?
Atsakymas: Kūrėjas nieko nenori. Tiesiog taip sakome apie Jį.
Iš tiesų Kūrėjas – tai nekintantis Absoliutas. Studijuodami kabalą, pažadinate sau Šviesą. Ji veikia jus, ir kaskart jaučiatės kitaip – atskleidžiate vis tikresnį save. Jaučiatės esąs vis didesnis egoistas, labai silpnas, neįstengiantis pasipriešinti savo mažiems egoistiniams norams.
Tai itin reikalingas etapas. Jis tęsis tol, kol grupėje susijungsite su panašiais į save. Ir tuomet galėsite pritraukti sau Šviesą. Ji jus kels, tyrins, atskleis jumyse antrąją prigimtį – Šviesos prigimtį, davimo ir meilės savybę. Jumyse atsiras dvi priešingos gamtos dalys: gavimas ir davimas, meilė ir neapykanta. Ant šių dviejų „kojų“ eisite pirmyn.
Sėkmės jums!
#260819

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kai prašome dėl kitų sveikatos, ar ką nors prarandame, ar, priešingai, įgauname jėgų ir sveikatos prašyti?
Atsakymas: Jei prašau kitam asmeniui sveikatos, jei esu su juo toje pačioje sistemoje, kaip galiu ką nors prarasti?
Kai kas nors šioje sistemoje, kurioje visi esame tiesiogiai tarpusavyje susiję, suserga, tai visiems kitiems signalizuoja, kad serga visa sistema. Tai pasireiškia susirgusiame kaip ypatingai jautriame elemente, ir jis mums apie tai kalba.
Tačiau tai ne jo, o mūsų bendra problema. Nei vienas žmogus nėra atsakingas už save, niekas neserga dėl savęs, niekas nesielgia blogai. Visa tai pasireiškia tik kaip visuotinės integralios žmonių sąveikos pažeidimo pasekmė.
Ką reiškia melstis ar prašyti? Mes susijungiame vienas su kitu ir bandome kreiptis į Aukštesniąją jėgą, kad ji subalansuotų visas neigiamas savybes, reiškinius, kurie pasireiškia tariamai per konkretų žmogų.
Ir kadangi tai ne jo, o mūsų bendra problema, mes turime teisę dėl jo prašyti. Būtent tada kompensuojame gamtą ir gauname puikų atsakymą. Pabandykime ir pamatysite, kaip tai veikia.
Todėl neturėtume likti abejingi tam, kas vyksta aplinkui: „Mums nerūpi tai, kas vyksta Italijoje. Už tai pas mus viskas ramu!“ Toks požiūris tik pablogins būseną. Tai baisi reakcija!
Taigi turime gerai pagalvoti, kaip galėtume reaguoti į tai, kas vyksta. Ypač dabar, kai atsiskleidžia integralus mūsų tarpusavio ryšių ydingumas.
Klausimas: ar turime prašyti žmonėms sveikatos, ar sistemos ištaisymo? Ir kaip tai daryti teisingai, kad neįsakinėtume Kūrėjui, ką daryti?
Atsakymas: Turime prašyti Kūrėjo parodyti mums, kaip teisingai susivienyti. Daugiau nieko nereikia.
Jei prie to pridursime, jog norime būti teisingai susivieniję, kad sukurtume tokį santykį, kuris mumyse atskleistų Kūrėją, siekiant suteikti Jam malonumą, tada mūsų kreipimasis į Jį bus teisingas.
#263267

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, IV dalis

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Klausimas: Kaip ir dėl ko susirinkote taisytis?
Atsakymas: Kai sakau „mes“, omenyje turiu daugybę žmonių, kurie sudaro pasaulinę „Bnei Baruch“ grupę.
Mūsų organizacijos užduotis – parodyti žmogui, kiek jo egoizmas naikina jį patį ir viską aplink. Jei taisysime ego, imsime kilti virš savęs ir pajausime kitą pasaulį: aukštesnį, amžiną, tobulą.
Tai ypatingas pasaulis, kuriame galėsime egzistuoti, jei tik pereisime nuo egoistinių tarpusavio santykių prie altruistinių. Į tai mus stumia gamta.
Kabala aiškina, kaip tai įgyvendinti dar iki tol, kol mus stums įvairūs virusai. Šį perėjimą galima atlikti lengvai, patogiai, maloniai.
Tam ir duotas kabalos mokslas. Realizuokime jį ir išeisime į naują žmonijos vystymosi lygmenį. Ir taip turime jį pasiekti, tačiau kol kas einame bloguoju keliu, o galima – geru.
#263271

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisymosi kelyje

Pradėkime pagaliau gyventi!

Ko mus moko koronavirusas?

Tikėjimas Kūrėjo didumu priklauso nuo aplinkos. Jei aplinka nuolatos kalba apie Kūrėjo didumą ir perduoda man tą pojūtį, tai tik viena ta jėga egzistuoja ir nulemia mano ateitį, ji viena valdo pasaulyje ir visoje tikrovėje, ir taip į ją žiūriu.
Jei aplinka man neperduos tokios pojūčio, neįstengsiu vertinti Kūrėjo.
Tik jeigu aplinka spaudžia mane, įteigia Kūrėjo didybę ir būtinybę Jį atskleisti, įstengsiu pabusti ir tęsti savo kelią, eidamas pramintu taku, kaip suvokti Kūrėją.
Viena, ko mums trūksta, – tai aplinka, kuri įkvepia Kūrėjo didumu, visąlaik spaudžia mane ir žadina. Pradedantieji Kūrėjo didumą gauna ir individualiai, tačiau ateityje visa tai priklausys nuo aplinkos. Jei aplinka tuo nepasirūpins – nuvysiu. Pasirūpins – imsiu augti, kaip augalai po lietaus.
#264935

Iš 2020 m. gegužės 19 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį

Visas darbas – kaip pakelti save iš žinojimo lygmens į tikėjimą aukščiau žinojimo. Ir tam diena po dienos, o tiksliau, naktis po nakties turėsime kristi į žinojimą, kas mums vadinasi „naktimi“, ir pakilti į tikėjimo aukščiau žinojimo aukštumas, vadinamas „diena“. Juk tikėjimas – tai Kūrėjo Šviesa.
Visi kabalistai rašė apie šį perėjimą nuo žinojimo prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Visais laikais jie rašė tik apie tai: kaip pereiti nuo žmogaus pakopos į Kūrėjo pakopą, kitaip tariant, nuo gyvūninės pakopos į žmogaus.
Žmogui sunku įsisąmoninti šį perėjimą. Reikia suprasti, kad Kūrėjas be egoizmo nesukūrė nieko kito, gyvename jame ir tai vadinama „žinojimo viduje“. Ir nuo šios pakopos turime savo pastangomis, prašymu, malda Kūrėjui pakilti į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą.
Štai ką turime stebėti: kiek esame žinojime ir kiek tikėjime virš žinojimo, kiek pagreitėja dažnumas pereinant iš žinojimo į tikėjimą. Kabalistai sako, kad per penkias minutes pasikeisdavo 400 tokių būsenų: žinojimas – tikėjimas aukščiau žinojimo. Būtent šie pokyčiai formuoja mumyse dvasinį tikrovės suvokimą, nes vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas: žemiau žinojimo, jo viduje ir virš jo.
Kaip šiame pasaulyje gimdamas kūdikis kol kas nesupranta savo tėvų, jaučia juos tik fiziškai ir pripranta prie to, kad jie daro jam gera. Taip ir mes pamažu atskleidžiame tikėjimą aukščiau žinojimo, absoliutų Kūrėjo gėrį, kuris organizavo visą kelią, kuriuo ėjome, visą mūsų istoriją, buvusią ir būsimą. Taip žmogus palaipsniui atsiduria priešais Kūrėją.
Svarbiausia būnant bet kurios būsenos įsivaizduoti, kad ji kilo iš aukštesnės jėgos, be kurios daugiau nieko nėra. Tik Kūrėjas organizuoja visą mano gyvenimą, mano mintis ir norus ir netgi mano požiūrį į Jį šiuo metu, nesvarbu, kad man atrodo, kad pats jį apibrėžiu. Taip teisingai apdorojame visas būsenas žinojimo viduje, duotas Kūrėjo tam, kad virš jo savo pastangomis ir malda pakiltume į tikėjimą aukščiau žinojimo.
Tik apie tai verta kalbėtis ir jaudintis, ir taip išspręsime visas problemas. Nėra didesnio nusikaltimo nei likti žinojime. Kūrėjas meta mus ten, „žudo“, bet tik tam, kad pakiltume aukščiau žinojimo.
Tai turime stengtis atlikti kiekvieną akimirką. Nesvarbu, kad dar nejaučiame, kaip Kūrėjas organizuoja mūsų gyvenimą, tačiau būtent šios mūsų pastangos yra labai brangios Kūrėjui, kaip kad tėvus džiugina kūdikio šypsena daug labiau nei suaugusio vaiko šypsena.
Todėl, net kai mūsų būsena kaip naujagimio, kuris dar tik pradeda reaguoti į Kūrėją, bendrauti su Juo, prašyti, mes tuo jau atnešame Kūrėjui kur kas daugiau malonumo nei įstengsime ateityje. Taip sutvarkyta dvasiniame pasaulyje, kur yra atvirkštinė Šviesų ir kilim tvarka.
#264929

Iš 2020 m. gegužės 19 d. rytinės pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas virš žinojimo = siela

Kas paleidžia tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmą?

Iš egoizmo į tiėjimą aukščiau žinojimo

Klausimas: Ar yra meilė?
Atsakymas: Žinoma, kad yra.
Meilė – kai noriu užpildyti kitą vietoj savęs. Kaip motina nori užpildyti savo vaiką, kaip draugas nori viską atiduoti draugui, kaip Kūrėjas nori užpildyti mus, o mes, jei tinkamai einame pirmyn, norime užpildyti Jį.
Meilė – tai siekis užpildyti kitą.
#265717

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Kelias meilės pažinimo link

Besąlyginė meilė