Klausimas: Kaip prieš kongresą pakilti virš visų nesutarimų grupėje?
Atsakymas: Ruošdamiesi kongresui turime pamatyti, kad visi šie išardymai duoti mums kaip „pagalba prieš Jį“ – kaip Faraonas, kuris sukyla ir klausia: „Kas gi toks tas Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso?! “
Kūrėjas sako tau susijungti su draugais, o Faraonas sako: atsiskirkite! Kūrėjas sako, nusileisk, o Faraonas: ne, turime juos valdyti tvirta ranka! Kūrėjas sako: dirbkite džiaugsme, o Faraonas: ne, dirbsi liūdesyje, mano vergovėje.
Dvi šios jėgos kovoja žmogaus viduje, kai jis prieina „10 Egipto bausmių“, ir aiškinasi, kuris iš jų teisus. Ir turime suprasti, kad tai aš nustatau, kas iš jų paims viršų ir valdys – Kūrėjas ar Faraonas! Viskas priklauso nuo manęs.
Tai pats pagrindinis taškas, o aš stoviu viduryje tarp dviejų šių realybės dalių: teigiamos ir tariamai neigiamos, paruoštų tokia forma, kad suteiktų man laisvą pasirinkimą. O aš turiu nuspręsti: noriu, kad valdytų davimo, meilės, laisvės nuo egoizmo jėga, ir kad pakiltume aukščiau jos.
Esu pasirengęs priimti smūgius, praeinančius per Faraoną bei egoistinį Egiptą ir džiaugiuosi jais. Tegul smūgis tenka man, bet jis smogia mano egoizmui, padėdamas man išsilaisvinti iš jo, pakilti aukščiau jo ir egzistuoti jau ne jo viduje.
Taigi po tokių smūgių jau išeinu iš Egipto ir daugiau nebesu jo vergijoje!
Tačiau žmogus turi dirbti ne su savimi, o aplinkos, grupės atžvilgiu. Jam reikia ištaisyti ne kažkokias vidines savybes, o savo požiūrį į kitus. Čia svarbiausia nesusipainioti ir nepakeisti savo pastangų krypties.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai neapykanta – į naudą

Kad nereikalautume „Duok“!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Kaip galima įvertinti, kiek man svarbus tikslas?
Atsakymas: Tikslas svarbus tiek, kiek svarbi aplinka kaip priemonė jam pasiekti.
Pavyzdžiui, aš noriu būti sveikas. Tam turiu vartoti vaistą. Kiek esu pasiruošęs už jį sumokėti? Lygiai tiek, kiek trokštu būti sveikas. Nesvarbu, už ką moku, kaina nustatoma pagal svarbumo skalę.
Klausimas: Pinigai – aiški atsiskaitymo priemonė, o kaip žinoti, kiek moku dvasiniame kelyje?
Atsakymas: Tai gali įvertinti pagal aplinką. Kiek ji tau svarbesnė už save, tiek dvasinis tikslas tau svarbesnis už materialųjį. Kiek esi įsijungęs į grupę, kiek pasirengęs į ją investuoti, kiek draugai yra aukščiau tavęs, kiek tu juos vertini, kad laiką ir jėgas skirtum jiems įsigyti? Juk taip ir pasakyta: „Nusipirk draugą“.
Tai ir yra vertinimas – potraukis investuoti į grupę kaip į trokštamą prekę. Pavyzdžiui, tu nori biržoje nusipirkti kokių nors akcijų, arba eksponatą aukcione „Sotheby‘s“. Kiek esi pasiruošęs sumokėti?
Taip mes ir atliekame apskaitą – tik mūsų konkurencija vyksta tarp egoizmo ir dvasinio tikslo. Pabandyk kokį kartą.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Žiūronai kelyje į tikslą

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Manau, kad Naujojo Džersio kongrese pasieksime tokį tarpusavio ryšį, kokį jau mokame kurti.
Kai kiekvienas užmiršta apie save ir perduoda save visuomenei visiškai nuskęsdamas šiame vienybės ir ištaisytos vienos sielos pojūtyje, kur nejaučia savęs, o jaučia bendrą norą.
Be to, kiekvienas trokšta ir deda visas jėgas, idant pasiekta būsena liktų amžinai ir kad nuo jos pradėtume kilti dar aukščiau. Juk tik dėl tokios aplinkos, įdėjus į ją abipusių pastangų (aš į ją, o ji į mane) savo viduje atskleisime davimo jėgą. Tada nesitikėdami jokios reakcijos ir kompensacijos sau įgysime Binos savybę. Ir džiaugsimės dėl to, kad mumyse valdo viena tyra davimo savybė.
Tik iš aplinkos gaunu jėgų ir palaikymą. Tokią galimybę turiu pats išsiugdyti, jei ne – tai nebus laikoma mano pasiekimu.
Žinoma, dabartiniam mano egoizmui tai atrodo neracionalu – kam gi pačiam kurti visuomenę, kuri painios ir diegs savąsias vertybes bei vers pagal jas elgtis ir dar tuo džiaugtis? Argi iš to turėsiu kokios nors naudos?
Tiesa, nieko negausiu savo egoizmui, bet pakilsiu virš savosios prigimties. Tai pirmasis išsitaisymo etapas, kuris vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“. Po to dėl šio tikėjimo pritrauksiu Šviesą Chochma į „žinojimą“, į noro vidų − gaudamas, kad duočiau. Bet pirmiausia turiu pakilti virš savojo egoistinio noro.
Deja, mes kaip vaikai stovime užsispyrę ir reikalaujame, kad Kūrėjas atsiskleistų, visiškai nesuprasdami, kas yra Kūrėjas ir ką reiškia Jo atskleidimas. Turime visas sąlygas davimo savybės atskleidimui – prašom, gali atskleisti! Bet atsiskleisti turi būtent davimo savybė, o ne naujas, ypač gudriai užmaskuotas, tavojo egoizmo pripildymas.
Ir mūsų nusivylimas byloja tik apie tai, kokie egoistiški yra mūsų lūkesčiai – net nesuprantame, kad reikalaujame: „Duok!“.
Todėl tokia būtina tarpusavio laidavimo jėga, kuri kiekvienam suteiks tikrumą, pagrindą, būtinybę pakilti virš savojo egoizmo, davimą nesižvalgant į save ir nereikalaujant kompensacijos. Tai pirmoji Binos savybė, kurią turime įgyti.
Viena, ką galime padaryti būdami tokios būsenos, tai nuolat prašyti aplinkos palaikymo. Bet reikalauti ne pripildymo sau, o tik palaikymo, leidžiančio laikytis aukščiau egoistinių reikalavimų. Džiaugsmas ateina dėl „gerų darbų“, dėl judėjimo nuo savęs į išorę, nes šitaip tampu panašus į Kūrėją.

Iš 2011 kovo 21 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kas svarbiau?

Klausimas: Kokį pagrindinį principą turi suvokti mūsų vaikai?
Atsakymas: Vaikai turi suprasti, kad žmoguje ir pasaulyje viskas nuolat kinta, – nesikeičia tik požiūris: nėra jokios kitos jėgos, kuriai padedant žmogus savo gyvenime gali judėti į priekį, išskyrus jėgą, gaunamą iš aplinkos.
Ne jo ego, nei žiniasklaidos įtaka, nei pašalinės išorinės aplinkos poveikis – tik grupė žmonių, kuri įskiepija jam tam tikrą vertybių skalę, Kūrėjo svarbos supratimą, suteikia jam jėgų eiti pirmyn.
Juk tam, kad suvoktų Kūrėją, davimo savybę, žmogus visada turi pakilti tikėjimu aukščiau proto, gaudamas iš savo aplinkos norą, siekį, šio tikslo svarbos supratimą, nerimo jausmą, kaip tai pasiekti.
Iš esmės, žmogus visą laiką priima savo aplinkos formą, t.y. sugeria jos vertybių sistemą, ateities viziją, pačią jos esmę. Kitaip tariant, jis įsijungia į išorinį kli/norą, įgyja meilės savybę, patenka į visų sielų susivienijimą – Acilut pasaulio Malchut.
Tik teisingai įsiliedamas į savo aplinką, žmogus gali suvokti Kūrėją. Juk ta vidinė vienybė, kuri ten egzistuoja, ir yra dėl to, kad Kūrėjas išrinko šiuos žmones ir sujungė juos tarpusavyje, – tai ir yra Acilut pasaulio Malchut, Šchina, kur žmogus iš karto randa Kūrėją.
Todėl naujoji karta, mūsų vaikai, turi gerai įsisavinti, kad būtent taip einame pirmyn, kad tai – mūsų kelias. Nuopuolių nėra, yra tik kilimas, nėra jokios painiavos, o visa, kas vyksta, būtina naujam suvokimui.

Iš 2010 m. vasario 18 d. pokalbio apie auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kas svarbiau?

Klausimas: Iš kur mes gauname jėgų, kad iškęstume išsitaisymus?
Atsakymas: Iš aplinkos. Ne vieno žmogaus jėgoms pajudėti nors per colį. Jeigu grupė perduoda tau tikslo svarbos supratimą, parodydama esamos būsenos niekingumą, tada turi jėgų pakilti iš jos į geresnę, pažangesnę būseną. Kitaip tariant, davimas tau tampa priimtinesnis nei anksčiau. „Kodėl turėčiau duoti ir vienytis su draugais? – tu manei. – Man tai nepriimtina, aš tam negabus“. Bet draugai tau parodo, kad toks yra vystymasis. Kai matai, kad visi į tai veržiasi, pavydas, stiprus noras ir garbėtroška stumia tave ten pat. Ir štai tu jau sugebi! Bet tik su sąlyga, kad gali nusilenkti prieš aplinką. Tave aprūpina viskuo, kas tam būtina. Tu turi jėgų išsižadėti savęs, bet jeigu jų nepanaudoji, nėra kas veikti. Tave atvedė į grupę ir pasakė: „Imk“. Tuo prasideda pasirinkimo laisvė: imti ar neimti?  „Imti“ – vadinasi – anuliuoti save, nulenkti galvą. Prašom, padaryk tai – ir pajudėsi į priekį. Kuo mažesnis, kuklesnis jautiesi lyginant su draugais, tuo labiau tau reikalinga jų pagalba. Jų dėka gali suvokti savo menkumą ir Kūrėjo didybę, kad judėtum į priekį su tuo supratimu. Jeigu tu nenusilenksi prieš draugus, tai liksi tarsi gaidys, užrietęs galvą – liksi gyvūninėje pakopoje.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Statyti negriaunant

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

Klausimas: Iš kur dar neišsitaisęs žmogus gauna jėgų darbui?
Atsakymas: Bet kuris, net ir pats mažiausias žingsnis nore, ketinime, veiksme įmanomas tik dėl svarbaus tikslo. Tik tikslo svarba suteikia mums jėgų.
Daugiau jokio „energijos šaltinio“, galinčio paskatinti net mažiausiam judesiui veiksmuose, mintyse, noruose, nėra. Tik svarba. Be jos, nėra nieko.
Iš prigimties man įdiegta egoistinio noro svarba, ir kiekvieną sykį aš turiu pajusti  vis didesnę dvasinio tikslo – Kūrėjo – svarbą, kad Jis mano akyse būtų aukščiau manęs.
Tai įmanoma tik padedant aplinkai. Kas svarbiau: aš ar Kūrėjas? Aplinka sutvarkyta taip, jog man panorėjus, ji padės iškelti Kūrėją aukščiau manęs.
Kodėl? Taip klausimas nekeliamas. Tiesiog aplinka geba įpareigoti mane tam, ko aš pats niekada nepanorėčiau. Ir jeigu aš jau pabudintas, turiu tašką širdyje, aplinka gali padaryti visa kita  –   suprantama, jeigu ir aš prisidėsiu.
Taigi visas mūsų darbas ties tuo: kas svarbesnis? Aš ar Jis? Nuolat turiu tai pasitikrinti ir nuolat turiu kreiptis į grupę, kad kelčiau Kūrėją – meilės  ir davimo savybę – virš paties savęs – gavimo ir kitų atstūmimo savybės. Jeigu viską darau teisingai, aplinka geba nuolat aprūpinti mane „kuru“, reikalingu tam, kad man skleistųsi Kūrėjo, tikslo, pastangų, siekiant ryšio ir susiliejimo, svarba.
Tiktai grupė gali tai padaryti. Jeigu žmogus save teisingai „suderina“, jis visuomet turi „kuro“, ir judant pirmyn problemų nekyla. Su sąlyga, kad jis kas sekundę tikrina: kas svarbiau?
Viską gyvenime reikia vertinti, atsižvelgiant į tai. Visų pirma, savo prioritetus sudėlioti taip, kad svarbiausia būtų tikslas, Kūrėjas, susiliejimas, davimas, o jau po to – kas tik nori: vaikai, darbas, šeima, draugai, pasaulis – viskas. Taip tu pasirenki teisingą kryptį, kad galėtum pasiekti tikslą.

Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Statyti negriaunant

Svarbu kokybė

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Klausimas: Kokia mūsų laisvo pasirinkimo realizacijos esmė?
Atsakymas: Ji ta, kad kiekvienas nusilenkia prieš grupę, idant iš jos gautų dvasinio tikslo, Kūrėjo, davimo svarbą.
Mano pasirinkimas – taip susimažinti grupės atžvilgiu, kad visa, ką grupė turi, įeitų į mane kaip tai, kas svarbiausia gyvenime, kad jų mintys apie Kūrėją vyrautų virš visko, kas yra manyje. Ir tada galvosiu tiktai apie tai.
Bet veikiu ne aklai kaip užhipnotizuotas, o kryptingai dirbu savo egoizme priešais jį: įsijungiu į draugus, lenkiuosi prieš juos, įsivaizduoju, kad jie kartos lyderiai – viskas dėl to, kad perimčiau iš jų svarbą pasiekti dvasinį tikslą.
O ar į šitą pasaulį su jo norais siekti turtų, valdžios ir šlovės žiūriu kaip į kažką žema ir niekinga? Ne, nes tokiu atveju išeina, kad Kūrėjas tik šiek tiek didesnis už tą menkumą, o man reikia pasiekti kitokią būseną.
Todėl turiu gerai vertinti ir turtus, ir valdžią, ir šlovę, ir visą šitą pasaulį, bet dvasingumą turiu iškelti dar aukščiau. Kitaip tariant, nereikia sumenkinti šio pasaulio reikšmingumo, kaip teigia religijos ir tikėjimai, o atvirkščiai, vertinti viską, kas jame yra, bet tai panaudoti tiktai vardan dvasinio tobulėjimo. Ir tai gyvybiškai svarbu.
Jeigu nemažinsime šio pasaulio, o aukštinsime dvasinį, priklausomai nuo to, kiek išaugs dvasingumas, šis pasaulis taps dar svarbesnis. Ir tada jo negriauk, nemenkink, o dar labiau iškelk virš jo dvasinį pasaulį! Ir taip kaskart kilsi iš šio pasaulio pakopos į būsimojo pasaulio pakopą.

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai nelengvas darbas…

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Klausimas: Kaip man dar nepasiekus dvasinio atskleidimo, pasirengimo metu išmatuoti, ar kasdien vis labiau branginu davimą?
Atsakymas: Gali tai įvertinti pagal savo vidinį pojūtį, pagal savo mintis, tikslus, aplinkos vertinimą, pagal tai, kaip brangini ir įsiklausai į draugus, pagal tai, kiek jauti, kad jie visą laiką tau būtini lyg infuzija. O jeigu neteksi jų paramos – tai nukrisi.
Toks pojūtis labai svarbus. Priklausomybė nuo aplinkos – tai išsilaisvinimas iš savojo ego! Visą laiką reikia siekti, kad priklausytum nuo draugų ir kuo stipriau juos jaustum, idant jie juo stipriau tave veiktų ir saugotų – reikia nuolatos gauti iš jų ypatingą švytėjimą, jėgų poveikį.
Reikia stengtis pajausti, kad tik šitai suteikia man teisingą kryptį. Jeigu aplinka manęs neveikia, tai prarandu kryptį Kūrėjo link.
Po to reikia pasistengti viską sujungti: save, draugus ir Kūrėją vienoje vietoje, viename bendrame nore. Mes turime egzistuoti ne kiekvienas atskirai − aš, jie, Kūrėjas, kaip trikampio viršūnės, o susijungti viename nore, tarsi vienoje aikštėje.
Jeigu aš ir jie jaudinamės vieni dėl kitų, rūpinamės vieni kitais, duodame vieni kitiems, vadinasi, tarp mūsų lieka vietos Kūrėjui atsiverti. Jis atsiveria tarp mūsų!
Jeigu manęs neveikia aplinka, tai negaliu išsivaduoti iš savojo egoizmo ir galvoti apie tai, kas išeina už jo interesų ribų. Todėl priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo egoizmo. Jeigu mane veikia visuomenė, jaučiu, kad ji kreipia mane į tikslą.
Aš kreipiuosi į aplinką (1), aplinka mane veikia (2), ir aš veržiuosi Kūrėjo link (3). Kitaip neįmanoma! Juk kitu atveju manasis egoizmas nutemps mane žemyn. Aš tiesiog pajausiu, kaip jis mane skandina ir už kojų tempia žemyn. O aplinka akimirksniu suteiks man jėgų išsivaduoti ir pakilti − tuomet susijungsiu su Kūrėju.
Kaskart pajutęs, kad ego pradeda stipriau tave tempti – apsuk dar vieną ratą (1 – 2 – 3).

Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavydėk Kūrėjui!

Aplinka − aukštumoje

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Pasakyta, kad „pavydas, geismas ir garbės troškimas“ išveda žmogų iš šio pasaulio – tai reiškia, kad reikia išnaudoti šias savybes norint išeiti į dvasinį pasaulį. Tik problema ta, kad žmogus blaškosi į visas puses ir siekia visų šių norų materialiame pasaulyje.
Jeigu jis sutelktų visas savo jėgas, kad taptų žmogumi, kad pakiltų į dvasinį lygmenį, į žmogaus pakopą,  – jį lydėtų sėkmė. Bet vietoje to jis vaikosi pinigų, garbės, valdžios ir nepakankamai pavydi dvasinių savybių. Šis pavydas leistų jam tapti žmogumi.
Mums reikia išanalizuoti save ir įsijungti į aplinką, kuri formuotų mus taip, jog iš visų norų išskirtume patį svarbiausią − tapti žmogumi. Kad nei valdžia, nei pinigai, nei garbė netrauktų mūsų labiau nei tai gyvybiškai būtina. Visos šios savybės teturi palaikyti mūsų teisingo pavydo siekį – pavydėti reikia Kūrėjui, reikia norėti tapti tokiu kaip Jis!
O jeigu nukrisiu ir imsiu pavydėti svetimų pinigų, valdžios, garbės – tai aišku, kad jau nebūsiu nusiteikęs kilti aukštyn, į tikslą.
Bet kaip galiu pavydėti Kūrėjui, jeigu Jo nematau ir nejaučiu? Tam mums duota grupė, kad suteiktų mums dvasinių savybių svarbą. Niekada nežinosi, kas yra Kūrėjas, kol nepasieksi Jo pakopos. O be to, Jo savybės priešingos tavosioms ir atstumia, todėl čia padės tik teisinga aplinka, kurioje dirbsi. Tik ji gali pakeisti tavo vertybių sistemą.
Bet problema ta, jog netgi baigęs savo išankstinį vystymąsi negyvojoje, augalinėje bei gyvūninėje pakopose ir atėjęs į kabalą (tai žmogaus pakopos pradžia, laisvas pasirinkimas) žmogus gali staiga nuklysti nuo kelio ir leistis klaidžioti kitomis kryptimis keletą ilgų metų, ieškodamas pinigų, valdžios, garbės. O kol sugrįš – gyvenimas bėgs ir, žiūrėk, jau pasibaigė…

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot”

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Nuo ko prasideda žmogus?

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Iš žmonijos evoliucijos, trukusios tūkstantmečius, matome, kad vystomasi laipsniškai ir įvairiapusiškai. Vystymosi procesas turi ypatingą programą bei kryptį ir kiekvienas elementas palaipsniui prisijungia prie bendrojo proceso, užrašomas į bendrą sąskaitą ir taip palaipsniui kaupiasi pokyčiai.
Lygiai taip vyksta mūsų vidinis taisymasis. Ir nors skubame kuo greičiau jį užbaigti, bet vis tik šitai reikalauja laiko ir daugybės veiksmų, kai judame tai pirmyn, tai atgal, patiriame pakilimus ir kritimus. Neišsitaisoma per vieną akimirką – tai visas besikaupiančių pokyčių procesas, kur kiekvienas „grašis“ pildo vieną sąskaitą. Ir todėl šitai trunka metų metus.
Ir pati veiksmingiausia priemonė taisymuisi – tai vienijimosi veiksmai. Todėl kabalistai nuo pat pradžios iškelia sąlygą, kad žmogus, kuris iš aukščiau nukreipiamas į grupę, turi nuspręsti, kad svarbiausias darbas – įsijungti į ją ir susijungti su kitais, o mokymasis – tai tik priemonė mums susijungti.
Kitaip tariant, tai visiška priešingybė tam, ką galvojame prieš ateidami į grupę. Pradžioje manome, jog grupė tiesiog vieta, kur galima mokytis tarsi universitete, idant įgytum žinių. Bet čia viskas priešingai ir praeina metai, kol žmogus pamažu susivokia, kad svarbiausia ne įgyti žinių, o pakeisti savo savybes. Mokydamasis grupėje žmogus įgyja ypatingą jėgą keistis ir jaučia jos įtaką būtent savo santykiuose su grupe.
Tikrieji tobulėjimo rezultatai vertinami pagal tai, kaip arti arba toli žmogus jaučiasi grupės atžvilgiu, kiek ji jam reikalinga, kiek jis gali priartėti, kokią svarbą jai teikia. Viskas matuojama tikta grupės atžvilgiu, nes galiausiai būtent su ja žmogus turi susijungti, kad teisingame tarpusavio ryšyje, susijungus kaip vienas žmogus su viena širdimi, pajaustų dvasinį pasaulį.
Aplink jį ne šiaip mokslo draugai – jie tampa jo sielos dalimis. Juk žmogaus viduje nėra sielos, veltui mokslininkai bando ją rasti kažkur kūno viduje – žmogaus siela yra kituose. Kiek žmogus geba išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, esančiais jo išorėje, tiek visa ši jo noro atžvilgiu „išorė“ ir vadinama jo siela.
Todėl tokią didelę reikšmę teikiame mūsų kongresams ir tokiems renginiams, kai susirenka didžiulis kiekis žmonių iš viso pasaulio ir kyla galinga susijungimo jėga. Visas tas kongreso valandas mes iš esmės taisomės – būtent tarpusavyje jungdamiesi.
Todėl mums reikia branginti tokius susitikimus kaip pačią svarbiausią tobulėjimo priemonę greta visų kitų. Kiekvienam žmogui ir mums visiems kartu nėra nieko efektyvesnio ir veiksmingesnio už kongresą siekiant išsitaisyti ir atskleisti Aukštesnįjį pasaulį.
Ir kongresuose taip pat viskas nevyksta vienu kartu, o „grašis prie grašio sukaupiamas didžiulis kapitalas“. Reikia susirinkti į keletą tokių susitikimų, kol pasieksime tokį susijungimą, kai visi tarpusavyje atskleisime tikrąjį ryšį, kuriame veiks Aukštesnioji jėga, ir kurioje atsiskleis tai, kas vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Taigi prieš vykstant į tokį susitikimą fiziškai reikia pasiruošti dvasiškai: nuteikti save, kad būtum pasiruošęs įeiti į šią vietą. Reikia susipažinti su visais būsimais renginiais, mokymo medžiaga, dainomis, diskusijų temomis – sužinoti apie kongresą kiek galima daugiau. Tada vėliau mums bus lengviau susikoncentruoti į savo vidinius išgyvenimus ir nenukrypti, neeikvoti širdies ir proto jėgų išorinėms, techninėms detalėms.
Todėl reikia susipažinti su visa medžiaga, su visais tvarkaraščiais, kuriuos teks praeiti fiziškai ir atvykti tik su vienu troškimu: „Trokštu susijungti su kitais visa širdimi ir siela, nes tik tarpusavio vienybėje, o ne kiekviename iš mūsų, galima atskleisti dvasinį pasaulį.
Noriu, kad šis tuščias kosmosas tarp mūsų, prisipildytų šiltais ir gerais santykiais vienas kitam, nes būtent tai Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo atskleidimo kūriniams vieta! “

Registracija į veidrodinį kongresą WE! Rygoje

Registracija į kongresą WE! Niudžersyje

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos „Vidinis pasiruošimas WE! kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kritinės masės efektas

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa