Klausimas: Kaip mūsų darbas ties laidavimu susijęs su likusiu pasauliu?
Atsakymas: Žmonės pasaulyje jaučia laidavimo poreikį, kylantį iš sudužimo, iš blogos būsenos, iš patiriamos krizės.
O mes – ne. Mums gera, mes pasaldiname savo egoizmą mokomąją medžiaga – ir taip „užkemšame“ jį. Netgi išorinio pasaulio norai praslenka šalia mūsų, mes jų nejaučiame. Žmonėms nepakanka maisto, sekso, šeimyninių santykių, pinigų, garbės, valdžios, žinių – o mums viskas gerai, juk mums pažadėta kur kas daugiau. Tiesa, kol kas mes šito nepasiekėme, bet jau „skrajojame“ virš materialių norų.
Tas ir išeina, kad išoriniam pasauliui daug labiau nei mums reikia laidavimo ir susijungimo. Žmonės nuo ryto iki vakaro klajoja, nežinodami, kaip gyventi, neturėdami sprendimo, o mums ­− tvarka, mums viskas aišku, mes kone teisuoliai.
Tai kas blogesnis, kas savo ketinimais yra toliau nuo kūrimo tikslo: jie ar tu? Tu blogesnis. Ir štai, kad priverstų tave padėti jiems ištaisyti juos, jie nukreipia į tave savo neapykantą. Juos taip verčia daryti jėgos, veikiančios bendroje sistemoje.
Šviesa veikia žmones, kad jie savo ruožtu veiktų tave. Juk jų noras didesnis už tavąjį. Todėl jie nekenčia tavęs, šito pasekmės pasirodys labai sunkios, jeigu tu kaip anksčiau nesiskubinsi.
Klausimas: Ar be darbo ties laidavimu grupėje dar galiu ką nors padaryti?
Atsakymas: Reikia dirbti būtent ties laidavimu grupėje − kad išlietume tai į pasaulį.

Iš 2011 m. liepos  26 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – tai atsakas į Gamtos iššūkį

„Viena šeima“ – ne utopija!

Spinduliuoti pasauliui meilę

Klausimas: Kuo pasireiškia grupės susijungimas? Kur yra mūsų vienybė?
Atsakymas: Visur, bet svarbiausia – viduje. Mes privalome visąlaik, nuo ryto iki vakaro, galvoti tik apie vienybę tarp mūsų. Taip susijungę tapsime panašūs į Kūrėją ir mūsų tarpusavio vienybė pažadins visą pasaulį taip pat susijungti.
Dėl ko? Kad taptume panašūs į Kūrėją? Kodėl? Nes taip suteikiame Jam malonumą.
Mes nežinome, ką tai reiškia, tačiau vis dėlto mąstyk ta kryptimi. Kalbama apie ypatingą priemonę, kuri vadinasi sgula. Tu nesupranti, kaip ji veikia, bet ją išjudini.
Aktyvuok sistemą. Tau iškėlė keletą sąlygų – tad veik. Tu nežinai, kas vyksta už valdymo panelės. Priešais tave mygtukai – tad spausk juos. Nelauk, kol išmoksi visą sistemą, – taip jos niekada neišmoksi. Ji atsiskleis tau po to, kai ją išjudinsi. Juk dėl to tu keitiesi ir tada imi ją suprasti.
Ką žino žmonės, kuriuos pradeda mokyti vairavimo? Vairas, greičių svirtis, stabdžių, sankabos ir greičių pedalai – štai ir viskas. Su kitomis detalėmis susipažįstama vėliau, o apie variklį nėrą ir ko kalbėti.
Štai ir dabar tau tereikia žinoti, kaip vairuoti dvasinio pasaulio mašiną, kad ji važiuotų. Dirbdamas su ja, tu ją pažinsi, kaip pasakyta: „Iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.

Iš 2011m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Klausimas: Paprastai mes lengvai įsijungiame į vienas ar kitas bendruomenes. Svetimi troškimai be jokių pastangų tampa savais. Kodėl grupėje taip nebūna? Kodėl reikalingos kasdieninės pastangos tiek daug metų?
Atsakymas: Dėl to, kad išoriniame pasaulyje svetimi troškimai sutampa su tavaisiais, o dvasinis kelias iki pačios pabaigos išgrįstas pastangomis.  Jame nieko negalima įgyti, neskiriant pastangų, – juk tu ištaisai norą, t. y. veiki prieš jį. Ir dėl to nieko negali įgyti be pastangų.
Kas kartą turi nukreipti save tiesia linija ir kiekviena akimirka šiame kelyje lydima pastangų. Be to, tavo pastangos nukreiptos ne į Kūrėją – čia tu nieko negali padaryti, tai už tave atliks Šviesa.
Tavo pastangos nukreiptos tik į tai, kad nuolatos būtum aplinkoje, kaip galima labiau aukštesnėje, svarbesnėje, galingesnėje, – kad ji užtikrintų norą vystytis, o taip pat bejėgiškumo jausmą. Dėl šių dviejų polių tu atsigręši į Šviesą ir Ji nuves tave pirmyn.
Aš turiu dešimt sfirų nuo Malchut iki Keter. Apskritai, tai ir yra mano siela arba parcufas. Malchut atžvilgiu aš turiu suvokti, kas yra asmeninis menkumas, o Keter atžvilgiu  – kas yra didingas tikslas.
Todėl man reikia kreiptis į grupę, juk tik ji gali mane tuo aprūpinti. Ir tuomet manyje atsiranda apimtis  – indas iš dešimt sfirų, nusidriekiantis tarp dviejų polių: aš – mažas, o Kūrėjas – didis.
Kol kas kalba eina apie pačius paprasčiausius dalykus, kurie  tavyje sukuria tam tikrą dvasinio indo apimtį.  Tu turi ir menkumą, ir didybę. Tai paprašyk ištaisymo, kad šis pagrindas įgytų davimo formą, kad joje prasidėtų davimo poslinkiai, – ir tada Šviesa ateis.
Ji niekada neatsiliepia į norą, kuris kyla tavyje asmeniškai. Jis negali tapti tikru prašymu, kuris vadinamas MAN. Tokiu prašymu gali tapti tik noras, kilęs grupėje.

Iš 2011 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Šviesa, sklindanti per plyšius sienoje

Dvasinis liftas

Klausimas: Dažnai sakome, kad turime žaisti teisingus santykius grupėje. Koks tai žaidimas?
Atsakymas: Žaidimas – tai judėjimo pirmyn stimuliatorius. Todėl žaidimą priskiriame vaikams, juk jie auga ir vystosi etapais. O tie, kurie liaujasi žaidę, daugiau nebesivysto.
Kaskart apibrėždamas savo esamą būseną, tikrinu ją ir priešais save piešiu kažkokį paveikslą, ateities pavidalą, į kurį norėčiau patekti, ir toks perėjimas iš vienos būsenos į kitą vadinamas žaidimu. Juk aš žaidžiu šį būsimą vaizdą ir noriu jame būti, įgyti tokią formą.
Žaisdami paprastai įsivaizduojame, kaip galėtume įgyti sėkmę, išlošti, ko nors pasiekti. Būna išorinis žaidimas – kaip pasiekti tam tikrų išorinių laimėjimų, ir būna labiau vidinis žaidimas, kai patiriu pokyčius savyje. Tačiau ir viena, ir kita – žaidimas.
Visa, kas vystosi, turi norimą būseną ir esamą būsenas, įsivaizdavimą apie būsimą tikslą ir tos būsenos siekimą. Taip vyksta augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, ne tik su žmogumi. Augale vyksta žaidimas tarp jo ląstelių, gyvūnas žaidžia pats arba su kitais, lygiai taip elgiasi ir žmogus fiziologiniu lygmeniu.
Tačiau žmogus, kuris vadinamas „Adam“, kuris trokšta būti panašus į Kūrėją, – žaidžia būtent šį žaidimą: kaip tapti panašiam į Kūrėją. Tam reikia nuolat įsivaizduoti šią formą: ką reiškia būti panašiam į aukštesniąją pakopą, būti lygiam su Juo, kas yra susiliejimas, savybių panašumas – ir žaisti tai grupėje.
Tai reiškia, kad drauge turime įsivaizduoti tokią būseną, kai tarpusavio ryšyje − mūsų bendro indo viduje įsivaizduojame Kūrėjo pavidalą. Todėl jame turi būti visiška lygybė, draugystė. Žodis „draugas“ (chavėr)  kilęs iš žodžio „susijungimas“ (chibur), o susijungimas įmanomas tik tarp lygių, su sąlyga, kad yra tarpusavio meilė, davimas ir  laidavimas.
Kas kad mes visai ne tokie, tačiau jeigu žaidžiame su draugais tokius santykius, mūsų būsimą formą, tai nuolatos veržiamės to link, kad mūsų ryšys, mūsų bendras noras įgautų abipusę davimo formą. Ir akimirką, kai gauname tą davimo formą, pajausime lyg joje būtų užsidegusi Šviesa dėl to, kad pagaliau užmezgėme mūsų ryšį! Ir tada Šviesa įsijungia! Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas.
Ir taip kiekvieną kartą vis ją įjungiame virš visų trukdžių. Juk nebūna žaidimo be kliūčių.

Iš 2011 m. liepos  25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas – tai labai rimta

Kūrimo kryptimi

Išsivaduoti iš apgaulės

Klausimas: Ką reiškia „sustiprinti savo pastangas darbe“ tuo metu, kai abejoji mokytoju ir Kūrėju?
Atsakymas: Jeigu žmogus abejoja, tai negali pasikliauti nei mokytoju, nei Kūrėju, ir turi ieškoti pagalbos grupėje! Jam reikia gauti palaikymą – tikslo, mokytojo, Kūrėjo svarbą.
Žmogų kamuoja abejonės, kitaip tariant, jis negali palenkti svarstyklių nei į vieną, nei į kitą pusę. Jam reikia dėti pastangas, kad persvertų jas į teisingą pusę, tačiau kur jų gauti? Įsigilinti į savo abejones? Tačiau jis vis vien jų neišspręs. Žmogus turi suprasti, kad būdamas tokios būsenos savimi pasikliauti negalės ir jam būtina papildoma jėga.
Dabar šios jėgos iš mokytojo arba iš Kūrėjo jis gauti negali, nes abejoja jais. Viena, kas galėtų jam padėti – tai aplinka, kuri leis jam pajausti dvasingumo svarbą, pasitikėjimą, laidavimą, − kad siekiant tikslo mokytojas ir Kūrėjas yra svarbūs.
Todėl Rabašas rašo, kad grupėje reikia kalbėtis apie mokytojo ir Kūrėjo didybę, kad kiekvienas gautų įspūdžių, nes tik taip jis galės tęsti darbą.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Mūsų keturių aukštų namas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Klausimas: Kodėl tas stiprus noras, kuris buvo iš pradžių, pamažu blėsta? O tu eini toliau patirdamas tai gerus, tai blogus pojūčius, tačiau kartkartėmis visiškai nieko nejauti, esi abejingas?
Atsakymas: Tai taip pat dalis „žaidimo“ ir paslėpties. Arba žmogus pats slepia savo norą mėgautis ir veikia aukščiau jo, arba iš aukščiau jam tą paslėptį sukuria. O tada tai jau nėra paslėptis jo egoizmui – juk žmogus pats turi jį sukurti. O iš aukščiau nuo jo slepia tai, ką jis pats turi nuo savęs paslėpti!
Tada pasirodo, kad jis praranda ryšį su aukštesniuoju švytėjimu, su tuo nedideliu apšvietimu, kurią jam duodavo iš aukščiau, ir jaučiasi visiškai atitrūkęs, lyg nieko neturėtų. Kartais jis įsisąmonina, kad viską pametė, o kartais net šito nejaučia ir ima gyventi kaip paprastas gyvūnas. Atsiskirti nuo aukštesniojo šaltinio reiškia egzistuoti gyvūniniame lygmenyje.
Jeigu jaučiame, kad yra kažkas aukštesnio, – tai mumyse jau bunda žmogus. O jei pradedame ieškoti kažko aukštesnio – žmogus mūsų viduje ima augti − tartum „augalas“.  Ėmęsi aktyvių veiksmų − dirbame grupėje su draugais, − galime pakelti save į žmogiškosios pakopos „gyvūninį“ lygmenį. O realizavę abipusę davimo formą, pasiekiame tikrąją žmogaus pakopą.
Nuo visiško atitrūkimo, kuris buvo, nes nuo žmogaus iš aukščiau slėpė aukštesnįjį šaltinį, žmogus ateina iki to, kad pats ima slėpti šį aukštesnįjį šaltinį nuo savojo noro mėgautis ir išauga kaip žmogus, aukščiau šios paslėpties.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Judėjimo į priekį rodiklis

Klausimas: Straipsnyje „Laidavimas“ Baal Sulamas rašo, kad turime veikti negaudami jokio užmokesčio, jokio atlygio, be jokių savanaudiškumo priemaišų. Kaip liautis laukus apdovanojimo, ir gerų rezultatų?
Atsakymas: Jūs turite priemones: kabalistinę metodiką, kuri vadinasi „Tora“, ir grupę. Jeigu norite suvienyti visą grupę ir joje kaip teisingą pavyzdį visiems sukurti būsimą pasaulį, tai padarykite tai.
Kaip jums susivienyti? Pasitelkus Torą. Šviesa, kuri yra joje, grąžina į Šaltinį. Kiekvienas turi jausti, kiek jis atskirtas ar kiek susivienijęs su kitais. Kiekvienas turi stengtis visą laiką tikrinti save, ar duoda tam impulsą.
Galiausiai, mokantis būtinas mūsų siekis. Kur malda pamokos metu? Kur malda, kuri pastūmės mus susivienyti?
Yra bendras tinklas, tačiau jo siūlai nutraukti, ir mes juos turime sujungti. Mes ateiname į pamoką, kad išnagrinėtume nutrauktus tarpusavio saitus ir suprastume, kaip juos vieną su kitu supinti. Štai kokių rezultatų turime tikėtis iš pamokos. O ar laukiame jų?

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atiduoti draugams visą save

Svarbiausias pamokos tikslas

Viską sprendžiame mes!

Klausimas: Daugelio Europos šalių didžiuosiuose miestuose formuojasi mažos fizinės grupės. Bet dauguma žmonių lieka prisijungę virtualiai. Ar mūsų darbe yra skirtumas tarp šių variantų?
Atsakymas: Jeigu žmogus gyvena ten, kur nėra fizinės grupės ir dėl kokių nors rimtų priežasčių negali persikelti ten, kur ji yra, vadinasi, jis turi vystytis virtualiai.
Tačiau tada jis privalo pagal savo galimybes vykti į kongresus, taip pat visomis jėgomis dirbti platinime. Reikia dalyvauti studijose, bent kurioje nors kasdieninės pamokos dalyje, paskaitinėti mano tinklaraštį, sudalyvauti Studijų centro programoje. Jeigu yra galimybė – būti grupėje bent dalinai verta.
Štai mano rekomendacijos. Manau, kad tokiu būdu žmogus teisingai judės pirmyn.
Reikia pasakyti, jog kartais, susivieniję į grupę, žmonės iš karto paskęsta vaiduose. Kiekvieno egoizmas išsipučia tarytum dėl menkniekių, draugai tarytum pamiršta dvasinį tikslą ir leidžiasi į smulkius žemiškus išskaičiavimus. Tačiau kitos išeities nėra, mes paprasčiausiai nesuprantame, koks didžiulis yra egoistinis noras savo dvasinėse formose, palyginus su mūsų dabartiniu noru.
Štai kodėl grupėse kyla problemų. Išgirdęs apie jas žmogus mano: „Kam man ten keltis? Jau geriau likti kiek toliau“. Tai neteisinga. Pageidautina būti grupėje ir kartu su ja pereiti visus šiuos etapus, netgi pačius blogiausius. Toks yra teisingas vystymasis: patirti smūgius, susidurti su problemomis bei kliūtimis – ir vis gi judėti pirmyn.
Klausimas: Ką daryti, jeigu egoizmas nesutramdomas, jeigu susiskaldymas atrodo neįveikiamas?
Atsakymas: Kad ir susimušti, bet jokiais būdais nesutikti su esama būsena. Blogiausia, kai žmonės išsivaikšto ir laikosi atokiai, nenusiimdami pirštinių. Tai nieko neduos. Mes judame pirmyn arba laikydamiesi už rankų, arba raginami niuksais – kaip šeimoje.
Iš tikrųjų didžiulė problema, kai grupėje susirenka inteligentai, nepasiruošę išsiaiškinti savo santykių iki galo. Jie turi suprasti: nors per kraują, geruoju ar bloguoju, jie vis tiek būtinai turi susivienyti. Bet kokius konfliktus analizuoti: „Kas su mumis vyksta? Kodėl?“ Nesvarbu kuris teisus, kuris kaltas. Su mumis žaidžia iš aukščiau, egoizmas žaidžia su mumis, kol suvoksime jo blogį. Jis specialiai provokuoja mus tarpusavio neapykantai dėl to, kad suprastume: jį reikia sutrinti į miltus.
Šitaip egoizmas veikia prieš save patį. Tai ypatinga jėga, išryškinanti ligą dėl to, kad sunaikintume jos priežastį. Kaip ir gyvatė medicinos emblemoje yra blogio jėga, bet būtent jos padedami išgydome visas negalias.
Taigi, reikia suprasti, jog tai – žaidimas iš aukščiau. Visi mūsų susidūrimai ir kivirčai veda mus tikslo link, jeigu tik kartas nuo karto sau tai primename.
Be to, kartais reikia rengti aptarimus, kartais verta viską, kas susikaupė tiksliai surašyti ant popieriaus, kad galėtume pamatyti problemas iš šalies. Galų gale, verta suvaidinti teismo sceną, tarpusavyje pasiskirsčius teisėjo, advokato, teisiamojo, prisiekusiųjų ir t. t. vaidmenis – su humoru, bet ir aiškiai suprantant, kam tai darome, kokiu tikslu, pagal kokius dėsnius. Eigoje vaidmenimis galima keistis.
Šitaip mes ir auklėjame save grupėje.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. antrosios kongreso Romoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Vienybės link – per dykumą

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, – tai vienintelė priemonė, vienintelis įrankis, kuriuo ištaisau norą. Turiu tik norą ir Šviesą, vadinamą „grąžinančia į Šaltinį“, – juk būtent to reikalauju iš jos.
Šviesą vadiname įvairiais vardais: „vidinė“, „supanti“, NaRaNCHaJ ir t. t. Iš principo, reikalauju iš jos, kad mane grąžintų į Šaltinį, prie gėrio. Daugiau dėl nieko negaliu į ją kreiptis. Mano kreipimasis gali būti tik toks. Aš negaliu pareikalauti Šviesos Nėfėš arba Šviesos Ruach – tai jau bus mano būsenos rezultatas. Norėdamas ją pakeisti turiu kreiptis į Šviesą, sukelti jos poveikį ir tada grąžinanti į Šaltinį Šviesa atliks šį veiksmą su manimi.
Aš turiu instrukcijas, kurios aiškina, kaip veikti, kaip dirbti grupėje, kaip mokytis, kaip platinti. Šios instrukcijos bendrai vadinamos „Tora“, t. y. mokymas (oraa), vadovas kaip veikti. Pagal Toros programą, aš pereinu visus šiuos joje aprašytus kelio etapus.
Tad kalbama apie paprastą dalyką. Aš turiu egoistinį norą ir galinčią jį pakeisti Šviesą. O pats stoviu per vidurį, viduriniame Tifėrėt trečdalyje ir sprendžiu: pasikeisti ar ne. Tačiau šį pasirinkimą darai ne vienas, o aplinkoje, grupėje.
Galiausiai priklausau nuo gana „paviršutiniškų“, „mechaninių“ veiksmų. Aš įstoju į grupę ir lenkiu galvą priešais ją. Darau viską, ko nori draugai, ir gaunu iš jų norą taisytis − dėl pavydo, aistros ir ambicijų. Su šiuo iš grupės gautu noru kreipiuosi į Šviesą, kad mane ištaisytų. Tada ji ateina ir daro tai. O naujos būsenos pakopoje − viskas iš naujo.
Iš čia aišku, kad ir norą, ir išsitaisymą (ekranas) gaunu iš išorės − iš grupės ir iš Šviesos. O pats aš – tas vienintelis, bazinis taškas, kurio vardas: „kažkas iš nieko“.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Klausimas: Kaip patikrinti, kiek save anuliuoji?
Atsakymas: Savęs anuliavimas gali būti vidinis ir išorinis. Reikia patikrinti save, ar galiu anuliuoti savo egoizmą tik išorėje: t. y. ar esu pasiruošęs patarnauti kitam, padėti, padaryti tai, ką jis sako, – nežiūrėdamas į tai, kad pats daryčiau kitaip.
Tai vadinama išoriniu savęs anuliavimu, kai sustabdau ir prilaikau savo vidinį norą, savo paties protą ir situacijos matymą, ir darau tai, ką man sako kitas. Tartum geras tarnas, pildantis šeimininko norus. Nors pats darytų kitaip ir galbūt net šimtą kartų geriau – tačiau anuliuoja savo norą prieš šeimininko norą. Bet šis savęs anuliavimas liečia tik patį veiksmą – jis paprasčiausiai vykdo įsakymą, kaip kariuomenėje.
Tačiau dar yra aukštesnė pakopa, kai anuliuoji save ir viduje – protu, ir priimi svetimą protą aukščiau savo. Kitaip tariant, tu manai, kad jo mintys ir sprendimai yra geresni ir teisingesni nei tavieji. Ir tai po to, kai patikrinai ir sulyginai savo išskaičiavimus su jo ir supratai, kad jis neteisus ir jo išskaičiavimai ir sumanymai gerokai blogesni už tavuosius. Tačiau tu priimi jo sprendimus, nes jie tau patys svarbiausi. Tu vertini jį labiau už save ir todėl sąmoningai pasirenki jo sprendimus.
Juk supranti, kad išskaičiavimus darei savo egoizme. Todėl po to nutari, kad jis svarbesnis, ir prisiimi jo sprendimus tikėjimu aukščiau žinojimo. Nuo šiol ir toliau jo norai, išskaičiavimai ir veiksmai tarnauja tau kaip pavyzdys ir tu prisijungi prie jų visa širdimi ir siela.
Tu tam neturi jokių įrodymų, jokio palaikymo iš niekur, tačiau šitaip darai, nes tokiu būdu prilipęs prie grupės, draugo, mokytojo tu įgyji norą, virš kurio galėsi dirbti, kad duotum. Tada jau ir tavo noras, ir veiksmas, ir mintis bus dėl davimo.
Tačiau visa tai nesusiję su mūsų darbu platinant – kabalos platinimą kartą ir visiems laikams reikia visiškai atskirti nuo darbo grupėje. Platinimas – tai kaip darbas įmonėje ir nepriklauso vidiniam darbui. Kai buvau šalia savo mokytojo Rabašo, dažnai patardavau jam, kaip elgtis įprastame gyvenimo: kaip ir kur mums vykti. Ir tada kalbamės, kaip du paprasti žmonės, aptarinėjantys kažkokį paprastą buitinį veiksmą. Kalbant apie savęs anuliavimą – omenyje turima dvasinių pakopų padėtis bei santykis su ta padėtimi.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Jojantis ant asilo Žmogus

Tai nelengvas darbas…