Pasaulinis kongresas „NOI“ Romoje, antroji pamoka

Darbas grupėje yra labai svarbus. Be grupės neįmanoma judėti pirmyn. Teorinės pirminių šaltinių studijos niekaip nepadės žmogui, juk dėl to jis nesikeičia.
Jam būtina įsitraukti į „laboratoriją“: dirbti grupėje, būti jos veikiamam, kartas nuo karto nulenkti galvą ir išaukštinti ją savo akyse, kad draugai darytų jam įtaką. O kartais – atvirkščiai, išaukštinti save davimu grupei, matant draugus kaip mažesnius. Taip ir vyksta darbas, abipusiai ir paeiliui, atsižvelgiant į tai, kokia jėga žmogus apsiginkluoja.
Mano būsima siela – tai „pasipriešinimas“ bendroje dvasinėje schemoje, išsidėstęs tarp „pliuso“ ir „minuso“. Kartais veikiu grupėje, remdamasi savo teigiama jėga, o kartais – neigiama. Ir atitinkamai kartais gaunu iš grupės papildomai teigiamos jėgos, o kartais – neigiamos.
Taip ir vystosi mano „rezistorius“ (R), tapdamas vis artimesnis grupei, įsiliedamas į ją, kol tapsiu jos vidine dalimi.
Įsiliejęs į grupę, tampu panašus į sėklos lašą gimdoje ir pradedu ten vystytis. Jeigu su visu pradiniu savo egoizmu galiu anuliuoti save grupėje kaip jos integrali dalis, vadinuosi „embrionu“.
Ir iš karto mano egoistinis noras auga pagal eksponentę. Taip išgyvenu vystymosi etapus, atsižadėdamas savęs dėl grupės.
1. Pirmasis etapas vadinasi: „devyni atsiradimo mėnesiai“. Tai pirmoji vystymosi dalis, kurios pabaigoje gimstu.
2. Tuomet prasideda antroji dalis: mano egoizmas išauga dar labiau, aš dar smarkiau ir jau aktyviai anuliuoju save prieš grupę: dirbu dėl davimo kitiems. Tai „vaikystės“ laikotarpis, mažoji būsena, kuri vadinasi „dvejų metų maitinimas“.
3. Toliau pereinu prie trečiosios egoistinio vystymosi dalies ir pasiekiu „trylikos metų“ etapą.
4. Nuo šio taško galiu palaipsniui panaudoti visą savo egoizmą davimui, kol tapsiu visapusiu žmogumi (Adomu) – nuo 20 metų ir toliau.
Visą šį kelią nueinu per egoizmą, besivystantį mano veiksmų eigoje, kurie atvaizduoja laiko (t) skalę brėžinyje.
Tokiu būdu įsiliejimas į grupę, o paskui – į visą pasaulį, kai jis ims iš mūsų pavyzdį ir pradės vystytis tokiu pačiu būdu, tai ir yra praktinis kabalos mokslo išpildymas.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. antrosios kongreso „NOI!“ pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Jojantis ant asilo Žmogus

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Sielos ledynmečio pabaiga

Klausimas: Ar gali artėjančių smūgių baimė padėti pažadinti savyje norą susivienyti su draugais?
Atsakymas: Smūgiai neturi įtakos taškui širdyje! Kančios veikia  mano egoistinį norą, mano „asilą“! O žmogaus manyje, mano taško širdyje, jos neveikia. Žmogus dvasiškai tobulėja todėl, kad pats veržiasi į priekį.
Todėl, jeigu savyje neugdau siekio eiti į priekį, tai yra su grupės pagalba nesistengiu sukurti erdvės Šviesai, – vadinasi, judu kaip gyvūnas, raginamas „lazdos“ smūgiais. Tačiau tie smūgiai priverčia susimąstyti, kodėl jie ant manęs užgriūva, už ką ir dėl ko. Ir tada aš galbūt užsinorėsiu savo tašką širdyje prijungti prie kitų.
Klausimas: O kaip tą žmogų išgąsdinti, kad priverstum judėti?
Atsakymas: Jeigu tu per radiją staiga išgirstum, kad į mūsų pusę atsklenka radioaktyvus debesis, tavo „gyvūnas“ sudrebėtų dėl tokios tragiškos žinios.
Tai štai, iš grupės tu gali gauti panašų poveikį. Tiktai mes nekalbame apie tai, kas bus su mumis, mes einame į priekį ne vejami baimės. Mes norime vystytis, įsisąmoninę dvasinio tikslo svarbą.
Tikslo svarba – tai kažkas virtualaus, neapčiuopiamo ir priklauso nuo to, kaip mes jį įsivaizduosim. Jeigu kiekvieną kartą mes įsivaizduosime tikslą vis aukštesnį, suprantama, ir judėsime į priekį.
Kitais žodžiais, aš – tarsi kiškis, bėgantis paskui morką, kurią prieš jį laiko ant virvutės. Virvę su morka laiko žmogus manyje, o mano „gyvūnas“ bėga paskui ją.

Iš 2011 m. kovo mėn. 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Jojantis ant asilo Žmogus

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Protu suprantu tai, ką jūs sakote, bet širdimi jaučiu, kad esu visiškai nepasiruošęs anuliuoti savęs, idant susijungčiau su kitais. Kaip man to panorėti?
Atsakymas: Niekada nenorėsime kilti į aukštesnes dvasines būsenas. Ir tai gerai, kad patys šitai suvokiame! Žmogus supranta, kad ir kokios būtų sąlygos jis nenorįs dvasingumo − tikrojo, o ne šiaip kažkokio jo pramanyto pasakiško pasaulio, kur jis skrajos tarp angelų ir darys viską, ko užsigeidęs, gaus visą valdžią ir pamatys visus pasaulius nuo krašto iki krašto.
Ir jeigu pradedame suprasti, ką reiškia tikroji dvasinė realybė, kuri yra aukščiau už bet kokią egoistinę, galimą įsivaizduoti naudą, tada, žinoma, jos nenorime.
Turime suprasti, kad visus pokyčius mumyse atlieka tik Aukščiausioji, grąžinanti į šaltinį Šviesa. Ji turi paveikti mus ir suteikti naujas savybes. Tik suvokę šias savybes – supratę, pajautę, įvaldę jas, galėsime pasaulį vertinti jau iš jų. Taip palaipsniui tapsiu naujas žmogus.
Imsiu jausti, kad aukščiau to gyvūninio kūno, su kuriuo šiandien tapatinu save, manyje formuojasi tam tikras panašumas su aukštesniąją pakopą, nauja forma, kli, kuri vadinama „žmogumi“ manyje, kitaip tariant, „panašus į Kūrėją“ (Adomas, žmogus – iš žodžio domė/panašus). Šis „žmogus“ tarsi joja ant mano „asilo“ (asilas/chamor – iš žodžio chomėr/medžiaga), ant mano ankstesniųjų norų.
Ir tas pats, pabalnojęs asilą „žmogus“ supranta ir jaučia Kūrėją. Tačiau ne pats asilas!
Šis „žmogaus“ formavimas mumyse vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos. Tai nereiškia, kad patys to norime, – žinoma, ne! Mūsų asilas (t. y. mes šiandien) nenori, kad ateitų „žmogus“! Juk šis ims valdyti asilą.
O asilas nori gauti savo… Todėl, savaime suprantama, jog šiandien nenorime tikrosios dvasinės būsenos. Kuo toliau vystomės, tuo labiau pradedame suprasti, kad dvasinis pasaulis – tai visai ne tai, ko laukėme ir daugiau jo nebenorime.
Ir toliau vystytis galima tik veikiant grupei, kuri įteigs mums dvasinio suvokimo svarbą. Tik taip ir galėsime judėti, bet patys savyje tam jėgų nerasime.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Šis darbas žmogui!

Klausimas: Kaip rodo patirtis, fizinėje grupėje blogio atskleidimas vyksta kur kas greičiau ir labiau jaučiamas negu virtualioje grupėje, internete. Tačiau Jūs sakėte, kad internetas pagreitina blogio atskleidimą…
Atsakymas: Mes negalime žinoti, kas vyksta su sielomis, kodėl esame taip išbarstyti po visą žemės paviršių, kodėl fiziškai atitolę vienas nuo kito ir tuo pat metu mums suteiktas virtualus ryšys.
Turbūt būtent fizinis atitolimas veikia pačiu nuostabiausiu būdu. Tarkim, esu už tūkstančio kilometrų nuo kažko. Kartą per dieną ar keletą dienų susirašinėjame internetu ir kartu ties kažkuo dirbame. Tačiau kiekvienas saugo save nuo artimesnio kontakto.
Jeigu pasistengsime tarpusavyje sukurti šiltesnius santykius, panorėsime susivienyti, būti kartu, be abejonės, per šį virtualų ryšį atskleisime tarp mūsų ir meilę, ir neapykantą, ir panieką, ir atitolimą vienas nuo kito, − kaip ir fizinėje grupėje.
Kol kas atsiskleidžia abejingumas ir netgi šiokia tokia panieka. Būtina su tuo dirbti ir suprasti, kad visus šiuos smulkius blogio pasireiškimus reikia padauginti iš atstumo ir tada gausime tikrąjį jų mastą. Juk jeigu aš šiek tiek tave ignoruoju, pamirštu apie tave būdamas už tūkstančio kilometrų, tai būdamas šalia, ignoruočiau ir nekęsčiau tavęs tūkstantį kartų stipriau.
Internetas leidžia mums, skirtingų mentalitetų, svetimiems, skirtingiems žmonėms, įveikiant visus vienijimosi sunkumus, visgi pradėti jungtis vystant savyje jautrumą ir jausmingumą. Juk atstumas ir duotas tam, kad galėtume pasiekti vienybę, o ne likti „solidžiais ir mandagiais“, laikydamiesi kiek įmanoma toliau, kad jokiu būdu nepaliestume vienas kito.
Todėl stengiamės sukurti tarp mūsų tokį pasaulinį ryšio tinklą, kad visi mūsų draugai visame pasaulyje galėtų nuolat jausti esantys kartu. Nors visos šios elektroninio ryšio priemonės – išorinės, bet mums kol kas jų reikia – kaip ir pasaulis reikalingas tam, kad pajustume vienas kitą šalia. Ir nors tai sielų ryšys, jo išorinė išraiška atsiskleidžia būtent tokia forma.
Todėl turime stengtis ir palaikydami virtualų ryšį dirbti su savimi, o ne slėptis kiekvienam už savo ekrano, lyg turėtume galimybę pabėgti. O jeigu žmogus visgi pabėga, jis turi žinoti, kad šitai išmuša jį iš dvasinio kelio.
Svarbiausia – nepaisant atstumo norėti atskleisti artumą tarp mūsų. Juk fizinis atstumas dvasiniam neturi įtakos. Tik jautrumo stygius trukdo pasijausti kaip fizinėje grupėje. Daugiau nieko netrūksta. Mums nereikia fiziškai priartėti.
Tačiau kol kas, šią akimirką tokiems žmonėms rengiame kongresus, todėl labai svarbu atvažiuoti ir dalyvauti juose, susivienyti. Artimiausiame kongrese stengsimės, kad žmonės, gavę ten didelį įkvėpimą, pasistengtų ir toliau išlaikyti tą patį ryšį. Be šito neįmanoma. Žmogus turi pajausti, ką reiškia susijungti su kitais ir privalo išsaugoti tą patį meilės ir šilumos pojūtį. Šis pojūtis tol jį veiks, kol nevirs kitos pakopos priešinga puse.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Gyvo vandens šaltinis

Jeigu grupė priėjo tarpusavio neapykantos aklavietę, geriau jiems išsiskirstyti, kad būtų galimybė išvysti tiesą. Tegul kiekvienas pabūna namuose ir pagalvoja apie savo gyvenimą. Neapykanta jau nebedengs jam akių ir jis pamatys šią būseną, neapykantą tarp draugų lyg ir iš šalies – jausmui suteis šiek tiek proto.
Tada jis susimąstys: ką gi daryti su šia neapykanta, iš kur ji atsirado ir su kokiu tikslu duota. Jis prisimins, kad būtent ji yra pakilimo priemonė, juk Kūrėjas sukūrė blogąją prigimtį ir tikslingai žadina neapykantą tarp mūsų, kad Jį pakviestume ir atskleistume. Kabalos mokslas – tai priemonė atskleisti Kūrėją ir būtent dabar tu turi galimybę Jį atskleisti.
Kūrėjas atsiskleidžia tik aukščiau mūsų egoizmo, o kol mums gerai – Jo nepakviesime. Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, kad visas judėjimas vyksta tik padedant blogiems pojūčiams. O jeigu žmogui gerai, jis nepajėgia pajudėti iš vietos. Tokia yra mūsų prigimtis.
Todėl dirbti ties meile draugams įmanoma tada, kai įsivaizduojame visus procesus ir būsenas, kurias turėsime praeiti, kai skiriame jas savyje, suvokiame, užrašome, grįžtame prie šios savianalizės keletą kartų per dieną, pridedame jai proto ir jausmo. Taip pradedame valdyti kiekvieną tokią būseną: ir gerą, ir blogą, panaudodami ją it svertą, leidžiantį paversti ją kita būsena ir pasistūmėti.
Ir jeigu kiekvienas iš mūsų, kas kartą stengiasi taip „sudaužyti“ savo ego, savo „akmeninę širdį“, tai reiškia, kad jis „įeina“ į draugo širdį. Ir galiausiai atskleidžiame vienintelę egzistuojančią būseną, kurią egoizmas nuo mūsų slėpė.
Nedirbame su draugais ar su grupe – tik keičiame savo suvokimą, savo širdį, tikrovės pajautimą. Problema ne draugai ir ne grupė – yra tik mano siela, kurią turiu surinkti į viena.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Meilės trikampis

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Klausimas: Kodėl būtent didelių kongresų metu lengviau pakilti virš tarpusavio atsiskyrimo?
Atsakymas: 1. Per kongresus žmogus nėra savo grupėje, jis ištirpsta žmonių okeane – žmonių, su kuriais artimai nebendravo ir todėl neatskleidė savo blogio jų atžvilgiu.
2. Kongresų metu neužsiimame blogio savyje atskleidimu, mes žadiname gėrį. Bet šis gėris nepaiso atsiskleidusio blogio ir yra skirtas gauti jėgų ateičiai.
Todėl tiems žmonėms, kurie nedirba su savimi grupėje, nepabunda noras atvykti į kongresą, jie nemato čia galimybės eiti pirmyn: „Na ką ten daryti? Šokinėti? Dainuoti? Galima patogiu laiku tai pažiūrėti per televiziją arba internetą!“
Iš tiesų yra didelis skirtumas tarp virtualaus ir fizinio dalyvavimo kongrese, kai žmogus įdeda jėgų, moka pinigus ir labai stengiasi būtent norėdamas jame dalyvauti.
Prieš pajausdami aukštesnįjį pasaulį negalime nuvertinti materialaus kontakto svarbos. Todėl kongresas skirtas žmonėms, norintiems ten atvykti su jau anksčiau sukauptu blogio įsisąmoninimu, bei tiems, kurie nori jame gauti jėgų, kad susidorotų su blogio įsisąmoninimu ateityje.
Toroje daug pasakojama apie tai, kaip senovėje žmonės rinkdavosi prie šulinio, bendravo ir mezgė ryšius. Šitaip ir mes turime jaustis kongrese − kaip susirinkę prie gyvybės šaltinio dykumoje, iš kurio galima gauti Binos gyvybines jėgas (vanduo – davimo, Binos savybė).

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinės masės efektas

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas: Kongreso metu mums labai lengva vienytis, nes tai atrodo labai natūralu: anuliuoti save, „pamesti galvą“, stengtis susijungti su kitais, įsijungti į juos.
Bet taip elgtis savo grupėje, grįžus iš kongreso, labai sunku. Kyla daugybė problemų, ir labai sunku pajausti vidinę grupės esmę, viskas staiga dingsta. Kaip tai įveikti?
Atsakymas: Siūlau atlikti pratimą: ateikime į grupę, susėskime ratu, pažiūrėkime vienas į kitą ir pagalvokime − „Ką su mumis daro Kūrėjas?“. Mes norime susivienyti, dirbame grupėje, atidarėme kabalos centrą, susirinkome kartu, paruošėme vietą mūsų susitikimams – ir niekas nenori ten eiti…
Pažiūrėkite, ką Jis daro! Juk ne mes dėl to kalti, mes neturime valios laisvės. Pažiūrėkite, kaip Jis mus žadina! Kam? Kam Jam to reikia? Ką jis iš to laimi?
Jūs neinate pirmyn tik todėl, kad pamirštate apie dar vieną tarp jūsų esantį narį − apie aukščiausią jėgą, Kūrėją, kuris viską ruošia ir organizuoja.
Įtraukite Jį vidun! Pradėkite bendradarbiauti su Juo! Ir tada jums bus aišku, ką jus turite daryti, kaip vystyti ryšį tarp jūsų ir su Juo. Įtraukite Jį į grupės sąrašą. Aš tai sakau visiškai rimtai, juk Jis yra tarp jūsų. Pradėkite rengti būtent tokius draugų susibūrimus, tokius jūsų santykių aptarimus – ir tada viskas paaiškės.

Iš 2011. vasario 24 d. 1-osios kongreso „Mecukei Dargot“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Ką ir kodėl teisti

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Klausimas: Jaučiuosi taip, tarytum visi draugai „užmigo“. Ką galiu jiems pasakyti, kad pabustų?
Atsakymas: Jei draugai pajaus, kad tau jų reikia – pabus. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Jis turi tikėti, kad grupė yra pasiruošusi, o problema – tik jame. Kai tik jis atveria širdį, mato, kad susijungia su visomis širdimis, degančiomis ir budriomis. Jiems nieko nereikia sakyti – tik sau.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. vakarinių vaišių

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas atsakingas

Kas svarbiau?

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Klausimas: Ką reiškia grupinis pasirengimas pamokai, ar jis didesniu mastu pažadina supančią Šviesą?
Atsakymas: Grupinis pasirengimas pamokai reikalauja iš kiekvieno būti atsakingam už visą grupę.
Ką reiškia principas „jeigu ne aš sau, tada kas man? Jis reiškia, kad aš atsakingas už grupės pažadinimą ir tuo pačiu skatinu save ir visą pasaulį pateisinti.
Aš rūpinuosi tuo, kad bičiuliai nė akimirkai nepamirštų apie tikslą: kodėl mes čia? Kokią pakopą mes turime pasiekti? „Žmogaus“ (adam) pakopą, tolygią Kūrėjui. Tai turi būti mums absoliučiai svarbu – tada mes per pamoką nepamiršime pagrindinio dalyko, ir mūsų nė sekundei neaplankys pašalinės mintys.
Aš rūpinuosi tuo, kad taip būtų ir visiems bičiuliams. Rūpindamasis kitais, aš padedu kiekvienam laikytis šios krypties. Jeigu visa grupė sukurta tokiu būdu, tuomet mūsų laukia gana trumpas procesas keliaujant į sėkmę.
Vienam gali pavykti, tik jeigu jis išrinktasis, ypatinga siela. O mus išgelbės tik susivienijimas. Aš nematau tarp mūsų išrinktųjų. Kiekvienas tikisi, kad jam atvertas individualus kelias, tačiau tai, be jokių abejonių, yra ne taip. Ir ypatingai mūsų dienomis, kai išrinktieji nebūtini.
Priešingai, šiandien į išsitaisymo procesą turi įsilieti masės.

Iš 2011 m. kovo 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Kokie santykiai turi būti grupėje?

Pasakyk savo kainą

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 5 – oji pamoka

Neturiu jokios galimybės pasikeisti, jeigu nesusiliesiu su draugais. Kiek susiliesiu – tiek ir pakilsiu.
Rabašas rašo apie tai straipsnyje „Grupės tikslas – 2“: „Kad vienas įsijungtų į kitą, kiekvienas privalo anuliuoti save kitų atžvilgiu. Tai įgyvendinama, kai kiekvienas mato draugo privalumus, o ne jo trūkumus. Tas, kuris mano, kad jis yra kiek aukščiau už draugus, su jais vienytis jau negali“, ir daug pralošia.
Kai kurie galvoja: „Su šia grupe man nieko neišeina, o su kita pasisektų“. Jis nesupranta, kad tai priklauso ne nuo grupės. Jam parodo, ką jis turįs matyti savo egoizmo atžvilgiu. Kitoje vietoje jis nepasiektų daugiau.
Galbūt jums atrodo, kad ten, centrinėje Bnei Baruch grupėje, kur sėdi Laitmanas, visi yra labai pažengę, visi „išmano dalyką“…
Protekcijos neturi niekas. Jeigu pradėsite tobulėti, tai gausite tik kur kas sunkesnius klausimus, problemas ir kliūtis.
Pavyzdžiui, Rabašas man pradžioje pasakė: „Pasilik savo mieste ir atvažiuok mokytis. Nieko baisaus, tu neprivalai iš karto atsikraustyti arčiau manęs“. Du metus važinėjau pas jį mokytis, kartais net po du kartus per dieną.
Žmogui nereikia galvoti, kad jam atsiras galimybė kitoje grupėje, kad geriau susivienyti su kitais bičiuliais. Jeigu jums nepavyksta ten, kur esate, tai ir kitoje vietoje, kitomis sąlygomis jums taip pat nepavyks. Garantuoju šitą – patikėkit. Juk kiekvienas gauna savo iš aukščiau.
Nereikia keisti nei gyvenimo, nei darbo vietos, jeigu tik jums nekyla rimtų problemų dėl dalyvavimo užsiėmimuose. Kur žmogus yra, ten visų pirma jis ir turi susijungti su bičiuliais – iki pabaigos. Jeigu jis taip ir daro – šitai atves jį ten, kur jis turi patekti fiziškai ir dvasiškai.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 5-os pamokos kongrese „WE!“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Savųjų brolių ieškau“…

Sielos ledynmečio pabaiga

Nulenk galvą – ir imk kiek nori