Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Kaip kiekvieną akimirką galiu žinoti, kad studijuodamas kabalą judu teisinga kryptimi ir neišklystu iš kelio?
Atsakymas: Kiekvieną akimirką renkuosi tarp egoizmo ir taško širdyje, tarsi stovėčiau prieš pusiausvyros padėtyje esančias svarstykles.
Ir kiekvieną kartą turiu nusverti svarstyklių lėkštę į taško širdyje, į susivienijimo pusę. Kito veiksmo be vienybės nėra.
Paprastai norime išmokti atlikti įvairius veiksmus, užsiimti kažkokiais reikalais ir taip visą laiką nesąmoningai bėgame nuo galimybės susijungti. Aš tai žinau pagal save − kol pradėjau tai girdėti, praėjo daug laiko.
Mėgau mokytis, sutvarkyti medžiagą, paruošti iš jos metodinę sistemą, kitaip tariant, dariau viską, išskyrus susijungimą su kitais. Ir iš tikrųjų, kuo anksčiau pradedame tai jausti, kaip savo pareigą ir įprantame pasinerti į šį suvokimą, tuo greičiau įprotis tampa antrąja prigimtimi.
Man būtina nuolat pratintis siekti pajausti savo draugų vidinį pasaulį, jų siekius susijungti ir šioje vienybėje atskleisti Kūrėją. Jeigu aš siekiu jų, nepastebiu, kaip jie atrodo iš išorės.
Juk savo šeimoje ne itin žiūrime į artimųjų veidus. Jaučiame jų dvasią, charakterį, nuotaiką. Štai ir čia visą laiką stengiuosi pajausti draugų norus, nukreiptus į tą patį tikslą, kurio siekiu ir aš. Ir su šiais jų norais noriu susijungti.
Man visai nesvarbu, kaip jie atrodo ir koks jų charakteris, vienintelis man svarbus dalykas: ko jie siekia? Vyrams tai sunkiausia, o moterims lengviau tai suvokti, nes jos mažiau žiūri į išorines apraiškas. Būtent čia ir slypi vyrų darbo esmė.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 2-osios kongreso „WE“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

„Savųjų brolių ieškau“…

Tiesa išdygsta iš žemės

Atsakymas paprastas, nes dvasinis pasaulis priešingas mums, mūsų esybei, mūsų egoistiniai prigimčiai. Egoizmas valdo mus, mes norime jį pripildyti.
Todėl iš visko, kas mus supa, matome tik tai, ką norime matyti savo egoizme – tai, kas malonu arba kraštutiniu atveju tai, kas kelia grėsmę.
Todėl žmogui, trokštančiam atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, atskleisti visa tai, kas yra aplink, bet kas nepatenka į jo egoistinį suvokimą, būtina pertvarkyti save.
Todėl jam tokia svarbi aplinka – juk ji padės pertvarkyti jo suvokimą: nukreipti save į tai, kad svarbu pajausti tai, kas nemalonu egoizmui, kas priešinga jam, ir jis pamatys ir anksčiau jį supusį platųjį pasaulį. Ir vadinasi jis dvasiniu pasauliu, nes yra aukščiau egoistinio.
Mums atrodo, kad mūsų įsitikinimai yra mūsų patirties rezultatas, tačiau jie yra sukauptos informacijos rezultatas, kuri yra patogi mūsų egoizmui. Ir nesvarbu, kas sakoma − tiesa ar melas. Tiesa mes vadiname tai, kas sutampa su mūsų nuomone-egoizmu.
Mes visada ieškome tik to, kas patvirtina mūsų nuomonę, ir atstumiame tai, kas jai prieštarauja. Galiausiai formuojame save ir nenorime pasikeisti. Tik kančios, egzistavimo prasmės ieškojimas ir stipri dvasinė aplinka, grupė, padės žmogui tapti objektyviu, pakeisti egoistinį suvokimą į aplinkinių nuomonę. Ir tuomet jam atsiskleis visada aplink jį egzistuojantis Aukštesnysis pasaulis!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas lengvas sunkus sprendimas

Malda prieš meldžiantis

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Rabašo straipsnis „Meilė draugams“: „Surado jį žmogus, kai šis klajojo lauke, ir paklausė: „Ko tu ieškai?“ Šis atsakė: „Savųjų brolių ieškau, pasakyk man, kur jie gano?“
Kalbama apie žmogų, kuris išklydo iš dvasinio tobulėjimo kelio, nebežino tikrosios krypties, nusivylė ir mano, kad jau niekada nebepasieks tikslo.
Todėl atsako: „Aš noriu būti grupėje, kur mylintys draugai, tuomet galėsiu kilti keliu, vedančiu pas Kūrėją.“
Štai ir mes šitaip klajojame, nežinodami, kaip pasiekti teisingą būseną – nesuprantame, kaip užmegzti tarpusavio ryšius ir kur rasti dvasingumą. Nors jau dabar jame esame, vis tiek klaidžiojame po šitą lauką. Jau turime galimybę susisieti su grupe ir susijungti su draugais, bet šito nedarome ir lyg akli praeiname pro šalį. Mes jau esame teisingoje vietoje, bet nerandame jungiančių gijų lyg klajodami tamsoje.
Ši tamsa ne išorėje, o mūsų viduje – tai mūsų aklumo ir nesupratimo pasekmė. Trūksta jausmų ir proto nušvitimo, kad suprasčiau, kokiu būdu galiu susijungti su draugais, – tuomet surasčiau, kaip pasistūmėti link dvasinio vystymosi – patirti pirmą kontaktą su dvasingumu, kuris vadinasi „trimis dvasinės sėklos įsiurbimo dienomis“.
Todėl turiu suprasti, kaip teisingai prisilipinti prie aplinkos. Šitai sudėtingiausia. Ir mūsų pasaulyje yra daug atvejų, kai moteris niekaip negali pastoti, o įeiti į dvasinį pasaulį daug sudėtingiau.
Tora pasakoja apie tai, kokių nevaisingumo problemų turėjo kiekviena pramotė, kaip sunku joms buvo pastoti. Šitai simbolizuoja, kaip sunku prilipti prie aplinkos.
Kuo gi galima padėti žmogui, jaučiančiam, kad nyksta, ir nematančiam jokios galimybės patobulėti dvasiškai? Jis jau paaukojo savo metus, regis, viską žino ir supranta – viską, išskyrus kryptį. Pradžioje manė, kad jį išgelbės įgytos žinios ar kažkokie veiksmai, galbūt savo darbą atliks laikas.
Po to jis atskleidžia, kad niekas nepadeda – tuomet sutrinka. Štai galiausiai ateina angelas, kuris klausia: „Ko tu prašai, ko čia ieškai?“ Žmogus tikrina save ir pradeda suprasti, kad jam trūksta būtent ryšio su aplinka – „savųjų brolių ieškau!“
Tai jau didelis pasiekimas – suprasti, kad tik tokiu būdu, ryšyje su kitais, galėsi dvasiškai tobulėti.  Grupė virsta dvasinga vieta – vietoj materialios, fizinės grupės, kokią mato dabar, jis pajaus vidinius saitus tarp visų, kuriuos pats pakeis abipusiu davimu. Jis atskleis juos jungiantį tinklą, vadinamą Aukštesniųjų  pasaulių sistema – šios viduje atras visus pasaulius.
Grupė taps vieta, kurioje jis palaipsniui atvers visas dvasines pakopas, kol šiomis 125 pakopomis priartės prie kitų tiek, kad susilies su jais į vieną visumą. Tai vadinsis jo išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Jeigu žmogus pradeda jausti, kad būtent per santykius su aplinka gali realizuoti save – vadinasi – jis klajoja Kūrėjo lauku ir ieško, žinodamas, ko ieškoti ir prašyti.
Jam prieš akis sunkus kelias, bet taškas, kai nusprendžia, kad tik susijungęs su aplinka gali pasiekti dvasinį pasaulį – ypatingai svarbus. Juk jis priešingas visam ankstesniam, materialiam, egoistiniam žmogaus vystymuisi. Nuo šito taško prasideda jo ryšio su kitais („nuo savęs į išorę“ – „dėl davimo“) raida, todėl šis taškas – naujo kelio pradžia.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur nusipirkti norą?

Žingsnis po žingsnio

Kai ateina nusivylimas…

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 1 pamoka

Šiandieną mes turime visas galimybes dvasiniam pakilimui ir kabalos mokslo platinimui visame pasaulyje.
Besivienydami tarpusavyje pasaulinėje grupėje, susiliedami dvasinėmis kibirkštimis – „taškais širdyje“, mes atstovaujame aukštesnei, dvasinei šio pasaulio sistemai. Be to, kartu platiname kabalos mokslą. Daugiau mums nieko nereikia.
Esame visos žmonijos vystymosi piramidės viršūnėje. Kiek susivienysime tarpusavyje – tiek tai paveiks visą pasaulį. Ir tą pasaulį turime pritraukti kuo arčiau savęs.
Bet neverta galvoti, kad visas pasaulis turi priartėti prie kabalos mokymosi, kad visiems žmonėms skirta suprasti, kas tai yra. Visiškai ne! Tai panašu į žmogaus kūną, kurio 99% sudaro smegenų valdoma materija. Smegenys – tai žmonės, trokštantys dvasingumo.
Visi likusieji priims tokią pasaulio sandarą, jiems persiduos šis suvokimas, kuris priartinantis juos prie mūsų. Šiandieniniame pasaulyje dauguma žmonių gyvena savo įprastą gyvenimą ir netrokšta jokių didelių pasiekimų, – taip  bus ir ateityje, jiems tik pasyviai dalyvaujant.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „We!“ pamokos Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Pabudai? Pažadink ir kitus

Dvasinė lygybė

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 3 pamoka

Klausimas: Aš turiu didelį norą tapti tobula. Ką man daryti: nukreipti šį norą į vyrus ar tiesiai į Kūrėją?
Atsakymas: Ne, Jūs turite jį pati ištaisyti. Niekur nereikia jo nukreipti. Kiekvienas turi pats ištaisyti savo norą. Tik pagrindinė priemonė taisantis turi būti mūsų tarpusavio pagalba, mūsų tarpusavio susijungimas.
Tačiau niekas negali ištaisyti Jūsų norų. Tai atims iš Jūsų pasirinkimo laisvę, savarankiškumą, galimybę pasiekti tą lygį, kurį privalote pasiekti – savo dvasios šaknį.
Tik darbas grupėje (tiek vyrams, tiek moterims, ta dvasinio darbo forma, kuria jie, kaip ir pridera, turi užsiimti) padės visiems įsijungti vieniems į kitus ir pajausti, kad visi priklausome vienam kli/vienai didelei bendrai sielai, kaip ir buvo iki sudužimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką vadinsime žmogumi?

Begalinis šaltinis – prieš tave

Ko reikia moteriai?

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas būnant vietoje

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Šviesos jėga

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar, išgyvenant priešiškumą grupei, reikia apsišarvuoti kantrybe ir neteisti draugų?
Atsakymas: Reikia teisti save, o ne juos, – juk draugus neigiamai suvokiu todėl, kad taip juos mato mano egoizmas. Tačiau šiuos skirtingus žmones į grupę subūrė Kūrėjas ir Jis nori, kad aš su jais susijungčiau. Jis sukelia manyje priešiškumą grupei, ir mano egoistinis noras stumia mane nuo vienijimosi. Tai reiškia, kad aš atskleidžiau savyje blogį, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“.
Dabar man būtina pritraukti Šviesą pamokų metu vieninteliam tikslui: susivienyti su grupės draugais, kurie mane veikia atstumiančiai. Nieko kito man nereikia. Jei studijų metu mano požiūris į juos pasikeis, vadinasi – mane paveikė Toros Šviesa, ir aš įgijau davimo savybę.
Vadinasi, tikslas ne tas, kad susivienytume su draugais ar ištaisytume savo egoizmą – tai viso labo priemonės. Tikslas  – pritraukus Šviesą, įgyti Kūrėjo savybes, Jo paveikslą.
Todėl taip ir sutvarkyta, kad atstumčiau draugus ir manyje atsirastų Šviesos, suteikiančios Kūrėjo savybes, poreikis. Antraip nieko to nereiktų. T.y., mes turime galvoti ne apie būtinybę kažką ištaisyti, o apie tai, kad per išsitaisymą siekiame tikslo.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Dvigubas efektas

Meilės trikampis

Klausimas: Aš atvykstu į kongresą kaip ir daugelis kitų. Noriu susikoncentruoti į tai, kaip prasiskverbti į vidinį tarpusavio ryšio tinklą.
Ar yra taisyklių, kurių turiu nuolatos laikytis mintyse ir vidiniame santykyje, kad įeičiau į šį tinklą?
Atsakymas: Svarbiausia – stengtis pajausti vyraujančią tarp visų vidinę būklę. Stengtis! Tai priklauso nuo sielos jautrumo.
Parašyta knygoje „Tikėjimas ir pasitikėjimas“ (autorius – Chazon Iš, A. Karelic): „Tikėjimas – tai subtilus polinkis subtilios sielos“. Tai tokios neapčiuopiamos sąvokos, kad nė vienam žodžiui nėra tvirto žemiško paaiškinimo. Bet šiuo atveju tai galima paaiškinti.
Viskas priklauso nuo to, kiek aš stengiuosi, kiek įmanoma neįsikišdamas savo savybėmis, įsilieti į bendrą tarpusavyje besijungiančių žmonių pojūtį, norėdamas pajusti jų vidinę vienybę, būseną tarp jų.
Kūrėjo pasakyta: „Savo žmonių viduje būnu Aš“. Mūsų vienybėje noriu atskleisti Šchiną, karaliaujančią ten Kūrėjo paslėptyje, juk Jis yra gero tarpusavio ryšio viduje – grupėje, kuri nori susijungti.
Ir nors mano draugai dar negali to aiškiai pajausti ir ne visai supranta, dėl ko ir kodėl tai daro, o tiesiog klauso kabalistų patarimų, tačiau kiekvienas savo pastangomis, iš savo sielos subtilumo, kiek suvokė šį subtilumą savo pastangomis susivienyti, gali įeiti ir pajausti Kūrėją, karaliaujantį „savo žmonių“ viduje.
Ten, viduje, slepiasi būsena (dvasinė vieta), vadinama „Šchina“, mūsų veržimasis vienas į kitą – vieta, kurią užpildo Kūrėjas – „Kadoš Baruch Chu“ (Šventasis, paties palaimintas, nes šventumas – tai Binos savybė, tikras davimas, ir jį aš laiminu).
Šchina – tai visi troškimai, siekiantys vienas kito tarp jų esančiuose ryšio tinkluose. O Kūrėjas – tai Aukštesnioji Šviesa, užpildanti juos. Šis tinklas nori duoti ir savo davime, Chasadim Šviesoje, ji atskleidžia Šviesą Chochma – Aukštesniąją Šviesą, Kūrėją.
Jeigu žmogus siekia pajusti šią būseną, ją išbandyti, joje gyventi, jis gali ją atskleisti nepriklausomai nuo nieko pasaulyje. Tai darbas, kurį turime pasistengti atlikti, ypač tokiuose kongresuose, juk tai laikas susijungti su aukštos vidinės būsenos vienybe tarp mūsų.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Mano „taško širdyje“ draugai