Dvasingumo kelyje aš pats sukeliu pokyčius stengdamasis įsijungti į grupę, nulenkti galvą prieš ją, susivienyti, susilieti su draugais. Visi pokyčiai jaučiami mano noro storyje, kurio gylis suteikia jam jautrumą. Aš jaučiu, kaip viskas manyje priešinasi susijungimui.
Jeigu du sėdi vienas šalia kito pamokos metu – tai dar ne ėjimas pirmyn. Bare žmonės taip pat sėdi vieni šalia kitų, bendrauja prie taurelės, kartu rūko.
Tik iš tikrųjų suartėję pastebime, kad mums koktu vieniems nuo kitų. Juk susitinkame ne kaip atsitiktiniai keliautojai, kurie juda dar vieno egoistinio tikslo link. Mes ne bičiuliai už baro ir ne vienos komandos sirgaliai.
Mūsų tikslas – susijungus pasiekti Kūrėją, o tai įmanoma tik abipusiu nuolankumu. Mes nestipriname savo egoizmo, džiūgaudami galimybe pasinaudoti vienas kitu savo malonumui. Ne, mes norime atskleisti Trečią tarp mūsų – ir priklausomai nuo šio noro pradedame skirstytis, pamatome, kad nepajėgiame susijungti tarpusavyje.
Čia kyla klausimas. Tarkim, anksčiau buvome neišskiriami draugai, kartu sirgome už mėgstamą futbolo komandą, eidavome į barą, kartu atostogaudavome ir apskritai visada širdis širdin gyvenome kartu: kasvakar aš pas jį arba jis pas mane. Kas gi mums nutiks dabar, kai privalome pradėti bendrą dvasinį darbą, idant pasiektume Kūrėją?
Staiga atskleidžiame neapykantą ir atstūmimą. Kodėl? Nes tarp mūsų Kūrėjas. Nuo šiol, užuot pirkęs malonumus vienas pas kitą, kiekvienas iš mūsų privalo atsisakyti šių malonumų ir siekti ne bičiulio, o Kūrėjo.
Aš daugiau nebedirbu su egoistiniu noru, staiga turiu to atsisakyti. Nesvarbu, ar gera man su draugu, nesvarbu, ar sergame už vieną komandą, nesvarbu, ar vaikštome į barą drauge. Privalau atsisakyti visų malonumų, kuriuos galėčiau gauti iš jo.
Nūnai turiu sukurti visiškai kitokį ryšį – tokį, per kurį duočiau Kūrėjui nieko neimdamas sau. Bet jeigu nieko negaunu iš draugo – tai koks jis draugas? Kam jis man reikalingas? Tokių „draugų“ – gatvėse pilna.
Dabar turiu kitą kriterijų, kitą vertinimą: mes esame draugai, nes „sergame“ už Kūrėją ir dalinamės vienas su kitu davimo jėga. Užnugaryje paliekame viską, kas buvo anksčiau, ir pereiname prie visiškai kitokių išskaičiavimų, į kitokį santykių lygį.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilydžiusi širdis

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Kabaloje kalbama apie vidinį žmogaus darbą – reikia įsigilinti į save ir ten sukurti draugų, grupės ir savo paties atvaizdus, sukurti visą savo vidinį pasaulį, savo dvasinius įspūdžius. Ir nekreipti dėmesio į išorinius įspūdžius, kurie gali būti visai kitokie, netgi priešingi.
Aš iš aplinkos sulaukiu visokių įspūdžių, kurie gali būti ir neteisingi – juk tai tik mano pojūčiai, manyje bundančių būsenų „rešimot“ rezultatas. Bet turiu dirbti, remdamasis ne jais, o tuo atvaizdu, kurį sukūriau savyje dėl draugų, grupės, savęs, dėl Kūrėjo ir tarpusavio ryšių.
Todėl aš nelabai pasitikiu tuo, ką šiandien jaučiu ir matau aplink save. Juk kas visa tai mato? Aš pats, tas, kurį supa apgaulė. Tai koks tada skirtumas, ką dabar matau – juk man savo viduje reikia sukurti ateities pasaulio modelį. Šiame pasaulyje mes visi susiję tarpusavio davimu ir meile, kurioje, tarsi Šchinoje, atskleidžiame Kūrėją.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Neatskleisk savo širdies paslapčių

Vidinis darbas

Neapsikrauk balastu kelyje

Klausimas: Į ką turėtume remtis savo dvasiniame kelyje, kai jau aišku, kad esmė − ne žinios?
Atsakymas: Galime remtis tik į aplinką. Žinios nieko vertos, esu pasirengęs viską pamiršti. Kaip sakoma Talmude, žmonės meldėsi, kad pamirštų visa, ką išmokę. Noriu pradėti nuo švaraus lapo, kaip kūdikis, ničnieko neturėdamas.
Tegul iš galvos „išlekia“ viskas, ką sužinojau iki šiol. Tegul net širdis pasilieka tuščia – man nieko nereikia, noriu pradėti nuo nulio, netekęs viso turto. Tik taip galime tęsti kelionę, pradėdami kiekvieną dieną iš naujo.
Atrodytų, kad knygose tiek visko prirašyta: „Atmink, žinok, nepamiršk…“ Teisingai, bet iš tiesų žmogus tobulėja, kai yra pasiruošęs „virsti nuliu“, kai neįsiklauso į esamo momento balsą.
Tik aplinka lieka mūsų nepakeičiamas ramstis.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Atskleisti vieną – paslėpti du“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

Visa viltis − pasikliauti sielos jautrumu

Amžinai nauja pradžia

Klausimas: Apie ką visi kartu, visa pasaulinė grupė, turime galvoti, kai dalyvaujame Vienybės dienoje? Kaip mums susivienyti?
Atsakymas: Kiekvienas turi įsigilinti į save ir pajausti savyje grandinėlę, kuri susieja jį su kitais, − vidinį, esantį tarp mūsų tinklą. Dar daugiau, žmogus gali būti šiame arba jau nebe šiame pasaulyje, nes šis tinklas yra tarp norų, tarp sielų, o ne tarp fizinių kūnų.
Čia, šitame tinkle yra ir Baal Sulamas, ir visi praėjusių tūkstantmečių didūs kabalistai. Visi jie – kartu su mumis, įjungti į mūsų bendrąjį tinklą. Mūsų šiandien – milijonai, ir iš tikrųjų netgi daugiau, nes visos šios per visą žmonijos istoriją buvusios sielos yra kartu su mumis – šimtai milijonų sielų. Ir visos jos kartu – didžiulė dvasinė jėga.
Jeigu panorėsime susijungti kartu šitame tinkle, tai natūraliai ne tiktai paveiksime vieni kitus, įsijungsime į šitą tinklą, bet ir kiekvienas gaus jį savo žinion dvasiniam tobulėjimui, bet kartu paveiksime visus pasaulio žmones, kurie prie šito tinklo prijungti prieš savo valią, nejausdami to. Mes pradėsime žadinti juos.
Todėl iš pradžių susitarkime tarpusavyje, kad mes norime aiškiai pajausti mūsų tarpusavio ryšį.

Iš 2011 m. birželio 26 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės žiedas, juosiantis visą pasaulį

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Vienybė – naujoji tikrovė

Klausimas: Kaip pateisinti draugą, kuris nukrito ir prarado teisingą ketinimą?
Atsakymas: Klausimas skamba taip: kaip sugebėti pateisinti save dėl to, kad man atrodo, jog draugas būtų netekęs ketinimo?
Į tai reikia žvelgti dvejopai. Išoriniais, praktiniais veiksmais – privalau jam padėti. O savo viduje turiu jį pateisinti ir manyti, kad jo vietoje krisčiau kur kas žemiau.
O dar giliau viduje sakau, kad matau jį nukritusį tik todėl, kad Kūrėjas pateikė man tokį vaizdą. Ir visa tai tik tam, kad pakilčiau virš šios minties, ir manyčiau, kad jis jau visiškai ištaisytas, ir tai aš neištaisytas, jei matau jį tokį nukritusį. Kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus“.
Svarbiausia suprasti, kad esame lyg krištoliniame narvelyje, Kūrėjo jėgos lauke, kuris valdo visas mūsų būsenas. Todėl draugą reikia priimti kaip Kūrėjo atstovą, kuris parodo tau kažkokį Jo požiūrį į tave. Taip pat reikia matyti ir visą grupę, ir net pasaulį bei patį save.
Tau duota aikštelė, kurioje visą laiką privalai daryti tvarką ir visiškai ją ištaisyti. Privalai taip ištaisyti savo matymą, kad visą pasaulį regėtum išsitaisymo pabaigoje (Gmar tikun) – taip pasieksi ir savo išsitaisymo pabaigą.
Juk dvasiniame pasaulyje nevyksta jokių pasikeitimų, tu ir dabar esi absoliučiai tobulos būsenos. Kodėl gi matai jo tiesioginę priešingybę – šį sugadintą pasaulį ir visus kaip neištaisytus?
Bet jeigu skleisi pasaulyje išsitaisymo metodiką ir panorėsi tai pasiekti kartu su visais, kiek tai įmanoma, tai šitaip ištaisysi save ir tas neva esančias išorėje dalis paversi  vidinėmis. Kai tu melsies, teisi pats save ir norėsi išsitaisyti. Galiausiai prieisi tokią būseną, kai viskas susivienys draugėn ir šiose susivienijusiuose dalyse atsiskleis Aukščiausioji Šviesa. O tada vidus ir išorė taps lygūs.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką ir kodėl teisti

Prašykite ir išsipildys

Išsilydžiusi širdis

Klausimas: Kaip atpažinti, kad pradėjai dirbti, siekdamas vienybės su bičiuliais? Kaip tai galima išmatuoti?
Atsakymas: Darbą dėl vienybės galima vertinti pagal nusivylimą, kai žmogus jaučia, kad kiekvieną kartą jis tarsi sukasi ratu ir netgi nusileidžia dar žemiau.
Įveikiau savo atstūmimą nuo kitų, panorėjau jungtis su jais, pradėjau planuoti, kaip tai padaryti, kaip priartėti prie jų, dalyvauti su jais. Tuomet supratau, kad mūsų vienybė turi būti ne išorinė, o vidinė, aš turiu susivienyti su jais visa širdimi ir siela, o ne tiesiog laikyti juos už rankų arba apkabinti per pečius.
Įdėjau tiek pastangų – ir pamiršau mūsų vienybę. Vėl stengiausi – ir vėl pamiršau. Apmąstydamas dvasingumą, tikslą, kurį turiu pasiekti, negalvoju apie savo bičiulius. Pirmiausia manyje kyla kiti vaizdiniai apie dvasingumą – kaip apie atskleidimus, šviesas, pripildymus. Aš manau, kad dvasingumas pripildys visus mano norus kaip materialiame lygmenyje, tarsi tai įprastas prisipildymas malonumu noro viduje. T. y. ketinu egoistiškai siekti dvasingumo. Tokiu būdu nustatau, kad vis dar esu tremtyje.
Aš visąlaik siekiu dvasingumo, vienybės, kiekvieną kartą nukreipiu save teisinga linkme – vienybės su bičiuliais link, grupės stiprinimo, platinimo, vienybės ir laidavimo link. Suprantu, kad priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir kiekvienąkart stengiuosi, kad būčiau šiose mintyse, kad dvasingumas – tai mūsų tarpusavio ryšys, esantis aukščiau kiekvieno iš mūsų noro.
Ir nepaisant visų mano pastangų, teisingų minčių, mane tarsi apsvaigina smūgiu per galvą: aš vėl grįžtu į ankstesnes mintis apie materialius dalykus: „Ir kur gi nauda man?! Kur dvasingumas?! Ką gi aš gavau? Niekas manyje neatsiskleidė…“
Tai vadinama: Faraonas iščiulpia visas mano pastangas sau. Ir taip kiekvieną kartą. Aš stengiuosi pakilti aukščiau savo ego, būti vienybėje su visais, kiek tik sugebu, organizuoju grupę, kad sukurčiau savyje teisingą aplinką, galinčią palaikyti mane, bet staiga vėl galvoju: „Ir kur gi mano laimėjimas? Ką aš užsidirbau? Ką radau? Ko pasiekiau? Kur pripildymas?“ T. y. laukiu savo egoistinių norų pripildymo, o ne davimo tarp mūsų atskleidimo.
Tokiu būdu Faraonas palaipsniui praryja visas mano pastangas, kol galų gale išstumia visas jas iš savęs, kaip pasakyta: „prarijo gausą ir išstūmė ją“ [Jov, 20:15]. Kai mano pastangos pasiekia maksimumą, tuomet viską, ką Faraonas sukaupė savyje, aš gaunu atgal, tačiau ne iškart, o palaipsniui. Pirmiausia pakylu aukščiau visų šių norų, t. y. „pabėgu iš Egipto“, o po to palaipsniui juos atskleidžiu kaip „aukso veršį“, „žvalgus“ ir kitus egoistinius norus, tačiau tai jau kiti „dykumos“ lygmenys.
Kai dirbu savybėje chafėc chėsėd („nieko nenorintis gauti sau“) – „davime dėl davimo“, tuomet atsiskleidžia tie patys norai su Faraono pripildymais, ir būtent jie padeda man atskleisti blogį. Juk „dykumoje“ nieko neturiu, chafėc chėsėd nėra noro. Tačiau tiek, kiek iš Faraono ištraukiu šią egoistinę savybę, galiu ištaisyti ją, paversdamas ją vis stipresniu „davimu dėl davimo“, kol užbaigiu visą šią pakopą, užbaigdamas ir savo „40 metų klajones po dykumą“. Tokiu būdu tobulėjame.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Sakome, kad viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Bet ką reiškia šis susijungimas?
Atsakymas: Savo dvasinį vystymąsi pradedame nuo taško, esančio už dvasinio pasaulio ribų. Ir visą laiką esame šiame taške dvasingumo užribyje, kuris vadinamas „šiuo pasauliu“ ir kuriame dabar egzistuojame.
Kodėl? Kad būtume nepriklausomi nuo dvasinio pasaulio, kuris yra tarsi milžiniška sfera, o mes dabar esame už jos ribų, nuošalyje. Tuomet galiu įeiti į ją, o galiu ir neįeiti. Esu tarsi savarankiškas.
Kai manyje pažadina tašką širdyje, imu veržtis šios sferos link, nors ir neįsivaizduoju savęs kaip mažučio taškelio šalia didžiulės nuostabios sferos, į kurią trokštu patekti. Tačiau mane ten traukia.
Su šiuo noru, dvasiniu siekiu ateinu į kažkokią grupę. Kokia tai grupė? Sėdi kartu vyrai, mokosi, kalbasi, įkvepia vieni kitus, aptarinėja, dainuoja, valgo. Kaip kažkoks keistokas klubas, tokių vietų pasaulyje yra daug.
Žvelgiu į šią grupę kaip į įprastą šiame pasaulyje žmonių susirinkimą. Tada man sako: „Privalai su mumis susijungti, įsilieti į grupę, dalyvauti visuose renginiuose, budėjimuose, prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, juk turime bendrą darbą“. Esu pasiruošęs, ką gi padarysi… Juk matau iš to kažkokią naudą.
Taip jungiuosi su šiais vaikinais, nes suprantu, kad kartu turbūt kažką pasieksime. Be to, nematau kitos vietos, kur galėčiau tai įgyvendinti, todėl ir paklūstu.
Bėgant metams pamažu pastebiu, kad šioje vietoje, kur esu, iš tikrųjų yra vidinis susijungimas. Tai atskleidžiu po kelerių metų. Ir šie metai nepraėjo veltui. Tai mano vidinio darbo metai, kai nejaučiau, o Šviesa veikė ir atliko manyje daugybę veiksmų milžinišku greičiu. Tada pradėjau girdėti… Ką reiškia „girdėti“? Staiga imu kreipti dėmesį, vertinti vidinį tarpusavio susijungimą – jausmų, širdžių vienybę.
Tiesiog atėjo laikas, ir mane įkvepia šie žodžiai, suteikiu jiems svarbą. Tai dėl Šviesos, dirbusios su manimi visus šiuos metus, vis giliau besiskverbusios į mano širdį.  Ir širdis ėmė atsiliepti į šiuos žodžius: „vienijimasis“, „laidavimas“, „meilė“, „davimas“, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Klausydamas šiuos žodžius imu jausti kažkokius vidinius atgarsius. Kiekvienam žodžiui manyje kyla atitinkama reakcija, jaučiu vidinę šio žodžio esmę.
Taip praeina dar keli mėnesiai, dar ir dar keli… Juk taip taisome mūsų pagrindus – Begalybės Malchut mūsų viduje, kol imu iš tikrųjų artėti prie savo draugų. Jau matau juos kaip mano dvasinio kelio bendražygius ir suprantu, kad šis kelias tiesiasi mumyse, į mūsų vidinį centrą, į mūsų vidinį susijungimą. Ir jeigu susivienijame − pasiekiame viską.
Ir jeigu anksčiau įsivaizduodavau dvasinį pasaulį kaip milžinišką sferą mano išorėje, galbūt kažkur toli už Visatos ribų, tai dabar vis labiau dvasinį pasaulį sieju su savo vidiniu pojūčiu, kuris atsiskleidžia vienybėje tarp mūsų.
Šios vietos dabar nėra, bet jeigu imsime vienytis tarpusavyje, tai sukursime naują tikrovę, kuri vadinsis „Vieta“. Iš šių bendrų norų pasieksime Vietą, kurioje atsiskleis Kūrėjas.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė visiems

Nelinkėk kitam pikto

Mano tikslas − panorėti

Klausimas: Pastaruoju metu jaučiasi, kad pasaulinis kli veikia kaip vienas noras. Kažkada Rabašas pasiūlė jums atakuoti iš tokios būsenos. Ką būtent mes atakuojame?
Atsakymas: Save, savo širdį, tinginystę, išdidumą, savo ankstesnius įpročius. Aš privalau pakilti aukščiau visų šių išskaičiavimų.
Svarbiausia − ištirpti tarp bičiulių, tikslingai pastumti save į grupės vidų. Visą laiką noriu būti ten. Noriu netekti savojo proto ir jausmų, noriu įgyti savo draugų jausmus ir protą. Savo noru tartum pasimetu juose.
Tai vadinama – gauti laidavimo indą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Atiduoti draugams visą save

Gimti ir užaugti grupėje

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad „Israel tauta“ įgijo laidavimą, kai visi su tuo sutiko. Išeina, kad globalioje eroje visas pasaulis turi priimti laidavimą?
Atsakymas: Ne. Kalbama ne apie visus žmones ir ne apie visus žmogaus norus. Tai neapima moterų, vaikų, senelių – kitaip tariant, tokie norai, kurie kol kas negali vyriškai savęs įveikti. Nes vyras (gėvėr) – tai tas, kuris nugali (mitgabėr) savo egoizmą.
Laidavimo sąlyga – tai dar ne išsitaisymo pabaiga, o tik pradinis sutikimas, ne daugiau. Sutikite ir gausite Torą. „Jeigu jūs iš principo sutinkate taip susijungti, tai Aš duodu jums priemonę, kuri padės iš tikrųjų susijungti.“
Gavus Torą „Israelio sūnūs“ dar nebuvo išsitaisę, jie tik pajuto esamos būsenos blogį ir suprato, kad per laidavimą galima pakilti virš jo. Tačiau kol kas jie nežino, ką reiškia būti duodančiaisiais, jie dar neduoda. Vėliau jie pradės naudoti Torą pagal paskirtį – pirmame etape duodami dėl davimo, t. y. nedarydami kitiems to, ko nekenčia patys.
Tai tik pirmas, mažas ištaisymas dvasiniame kelyje, tačiau laidavimo reikalaujama dar anksčiau. Pradiniame etape jis nėra totalus, neapima viso pasaulio, neprasiskverbia į gilumą ir nėra skirtas visiems. Ir atitinkamai kiekviename žmoguje apima tik „vyriškuosius“ norus, o likusių kol kas ne. „Moteriški“ ,“vaikiški“ ir „senatviški“ norai suteikia palaikymą, jie lyg neutralizuoti ir „neprieštarauja“.
Taigi reikia suprasti, kad laidavimas visai arti mūsų. Jis visiškai nereikalauja iš mūsų nežmoniškų pastangų. Ne, dar nebūdami „tauta“, t. y. nesusijungę tarpusavyje, mes einame jo link. Vos gavus Torą mums dar teks sukurti aukso veršį. Tokie etapai kelyje, ir žmonija artėja prie jų.
Grupėje reikalinga vidinė agitacija, kad ryžtingai eitume į tai. Mūsų pasaulinėje grupėje nėra jokių problemų realizuoti laidavimą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?