Kabaloje nepriimta kalbėti apie asmeninius pojūčius. Kalbama apie meilę draugams, bet tik bendrai – nekalbant apie save ir neįvardijant konkrečiai.
Reikia kalbėti apie mokytojo, Kūrėjo, draugų, grupės, tikslo didybę, nes neįkvėpdami vienas kito neisime pirmyn. Tai mums suteikia jėgų darbui, ir būtent tokia grupės prasmė. Bet apie visa tai nekalbama pirmuoju asmeniu, neatskleidžiami asmeniniai jausmai, norai (kelim).
Juk kiti dar neišsitaisę iki Binos (chafec chesed) pakopos, kad „nedarytų kitam to, ko nekenčia patys“ ir gali tau pakenkti savo mintimis. Todėl yra toks draudimas.
Tu pasakoji, koks aukštas yra dvasinis tikslas, o ne apie tai, kaip tu arba kas nors kitas yra jo įkvėptas. Reikia pasakoti apie pasaulio struktūroje veikiantį dėsnį, jėgų sistemoje esančią formulę, o ne rodyti į ką nors konkrečiai.
Visas mūsų darbas – vidinis ir kuklus. Turiu matyti grupę ne kaip konkrečius asmenis ir veidus, o kaip jėgas, siekiančias Kūrėjo, davimo, ir susivienijusius tam, kad kartu pasiektų šį tikslą. Šis ryšys tarp mūsų norų, šis mus jungiantis tinklas ir vadinamas grupe.
Todėl kalbėdamas apie grupę neminiu žmonių vardų. Joje tarytum nėra žmonių: yra tiktai norai, susieti tarpusavio laidavimu! Jeigu šie norai pasiekia tokį ryšį, kuris iš tikrųjų tampa duodančiuoju ir atitinka pirmąją dvasinę pakopą, tai jie atveria ją bei ją užpildančią Šviesą Chasadim, tarpusavio davimą.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gimti ir užaugti grupėje

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Susivienyti su savo artimu – reiškia vertinti jo pripildymą labiau nei savo. Problema ta, kad man trūksta sąveikos su artimu, kad kaskart iš naujo laikyčiau jį aukščiau savęs…
Atsakymas: Tai neturi nieko bendro su fizine sąveika, išoriniu ryšiu. Koks skirtumas, ar tu  tarp draugų, ar už tūkstančio kilometrų nuo jų?
Būtent dėl to aš nenorėčiau, kad žmonės važinėtų iš vieno kongreso į kitą. Tegul pripranta iš toli palaikyti ryšį širdyse. Priešingu atveju išeitų, kad be mūsų įžymiojo „garvežiuko“ nejaučiame, kad esame tarpusavyje susieti.
Aš niekur neturiu bėgti – turiu koncentruotis viduje. Man pakanka matyti draugus ir aš jau su jais. Nereikalingi jokie kūno judesiai, kad susivienytume. Aš stengiuosi viduje ir man visiškai nereikia pakloti šimtus ir tūkstančius dolerių už bilietus, kad žūtbūt apsikabinčiau ir pašokinėčiau su draugais. Galiu tai daryti viduje, ir nė kiek ne prasčiau.
Taip, naujokams, vaikams tai reikalinga, tačiau su laiku žmogus turėtų pereiti prie gilesnio, vidinio susivienijimo.
Kodėl tu manai, kad būni su draugais tik pamokoje, o paskui visai dienai atsiriboji nuo jų? Ar turi reikšmės, kur esi? Priešingai, per dieną tu gali daug labiau veržtis draugų link, nei pamokoje. Juk pamokoje tu – egoistas, nuolat ieškantis savęs tame paveiksle.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Tikslus nusitaikymas

Klausimas: Ar turėčiau prisiversti jungtis su draugais, jeigu nenoriu?
Atsakymas: Žinoma, reikia priversti save. Kaipgi atskleisime Faraoną, jeigu neparodysime noro nuo jo išsilaisvinti?
Jeigu savęs nespaudžiu susijungti su kitais, vadinasi, nerodau noro išeiti iš egoizmo. Panašu, kad man gera „Egipte“, t. y. judu kančių keliu (beito), o ne greitinu laiką (achišėna).
„Spartinti laiką“ – reiškia stengtis virš savo noro, t. y. prieš jį. Neturiu jokio noro susijungti su kitais, anuliuoti save, man nereikia Kūrėjo, aš tiesiog noriu gerai gyventi, na, ir atskleisti dvasinį pasaulį, kaip kad jį įsivaizduoju − pakilus aukščiau šito pasaulio sklandyti tarp angelų − tai irgi vilioja.
Žinoma, dar neįsivaizduoju, kad dvasingumas – tai nusižeminimas ir sujungimas su kitais. Jei lieku savo įprastame „žmogiškame“ nore – ateinu mokytis, dalyvauju platinime, tačiau nespaudžiu savęs susijungti su kitais ir neanuliuoju savęs prieš draugus, vadinasi, neatlieku dvasinio darbo. Tai nėra judėjimas į priekį „greitinant laiką“ (achišėna).
Galiu grupėje atlikti tūkstančius darbų, kasdien ateiti į pamoką, platinti, gražiai kalbėti, bet visa tai dar nereiškia, kad dvasiškai tobulėju, studijuoju kabalą ir einu Šviesos keliu (achišėna). Jeigu prieš savo valią prisiverčiu jungtis su grupe, kad bent kokia forma susijungčiau su visais vienoje širdyje (net jeigu tai ir dirbtina), kad vidinėmis mintimis ir norais būčiau su visais kartu, tik tada šios pastangos vadinasi „achišėna“ ir vidiniu darbu. O visa kita – ne.
Todėl yra žmonių, kurie metų metus mokosi grupėje, tačiau dar nežengė nė vieno žingsnio į priekį. O jei žmogus pradeda žengti tokius žingsnius, deda vidines pastangas, kad susijungtų su kitais žmonėmis jų vidiniuose noruose, tai labai greitai „išeina iš Egipto“. Svarbiausia – įsikibti į šį tašką ir jį veikti.
Keletas tokių gerų smūgių į vieną tašką – ir išeiname.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Nuo viršūnės prie viršūnės

Gimti ir užaugti grupėje

Klausimas: Kabala moko, kad Kūrėjas geras ir kuria tik gėrį, bet kaip tai suderinti su gyvenimu, kuris pilnas visokių problemų ir skausmo?
Atsakymas: Kūrėjas geras ir kuria gėrį, bet iki šito dar reikia prieiti savybėmis supanašėjus su Juo. Bet jeigu aš blogas, nepaklusnus vaikas, ir nenoriu klausyti to, ką man sako mama, tai ji iš pradžių rėkia, o po to baudžia mane. O aš sakau, jog mama pikta, kaip paprastai galvoja nubaustas vaikas.
Jos rėkimai ir smūgiai buvo tikslingi, juk ji norėjo, kad elgčiausi gerai. Ir kaip man pamatyti, jog visa tai, kas su manimi vyksta, yra grįsta geru santykiu mano atžvilgiu, net jeigu aš tarsi vaikas suprantu jį kaip blogą?
Kaip man suprasti, jog būtent ten, kur jaučiuosi blogai, man reikia atitaisyti save bei savo požiūrį į gamtą, žmoniją, grupę – ištaisyti savo ego, kad pajausčiau, jog tai buvo gėris.
Tas, kuris stengiasi tai padaryti kaip galėdamas greičiau ir yra pasiruošęs lokalizuoti savyje šią reikalaujančią taisymo vietą, pradeda matyti, jog pasaulis iš tikro padarytas gerai ir Kūrėjas yra geras.
Toje pačioje vietoje, kurioje dabar matome šį pasaulį, pradedame jausti atsiskleidžiančias gamtos jėgas, kurios viską persmelkia kiaurai ir jungia visas kūrinijos dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Staiga pamatome, jog tai ne šis pasaulis, o dvasinis! Mes pradedame atskleisti jame vis daugiau jėgų – amžinų jėgų, kurių valdomi gyvename.
Ir tada šis pasaulis tarytum išnyksta – jis tampa visiškai skaidrus. Juk jis ir dabar „virtualus“ ir visas yra mano smegenyse, ir tik man atrodo, tarytum jį matyčiau išorėje. Šitaip taisome savo suvokimą.
Išeina, kad visos problemos ir nemalonumai – tai tavo gedimo indikacija, tiesiai nurodanti į sugadintą vietą ir sakanti: „Štai čia ištaisyk! Ir štai dar čia!“ Ir jei greitai tai atliksi, neabejotinai ištaisysi netobulumą.
O jeigu nežinai, į ką kreiptis, tai visados orientuokis į grupę. Jeigu užmezgi ryšį su jais ir esi pasiruošęs jiems duoti tai, ko reikia, kad jūs susijungtumėte, ir esi pasirengęs priimti jų įtaką, − tai niekada neapsiriksi.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongeso NOI! pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Sudužę akiniai

Klausimas: Pasakyta, kad reikia pamilti artimą kaip save patį. Turima omenyje, kad turiu mylėti visus žmones įprastame gyvenime ir elgtis su jais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi?
Atsakymas: „Pamilk artimą kaip save“ − tai bendras kūrinijos dėsnis iš Kūrėjo pusės, pas kurį galų gale turime ateiti. Iš visos širdies ir su visu noru turime pasiekti meilę.
Neįmanoma priversti pamilti. Jeigu tu myli ką nors, tai myli, o jei nemyli – nieko nepadarysi. Galima, žinoma, išauginti meilę, išvystyti, bet vis dėlto tai jausmai.
Todėl nekalbame apie tai, kad iš karto turi pamilti visą žmoniją kaip patį save. Tai neįmanoma. Jeigu sakai, kad visus myli, tai tas pats, kas sakyti, kad nemyli nieko.
Bet žmogų, kuris per ankstesnių gyvenimų ciklus jau pakankamai subrendo, kad pradėtų dvasinį kelią, atveda į grupę. Ir toje grupėje jam duodama galimybė realizuoti šią meilės artimui kaip pačiam sau sąlygą.
Viso pasaulio mastu tai neįmanoma, bet mažoje grupėje, galima pasiekti tokio santykio, kad tu su draugais elgtumeisi taip, kaip galvoji, kad elgiesi su Kūrėju. Ir patikrink, ar neapgaudinėji savęs. Jeigu prieš tave būtų Kūrėjas ir tu Jį mylėtum labiau negu draugus, tai reiškia, kad dar nesi teisingame kelyje.
Israel (žmogus, nukreiptas tiesiai į Kūrėją), grąžinanti į šaltinį Šviesa ir Kūrėjas turi būti vienoje taikinio linijoje, kad nebūtų jokio nukrypimo.
Negaliu iš vienos pusės priešais save pastatyti Kūrėjo, o iš kitos pusės − aplinkos, ir stipriai siekti Jo, o draugų visai nedaug.
Reikia suprasti, kad Kūrėjas ir grupė – tai vienas ir tas pats. Tarsi tu nusitaikai iš šautuvo, ir tavo akis, taikinys ir tikslas turi sutapti vienoje linijoje.
Bet tu nematai tikslo, juk Kūrėjas slepiasi. Kai tu veržiesi į grupę, tai galu gale atrandi, kad Jis atsiskleidžia joje.

2011 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Persikelti į savo artimąjį

Materialistinė meilės psichologija

Klausimas: Ką privalau padaryti, kad pasiekčiau maksimalių rezultatų kongrese?
Atsakymas: Maksimalių rezultatų galima pasiekti tik mintimi! „Aš dalyvauju kartu su visais. Aš noriu kartu su visais susijungti. Suprantu, kad savo ryšyje su kitais, šio ryšio viduje atskleisiu visas dvasines pakopas, dvasinius pasaulius, savo dvasines būsenas.
Jeigu visiškai susijungiu kartu su visais, tai pasieksiu absoliutų išsitaisymą arba nors dalinį išsitaisymą kelyje − jeigu dar esu nevisiškai sujungtas su visais.“
Bet visa dvasinė realybė atsiskleidžia ryšyje tarp žmonių. Be to, šis ryšys turi būti grįstas davimo savybe. Kitaip tariant, ji atsiranda žmoguje būtent teisingai nusiteikus: aš, grupė ir mūsų savybių, aprašytų kabalistinėse knygose, tyrinėjimas.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingi už pasaulį

Pasitinkant Maskvos kongresą

Visi trokštame pasaką paversti tikrove

Pasaulinis kongresas „NOI“ Romoje, pirmoji pamoka

Krizė kyla dėl to, kad pasaulis jungiasi egoistiškai, ir integralios gamtos savybės susiduria su visų šalių ir tautų tarpusavio neapykanta.
Jei atsistojame tarp jų kaip tam tikra jėga, kuri slopina, amortizuoja šį susidūrimą, krizė silpsta. Kai dvi priešingybės susiduria, jos jau nebesitrenkia viena į kitą iš visos jėgos, o gęsta, nes slopintuvas, amortizatorius sugeria smūgį.
Todėl mūsų vieta labai garbinga ir yra pačiame centre – tarp teigiamų ir neigiamų gamtos jėgų. Būdami centre, turime prisijungti visą negatyvią žmonijos prigimtį ir susieti ją su visa teigiama visatos sistemos prigimtimi. Mūsų pasaulinė grupė ir yra toks amortizatorius, jungiamoji grandis.
Pasaulyje jau kalbama apie artėjančią pasaulio pabaigą, tačiau mes turime atlikti mums pavestą darbą. Viena vertus, turime užmegzti ryšį su visa gamta, visa visata, susijungdami tarpusavyje. Kita vertus, turime eiti į pasaulį, skleisdami kabalos žinias visiems. Šias dvi dalis turime sujungti.
Mūsų grupė yra viduryje, kairėje nuo mūsų – visa likusi žmonijos dalis, o dešinėje –  ta bendroji gamta, kuri yra pusiausvyroje. Todėl, iš vienos pusės, turime susivienyti, tokiu būdu prisijungdami prie visos gamtos, visos visatos, o, iš kitos pusės, turime platinti kabalos metodiką pasaulyje.
Tokia mūsų misija, be jos pasaulis neišsitaisys. Tobulos gamtos jėgos negalės patekti į šį „atvirkštinį pasaulį“ – į neištaisytą žmoniją, jeigu nestovėsime tarp jų kaip buferis.
Ta dalis, kuria susijungę tarpusavyje norime prisijungti prie tobulos gamtos, vadinama Galgalta ve Einaim (GE), GAR de Bina. Ta dalis, kuria susijungiame su visa žmonija, vadinama ACHAP, ZAT de Bina. Tokiu būdu sujungiame viską į vieną sistemą ir atgaiviname ją.
Pusiausvira gamtos dalis – tai Keter ir Chochma. Mes esame viduryje, viduriniame Tiferet trečdalyje. Po mumis yra ACHAP, Nėcach, Chod, Jėsod, Malchut. Tik pas mus, viduriniame Tiferet trečdalyje, yra laisvas pasirinkimas. Ir tokiu būdu sujungiame visą visatą į 10 sfirų.
Todėl viskas priklauso nuo mūsų! Nereikia laukti, kol pasaulis supras ir pajaus. Savo meilės jėga turime padėti jam susivokti, kiek tik įmanoma. Ir ne surengdami triukšmingą akciją žiniasklaidoje, bet vis giliau prasiskverbdami į vidinę pasaulio sistemą, į sielų tarpusavio ryšį. Todėl viskas priklauso ne nuo prezidentų ir ministrų pirmininkų, o tik nuo mūsų.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios pamokos kongrese „NOI!“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkozės būsenos

Visas šis pasaulis? Kokia smulkmena…

Nelaukiant kritinės ribos

Pasaulinis kongresas „NOI“, Roma, 2-oji pamoka

Žmonijai iškilo didžiulė problema dėl socialinės sistemos. Teisinga visuomenė – tai visuomenė, kurioje visi lygūs, tačiau bėda ta, kad visi iš prigimties skirtingi, tad neprasminga kurti mums vienodas sąlygas: 8 valandų darbo dieną, vienodą atlyginimą ir t. t.
Dėl prigimtinių skirtumų vienam to maža, o kitam – per daug. Jeigu aš tinginys, man per sunku dirbti kasdien po 8 valandas, o veikliam ir energingam žmogui tai nekelia sunkumų.
Kodėl gi taikyti mums lygybę? Kaip sukurti teisingą visuomenę? Žmonės jau seniai to siekia, tad jei būtų buvusi tokia galimybė, jau būtume sukūrę gerą, stiprią struktūrą. Bet nepavyksta. Gamta neleidžia mums būti lygiems.
Kodėl nuo pat pradžių skiriamės vienas nuo kito, esame priešingi vienas kitam, negalime susigyventi? Kiekvienas iš mūsų turime savus skonius, jėgas, sąlygas, sugebėjimus, įgimtas savybes, požiūrį į gyvenimą, todėl nesuprantame vienas kito.
Iš tikrųjų nesugebėsime įvesti lygybės. Atrodytų, visuomenė, kurioje visi lygūs, galėtų išgelbėti mus nuo karų ir bėdų, bet tai neįeina į Gamtos planus. Jos planas – priversti mus įsisąmoninti faktą, kad niekada ir niekur nebūsime tarp savęs lygūs. Niekada negalėsime kuo nors po lygiai pasidalyti. Jeigu šiandien tai padarytume, tai rytoj pradėtume kariauti.
Lygus padalijimas buvo išmėgintas Rusijoje, Izraelio kibucuose, ir šitie mėginimai žlugo. Gamta nori, kad su visa savo egoistine jėga perkeistume save pagal jos – visiško davimo – pavyzdį. Tada man bus nesvarbu, kas kiek uždirba – svarbiausia, kad aš duodu maksimumą, šimtą procentų. Tai ne „vienodas ir teisingas“ padalijimas, o padalijimas be jokio patikrinimo.
Tokiu atveju kiekvienas gauna pagal savo išsivystymo lygį, kiek jam reikia. O galiausiai žmogus išsivystys iki tokio lygio, kada gaus lygiai tiek, kiek jam reikia pragyventi, o toliau iš visos širdies tarnaus kitiems, be jokių patikrinimų: kam būtent ir kiek.
Štai kodėl žmonės nesupranta, kai aiškiname jiems, ką sako kabala apie žmonijos ateitį. Tai atrodo per daug fantastiškai, per daug nerealiai. Bet kitaip žmonių visuomenė negalės egzistuoti, juk bet koks kitas paskirstymas neteisingas. Aš negaliu išmatuoti kiekvieno pastangų lyginamojo svorio, kad nuspręsčiau, kiek jis nusipelno. Gamta niekada neleis tokiu būdu suderinti žmoguje dvi jėgas: teigiamą ir neigiamą.
Siekdami įgyvendinti, kas užsibrėžta, privalome platinti kabalos mokslą pagal visiškai kitą sistemą. Kol kas mums reikia susivienyti grupėse, kurios sudarytos iš žmonių, jau gavusių norą, poreikį tam ir suprantančių, kad kito kelio nėra, kadangi tokia Gamtos valia. Šiuose žmonėse yra dvi jėgos: nuosavo egoizmo ir Kūrėjo – kibirkštis, stumianti vystytis teigiama kryptimi. Kai dvi šitos jėgos susitinka žmoguje, jis pradeda girdėti, jis sugeba įsisavinti tai, ką kalba kabalos mokslas.
Procesas vyksta palaipsniui, žmogaus vidinio vystymosi tempu. Mes pereiname negyvąjį, augalinį, gyvūninį, žmogaus lygį, ir veiksmo eigoje mūsų viduje vis stipriau susiduria dvi jėgos, tarp kurių mes sukuriame pasipriešinimą, „rezistorių“. Patalpinę tarp jų savo jausmus ir protą, mes išsilaikome jų priešpriešoje: iš vienos pusės pažabojame savo egoizmo jėgą, o iš kitos pradeda veikti davimo jėga. Išnaudodami abi tas jėgas kartu, veikiame aplinkoje ir tada save jaučiame kaip „rezistorių grandinėje“, kaip pasipriešinimą bendroje sistemoje, jos besivystančią dalį.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. 2-osios pamokos kongrese „NOI“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikos visuomenės paslaptis

Lygybė bendroje šeimoje

Ką vadinsime žmogumi?

Klausimas: Kaip padėti tiems draugams, kurie išeina iš grupės?
Atsakymas: Reikia padėti jiems suprasti, jog visas blogis mums atsiskleidžia tikslingai. O mes susitelkiame į blogą pojūtį ir nieko be jo nematome. Tačiau reikia išsiaiškinti blogio šaltinį: iš kur jis ateina ir kodėl, ką tokiu būdu nori manyje pažadinti?
Bet kai atsikleidžia blogis, žmogus viską pamiršta. Galiu prisipažinti, jog su manimi vyksta tas pats, nežiūrint į visą mano 30-ties metų patirtį kabaloje. Juk atsiskleidžia nauja, kita pakopa. Apie tai pasakyta: „Nėra teisuolio žemėje, kuris būtų įvykdęs priesaką prieš tai nenusidėjęs“. Pradžioje nusidedi, kitaip sakant, tavyje išsitrina visi ankstesni pasiekimai ir tu esi išmetamas į šį pasaulį tarytum neegzistuotų jokio dvasinio pasaulio.
Apie kabalistą Šimoną parašyta, jog prieš pakildamas į Galutinio išsitaisymo pakopą, jis taip nukrito, jog pasijuto esąs paprastas turgaus prekeivis Šimonas. Tai reiškia, jog žmogus nukrenta ir jaučia tik blogį – nei Kūrėjo, nei dvasinio pasaulio. Todėl šis pasaulis ir egzistuoja, nes esame priversti kaskart nusileisti į jį.
Net jeigu esi ant aukštų Acilut pasaulio pakopų, tarp pakopų krenti iki pat šio pasaulio, iki tokio gyvūninio lygmens, kaip kad visi žmonės, – ir vėl pradedi kopti viršun.
Todėl žmogui reikia paaiškinti, jog visi mūsų pojūčiai duodami iš aukščiau su tam tikru tikslu. Ir jeigu jam atsiskleidžia blogis bei neapykanta kitų atžvilgiu – tai ir yra tas pats Sinajaus (sina/neapykanta) kalnas, į kurį turime pakilti. Viskas atsiskleidžia tik dėl tikslo, ir niekas nevyksta atsitiktinai.
Kokia prasmė taip sau duoti mums visokius išgyvenimus – meilę kam nors ar neapykantą? Visi priklausome vienam procesui, o visos problemos bei karai, vykstantys pasaulyje, duoti tiktai tam, kad atskleistų mūsų sudužimo vietą ir įpareigotų mus ją ištaisyti.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip išeiti iš aklavietės

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Visos grupės turi pagalvoti, kaip turėtų veikti, kad iš kiekvieno draugo padarytų Žmogų. Kaip grupė veikia kiekvieną? Kokią įtaką ji man daro? Nuolatos turiu rūpintis tik šituo.
Jeigu suprantu, kad Šviesa, Kūrėjas veikia mane per aplinką, jeigu aplinką ir save statau į tokią padėti, kuri nutiesia Šviesai kelią iki manęs, idant ji veikdama sukurtų iš manęs kitokį pavidalą, idant pakeistų manąsias savybes ir atitinkamai jas „sudėliotų“, kad „sulipdytų“ mane, − tokiu atveju tapsiu toks, koks ir turiu būti.
Tada tikrai išaugs pradinis mano sielos šaknies taškas, tuomet iš manęs subręs tai, kas įdėta, kas įrašyta mano šaknyje, o bendroje struktūroje užimsiu būtent tą vietą, kurią turiu užimti, kad užpildyčiau visą milžinišką, begalinį kli.
Toks mūsų darbas grupėje. Jis savaime išsiskaido į įvairias sudėtines dalis: vyrišką ir moterišką dalį, vaikus ir suaugusius, senbuvius ir naujokus, į mūsų grupę „Israel“ atžvilgiu ir apskritai į „Israel“ pasaulio tautų atžvilgiu… Iš esmės, jų reikalavimai mūsų atžvilgiu kyla, nes mes neįgyvendiname savosios paskirties – tapti „šventikų karalyste“. Kaip Baal Sulamas savo straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad būtent šią funkciją turime atlikti pasaulio tautų atžvilgiu.
Kadangi neatliekame savosios misijos, savo pareigos pasaulio tautų atžvilgiu, kaip atsaką gauname atitinkamą santykį. Todėl vėlgi privalome kaip galėdami greičiau visam pasauliui paruošti auklėjimo sistemas ir būti pasirengę visus priimti.
Iš tiesų tam visiškai nereikia nuversti kalnų. Matome, kad pakanka ir nedaug žmonių, susijusių su Kūrėju, kurie visam pasauliui perduotų Jo Šviesą. Tam turime būtiną bazę ir priemones – belieka tik įgyvendinti.
Labai viliuosi, kad šiemet kiekvienoje mūsų grupėje sutelksime jos narius, draugus ir vaikus, o visas grupes sujungsime į vieną didelę grupę – ir taip pasitiksime Izraelio tautą, o pasitelkę mūsų grupių užsienyje jėgas – ir visą pasaulį.
Kai tik prabylame apie auklėjimo metodikos platinimą, žmonės tuojau įsiklauso. Jūs žinote, kad Izraelis nėra Jungtinių Tautų numylėtinis, tačiau kai pranešėme temą, kurią norėtume aptarti, po kelių dienų buvome pakviesti į didelį, šiam klausimui skirtą UNESCO simpoziumą.
Todėl visą mūsų mokymą ir visą mūsų platinimą reikėtų vertinti kaip Žmogaus kūrimą – didelio vieningo pavidalo, vienos, į Kūrėją panašios Adam Rišon sielos kūrimą. Štai ką darome kiekvienas iš mūsų ir visi drauge.

Iš 2011 m. vasario 25 d. trečios pamokos Mecukei Dargot kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsitaisymo idėjos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Naujoji žmonija tik po 15 metų