Reikia užsirašyti, įsisąmoninti, koks turi būti ketinimas pamokos metu: susitelkti visiems lyg vienas žmogus su viena širdimi mūsų tarpusavio sistemoje, vadinamoje „laidavimas“.
Viena vertus, kiekvienas jaučia save patį, kita vertus, virš šio pojūčio jaučia tokį stiprų ryšį su kitais, kad nesugeba atlikti nė vieno laisvo judesio. Taip žmogus nori būti atsidavęs grupei.
Esu lyg įpainiotas į tinklą, per kurį praeina visi mano įeinantys ir išeinantys signalai. Nei prote, nei širdyje neturiu nieko savo. Lieka tik vienas taškas, kuris be perstojo iš visų jėgų stiebiasi šio tinklo link, trokšdamas save jai atiduoti.
Tai ir yra savęs anuliavimas. Kiek savęs duodu kitiems, tiek Šviesa veikia mane ir daro mane bendro tinklo dalimi.
Tada jaučiu, kad, iš vienos pusės, esu jai ištikimas, o iš kitos pusės, kad visa ji – mano. Taip ir motina atiduoda visą save kūdikiui ir jie abu jaučia, kad jis – jos. Nėra vieno be kito. „Giesmių giesmėje“ apie tai pasakyta: „Aš – mylimajam, o mylimasis – man“. Taip ir turime dirbti.

Iš 2010 m. gruodžio 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias pamokos tikslas

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Klausimas: Kaip prisiminti apie Kūrėją visą dieną? Kaip įtraukti Jį į kiekvieną akimirką?
Atsakymas: Mes esame Begalybės pasaulio Malchut, kuri visa pripildyta Šviesos. Tačiau vietoj amžinybės, tobulos būsenos matome ir jaučiame savo savybes, kurios mums piešia materialų pasaulį.
Tai štai, jeigu norime save nukreipti tikslo link, pajausti Begalybės pasaulį, mums reikalingas aplinkos laidavimas. Draugai turi suteikti mums jėgų, noro, atkaklumo, uolumo, padėti įsisąmoninti tikslo svarbą.
Mano tikslas juk vienas – įgyti teisingą norą, ir nieko daugiau. Tegu aš be perstojo rūpinsiuos, kaip duoti gerovę Kūrėjui, − kaip kad Jis duoda man.
Čia galima paprieštarauti: aš juk nežinau, ką Jis man duoda. Žiūrint į mano gyvenimą, kartais galima pasakyti, kad geriau jau nieko Jis man neduotų.
Teisingai. Žinoma, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus. Todėl mano požiūrį į Kūrėją galima apibūdinti taip: aš noriu pasiekti tokią būseną, kai norėsiu Jam duoti.
O rezultato sulauksime veikiant Šviesai, dėl laikas nuo laiko dedamų pastangų. Šviesa liejasi vėl ir vėl – ir staiga tie žybsniai sukuria žmoguje norą.
Mes nežinome, kas yra lišma, pažadinimas iš aukščiau. Bet jam atėjus, žmogus gali pasakyti: „Dabar aš žinau, dabar aš suprantu“. Reikia it mažam vaikui dėti pastangas ir iš šių pastangų atsiras pojūtis. Ne anksčiau.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Pradedančiajam būdinga kovoti su kliūtimis ir bandyti jas pašalinti. Jis kol kas nesupranta, jog visos jos kyla iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir laiko jas paprasčiausiais atsitiktinumais bei gyvenimo nesėkmėmis.
Jis kol kas negali per šias kliūtis užmegzti ryšio su Kūrėju ir nemato, jog visi gyvenimo įvykiai ateina iš Jo. Todėl atstumia jas savo egoizme ir pyksta ant kitų, norėdamas susikurti ramų, laimingą gyvenimą, kaip kad šiame pasaulyje daro visi, kol kas nejaučiantys ryšio su Kūrėju. Tai pradiniai mūsų darbo žingsniai.
Bet po to, kai žmogus stengiasi, norėdamas įeiti į grupę, užmegzti ryšį su mokytoju, su knygomis – Šviesa ima jį stipriau veikti. Ir nors šito nejaučia, bet junta pokyčius savyje. Juk jis jau pradeda pastebėti savo ryšį su valdančiąja jėga, su visų įvykių priežastimi, esančia kažkur gamtoje, jo viduje, ir žadinančia jame norus, mintis.
Žmoguje yra kažkoks vidinis valdantis faktorius, ir tada jis pradeda megzti ryšį su juo, bandydamas suprasti, kodėl Jis visą tai daro, kokiu tikslu, ir kaip reikia reaguoti?
Žmogus gyvena labai ilgai, kol pajunta, jog visus įvykius sukelia tam tikros vidinės, Kūrėjo siunčiamos priežastys. Tada jis supranta, jog norint kuo greičiau praeiti šį paslėpties etapą iš tiesų reikia dėti daug pastangų grupėje, platinant kabalą, mokantis.
O kai jis jau nepamiršta, kad viskas kyla iš vidinės jėgos, kuri šitaip žadina ir nukreipia jį, tai jo darbas tampa sąmoningesnis, tikslesnis ir praktiškesnis. Šitaip jis pamažu kaupia savyje pakankamą norą atskleisti Tą, kuris viską aplinkui organizuoja, idant šis paslėptas ryšys pagaliau atsiskleistų.
Bet ir po to dar yra darbas, kuris iki pat ištaisymo pabaigos vyksta per kliūtis. Klausimas tik tas, kaip greitai žmogus galės atskirti jas ir laikyti kaip pagalbą susijungiant, susiliejant su Kūrėju.
Juk Šviesa išryškina mūsų neištaisytą norą, kas kartą atskleisdama vis gilesnius jo sluoksnius, ir tai yra vienintelis dalykas, kuris sukelia mums skausmą. Bet skausmas – tai ligos, atsiveriančio egoizmo, neišsitaisymo simptomas! Ir būtent tada turime galimybę išsitaisyti ir palenkti save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Todėl reikia dirbti su savimi, kad pateisintum bet kokias būsenas, kurios tampa vis aiškesnės, geriau juntamos, vis labiau erzinančios. Kuo toliau žmogus pažengia, tuo didesnės ir gilesnės kliūtys, tuo aiškiau juntami smūgiai. Bet kartu jis sukaupia patirtį ir jau supranta, kas vyksta. Nors teisuolis taip pat krenta ir tampa „nusidėjėliu“ − idant vėl pakiltų, idant vėl taptų teisuoliu.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Gėda netapti žmogumi

Klausimas: Jūs daug kalbate apie pasiruošimo pamokai svarbą, apie tai, kad žmogus visą dieną turėtų užsiimti vidiniais išaiškinimais. Kai bandau palyginti tai su tikrove, kurioje gyvenu, visa tai atrodo taip nepasiekiama, kad puolu į neviltį: ką apskritai čia veikiu?
Atsakymas: Esi pamokoje, kad išsiaiškintum savo ryšį su artimu – ir per jį pažinsi savo ryšį su Kūrėju. Aiškindamasis, kaip esu susijęs su artimu, o per jį (tai vienas ir tas pats) – su Kūrėju, pasiekiu tokią būseną, kai ištaisau ryšį ir su artimu, ir su Kūrėju.
Ką man tai duos? Taip atskleidžiu savo sielą. Pradedu atskleisti visą savo norą, kuriame jaučiu tikrovę kaip priklausančią man. Juk be noro, nėra tikrovės. Kiek priartinu šį norą ir sutapatinu jį su savimi, tiek atskleidžiu pasaulį.
Dabar nejaučiu, ką jaučia kiekvienas iš jūsų ir visi kiti žmonės pasaulyje. Jie visi – mano dalys, per kurias jausčiau visa apimančią tikrovę – Begalybės Malchut, savo amžiną, tobulą gyvenimą. Vietoj to, suvokiu tik mažiausią jos dalį, kurią sugebu jausti būdamas maža ląstele. Ir tai – mano gyvenimas. O visa kita – tai mano sielos dalys, nuo kurių esu atskirtas ir todėl nesugebu per jas pajausti aukštesniųjų išmatavimų.
Suprantu, kad žmogus ne itin veržiasi tai atskleisti, juk jis nejaučia, ką prarandąs. Tačiau prisiversdami vis apie tai galvoti, palaipsniui įgyjame norą atskleisti šią visa apimančią tikrovę.
Nepaisydamas supančių tave kūnų vietoj jų įsivaizduok norus. Jei prijungtum sau dar keletą tokių norų, tai per juos pajaustum naujas tikrovės dalis, papildančias šį pasaulį. Juk tai tavo suvokimo indas.
Klausimas: Tačiau kaip galiu pasiekti tokį pabudimą?!
Atsakymas: Tai psichologinė problema − ne daugiau. Man davė iliuziją, kad egzistuoja kažkas dar: ko nekenčiu, kas kitokie nei aš, tolimi, priešingi man. Tačiau tai tėra vaizduotės žaismas. Šį norą apvilko išoriniu žmogaus pavidalu, o aš, gimęs egoistinės prigimties, atstumiu jį, nekenčiu jo, niekinu jį.
Turiu pakilti virš šio įsivaizduojamo paveikslo, dirbti prieš jį, pajausti vidinę esmę, iš savo noro prasiskverbti į jo norą, juk tai visai ne jo noras, o mano. Turiu nuimti visas tas išorines dekoracijas, juk tai tėra spektaklis su milijardu nekenčiamų veikėjų, kurį man surengė Kūrėjas. Reikia nuimti visus išorinius pavidalus, kad jie neiškreiptų tikrojo paveikslo.
Turiu prie savo noro prijungti visus mažyčius, kiekvieno man atrodančio svetimo žmogaus (nors iš tikrųjų tai ne žmonės ir ne svetimi) norus. Taip sujungiu visas savo dalis ir įgyju sielą. Kaip tai padaryti?
Kabalistai sako: iš aukščiau tyčia padaryta, kad nekenti kitų. Turi dirbti prieš save nematydamas išorinių pavidalų, turi susijungti su jų vidiniais norais ir atskleisti meilę. Tau nereikia mylėti išorinių draugo savybių – palik jas ramybėje. Turi pamilti jo vidinę dalį.

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie „garvežiukų“ naudą ir žalą

Tikslus nusitaikymas

Žiūronai kelyje į tikslą

Klausimas: Gaudamas smūgį nuo Kūrėjo, žmogus gali protu suvokti, kad tai jam į naudą. Bet mes gyvename savo pojūčiais ir turime pereiti nuo protinio suvokimo prie tikro pajautimo, kad tai mums naudinga. Kaip vyksta šis perėjimas?
Atsakymas: Tu atskleidi, kad Kūrėjas nesiunčia tau smūgių, kad apskritai tai ne smūgis, Kūrėjas tiesiog žadina tave, nes myli ir trokšta atvesti į pačią geriausią būseną.
Atrandi, kad Kūrėjas tai padarė tyčia, norėdamas šiek tiek kilstelėti tave aukščiau egoizmo, kuriame tu esi, ir kad Jis neturi kitos išeities.
Tarkime, tu guli be sąmonės ir tave reikia atgaivinti. Žinoma, kai atsigauni ir sugrįžti į gyvenimą, jautiesi blogai, kenti dėl žaizdų, juk netekai sąmonės, būdamas kritinės būsenos.
Dabar tave ima grąžinti į gyvenimą. Gydytojai džiaugiasi: „Ligonis atgavo sąmonę!“ Bet, iš esmės, kuo čia džiaugtis? Dabar jis šaukia, kankinasi… Ar ne geriau jam likti be sąmonės? Ne!
Dabar tu supranti, kur skauda ir kodėl. Dabar telieka susikurti teisingą požiūrį į šias kančias: „Man skauda ten, kur nėra teisingo ryšio su Kūrėju.“ Jis žadina mane, trokšdamas, kad mylėtume vienas kitą ant pirmojo suartėjimo laiptelio – mano pirmojo dvasinio laiptelio.
Nuo šito laiptelio Jis spinduliuoja Savo požiūrį, šviečia Savo Šviesa. Aš jaučiu šį pirmąjį dvasinį laiptelį su visomis įmanomomis jo apraiškomis, tokiomis kaip bloga būsena, kadangi mano ego negali ištverti šios davimo, meilės artimam, ryšio už mano sielos ribų būsenos. Aš jaučiu tamsą, blogį, skausmą. Aš nenoriu šito!
Teisingai! Aš suvokiu, kad nenoriu šito, kad man blogai. Kas suteikia man šią būseną? Kūrėjas. Kodėl? Jis rodo man, kad jeigu dabar pasistengsiu pakilti aukščiau savo pojūčių, pakeisiu savo požiūrį į tokį, kurio trokšta Kūrėjas, kurį Jis rodo man, tai mes su Juo susiliesime. Tai ir turi įvykti!
O tu lyg atsisakai: „Ne, man blogai! Pasiimk tai iš manęs! Man nereikia nei kančių, nei apdovanojimų! Aš nieko nenoriu!“ Nenori – nereikia, ką padarysi…
Ką belieka daryti Kūrėjui? Bet kuriuo atveju Jis turi dėl tavęs planų. Jis supranta, kad tu – kvailys, todėl eina užuolankomis: Jis suteikia tau visas įmanomas kančias ir gyvenimiškas problemas, visiškai nesusijusias su Juo, kai nesupranti ir nejauti, kad tai Jis žadina tave. Jis tampo ir dursto tave iš visų pusių, pakiša tau bėdų, nelaimių ir problemų.
Taip Jis išsekina tave, o po to žadina, kad prisimintum Jį: „A… Yra Kūrėjas… Galbūt yra pateisinimas visoms mano bėdoms… Galbūt tai man į naudą…“ Tu jau pakeiti savo požiūrį. Kančios suminkština kūną, esi pasiruošęs būti kantresnis.
Tada Jis iš naujo suteikia tau tas pačias pirmojo laiptelio sąlygas susijungimui su Juo, ir tu jau žiūri į jas kitaip. Teisingai, tai nelabai patogu, ne taip jau gerai. Tai nemalonu, tačiau galima kentėti. Tu pradedi suvokti, kad prisilietimas prie Kūrėjo yra aukščiau už malonius pojūčius tavo ego viduje, kad turi pakilti virš savo malonių gyvuliškų pojūčių.
Tu turi kantrybės dozę, esi pasirengęs kentėti. Tuomet pradedi dirbti padedamas grupės. Tu jau nešauki „Ne!“, stovėdamas ant permainų slenksčio. Tu žinai, kad turi grupę, aplinką, matai, kad Kūrėjas vis dėlto nepaliko tavęs, kad tu susietas su Juo sąjunga.
Pradedi išnaudoti visą savo aplinką, kurią Jis sukūrė tavo gyvenime kaip priemonę pakilti aukščiau savo pojūčių ir pradėti kurti santykius, protu analizuodamas „teisybė ar melas“ vietoj „kartu ar saldu“.
Tai jau žmogaus, o ne gyvūno išaiškinimas: „Kaip aš dabar turiu išreikšti savo požiūrį į dvasinį laiptelį, kad pakilčiau aukščiau blogo pojūčio ir nelaikyčiau jo blogu? Juk nieko nepadarysi, jis būtinas man, kad išlaikyčiau ryšį su Kūrėju.“

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsiklausyk į Jo balsą

Kaip išmatuoti tikėjimą aukščiau žinojimo

Ir kančios pavirs malonumais…

Meilės strėles į draugo širdį reikia siųsti vidiniuose ketinimuose, o išorėje turiu tiesiog parodyti, kad esu įkvėptas dvasinio tikslo, ir stengtis juos taip pat pažadinti. Tačiau viduje, savyje, turiu nuolatos galvoti, kaip prasiskverbti į draugo širdį.
Žinoma, nepakenks ir materialios dovanos – tik svarbu, kad jos nepakeistų mano vidinių pastangų, mano tikrojo troškimo susijungti.
Juk dirbame tam, kad pažadintume savyje vidines jėgas – jėgų tinklą, t. y. vienos Kūrėjo jėgos lauką. Jėgos, su kuria siekiame susivienyti, įsijungti į vidų, kaip šitaip įsiskverbtume į visų širdis, į visas sielas.
Šiame darbe padeda ir išorinės dovanos, bet pagrindinis tikslas – tai pastangos įsilieti į šią darnią sistemą, jungiančią mus vieną su kitu, ir tenai atskleisti mūsų ryšį – prasiskverbti į sistemos vidų. Tai ir reiškia įsiskverbti į draugo širdį.
Kuo giliau noriu patekti į draugo širdį – tuo labiau lydau savąją. Ir kuo minkštesnė ji tampa, tuo plačiau atsiveria draugo širdis, ir aš jau galiu patekti į jos vidų ir susilieti su ja vienoje širdyje.
Vos tik imu rūpintis draugo širdimi, man atrodo, kad jis man svetimas. Bet palaipsniui pamatau, kad tai ne svetimas žmogus, o lydymo katilas, kuriame galiu išlydyti savo širdį. Kreipdamasis į jį ir trokšdamas susijungti, dirbu su savo širdimi. Šitaip jungdamasis priklausau ne nuo jo ir ne nuo to, kiek jis man atsivėrė, − aš priklausau nuo savo širdies, nuo to, kiek man pavyko ją suminkštinti, kad ji pajėgtų įsilieti į „svetimą“ širdį.
Darbo pabaigoje atskleidžiu, kad nėra mano ar jo širdies − yra tik viena vieta, vienas noras, viena širdis, kuri nuo pat pradžių tokia ir buvo. Tik man atrodė, kad tai atskiros širdys – svetimos ir skirtingos, buvusios toli viena nuo kitos.

Iš 2011 m. balandžio 12 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Įleisk visus į savo širdį

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Apie meilę ir neapykantą

Klausimas: Ką daryti, jeigu aš studijuoju medžiagą, dalyvauju platinime,  bet vis tiek jaučiu, kad atsitrenkiu į sieną?
Atsakymas: Nepakanka veiksmų. Būtina stengtis užmegzti ryšį, ir tai tinka tiek vyrams, tiek moterims. Tiktai kiekvienas tai daro savaip. Žinoma, jūs stovite vietoje ir nejaučiate pokyčių todėl, kad nepadedate ryšiui. Tiek, kiek  padedate jį sutvirtinti, tiek jaučiate ir savo pažangą. Tai viskas.
Galbūt jūs judėjimą nustatote kitaip. Tada tai neteisinga kryptis. Aš jau kalbėjau, kad kiekvienas turėtų susikurti vertybių ir teisingų apibrėžimų žodyną: kas yra dvasingumas, kaip suprasti pakilimą, kritimą, dvasinį pasiekimą, kas yra Kūrėjas, ką reiškia grupė ir t.t.
Visa tai nesutampa su mūsų įprastais žodžiais. Judėjimas į priekį reiškia ryšio stiprinimą. Jūs judate ta kryptini ar ne? Stengiatės tai daryti ar ne?

Iš 2011 m. balandžio 3 d. aštuntosios pamokos kongrese „We!“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Kaip zuikis paskui morką

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Paskutiniai trys kongresai Italijoje, Ispanijoje ir Maskvoje buvo ypatingi. Ką dabar turi daryti grupė?
Atsakymas: Kongreso pabaiga reiškia, kad dabar, būdami „kasdieninės“ būsenos, turite pasiekti šių kongresų lygį. Mes tarytum prisitraukėme prie skersinio, o dabar turime atsistoti ant jo kojomis.
Kitaip sakant, atrėmėme kopėčias į būsimą pakopą ir pakilome jomis į viršų. Štai mano dabartinė būsena:
Šiaip ne taip užsikabarojome, nes visi kartu pasistengėme kongrese. O dabar turime atsistoti ant šios pakopos visi kartu.
Tai ir yra mūsų kasdieninis darbas iki būsimo kongreso. Kai tik atsistosime visu ūgiu, kai tik įsisavinsime šią pakopą, būsime jam pasirengę.
Nereikia pravesti kongreso automatiškai, tiesiog užsibrėžus datą už mėnesio kito. Gali būti, kad jis pribręs jau po savaitės kitos arba, atvirkščiai, po pusmečio. Tai priklauso nuo to, kaip greitai įgyvendinsime, įsisavinsime mūsų pakilimo į viršų potencialą. Kiekvienas turi įsisavinti jį savyje.
Kai buvau kongrese, pakilimą man užtikrino pasaulinė grupė. Aš susijungiau su draugais ir dėl šio susijungimo pakilau į viršų.
Tačiau tai įvyko dėl bendravimo, visuomenės, išorinės aplinkos. Viduje jaučiau, kad esu pasirengęs su jais susijungti, būti kartu. Bent jau buvo tokių minučių, o gal net valandų.
Dabar gi, nejausdamas draugų įtakos, turiu tai padaryti pats: pakilti nuo kelių ant kojų. Tai rimtas, kruopštus darbas, kai jaučiu, kad gautas iš jų užtaisas gyvena manyje, padeda mano ir pasaulinei grupei platinimo darbuose, moksle – nuolat teikia energiją, kad galėčiau dirbti bendrai su jais.
Susijungimą, kuris įvyko kongrese dėl išorinės įtakos, dabar turiu atlikti aš pats.

Iš 2011 m. birželio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie „garvežiukų“ naudą ir žalą

Kritimų neturi būti!

Kas man padės?..

Klausimas: Jeigu aš nematau draugų didybės, iš kur man semtis jėgų?
Atsakymas: Visų pirma, žmogus turi nusistatyti griežtą grafiką ir nepraleisti nė dienos be pamokos. Tris valandas, arba dvi valandas, arba bent valandą – atsižvelgiant į aplinkybes, bet būtinai. Taip jis jau veikia pagal grafiką, nori jis to, ar ne.
Be to, privaloma dalyvauti platinime. Tai irgi padeda tapti sistemos dalimi ir išsilaikyti joje. Jeigu žmogus nesusijęs nei su mokymusi, nei su platinimu, jis dvasiškai miręs. Išėjimas iš sistemos daro nepataisomą žalą. Iš to gali suprasti svarbą.
Būtina nusistatyti tikslų tvarkaraštį, kitaip neaišku kur užstringi ir nežinia, kada pabusi.
Ir, žinoma, reikia stiprinti ryšį su grupe, veikti kažką kartu su draugais, dalyvauti tam tikruose iš anksto aptartuose renginiuose, jokiu būdu neatsisakant savo įsipareigojimų.
Šitaip tavo gyvenimas susitvarko, todėl judi pirmyn pagal „mechaninį“ tvarkaraštį, kurį vykdai kaip įstatymą, kaip armijos statutą. Tai yra vadinamasis negyvasis pamatas, ant kurio gali išaugti.
Kaip? Ieškai galimybės pastiprinti ketinimą, jausmą, vidines pastangas. Tai taip pat priklauso nuo tavo tarpusavio ryšio su draugais ir nuo bendrų veiksmų.
Apskritai, kiekvienas veiksmas turi būti pagrįstas šiuo ryšiu. Daugelis sėdi prie kompiuterių ekranų ir nejaučia kitų. Jie mokosi tik tam, kad mokytųsi, o po to pasakoja, kiek daug prisidėjo prie platinimo. Tiesa, apie tai niekas nežino, bet jei įnašas ir tikrai didelis, žmogus vis tiek yra atsijungęs nuo grupės, todėl jo pastangos mažai naudingos.
Todėl pirmiausia klauskime: kokiu mastu žmogus gali palaikyti ryšį su kitais? Tegul ir virtualus – nesvarbu, ryšys yra būtinas. Šie ryšiai padeda susirasti būdą vienytis ir dalyvauti.
Kitaip neįmanoma. Kasdieninis platinimas, kasdieninis mokymasis ir ryšys su kuria nors grupe – tai būtinas rinkinys, be kurio aš nematau jokių šansų žmogui.

Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdieninė pamoka visai dienai

Smūgiai į vieną tašką

Branginkite kiekvieną minutę

Pradėjus studijuoti kabalos mokslą, mums atrodo, kad tai vyks lengvai ir visą laiką teiks nepaprastą įkvėpimą, kurį dažniausiai jaučia žmogus atėjęs pirmąjį kartą.
Bet po to ateina laikas, kai jau reikia „kastis“ vidun, į savojo egoizmo gelmes, ir tada prasideda nemalonūs pojūčiai.
Kūnas nelabai to nori: keltis ryte į pamoką, mokytis, ignoruoti poilsį, galvoti, jausti, jog yra toli nuo dvasingumo, jog nenori ryšio su kitais, jog negalvoja apie davimą ir temoka gauti.
Taip pradedame jausti šią „duobę“, kurią kasa mūsų širdyje. O toliau viskas priklauso nuo to, kiek mums pavyksta įsigilinti į savo ego, padedant aplinkai, nes vienas to nepadarysi. Ir nors tai nėra malonu, nors egoizmas kenčia, bet žmogus bus pasirengęs atskleisti, kiek jis yra priešingas davimo savybei, neturėdamas nė vienos tokios savybės. Ir iš šios nevilties, iš šių kritimų ir įkvėpimo praradimo formuojasi žmogaus vystymasis.
Kitaip tariant, pagrindas, ant kurio statomas dvasinis pastatas ne itin malonus. Tai tuščia „duobė“, „išrausta“ širdyje, kasimas į „žemės“ vidų, į savo noro vidų, į tamsą, tai savo egoizmo ir priešingumo davimui įsisąmoninimas. Ir tik tas, kuris gali tai atlaikyti ir pasirengęs taip metodiškai dirbti, prieš tai sukūręs sau galinčią jį palaikyt aplinką – tik tas turės jėgų ir nebijos kasti vis giliau savyje ir eiti pirmyn.
Tada jis paklos pamatus, ant kurių galės suręsti savo statinį, kitaip sakant, pareikalaus per grupę grąžinančios į šaltinį Šviesos, kuri jį suformuos.
Pradedame nuo „nulinės“ būsenos ir pradžioje nusileidžiame per vieną pakopą, o paskui ant tos pačios pakopos galime pakilti. Nusileidžiame per dvi pakopas ir per tiek pat pakopų pakylame. Taip praeiname visas pakopas: 0 – 1 – 2 – 3 – 4 ir pasiekiame Išsitaisymo pabaigą praeidami keturis „tremties“ ir keturis „išsilaisvinimo“ etapus.
Dabar pasiekėme paskutinę tremties būseną, todėl priekyje mūsų – paskutinis, visiškas išsilaisvinimas.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepražiopsokite progos

Kantrybė – tai atkaklumas

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė