Klausimas: Jei visuomenėje pasieksime tarpusavio laidavimą ir savybėmis prilygsime Kūrėjui, ar neprarasime kaip individai laisvės?
Atsakymas: Nieko neprarasime, nes pakeliui įsitikinsime, kad esame absoliučiai nelaisvi, mums komanduoja egoizmas, neklausdamas mūsų apie nieką ir versdamas veikti taip, kaip jis tuo metu panorės.
Bet jei pastebėsime, kad jis mus valdo, ir pakilsime virš jo, tai įstengsime valdyti jį ir taip valdysime save, savo likimą.
O svarbiausia, pasijausime gyveną ne egoistiniame gyvūniniame kūne, o virš jo, aukščiau jo ir taip jausimės egzistuoją amžinai tobuloje erdvėje. To turime pasiekti dar gyvendami šiame pasaulyje. Kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysk dar šiame gyvenime“.
Tokia yra kabalos užduotis – suteikti žmogui galimybę pakilti virš gyvūninės prigimties į žmogaus lygmenį. O žmogus tas, kuris gyvena amžinai, ne laiko rėmuose. Laikas egzistuoja tik negyvojo, augalinio ir gyvūninio organizmo atžvilgiu, o Adam lygmenyje laiko nėra. Ten, kaip pagal Einšteiną, viskas pereina į kitą matavimą.
#265777

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Jūs sakote, kad galiausiai visų likimai susiklostys gerai. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo sielos šaknį, ir kelias į ją yra individualus. Kaip visų likimai gali būti vienodi?
Atsakymas: Vienoda tai, kad kiekvieno žmogaus ribinės pastangos turi atitikti jo sielą ir visas savybes, kad jis galėtų realizuoti jos potencialą, jos baigtinę būseną bendroje „Adomo“ sistemoje. Visa tai taip susiję, kad niekas neturi jokios pirmenybės prieš kitus.
Bendroje sieloje mes pasiekiame absoliučiai visišką ištaisymą. Taigi, kieno egoizmas didesnis, taisytis sunkiau, kieno mažesnis – atrodo, lengviau, bet iš tikrųjų taip nėra. Viskas priklauso nuo gaunamos pagalbos.
Todėl paaiškėja, kad visi yra absoliučiai adekvatūs ir lygūs. Kaip ir žmogaus kūno struktūroje: jei ji yra tobula, jokia ląstelė neturi jokio pranašumo prieš kitą. Ir jei pašalinsite vieną ląstelę, tai pažeisite viso organizmo tobulumą.
Todėl ateityje neverta liesti šios temos. Galų gale, galutinės būsenos visi yra lygūs ir be galo tobuli. Ir siekiant šio tobulumo, visiems sudaromos lygiai tokios pačios sąlygos: kuo didesnis egoizmas, tuo didesni reikalavimai jo taisymui, ir kuo mažesnis egoizmas, tuo mažesni reikalavimai. Tačiau praktiškai visi pasiekia visišką tobulumą.
#263649

Iš 2020 m. kovo 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžti į sielos šaknį

Kuo pavienė siela priklauso nuo bendros sielos?

Ar gali žmogus valdyti savo likimą?

Klausimas: Jeigu kabalistui atsiskleidžia, kad mūsų pasaulis neegzistuoja, tai jis pamiršta tas kančias, kurios nutiko žmogui ir visai žmonijai?
Atsakymas: Ne tai, kad pamiršta, bet jaučia, kad viskas nutiko ne su juo.
Klausimas: Kitaip tariant, jis netapatina savęs su ta būtybe, kuri visa tai jautė? Tuomet kas tai jautė?
Atsakymas: Noras mėgautis. Tai ne jo noras, mat yra mums duotas iš aukščiau Kūrėjo.
Komentaras: Bet jame žmogus jautė tikrovę.
Atsakymas: Taip, nes jam tai buvo duota, jis tai patyrė savyje. Tačiau dabar, kai iš jo atėmė tą norą, jis jaučia, kad šis ne jo.
Komentaras: Kaip tas kirminas, kuris virsta drugeliu ir nepamena, kad buvo kirminas?
Atsakymas: Ne tai, kad nepamena. Juk be noro daugiau nieko nėra. Jei manyje yra koks nors noras – jame gyvenu. O jeigu jis iš manęs išnyksta, jis ne mano. Todėl kai sujungiame savo norus ir ketinimus, pradingsta praeitis ir mes tampame visiškai viena visuma.
#264751

Iš 2019 m. birželio 10 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Vienybė dešimtuke – tai savybių papildymas kiekviename iki dešimties?
Atsakymas: Vienydamiesi siekiate, kad visas dešimtukas jaustųsi kaip viena visuma, ir visi jūsų Kūrėjo siekimai, o ne jūsų gyvūninės savybės susijungtų centre į vieną tašką. Ir tuomet tame taške atskleisite Kūrėją.
Klausimas: Ir tame taške bus dešimt savybių?
Atsakymas: Taip. Tuomet tas taškas susiformuos į dvasinį parcufą.
#260355

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis įgijimas

Tapti viena visuma

Dvasingumas realizuojasi tik dešimtuke

Komentaras: Visos kliūtys ateina iš žmonijos. Kūrėjas nemato vieno žmogaus, nes viskas eina per bendrą sistemą.
Atsakymas: Kūrėjas mato tik bendrą matricą, kurią turi atvesti į visiškos pusiausvyros, sąveikos, globalumo būseną. Todėl per ją Jis veikia kiekvieną žmogų, kad žmonės palaipsniui priartėtų prie šios matricos per kančias arba savo noru ir teisingai susijungtų. Tada bendroje sistemoje atsiskleis Kūrėjas.
Klausimas: Taigi, planetoje gyvena 8 milijardai žmonių. Kūrėjas / Gamta veikia per žmoniją mane, ir aš, priklausomai nuo savo vidinių savybių, gaunu trikdžius, smūgius?
Atsakymas: Žinoma. Priklauso nuo to, kaip jūsų vidinės savybės susilieja su visa matrica.
Klausimas: Taigi, aš galiu būti geras, atlikti keletą gerų veiksmų, bet staiga gauti smūgį, kuris man apskritai nepriklauso, o ateina dėl kito?
Atsakymas: Vis dėlto jis skirtas jums, nors tai priklauso ir nuo aplinkinių.
Klausimas: Ką aš galiu pakeisti? Koks mano veiksmas?
Atsakymas: Judėjimas į priekį ir vienijimosi metodikos platinimas. Jūs pats turite judėti didesnio ryšio su kitais link ir platinti vienijimosi metodiką visiems, tuo pritraukdami Aukštesniąją šviesą, prisidėdami prie visos žmonijos suvienijimo į vieną bendrą visumą.
#260257

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys virs pagalba

Už kliūčių įžvelgti Kūrėją

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Priešais mus atsiveria teatras, kurio dalyviais esame. Įsivaizduokite, kad mums reikia įspėti pirmąją pakopą, kurioje šiandien esame, kokia tai scena, ir ką joje daro veikiantys asmenys.
Suprantame, kad šie žmonės – marionetės. O mes nenorime vaidinti šiame spektaklyje, nei pagrindinių, nei antraeilių vaidmenų. Norime pasiekti scenaristo lygmenį, juk jis sugalvojo šią sceną, ar bent jau režisieriaus.
Jeigu mes per režisierių pasieksime scenaristo lygmenį ir atspėsime, kodėl jis viską taip sukūrė, kodėl ši scena tokia, kas čia sieja veikiančius asmenis, herojus, kodėl taip keičiasi scenos, tai nusipelnysime pakilti į kitą pakopą.
Kitoje pakopoje viskas bus visiškai kitaip, bet sumanymas tas pats. Mes vėl įžengsime į tam tikrą pasaulį, kur veikia kitos jėgos, kiti herojai, visiškai kitos aplinkybės, ir nėra nieko panašaus į tai, kas buvo anksčiau.
Kitaip tariant, tai, ką šiandien matome mūsų pasaulyje, daugiau niekur nepasikartos, kaip nepasikartos ir nė viena kita pakopa. Juk kiekvienoje kitoje pakopoje viskas bus nauja.
Taip pamažu, tolygiai išmoksime visas 125 dvasines pakopas, susipažindami su Kūrėjo sumanymu ir iš dalies atskleisdami Jį, Jo emanacijas, metamorfozes, kol pasieksime paskutinę pakopą – visišką Jo sumanymą, Jį patį.
Judėti dvasinėmis pakopomis reiškia pamažu suvokti Kūrėją kaip pagrindinį visos pasaulių sistemos statytoją, scenaristą, režisierių, kuris atlieka visus veiksmus. Visi kiti neturi galimybės nei judėti, nei ką nors daryti viduje ar išorėje. Jis judina kiekvieną atomą, molekulę, kiekvieną mintį, norą, viską sudėlioja į savo vietas.
Kūrėjas ar Šviesa – tai teigiamas jėgų laukas. Pasitelkęs šią jėgą paleidžia globalų teatro spektaklį, kuris išjudinamas būtent tam, kad pakeltų mus į Jo suvokimo lygmenį, o per suvokimą – į panašumą su Juo.
#259413

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kaip kabalistas suvokia gamtą? Kaip ką nors protingą, jaučiantį, reaguojantį?
Atsakymas: Žinoma, juk esame jos dalys.
Esame bendroje sferoje, kuri vadinama „Gamta“ ar „Kūrėju“. Šiuo atžvilgiu esame jos dalys, ne daugiau. Todėl kabalistas galvoja, kaip susijungti su gamta, kaip paversti save jos integralia dalimi, susiliejant su Kūrėju.
Klausimas: O gamta jaučia mūsų skausmą?
Atsakymas: Savaime suprantama. Ji sukūrė mus tokiais jaučiančiais ir jautriais, tad kodėl pati turėtų neturėti šių savybių?
Komentaras: Bet žmogui skauda…
Atsakymas: O gamtai ne? Jūs tiesiog to nejaučiate. Juk kito žmogaus skausmo irgi nejaučiate.
#265101

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Jei bijau nukristi, turiu visąlaik rūpintis, kaip atnaujinti mūsų vienybę. Čia neveikia inercijos jėga. Kai tik liaujuosi dėti pastangas, iškart sustoju. O paskui net norint likti tos pačios būsenos, turiu kas sekundę galvoti apie jos atnaujinimą.
O jei noriu tą būseną sustiprinti, tai turiu nuolatos ieškoti, kur galima pridėti meilės, vienybės, kaip pažadinti kitus, kad jausčiau naują skonį, papildomą jėgą.
Baimindamasis nusileisti, visąlaik dedu daugiau pastangų ir kas akimirką jaučiu vis daugiau oro, daugiau skonio. Tai itin svarbus pojūtis, kad nuolatos pridedi ir jauti tą pridėjimą.

* * *
Kiek galvoju apie grupės tobulėjimą, tiek paspartinu savo dvasinę raidą. Vis plėsdamas savo dvasinį indą (kli) ir rūpindamasis vis platesniais ratais, kol aprėpsiu visą žmoniją, vis greičiau einu pirmyn. Tai itin paprasta sistema, tik problema ta, kad egoizmas neleidžia mums veikti.
#260593

Iš 2020 m. vasario 23 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybiška vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Kas mus išjudina: egoizmas ar aukštesnioji meilė?

Klausimas: Šiame pasaulyje visi mėgsta mokyti, bet niekas nemėgsta mokytis. Kokia šio reiškinio šaknis?
Atsakymas: Tai egoizmas, kuris mėgsta mokyti, nes jis taip valdo kitus. Reikia stengtis to atsikratyti.
Klausimas: O kai mokausi, šiek tiek anuliuoju save?
Atsakymas: Kai mokaisi, turi anuliuoti save, nusižeminti, kad ko nors išmoktum.
#260505

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip anuliuoti save?

Aplinka – aukštumoje

Pakilti virš egoizmo

Ryšį tarp mūsų atskleidžiame ar kuriame? Kuriame mūsų ryšį, o tuomet atskleidžiame, kad jis jau egzistuoja. Nežinome, ką ir kaip kurti, todėl mėginame ir taip, ir šiaip. Dėl mūsų pastangų ką nors atlikti, šis tinklas pats save organizuoja. Bet jis neatsiskleidžia tol, kol neįdėsime reikiamų pastangų kiekviename etape.
Visa sistema jau egzistuoja, ji tobula. Niekas nesudužo, niekas nepradingo ir niekas nepasimetė. Sudužimas egzistuoja tik mūsų suvokimo atžvilgiu: turime dėti pastangas ir jį atskleisti. Juk nuo to priklauso mūsų sąmoningumas, supratimas, vystymasis. Savyje formuojame gebėjimą suvokti protu ir jausmais, kokie ryšiai, kokie įsipareigojimai, dalyvavimas, bendrumas turi būti tarp mūsų.
Kiekvienas įeina į kiekvieną ir veikiame drauge, tarsi vieno kūno ląstelės. Mums reikia suvokti šio kūno veiksmus visuose jo ryšiuose. Taip pakeliame save į Kūrėjo pakopą. Suvokdami šios sistemos veiksmų mechanizmą, pakeliame save į kūrimo sumanymą, sužinome, kodėl Kūrėjas sukūrė viską tokia forma, kodėl ryšius padarė būtent tokius. Tai kelias atskleisti Kūrėją, suvokti kuriantį protą.

* * *
Viskas priklauso vienai sistemai, bet pačios artimiausios man sielos, su kuriomis turiu pasiekti tarpusavio laidavimo – tai dešimtukas, su kuriuo dabar būnu susijęs materialiai, juk kol kas esu šiame pasaulyje savo jausmais ir protu. Ir todėl priimu dešimtuką, į kurį dabar patekau, kaip man duotą pratimą, kad sukurtume tarpusavyje abipusį laidavimą.
Kas minutę galiu keisti dešimtukus – nesvarbu. Svarbiausia, kad anuliuoju savo egoizmą ir kaskart priimu priešais mane esantį dešimtuką vietoj savo širdies. Tai vadinama laidavimu.
Devyni žmonės priešais mane – tai devynios aukštesniosios sfiros, o aš pats – Malchut. Todėl atlieku sau apribojimą ir tarnauju jiems, prisijungiu prie jų ir esu pasirengęs viską jiems padaryti. Tai reiškia, kad kuriu dvasinį parcufą. Laidavimas – tai dvasinio parcufo egzistavimo sąlyga, per jį galima duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo.
#260309

Iš 2020 m. vasario 17 d. rytinės pamokos