Klausimas: Kas labiau suinteresuotas ištaisymu − mes ar Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas. Kitaip Jis nežadintų mūsų.
Klausimas: Tai kodėl mums reikia žadinti likusį pasaulį ?
Atsakymas: Koks mūsų reikalas, jeigu Jis suinteresuotas? Mes neturime pasirinkimo, Kūrėjas įpareigoja. Jis žadina mus, kad mes pažadintume kitus.
Klausimas: Tai kodėl Jis nepažadina viso pasaulio?
Atsakymas: Apie visą sistemą, kiekvieno žmogaus vaidmenį ir jo ryšį su visais sužinosime tik tada, kai pasieksime tobulą, ištaisytą sistemą, ir kai kiekvienas įjungs į save visą šią sistemą.
Tada sužinosi, kodėl visos sielos praėjo tokį kelią ir tokį išsitaisymą. Neįmanoma dabar, kelio vidury šito klausti. Tai panašu į embriono vystymąsi, kuriam staiga auga ranka, po to liežuvis, po to koja, dar po to atsiranda į uodegą panaši atauga, kuri paskui išnyksta, atsiranda akys ir t. t. Mes nesuprantame visų šių vystymosi formų.
„Kvailiui nerodo pusės darbo“. Mes kol kas dar kvailiai − neturime Šviesos Chochma, išminties Šviesos, kuri pasklis mūsų noruose/kelim.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Dvasinė lygybė

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Klausimas: Kas yra „supanti Šviesa“, kurią stengiamės pritraukti?
Atsakymas: Šviesa – tai pasaulių sistemoje egzistuojanti Aukščiausioji jėga − Viena, Vieninga, Vienintelė. Be Jos yra tiktai noras, kuris atsiveria mums gaunantiesiems, tačiau pasinaudoję Šviesos jėga galime jį pakeisti į davimą.
Be Šviesos (Kūrėjo) ir noro daugiau nieko nėra – tiesiog norėdami duoti tikslesnį apibrėžimą Šviesą vadiname įvairiais vardais: supanti Šviesa, vidinė Šviesa, „į šaltinį grąžinanti Šviesa“.
Supanti Šviesa veikia mane, jeigu siekiu kitos savo formos. Nors tiksliai ir nežinau, kokia ji, bet skaitau apie ją knygoje, kur aprašyti visokie parcufim, pasauliai, sfiros. Taip išreiškiu savo norą pakilti tenai ir pažinti, ir todėl pritraukiu būseną, kurią noriu pasiekti. Ji ima mane veikti tiek, kiek jos siekiu.
Aš „atveriu“ save ir tampu jautresnis šiam poveikiui − tai aukštesnei būsenai, kurią turiu pasiekti. Paprasčiausiai spartinu savo vystymąsi, prie natūralios įgimtos vystančios jėgos pridėdamas truputį savojo noro.
O šį papildomą norą gaunu iš aplinkos. Taip įgyvendinu savo laisvą pasirinkimą ir iš aplinkos gaunu pojūtį, kad svarbu siekti aukštesnės būsenos. Būti joje – reiškia būti stipriau susietam su kitais, labiau anuliuoti save, daugiau duoti.
Šį įkvėpimą gaunu iš grupės – su juo ateinu mokytis ir veržiuosi į būsimą, „labiau duodančią“ formą. Tuomet iš ten Šviesa pradeda mane veikti – juk jos prigimtis tokia pati, kokios siekiu. Mano ir Šviesos noras vienas, turime vieną tendenciją, todėl esame artimi pagal savybių panašumo dėsnį.
Aš pats neturėjau jokio noro duoti, dvasiškai tobulėti („0“). Bet kreipiuosi į grupę, imu iš jų „10 kg“ noro judėti davimo link, sujungiu tarpusavyje („0+10=10“) ir su juo ateinu mokytis. Aukštesnę būseną noriu pasiekti su „10 kg” jėga. Ir mano panašumas į Šviesą matuojamas „10 kg“ jėga – tokiu pat mastu Šviesa veikia mano norą, darydama jį panašų į save.
Tai ta pati Šviesa, kuri pripildo mano aukštesniąją (jau esančią) būseną. Kai siekiu šios būsenos, ji pradeda man šviesti. Kol kas ji vadinasi „supanti“ Šviesa, nes visų pirma turi ištaisyti mane, o jau po to „įsikūnyti“ manyje. Ji veikia dviem etapais – atlieka du veiksmus.
Fizikoje egzistuoja tie patys reiškiniai: jeigu artėju prie magneto, tai patenku į jo traukos, veikimo lauką. Netgi mes su jumis veikiame vieni kitus – aplink kiekvieną yra kažkoks laukas. Nėra fizinio kūno, netgi akmens, kuris nebūtų apsuptas lauko.
Visa veikia pagal tą patį principą. Ir tas artimiausias laukas (kita tavo būsena), kurio sieki, ima tave veikti. Aplinkui yra daugybė laukų, kuriems tu nepriklausai, į juos nesiverži ir nieko apie juos nežinai. Kai vėliau atskleisi dvasinį pasaulį, pamatysi, kiek ten visko vyksta ir kiek įvairiausių matavimų jame yra.

Iš 2011 vasario 15 d.pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tolimųjų namų Šviesa

Universali Šviesos energija

Ten, kur trokšta širdis…

Radęs teisingą aplinką žmogus yra pasirengęs nusilenkti jai, priimti viską, ką jam sakys. Iš pradžių jis visur mato didybę: mokytojo, mokymosi, bičiulių atžvilgiu.
Tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui, jis ima priprasti. Jam suteikia galimybę įsilieti į aplinką, ir tada prasideda riedėjimas žemyn: „Viskas gerai, aš su savo kompanija, kaip ir anksčiau. Esu užsiėmęs“.
Tuo pačiu žmogus išbraukia save ir darda žemyn. Dėl savo kvailumo ir išdidumo jis nesupranta: dabar jam leidžiama priartėti, kad jis savo akyse aukštintų aplinką. Ji jam turi tapti dar didesnė nei iš pradžių.
Tačiau žmogus pagal savo prigimtį žvelgia į pasaulį per materialiąją prizmę. Bičiulius jau pažįsta ir jie ne tokie dideli kaip anksčiau, kada jis tarp jų jausdavosi esąs kuklus svečias. Mokymosi medžiaga susisieja, o ir mokytojas praranda ankstesnį aukštį.
Taip auga egoizmas, kad suteiktų žmogui galimybę kaskart iš naujo aukštinti aplinką. Tačiau šios „tinkamos pagalbos“ žmogus neišnaudoja, kad kiltų, o palieka ją sau apačioje. Ir galiausiai užuot kilęs leidžiasi.
Taip nusipelnę pakilti ir atskleisti Kūrėją žmonės, nesuspėję įžengti į aplinką, iš karto ima leistis, niekina gautas priemones. Jau kitą dieną jie žvelgia į aplinką ne taip, kaip vakar. Mokytojas, grupė ir knygos jų akyse praranda vertingumą, nors ir skirtingu tempu.
O todėl mano darbas – nepaliaujamai kelti aplinkos − mokytojo, knygų ir grupės − svarbą. Visąlaik kilti. Ne todėl, kad kažkam reikalingas mano pripažinimas – tiesiog kitaip aš nesuvoksiu Kūrėjo didingumo.
Aplinka nekuria iš savęs kažko ypatingo, ir todėl labai sudėtinga vertinti bičiulius. Mokytojas taip pat neatrodo didis žmogus. Kabalistinėse grupėse visada buvo sunku aukštai laikyti aplinką. Ir vis dėlto dabar neturime kitos išeities, privalome padėti savo bičiuliams įsisąmoninti grupės svarbą.
Tai nereiškia, kad turime pūstis ar puikuotis didybe. Čia neįmanoma apsimetinėti, juk Kūrėjas pasislėpęs. Kuo aukščiau pakilęs žmogus, tuo mažiau tai pasireiškia, o Kūrėjas užvis labiausiai pasislėpęs. Toks dvasinis dėsnis.
Ir todėl turime apskritai kelti aplinkos svarbą, kad per ją suvoktume Kūrėjo svarbą. Jeigu šis tikslas iš pat pradžių neliepsnos mumyse, jeigu tiksliai nesukursime schemos: nuo aplinkos didingumo prie Kūrėjo didingumo – tada nieko nepasieksime. Priešingai, atsainumas tik augs.
Šiandien Bnei Baruch organizacija egzistuoja todėl, kad esu aš. Rytoj manęs nebus – ir atsitiks tas pats, kaip ir su Rabašo grupe: pakrikimas į visas puses. Todėl turime aukštinti mūsų aplinkos esmę, jos pagrindą – jos didybę, kylančią iš siekio atskleisti Kūrėjo didybę.
Jeigu tai bus nuolatos svarbu, didinga, ir pripildys kiekvieno širdį ir galvą, jeigu aš priklausau tam, dėl to egzistuoju, su tuo susilieju, jeigu siekiu visuomenės didybės, nes ji mane veda Kūrėjo didybės link, jeigu be perstojo jaučiu tai, jeigu tai mane išjudina, tada, be jokių abejonių, per trumpiausią laiką pasieksime tikslą.

Iš 2011 m. vasario 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Pirmyn – į tiesą

Klausimas: Ar mano ketinimas priklauso nuo visos aplinkos ketinimo, o visos aplinkos nuo manojo?
Atsakymas: Be jokios abejonės! Knygos „Šamati“ 225 straipsnyje parašyta: „Neįmanoma žmogui pakelti paties savęs ir išsiveržti iš savo rato“.
Todėl norėdamas pakilti jis privalo maitintis iš savo aplinkos ir labai stengtis.
Ir jeigu žmogus pasirenka teisingą aplinką, tai išlošia laiko ir pastangų, nes veržiasi paskui savo gerą aplinką.“
Tai aišku. Jeigu maitinuosi iš aplinkos ir iš jos gaunu viską, idant pakilčiau, tai kiek iš jų gausiu, tiek ir pakilsiu. Negaliu būti aukščiau šio lygmens.
Klausimas: Kaip galiu matyti savo aplinką esant didinga, jeigu nejaučiu, kad mano draugai yra didūs?
Atsakymas: Čia ir yra visa problema. O ką tu laikai didžiu? Tavo pasaulyje nėra nieko didingo. Kitaip tariant, visas pasaulis nėra sukurtas tau. Tokiu atveju kieno padedamas judėsi į priekį? Kūrėjas paslėptas. Aplinka nereikšminga. Tau nėra į ką veržtis, esi vienas visame pasaulyje. Taip tu jautiesi.
Iš esmės, visi taip jaučiasi ir privalo tai pakeisti.

Iš 2011 m. vasario 14 d. pamokos pagal Knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Svarbu kokybė

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Klausimas: Ar galima, esant virtualioje grupėje, prie kompiuterio ekrano, atskleisti blogį mūsų tarpusavio santykiuose?
Atsakymas: Žinoma, galima. Mes esame bendrame nore, nesvarbu, kad nesėdime šalia. Aš galiu sėdėti šalia tavęs ir nežinoti, kuo tu vardu, nežiūrėti tau į veidą.
Nesvarbu, ar mes esame vienoje patalpoje, ar skirtingose vietose. Juk susijungimas jausminis – jam  nereikalingas fizinis kontaktas. Mūsų pasaulis keičiasi, jis vienijasi virtualiais ryšiais. Būtent toks bus ir mūsų noras. Aš neprivalau sėdėti viename kambaryje su visais. Vienybės pojūtis nesusijęs su fiziniu atstumu, o artimu vadinamas ne tas, kas artimas fiziškai – turimas omenyje dvasinis, jausminis artumas. Fizinis atstumas neveikia norų ir pojūčių. Tai taikytina žmonių tarpusavio santykiams net mūsų pasaulyje, o tuo labiau, jeigu kalbama apie dvasinį ryšį. Šis išvis nesusijęs su fiziniu atstumu. Padirbėkite virtualioje grupėje ir pamatysite, kad nėra jokio skirtumo, ar mes sėdėsime kartu prie vieno stalo, ar prie savo ekranų.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Internetas – vystymosi greitintuvas

Pabėgimas būnant vietoje

Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje

Klausimas: Jeigu žmogaus prigimtis − tai noras mėgautis, tai kodėl didžioji žmonijos dalis tenkinasi mažais dalykais ir neieško amžino malonumo?
Atsakymas: Kartą sutikau savo seną vaikystės draugą. Jau seniai jis kolekcionavo pašto ženklus. Savo laiku „persirgęs“ šiuo susižavėjimu atidaviau jam savo kolekciją. Prisimenu, kaip pašto ženklai mano akyse prarado vertę, o mano draugui jie suteikdavo malonumą.
Ir štai kai susitikome, jis man pasakė: „Dabar be pašto ženklų renku ir vokus.“
Pasakė taip rimtai, kad jam pažadėjau atsiųsti mūsų voką. Čia nėra nieko juokingo: žmogus kažką brangina, jis turi tam tikrą norą. Net nepradėjau kalbėti su juo apie Šviesas ir amžiną malonumą. Koks ten amžinas malonumas, jeigu kalbame apie vokus ir pašto ženklus.
Viskas kyla iš noro. Kol jį turėjau, taip pat rinkau pašto ženklus. Vaikystėje kiekvienas praeina tokius periodus. O jam šis troškimas išliko − kaipgi man perduoti jam savo norą? Tai neįmanoma.
Mačiau daug vaikų, augančių šalia Rabašo, jo mokinių ir giminaičių. Jeigu vaikas turi norą, tai turi, o jeigu ne − tai ne. Negali jo priversti. Jis mato, kuo tu užsiimi, o visa kita priklauso nuo jo siekio. Ir nieko nepadarysi.
Taigi negalime reikalauti, kad žmogus dirbtų, idant susijungtų. Kiek žmonių pasaulyje iš tikrųjų šituo rūpinasi trokšdami pamatyti visą pasaulį kaip vientisą paprastą Šviesą, vieną Jėgą? Kas nori priimti tik tokį realybės vaizdą, ir dar taip, kad jame nejaustų savęs? Arba turi tokį norą arba ne.
Taip, grupės padedami galime paspartinti vystymąsi, bet vėlgi nespausdami žmogaus.

Iš 2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima paspartinti išsitaisymą?

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Visa kūrinija bus tavo!

Kabaloje, šioje Aukštesniojo pasaulio suvokimo metodikoje, egzistuoja dvi dalys:
Pirmoji dalis kalba apie tai, kaip jungtis tarpusavyje, stengtis susivienyti, susitelkti.
Antroji dalis aiškina, kaip iššaukti sau Šviesos poveikį.
Prieš pradėdami mokytis turime būti persmelkti siekio sujungti mūsų norus. Tada kiekvienas turės žymiai didesnį norą negu savo paties. Kiekvienas perims siekiančių to paties rezultato ir tikslo žmonių mintis, savybes ir norus. Toks yra mūsų pagrindinis ketinimas prieš prasidedant pamokai.
Žmogus, kuris nėra šitaip pasirengęs studijoms, praleidžia praktiškai viską, nes Šviesa veikia ne kiekvieno asmeninį norą, o kiekvieno iš mūsų siekį kitų link, kitaip tariant, mūsų tarpusavio siekius susijungti vieni su kitais, su visais kartu į bendrą norą.
Jeigu įsivaizduoju tokį vieną bendrą norą, į kurį noriu įsijungti, kaip „vienas žmogus“ iki Adomo sudužimo į atskiras sielas, jeigu to siekiu, tada šį mano siekį veikia Šviesa ir tuomet iš tikrųjų dėl to, kad stengiuosi, manyje atsiranda dvasinis suvokimas.
O jeigu ateinu ir klausausi šitaip nesistengdamas, nebandydamas įsijungti į bendrąjį norą, tai Šviesa neturi ko manyje paveikti. Aš nesuteikiau Šviesai to pagrindo, kurį ji gali veikti, ir todėl visi mano veiksmai atneš tik formalias žinias, t. y. girdėsiu, įsiminsiu, kas parašyta knygoje, bet ne daugiau.
Todėl turime labai aiškiai įsisąmoninti, kad Šviesa veikia tik mūsų bendras pastangas. Bendras! Todėl Šviesos pritraukimo sąlyga tokia pati, kaip ir gaunant Torą − „Būti kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Tik tokiu atveju ateina Šviesa, tad bandykime taip galvoti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios paskaitos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepakišk Kūrėjui savęs

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Pasakyta, jog norint išeiti į dvasinį pasaulį, reikia trejų penkerių metų. Kaip likti šiame kelyje, jeigu jau praėjo daugiau laiko?
Atsakymas: Palaikymas tik kabalistinėje grupėje. Be jos neturi jokios galimybės realiai judėti pirmyn ir likti šiame kelyje ne tik metus, bet net iki rytojaus.
Jeigu negaudamas grupės palaikymo gali išlaikyti norą ir mokytis, vadinasi, esi neteisingame kelyje ir apgaudinėji save. Matyt, mokaisi, kad įgytum žinių ar dar dėl kokio nors egoistinio tikslo, bet nejudi teisinga kryptimi.
Pamąstyk, ką bandai suskaičiuoti: kalendorinius metus ar savo įdėtas pastangas? Galbūt per trisdešimt penkerius užsiėmimų metus teisingos pastangos sudarytų tik dvi savaites. Tai kiekgi metų turėtum nugyventi pasaulyje, kad teisingų pastangų pririnktum 3–5 metams?
Bet tu iš tikrųjų per 3–5 gali pabaigti šį darbą ir atskleisti dvasinį pasaulį, jeigu dirbsi su grupe, su aplinka. Vystyk savo norą mėgautis teisingoje terpėje, „geroje dirvoje“, kitaip jis neišaugs, o tu, „nepasinaudojęs aplinka“, sėdėsi, mokysiesi ir žiūrėdamas į laikrodį skaičiuosi valandas. Bet čia ne tos valandos: jos nerodo tavo darbo su aplinka, ir todėl yra nieko nevertos.
Visus tuos metus turi būti veikiamas aplinkos, ir tam nebūtina pralaukti 5 kalendorinių metų, tai ne laiko klausimas. Bet jeigu nesi veikiamas, tai net ir nepradėjai „judėti“ – kokio gi rezultato gali laukti po 5 metų?
O patikrinti, ar gauni jėgų iš aplinkos, galima labai paprastai. Be aplinkos tu iš viso negali turėti jėgų, lyg būtum miręs.
Tik gavęs jėgų iš grupės gebi pakilti, ateiti mokytis, skaityti knygą, galvoti. Tai lyg elektrinė sistema, kuri pradeda veikti, gavusi truputį elektros srovės, o be jos neveikia. Šią „elektros srovę“ gali suteikti tik aplinka.
Juk dvasinis kli – tai būtent ryšys su aplinka, kur ir atskleidžiu dvasinį pasaulį. O jeigu tokio ryšio nėra – nėra kur skleistis dvasiniam pasauliui.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Iš patirties žinome, kad dvasiniame kelyje būna pakilimų ir kritimų. Kas padės man nepabėgti iš kovos lauko?
Atsakymas: „Pabėgti“ nereiškia išeiti namolei. Ne, tu sėdi pamokose toliau, esi draugiškas ir geranoriškas su savo draugais, vykdai visus grupės nurodymus, dalyvauji budėjimuose, moki maaserą, nors iš esmės jau seniai pabėgai į kitą vietą savo mintimis ir jausmais. O galbūt įprotis būti grupėje tapo tau antrąja prigimtimi. Tai ir yra pabėgimas.
Fiziškai esi vietoje, tačiau mes sprendžiame ne pagal kūnus, o pagal troškimus ir ketinimus, o tavieji tikriausiai seniai nuplaukė už jūrų marių. Vadinasi, tu ne čia. Kitaip tariant, per pamokas tu neįdedi proto ir jausmų, norų ir minčių, kad nusipelnytum grąžinančios į šaltinį Šviesos. Štai ir išeina, kad tu pabėgai.
Kelerius metų trini čia savo kelnes, o paskui klausi: „Tai kur yra mano atlygis?“ Kitaip tariant, tavo egoistiniai įsivaizdavimai apie atlygį nė per nago juodimą nepasikeitė.
Tad žmogus turi tikrinti save: pabėga jis ar ne? Ir šis darbas vyksta nepertraukiamai, kiekvieną sekundę. Kaip Baal Sulamas rašo „Įvado į Mokymą apie dešim sfirų“ 18 punkte: svarbu nenukrypti nuo svarbiausio – nuo paslėptos Toroje Šviesos, kuri grąžina į Šaltinį.
Ir pirmiausia – pamokos metu. Juk netgi pasiruošęs, žmogus gali per pamoką mintimis pabėgti nuo tikslo. Jeigu penkias minutes laikei ketinimą, o paskui paleidai, tai visos trys valandos praėjo veltui.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Nepakišk Kūrėjui savęs

Klausimas: Kaip pagerinti mūsų darbo kokybę taip, kad prieš kiekvieną pamoką būtume pasiruošę koncentruotis ties pasaulio ištaisymu per mūsų susivienijimą?
Atsakymas: Mūsų prašymo jėga labai maža, nes mes nevienijame savo norų. Tai visa nesėkmių priežastis. Mes privalome susivienyti bendru noru, bendru siekiu. Jeigu tai įvyks, tai mes iš karto gausime atsakymą. Jeigu mes nesusivienysime, tai niekas kitas mums nepadės. Apie tai pasakyta: arba jūs vienijatės, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Yra Šviesa, kuri visada pasiruošusi mus ištaisyti, su sąlyga, kad mes pasieksime visą noro dydį. O visas dydis reiškia, kad mes susivienysime į vieną visumą. Kieno nors didžiulis noras niekuo jam nepadės – mums reikia daug norų, besijungiančių vienas su kitu. Be to, mes neturime egoistiškai siekti įgyti Kūrėją ir dvasinį pasaulį sau. Jeigu tu iš tiesų nori dvasinio pasaulio, vadinasi, nori susivienyti su kitais. Tai duokite šen savo sugadintą vienybę, kad Kūrėjas ją ištaisytų! Vietoje to tu pakiši save patį. Bet jis į tave nežiūri, juk tai nėra susiskaldymo vieta, ten nėra ką taisyti. Nori prisikimšti pilvą – norėk, bet Kūrėjas nesiruošia jo pildyti. O jeigu Jam pateiksi suskaldytą ryšį su kitais – jį Jis, žinoma, ištaisys.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Vienybė – naujoji tikrovė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį