Pasaulyje žmonės priklauso visoms Kūrėjo sutvertos Malchut dalims. Kiekvienas joje turi savo dalį. Pačioje Malchut yra penki noro gauti lygmenys, kurie skiriasi išsivystymo lygiu, charakteriu, gebėjimu išsitaisyti, savo natūraliomis savybėmis.
Šias savybes lemia dvasinė struktūra, sudaryta iš dešimties sfirų į aukštį ir į plotį, trijų linijų, dvylikos parcufų bei daugybės kitų dalių, įsijungiančių viena į kitą.
Dėl to kiekvienas žmogus turi savitą savybių derinį, savitą paruošiamąjį sisteminį pagrindą. Viskas priklauso nuo vietos bendroje sistemoje. Šviesa tarytum veikia ją iš išorės, nuosekliai, vieną po kito žadindama kitas dalis pagal avijuto augimą nuo šakninio (nulinio) laipsnio iki ketvirtojo.
Priklausymas vienai ar kitai bendros sistemos daliai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau mes visi tarpusavyje susiję, ir kai pabunda sielos, priklausančios nuliniam avijuto laipsniui, jos traukia paskui save visų kitų kategorijų nulinius laipsnius. Po to pabunda pirmasis laipsnis ir tai pat žadina visus savo „dukterinius skyrius“ iš kitų kategorijų.
„Pratarmėje knygai „Zohar“ aiškinama, kaip mes kylame ištaisymuose, Baal Sulamas aprašo šio kilimo tvarką. Iš pradžių pasaulyje Asija galutinai ištaisome Šviesą nefeš ir pradedame taisyti Šviesas ruach ir nešama. Taip visiškas pakopos nefeš ištaisymas leidžia kažkuo ištaisyti Šviesą nefeš visose pakopose.
Apskritai, tai labai sudėtinga sistema, kurios visos dalys tarpusavyje susijusios. Panašiai yra susijusios pagrindinės organų sistemos: kraujo, limfos ir kitos. Jos apima visas kūno dalis, todėl palietęs bet kurią jos dalį, paveiki visą organizmą.
Taigi, ne mes sprendžiame, kas ir kada turi pabusti bendroje žmonijos sistemoje. Kiekvienas įsijungia į ištaisymo procesą pagal savo norą. Bet, žinoma, yra tokių dalių, kurios išsitaiso pirmos dėl savo švarumo, – tokios kaip protėviai, ir yra dalių, kurios bus ištaisytos vėliau. Atitinkamai, ta dalis, kuri taisosi pirma, vadinama „Izraeliu“, kas reiškia „Tiesiai link Kūrėjo“ (jašar-El).
Todėl, kaip ir Abraomo laikais, tu turi grupę. Visų kartų kabalistai rinkdavosi į grupę, nes joje pažadini gyvenimui bendros sistemos dalį ir ją taisai. Grupė yra surinkta iš įvairių Malchut sričių, bet mums tai nesvarbu. Pakanka to, kad draugai susirinko kartu ir nori ištaisymo.
Grupė būtina visada, juk bendra sistema nevienalytė, ji išrikiuota pagal noro ir sudužimo laipsnius. Žinoma, visas pasaulis ištaisymo link judės etapais. Lygiai taip po rimtos avarijos gydytojas iš eilės tvarko pažeistus organus bei kūno dalis – juk jie priklauso vienas nuo kito ir skiriasi savo svarba organizmui.
Šio principo turime laikytis, nešdami pasauliui ištaisymą.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio

Iš Baal Sulamo knygos „Šamati“ 5 straipsnio „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau“:
Žmogus pratinasi dirbti, kad duotų, nesidairydamas į save, neieškodamas skonio savo darbe, o tikėdamas, kad savo darbu suteikia malonumą Kūrėjui. Ir žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima jo pastangas, kad ir kokios jos būtų.
Klausimas: Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mūsų tikrovė nekito, nesikeičia ir nesikeis – ji visada yra ta pati. Dabar ji mums atrodo kaip tamsa ir paslėptis, tačiau nepaisant to, norime įsivaizduoti, kad esame susilieję su Kūrėju.
Man trukdo tik tai, kad į Jį nežvelgiu taip, kaip Jis į mane. Šis atotrūkis ir įstumia mane į tamsą, dėl jo nejaučiu, kad esu su Kūrėju, kad esu pripildytas Šviesos. Ir vietoj šito suvokiu savo tikrovę kaip mūsų pasaulį.
Dėl to reikia nuolatos visai kaip vaikui įsivaizduoti: aš noriu atskleidimo – t. y. noriu duoti Kūrėjui. Ar iš tikrųjų aš apie tai mąstau? Jeigu nukreipiu į Jį savo mintis per grupę, per draugus, idant visus 613 savo širdies norų ištaisyčiau į davimą, jei esu pasiruošęs atlikti visus šiuos 613 priesakų, tada ruošiu indą Kūrėjui atskleisti.
Čia ir slypi visa kabalos metodika. Reikalingos pastangos – daugiau mums nieko nereikia daryti.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Patikrink save

Mes sukurti su egoistine prigimtimi ir nesugebame galvoti apie ką nors, išskyrus prisipildymo malonumą. Todėl, jeigu mums staiga kyla mintis apie davimą, šiek tiek pakelianti aukščiau primityvaus egoizmo, ir pradedame galvoti priešingai – tai, žinoma, sklinda ne iš mūsų vidinės prigimties, o ateina iš Šviesos, iš Kūrėjo.
Visatoje egzistuoja tik dvi šios jėgos: Kūrėjo jėga – noras duoti ir kūrinio jėga – noras mėgautis. Todėl, jeigu žmogui staiga nubunda siekis susimąstyti, kas yra aukščiau jo žemiškosios egzistencijos, t. y. apie savo gyvenimo prasmę, vadinasi, jį pradėjo veikti Aukštesnioji Šviesa.
Tada žmogų atveda į grupę arba jam patenka kokia nors knyga apie kabalos mokslą, arba jis staiga išgirsta kokį interviu – su kiekvienu tarsi „visiškai atsitiktinai“ vyksta koks nors susitikimas su kabala.
Tačiau reikia suprasti, kad jokio atsitiktinumo čia nėra. Kai žmogų atveda į reikiamą vietą ir suteikia jam galimybę būti susijusiam su mokytoju, knygomis, grupe – jos negalima praleisti.
Ne viskas nuo mūsų priklauso, ir kiekvienam teks pereiti tam tikrą procesą, bet jame yra dalis, kurią turime suorganizuoti patys. Jei Kūrėjas pašaukė mus dvasiškai vystytis, tai nuo tos akimirkos, kai suprantame šį iš aukščiau atsiųstą pakvietimą, neturime jo praleisti.
Todėl organizuojamės į grupes, kiekvieną dieną ateiname į pamokas, įkvepiame vienas kitą tikslo svarba, rengiame įvairius renginius. Visa tai turi įteigti šio dvasinio vystymosi proceso svarbą. Jeigu grupė nuolatos galvoja apie tai, kaip pasiekti tikslą, tai atsispindi kiekviename iš mūsų ir priverčia mus būti jautrius.
Taigi, jei man suteikiama nors kokia galimybė ir pabunda mintys apie kilimą ir dvasinio tikslo didybę – nedelsiant į tai reaguoju. Juk tai labai svarbios akimirkos! Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus atsakys į Kūrėjo kvietimą.
Iš tikrųjų, kiekvieną dieną gauname keletą tokių pakvietimų. Ir jei reaguojame teisingai, tai rytoj jų gausime dar daugiau! O poryt – dar daugiau! Taip galima pasiekti būseną, kai visą laiką jausi, kad bendrauji su Kūrėju. Kol visose šiose galimybėse, mintyse, troškimuose, kurie kaitaliojasi tavyje, pradėsi jausti nenutrūkstamą ryšį su Kūrėju.
Yra keletas tokio ryšio, kuris turi vis didėti ir įgyti įvairiausių pavidalų, lygių. Jis tai atsiranda, tai dingsta, kad pažadintų mums didesnį norą.
Tai tarsi žaidimas, flirtas, kuriuo Kūrėjas įžiebia mumyse troškimą, kad bėgtume paskui Jį. Kaip pasakyta: „Panašus mylimasis į elnią“, kuris bėgdamas visą laiką dairosi atgal – tai dingsta, tai priartėja. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis.
Svarbiausia nepaleisti atsiradusios galimybės ir jautriai reaguoti. Tomis akimirkomis, kai pajunti pabudimą – turi nepamiršti, kad jis kyla iš aukščiau, ir atsakyti į kvietimą. Kaip pasakyta: „Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Klausimas: Ką reiškia „anuliuoti save prieš grupę“? Ar savęs anuliavimas turi tapti nuolatine būsena, kurioje reikia gyventi?
Atsakymas: Kitaip sakant, kokių vidinių savybių atžvilgiu turime anuliuoti save grupėje? Aš turiu nusilenkti tiktai tikslo svarbos atžvilgiu.
Man nereikia visada savęs anuliuoti, tarytum neegzistuočiau, o grupė man visur vadovautų. Aš turiu matyti savo draugų didybę − kaip jie žiūri į tikslo svarbą bei nori jį pasiekti, kad gaučiau iš jų tikslo svarbos supratimą ir jo siekčiau. Tada aš turėsiu jėgų vystytis.
Juk mano asmeninis vystymasis grindžiamas tik tašku širdyje. Visas kitas jėgas, kad eičiau pirmyn, gaunu iš draugų, − aš pats jų niekada neturiu. Štai kodėl anuliuoti save visada reikia tik tikslo svarbos atžvilgiu.
Galiu ginčytis su draugais dėl tvarkos grupėje, dėl platinimo būdų, bet tikslo svarbos ir būtinybės susivienyti dėl jo atžvilgiu − turiu nusilenkti prieš juos.
Kartais baru savo mokinius už tai, kad jie nedaro to, ko reikia. Tačiau visa tai nėra tiesiogiai susiję su jų dvasiniu vystymusi. Ir net jeigu prieš minutę su jais griežtai kalbėjau, o po to ėmėme kalbėti apie tikslo svarbą, apie vienijimąsi grupėje, aš jau susijungęs su jais kartu. Viena nuo kito nepriklauso.
Tu gali nesutikti su savo draugais dėl to, kaip jie prižiūri patalpas, dėl budėjimo grafikų, gali ginčytis įvairiais klausimais, − čia savęs neanuliuoji. O jeigu nepavyksta pasiekti bendros nuomonės, tai galima kreiptis pagalbos į savo koordinatorių.
Bet tikslo siekimo, grupės vienijimosi, grupės bei draugų svarbos atžvilgiu tu turi visiškai save anuliuoti nulenkdamas savąją galvą.

Iš 2011 m. birželio 4 d. kongreso „UNIDOS“ 2- os pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo menas

Smūgiai į vieną tašką

Gimti ir užaugti grupėje

Klausimas: Kas yra grupė? Tai kažkokia idėja, žmonės ar kažkas kita? Kodėl taip sunku susijungti su žmonėmis, kurie nepanašūs į mane?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus pasaulyje savo siela susijęs su kitomis sielomis. Tau reikia įsiskverbti į šią vidinę tarpusavyje sujungtų sielų sistemą, tarsi panirti į jūros dugną. Ten surasi tą ryšių tinklą, kuris sujungia žmones.
Šiame tinkle yra Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas, Mozė, Abraomas ir tu. Visi tie, kuriuos pažįsti pagal jų išorinę išvaizdą, taip pat tie, su kuriais esi artimiau pažįstamas, ten esate sujungti vieni su kitais pačiu geriausiu ryšiu.
O išoriniame pasaulyje kiekvienas iš jų tiksliai atlieka savo vaidmenį, kad pažadintų kitus priartėti prie šio tinklo, panirti jo vidun, kad ten surastų save, siela ir širdimi susijusį su visais kitais. Tau reikia rasti su jais vidinį kontaktą. Grupė – tai vidinė sielų jungtis. Tu privalai įsijungti kartu su visais.
Žinoma, kalbant apie grupę, turiu galvoje visų pirma tuos, kurie mokosi su mumis. Tačiau, jeigu prasiskverbsi šio ryšio vidun, tai pamatysi, kad tai – tinklas, kuris vienija visus, netgi pačius didžiausius mūsų priešus.
Turime suprasti, kad išorinis apvalkalas, kurio pavidalu egzistuojame šiame pasaulyje, suteiktas mums tam, kad priverstų vienas kitą dirbti vidinį darbą.
Visas šis darbas būtinas tau, kad Kūrėjas, jėga, kuri sujungia mus iš vidaus, atsiskleistų ir išorine savo išraiška. Viduje šią jungtį palaiko Jis, o iš išorės ją įgyvendinti turi tu! Jei sugebėsi nutrinti bedugnę tarp vidaus ir išorės, tai ir bus tavo visiškas išsitaisymas.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Grupė – tai mano šešėlis

Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Klausimas: Ar galima per tašką širdyje pajausti nors dalelę dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Kaip galima pajausti kažką taške, neturinčiame apimties. Pirmiausia turi pridėti jam norą ir ketinimą. Pats vienas taškas yra beformis, jis neturi nei ketinimo, nei noro – tai tik taškas.
Tada kokį norą galiu prijungti prie jo? Į tai kabalistai atsako: išskyrus tašką, tu turi kūniškus norus (valgis, seksas, šeima) ir žmogaus norus (pinigai, garbė, žinios). Ar galima juos prijungti prie taško širdyje? Pabandyk. Tik žinok, kad jie visi priklauso mūsų pasauliui.
Iš kur gi paimti troškimų, nukreiptų į dvasinį pasaulį? Tik iš aplinkos, jeigu vertini ir aukštini ją. Kitos galimybės neturi. Su savo materialiais norais nepasieksi taško širdyje ir nepateksi į dvasinį pasaulį.
Vienintelė galimybė – įsilieti į gerą aplinką ir gauti iš draugų jų norus, susijusius su svarbiu tikslu. Tada ir pradėsi judėti link jo – suformuosi dvasinį indą.
Taškas tampa pagrindu, o gautieji norai – indu. Prašai, kad ateitų Šviesa, kuri paveiks tave ir suteiks tau ekraną, tada turėsi atspindėtą Šviesą.
Tokiu būdu turi visas sudedamąsias dalis: Šviesa laukia, aplinka yra, taškas pabudo, kūniški ir žmogaus norai nustatyti. Viskas paruošta – pirmyn.
Klausimas: Ar yra gairių šiame kelyje? Ar įmanoma patikrinti kryptį? Ir kaip spausti tik šį tašką, kad išpūstume būtent jį, o ne kitus egoistinius norus?
Atsakymas: Dėl to tu ir kreipiesi į aplinką, kuri veikia tave. Šis kreipimasis padidina tašką tavo širdyje, o mainais gauni naują norą – vienintelį, su kuriuo galima kreiptis aukštyn.

Iš 2011 m. birželio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogos naujienos egoizmui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Knyga „Zohar”, skirsnis „Truma“ ,759 punktas: Po to, kai pasipuošė Nukva , t. y. ją pastatė parcufas Aba vė Ima, ir sugrįžo Zeir Anpin bei Nukva į būseną panim bė panim būseną,  tai tada tas Adomo atvaizdas, t. y. Zeir Anpin, savo siekiu įeina į Nukvą, ir tenai, Nukvoje, gauna siluetą ir formuojasi pasaulio Brija Adam Šėni (antrasis), pagal jo pavidalą. Apie jį pasakyta: „Ir pagimdė jis į save panašų pagal savo pavidalą“.
Knygoje „Zohar“ kalbama tik apie tai, kas vyksta ryšio tarp sielų tinkle. Šių ryšių visuma tarp mūsų vadinama „Aukštesniuoju pasauliu“, kurio vaizdus aprašo „Zohar“: tai jėgos, Šviesos, įvairios formos ir pavidalai. Daugiau mums nėra ko įsivaizduoti, juk tame gyvename.
Kiekvienas iš mūsų atskirai yra noras mėgautis, o už jo ribų, ryšyje tarp mūsų yra Šviesa užpildytas Aukštesnysis pasaulis. Todėl privalau „apgaubti“ savo norą mėgautis, pridengti jį lyg šešėliu, apriboti jį, sukurti ekraną ir atspindinčią Šviesą, ir būti už šio noro ribų – savo santykiuose su kitais.
Būtent apie tai kalba knyga „Zohar“: kokią formą, kokį vaizdą įgyju kitų atžvilgiu. Jeigu tai darau, tai atskleidžiu viską, ką skaitome knygoje „Zohar“. Priešingu atveju esu savyje, savo nore mėgautis ir jaučiu tik šį pasaulį.
Mes galime jausti arba savo viduje, arba virš mūsų, ne savyje. „Ne savyje“ – reiškia artimo atžvilgiu. Artimas – tai žmonės, su kuriais norime sukurti jungiantį mus tinklą, ir tai vadinama „grupe“. Tačiau jeigu taip kreipiuosi į visą pasaulį, tai grupė – visas pasaulis.
Jeigu taisydamas savo savybes, noriu atskleisti viso ko pagrindu esančią jėgą, tai atveriu ją pagal savybių panašumą. Kai tik mano ryšio su kitais tinklas įgauna dvasinę formą, dvasinę esmę – tikrą abipusį davimą, laidavimo pakopą, net ir pirmoje pakopoje, – tai beregint joje pajaučiu Kūrėją.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, apimantis visą pasaulio sandarą

Nusiteikimas Šviesai

Kad knyga kalbėtų apie mane…

Klausimas: Kuo turi pasireikšti mano poreikis laidavimui?
Atsakymas: Jis pasireiškia tuo, kad aš purtau, žadinu kitus − savyje, o ne žodžiais. Žodžiai, priešingai, iškreipia esmę. Visas mūsų darbas vyksta ne išorėje, o viduje. Svarbu tai, kaip labai stengiuosi išjudinti draugus savyje, kad kartu eitume laidavimo link.
Savo jėgomis laidavimo nepasiekiame, mes reikalaujame, kad atsiskleistų Kūrėjas. Juk laidavimas – tai Kūrėjo jėga, kuri jungia mus tarpusavyje. Patys negalime megzti ryšio siūlų ir vienas kitam duoti. Jeigu tarp mūsų neatsiskleis Šviesa – nieko neišeis.
Šiandien mus jungia tik neapykanta. Tačiau, jeigu tarp mūsų įsikaraliaus Šviesa, tai susijungsime meilėje, duodami. Abipusis davimas, kai Kūrėjas pripildo mūsų tarpusavio santykių erdvę, ir yra laidavimas.
Mes turime veržtis laidavimo link, nors patys to pasiekti neįstengsime. Viskas išnirs iš tamsos, jeigu išties panorėsime atskleisti laidavimą dėl Kūrėjo. O „dėl Kūrėjo“ – reiškia dėl absoliučios davimo savybės.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mūsų jėgoms?

Ką daryti, kad išgirstume?

Draugavo du draugai