Klausimas: Ką reiškia prašyti Šviesos pagalbos?
Atsakymas: Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jam atrodo, kad jis to nori. Jis entuziastingai siekia suprasti, pažinti, kažką nuveikti. Šis užsidegimas jam atrodo begalinis ir tinkamas judėti pirmyn. Tik po ilgo laiko žmogus pradeda suprasti, kad postūmis judėti pirmyn pabunda ne jame. Šį sudužusį norą jis įgyja sąveikaudamas su aplinka, su draugais. Žmogus visiškai nenori jungtis su jais į vieningą širdį, laiduoti už kitus. Jis aiškiai mato sudužusį norą: blogį, meilės vietoje neapykantą, atskirumą, nesugebėjimą vienytis. Šis noras stabdo žmogų, ir dabar su juo jis turi kreiptis į Gražinančią į šaltinį Šviesą.
Bet kur man reikia sugrįžti? Prie kokio Šaltinio? Koks tai noras?
Tam reikia dviejų labai skirtingų žingsnių, ir juos skirianti riba kelia daug rūpesčių. Protui tai yra paprasčiau „Pasirodo, kad savo paties siekiu aš tik prieinu teisingą vietą, bet ne toliau. O po to man reikia įgyti naują norą, dabar sudužusį tarp manęs ir artimo“. Man reikia atskleisti neapykantą artimui ir Šviesos pagalba pamatyti joje esantį blogį. Man reikia atskleisti, kad šios neapykantos ištaisymas ir yra sugrįžimas prie gėrio. Tada man ir prireiks Šviesos – ne šiaip sau jos užpildymo, o jėgos, kuri ištaisytų mano blogį ir grąžintų mane į Šaltinį, prie gėrio. O gėris man – tai vienijimasis su artimu.
Šiuos dalykus reikia aiškiai suvokti. Reikia išsiaiškinti, kad viskas yra būtent taip, o ne kitaip. Bėda ta, kad be aplinkos pagalbos žmogus negali pats su savimi dirbti. Jam reikalinga išorinė, fizinė pagalba, o po to, siekdamas tikslo, jis grupėje aptinka tokių dalykų, kurių nepastebi ir patys draugai.
Atliekamas tiek išorinis, tiek vidinis darbas, bet jis visas skirtas tam, kad atskleistume susiskaldymo tarp mūsų vietą, šio susiskaldymo žalą ir jo ištaisymo naudą.
Aš turiu absoliučiai aiškiai jausti: štai liga, kuri žudo mane, ir tik į Šaltinį grąžinanti Šviesa gali mane išgelbėti. Aš pats – neturiu jėgų. O išsigelbėjimas – vienybėje, tik ji mano vaistas. Viso kito nepaisau, įrašau į nulinę, arba neigiamos, blogos įtakos grafą. Bendromis pastangomis turime siekti tai pajusti realiai. Ir tada galima bus reikalauti į Šaltinį grąžinančios Šviesos. Aš ne tiesiog taip sau kažko neaiškaus trokštu, ne šiaip kažką noriu sužinoti, ne šiaip sau veržiuosi į dvasingumą – visa tai kupina egoizmo. Ne, aš siekiu tik susijungimo, noriu patirti būtinybę susivienyti su kitais. Tai vadinama „Malda prieš maldą“. Tik tokiais žingsniais, kad ir parodomaisiais, kad ir teatrališkais, kad ir sukandę dantis, mes palaipsniui judėsime pirmyn. Pirmyn – prie tiesos: ne prie nuogos mūsų „pilvo“ tiesos, o prie tikros, dvasinės tiesos. Apie tai pasakyta: „Savo tautoje aš gyvenu“.
Norite atskleisti Kūrėją? Kūrėjas – tai davimo savybė. Ji atsiskleidžia, tik esant teisingam ryšiui tarp mūsų. Kuo daugiau apie jį kalbėsime, rašysime, aptarinėsime, kuo konkrečiau, betarpiškiau, aiškiau, tikriau tai darysime, neleisdami tam tapti tiesiog įpročiu, tuo greičiau įgyvendinsime.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Malda prieš meldžiantis

Ten, kur trokšta širdis…

Ne vien norėti

Viskas priklauso nuo pastangų. Žmogus turi pasikliauti principu: „stengiausi ir radau“. Todėl Baal Sulamas „Įvado į Mokymą apie dešimt sfirų“ 17-tame punkte rašo, kad prieš pamoką turime sustiprinti tikėjimą, kaip pasakyta „Ištikimas Tas, kuriam dirbi, kad duotų tau atlygį už tavo darbus.“ Ir tas atlygis − perėjimas iš egoistinio ketinimo lo lišma į altruistinį ketinimą lišma.
Prieš pamoką ir mokantis žmogus privalo matyti save siekiantį šios permainos savyje. Čia ir slypi visos pastangos. Tame pačiame „Įvade“ Baal Sulamas aiškina, kad negalima apleisti nei pastangų kiekybės, nei kokybės.
Pradėdami mokytis mes gal ir norime pasikeisti pasitelkę mokymąsi ir jame esančią Šviesą, bet po to tai pamirštame ir nukrypstame, nededame pakankamai kokybiškų pastangų. Kiekybės galbūt ir pakanka, bet svarbiausia būtent kokybė: kaip stipriai man skauda – ar taip, kad negaliu palikti tikslo it visą laiką tik apie išgijimą galvojantis ligonis? Kad ir ką jis darytų, viskas skirta tik išgijimui.
Tokio poreikio vienas neįgysi. Tai įmanoma tik padedant aplinkai. Ji įpareigos žmogų tikslo svarba ir tik taip jis galės žengti pirmyn.
Susumavę visas mūsų turimas priemones, matome, kad ir grupė su savo tradicijomis, ir žmogus pats, ir Kūrėjas, ir mokytojas, ir pamokos, ir platinimas – visa tai reikalinga tam, kad suformuotų žmoguje stiprų permainų poreikį, o permainos vyksta mokantis. Tik šį tašką turime pasiekti, tik jis turi tapti visų mūsų pastangų rezultatu.
Tada per pamoką imsime iš tikrųjų reikalauti Šviesos ir nieko kito: nei žinių, nei išminties, nei pasižymėjimo kur nors – tik vidinių permainų. Ir šio reikalavimo galia bus tokia didelė, kad ji iš tikro sukels pokyčius.
Juk mes padedami Šviesos atskleidžiame savo blogąjį pradą. Ši Šviesa vadinama „mirties angelu“: viena vertus, ji parodo žmogui, jog dvasiškai jis miręs, kita vertus, paskui padeda numarinti jo egoistinį norą. Taip judame pirmyn.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdieninė pamoka visai dienai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Kai taškas širdyje atveda mus į grupę, pradedame atlikinėti įvairiausius veiksmus, dar tiksliai nežinodami, kas, kaip ir dėl ko. Mumyse kol kas nėra ketinimo davimui (lišma) ir nėra jam poreikio.
Tai negyvasis realizacijos lygmuo: mes jau įžengėme į kažkokį procesą, bet kol kas savęs neskubiname į tikslą, dar to nesugebame. Mes vystomės kaip negyvoje gamtoje – aplinkos veikiami ir absoliučiai ją atitikdami, nepridėdami savo jėgų.
Šis ketinimo lo lišma periodas skirstomas į etapus. Kildamas iš dvasinės negyvosios gamtos pakopos žmogus ima suprasti, kad viskas turi būti ne taip: „Kur mano pasirinkimo laisvė? Kas bus su manimi?“ Jis žengia paprastus, racionalius, praktiškus žingsnius ir suvokia, kad gali įsilieti į ypatingą procesą, kuris jam leis per aukštesnę sistemą nustatyti savo vystymosi tempą ir formą.
Kaip? Žmogus tiki, kad mokymosi metu dėdamas pastangas pritrauks grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Paskyręs gyvenimą dvasinio tikslo siekimui, jis dirba grupėje, mokosi, užsiima platinimu ir visa tai darydamas siekia įgyti davimo savybę, ketinimą lišma, meilę artimui.
Tegul kol kas tai netikras, dirbtinis noras, bet žmogus vis tiek šitaip prišaukia sau Šviesą. Ryšio sistema sudaryta tokiu būdu, kad netgi netikri šaukimai ir ketinimai vis dėlto skatina Šviesą veikti.

Iš 2011 m. vasario mėn. 7 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Ten, kur trokšta širdis…

Nesiliaukite prašę!

Klausimas: Ką reiškia įsijungti, įsilieti į grupę?
Atsakymas: Iš vienos pusės, mes su draugais jaučiamės lygūs prieš Kūrėją, — juk vienodai veržiamės Jo link. Bet mus pačius skiria neapykanta. Tokiu atveju kiekvieno iš mūsų požiūris į kitus vadinamas asmenybės požiūriu į grupę. O norėdami įsijungti į grupę, turime neapykantą paversti meile.
Grupė apibrėžiama pagal dvi sąlygas:
1) ją sudaro draugai, siekiantys atskleisti Kūrėją kaip ir aš,
2) bet aš jų nekenčiu.
Jeigu šios dvi sąlygos yra, vadinasi, priešais mane — dvasinis kelias. Juk kaip gali toks trikampis egzistuoti: jie siekia dvasingumo, o aš jų nekenčiu? Kyla klausimas, ar galime kartu artėti prie Kūrėjo? O jeigu veržiuosi Jo link, tai kaip galiu jų nekęsti?

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant neapykantos ribos!

Apie meilę ir neapykantą

Kvietėte dvasinę greitąją?

Klausimas: Ko man trūksta, kad galėčiau pritaikyti kabalistines žinias savo kasdieniniame gyvenime? Aš jaučiu didžiulį skirtumą tarp to, ką suprantu, ir to, ką išgyvenu.
Atsakymas: Sprendimas vienas – greitinti vystymąsi. Tam reikia intensyviai mokytis ir palaikyti glaudų ryšį su draugais. Tai nereikalauja pinigų, garbės, valdžios, dar kokių nors pastangų – nieko, išskyrus mintį, kad apie tai nepamirštum.
Svarbiausia – tai ryšys tarp mūsų. Nepaisydamas savo nenoro, žmogus turi stengtis ir palaikyti ryšį su draugais tam, kad suvoktų tikslo svarbą. O siekdamas tos svarbos, jis „perduoda ją toliau“ – platina kitiems.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Geras likimas

Žiūronai kelyje į tikslą

Kur ieškoti Kūrėjo?

Klausimas: Kartais per pamokas užduodame klausimus, kurie parodo mūsų silpnumą, parodo, kad nepakankamai judame į priekį, kad esame nepakankamai pažengę. Matau, kad jūs nevengiate šių klausimų, o stengiatės iš naujo į juos atsakinėti…
Atsakymas: Mokomės, kad kuo labiau žmogus juda į priekį, tuo niekingesnis, bejėgiškesnis ir nereikšmingesnis jaučiasi esąs. Ir nereikia to gėdytis, nes save vertinu ne lygindamasis su gaidžiais vištidėje, bet Kūrėjo atžvilgiu.
Jeigu esu vištidėje, tai, aišku, jaučiuosi didvyris. Bet jeigu man atsiskleidžia Kūrėjas, tai, žinoma, kad paklūstu, – ir nėra čia ko gėdytis.
Aš taip pat nesmerkiu panašių dalykų ir nevengiu žmogaus, jeigu jis man sako, kad yra silpnas. Man gerai pažįstamos šios būsenos. Čia ne silpnumas yra problema. Atvirkščiai, silpnumas tai savęs paties pažinimas iš tikrųjų, Aukščiausios Šviesos fone.
Bet klausimą, ar liko pas žmogų noras pasiekti tikslą, kai nusiviliama savo jėgomis, ar jis kaip ankščiau tebenori jį pasiekti? Štai tada gimsta jame teisingas pagalbos šauksmas.
Žinoma, tai reikia pajausti pačiam, bei paaiškinti visiems mūsų draugams pasaulyje, kad savo niekingumo pažinimas ir tikslo svarbumo suvokimas – tai dvi būtinos sąlygos norint pralaužti machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pokalbio apie dvasinį darbą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Būtent ta vieta

Kam laukti smūgių?

Klausimas: Sakote, jog reikia ne mažinti egoizmą, o didinti pozityvą. Ką turite omenyje?
Atsakymas: Omenyje turiu žmogų, žengiantį dvasiniu keliu ir priklausantį kabalistinei grupei. Kaip gi jam nuopuolyje padidinti pozityvą?
Būdamas prastos savijautos, aš išgersiu tabletę, apėmus blogai nuotaikai eisiu į šokius. Tačiau savo egoistinio minuso tokiais dalykais niekaip neužtušuoju!
Jeigu tau blogai – konstatuok šį faktą, bet negraužk savęs! Tai ne tu! Tiesiog tau dar truputį atskleidė tavo egoizmo. Nepriskirk jo sau.
Žmoguje nuolat atsiskleidžia negatyvas – kad būtų iš ko vystyti pozityvą. Kaip gi pasireiškia tas pozityvas? Ne sunaikinant egoizmą ir ne subalansuojant jį žemės lygmenyje. Jokiu būdu neturiu kompensuoti minuso žemiškuoju pliusu. Kad ir kaip bjauriai pasijusčiau, turiu siekti kompensuoti minusą tik dvasiniu pakilimu. Kitaip būsiu panašus į „pasaulio taisytojus“.
Jokiu būdu nekompensuoju negatyvo tuo, kad sumažinu jį. Nes man jis duotas tyčia, gyvenime juk nėra atsitiktinumų.
Ką turėčiau daryti? Man reikia sustiprinti savo ryšį su grupe, su tinkama aplinka. Kodėl? Kadangi visa mano ateitis priklauso nuo mūsų susiliejimo į vieną sistemą.
Jei manyje vystosi egoizmas – tik čia galimas teisingas sprendimas. Mano pliusas veda į grupę. Jei visu manyje atsirandančiu egoizmu aš sustiprinu savo pozityvų ryšį su aplinka – tai tampa altruistine jėga, kuri subalansuoja egoistinę jėgą. Ir paaiškėja, kad pakilau į kitą lygį – subalansavau minusą.
Paskui, žinoma, manyje kyla naujas minusas ir vėl turiu įsitvirtinti grupėje. Bet dabar grupė atrodo dar blogesnė: „Puskvailiai, nejautrios širdys, bukos galvos. Ir apskritai, nesinori man šito… Na gerai, eisiu, pasėdėsiu“.
Taip žmonės vėl ir vėl, vėl ir vėl nulenkia galvą ir kreipiasi į aplinką, kol pasiekia absoliutų ryšį.
Prie to mus stumia pati Gamta – kad būtume visi kartu kaip viena visuma. Iš čia ir globalinė krizė, ir visiška priklausomybė vienas nuo kito – kad pamatytume, kokia kryptimi turime save taisyti.
Taigi, mes su jumis susitarėme su egoizmu ne kovoti, o siekti jį panaudoti teisingai. Galiausiai iš minuso perkelsime jį į pliusą. Kitaip pliuso mes niekada nebūtume turėję.
Mano „AŠ“ – kaip rezistorius, kaip pasipriešinimas, kuriame išryškėja galia. Minusas ir pliusas sukuria įtampą, kuri ir perpiešia man tikrovės kontūrus.
Pasiekęs tam tikrą potencialą tarp minuso ir pliuso, savo „ekrane“ aš pamatau Aukštesniojo pasaulio vaizdą.

Iš 2011 m. sausio 28 d. antrosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Beveik gerai – tai blogai

Atsitokėk ir pažvelk į save

Amžinas laimėjimas

Iš 2 pamokos Maskvoje

Klausimas: Kodėl mes turime dirbti su savimi būtent grupėje? Kodėl negalime dirbti su savimi sąveikaudami su išoriniu pasauliu?
Atsakymas: Dirbti tarpusavyje grupėje, o ne su išoriniu pasauliu, turime todėl, kad, visų pirma, taip siūlo kabalistai. Kodėl jie siūlo būtent tai? Todėl, kad mes su jumis turime sudaryti tokį bendrą norą, kuris savybėmis bus panašus į Kūrėjo. Tada galėsime Jį atskleisti.
Jeigu prieisiu prie žmogaus gatvėje ir pasakysiu: „Imkime vienas kitą mylėti“, – jis pamanys, kad aš gėjus. Iš tikro meilės savybė – tai Kūrėjo savybė, kertinė mums pasireiškianti Jo savybė. Aš kažkokiu būdu turiu įgyti šią savybę. Kaip? Tik būdamas su tokiais žmonėmis, kurie mane supranta. Vadinasi, mes turime suvienyti savo norus, pajusti vienas kitą taip stipriai, tarytum visi kartu būtume viena visuma. Link to šiandien mus gina bendras visatos egoizmas. Ši globalizacija, ši pradėjusi reikštis tarpusavio priklausomybė, šie gamtos smūgiai – viskas varo mus tik į vieną pusę – verčia suartėti, susiburti, kaip gyvūnėlius, neturinčius kur dingti. Visos nelaimės, kurios dabar mus užgrius, privers mus suartėti. Suartėti vidumi! Ne šiaip susiburti vienoje teritorijoje, o savyje. Pamatysite: Gamta veiks sistemingai, muš į vieną tašką. Todėl mums, visų pirma, reikia „susiplakti“ su tais, kurie mus supranta. Ir kartu formuoti vieną bendrą norą. Kai tik jį suformuosime, jis ir bus grupė, virtusi viena širdimi, vienu noru. Tada savo susivienijimo mastu jausime Kūrėją: nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida – Šviesos pasireiškimą tarp mūsų.
Visos sielos tarpusavyje susijungusios į vieną pasaulį, bet mes, būdami jų dalimi, jau susivienijome ir praleidome per save šią Šviesą. Dabar ji palaipsniui pereina į kitas sielas, ir jos taip pat ima busti, staiga pradeda jausti, jog mes turime ypatingą užpildymą. Ir mes juos patrauksime. Pamatysite, kaip jie ateina. Bet tam iš pradžių jums reikia įvykdyti ypatingą sąlygą – jumyse turi būti Šviesa. Todėl jūs negalite dirbti su pašaliniais žmonėmis, kurie nieko šito neturi. Tai reikalauja kabaloje aprašyta pasaulių ištaisymo sąlyga. Kodėl? Nes toks Gamtos dėsnis. Mes turime pradėti nuo tų neištaisytų norų, kurie yra arčiausiai Šviesos. Taisydami juos, jais naudodamiesi, mes galime nusileisti vienu lygmeniu žemiau, į mažiau ištaisytus norus. Ištaisę juos leidžiamės į dar sunkiau ištaisomus norus. Visą laiką nuo lengvesnio darbo prie sunkesnio. Taip mes vystomės ir savo gyvenime: visas problemas sprendžiame palaipsniui, pradėdami lengvesnėmis ir baigdami sunkesnėmis. Tai natūralus gamtos dėsnis.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Klausimas: Kaip galima klausyti patarimo „džiaugtis“, kai dvasiniame darbe jauti „šiukšlių skonį“?
Atsakymas: Tai etapas, kai dar nesupranti šiukšlių svarbos. Bet negi be atliekų, be trąšų gali kas nors išaugti? Pasaulyje nėra nieko nereikalingo, todėl viskas priklauso nuo tavo požiūrio.
Mes turime praeiti visas būsenas ir būtinai pajausti kiekvieną iš jų. Tai tokios būsenos, kai mirtis atrodo saldesnė už gyvenimą, bet tau nepavyks jų išvengti, mat privalai suprasti, kas yra „noras gauti“.
Aš kalbu atvirai ir neperdėdamas, jeigu šito nepajausi, tai negalėsi išsilaisvinti iš noro mėgautis valdžios, nors ir tai nelabai padeda. Tai „mirties angelo“ suvokimas. Be grupės palaikymo, be griežtos dienotvarkės, be įsipareigojimų, kuriuos tu prisiimi, neįmanoma susidoroti su šituo.
Geriausia, ką gali dėl savęs padaryti, tai prisiimti įsipareigojimų. Tu privalai darbą atlikti šiandien – tegul tai tave spaudžia, kaip jungas jautį. Nieko nėra blogiau nei jaustis laisvam. Nežiūrint to, kad nieko nematai, nejauti, nesupranti ir neprisimeni, imi dirbti, nes privalai, ir palaipsniui išeini iš kritimo būsenos ir tęsi savo kelią.
Mus valdo dvi jėgos, ir mums duota galimybė pereiti nuo vienos valdymo prie kitos. Yra dviejų jėgų valdžia ir tarpinė būsena, kai renkiesi, kuri tau darys įtaką. Tu turi pasistengti iš tarpinės būsenos – vidurinės linijos – valdyti šias dvi jėgas, tarsi tai būtų dvi vadžios, kurias laikai savo rankose.
Todėl laikykis dienotvarkės: pamoka, pamokos pakartojimas, dainuok, šok kambaryje, kai tavęs niekas nemato, juokis – daryk viską, kad išeitum iš blogos būsenos! Tu nesutinki, tu priešiniesi šios jėgos valdymui! Nusivylimas visų blogiausia.

Iš 2011 m. sausio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Mes bandome priartinti kabalos mokslą žmonėms ir paaiškinti, kad tai yra mokslas, kuris aiškina mums mūsų gyvenimą, padeda spręsti auklėjimo, sveikatos ir visas kitas problemas. Bet visa tai tik išorėje.
Iš tikrųjų kabalos mokslas kalba tik apie dvasinį pasaulį ir nutrūksta Asija pasaulio Binos de Malchut de Malchut lygmenyje. Tarp šios Binos ir mūsų būsenos šiame pasaulyje, Asija pasaulio Malchut de-Malchut, yra atotrūkis.
Mes negalime peržengti per šią bedugnę, sutrumpinti atotrūkio ar kažkuo jį užpildyti. Kol nepašokai aukščiau jo, kabala tau visada atrodys abstrakčiu mokslu, filosofija arba mistika, t. y. kažkuo nerealiu. Juk realiu laikai tik tai, ką dabar gali pamatyti ir paimti į rankas – ir ką tau galima duoti, jeigu nepardavinėsi raudonų siūlų ir švento vandens?
Šis atotrūkis tarp mūsų dabartinės būsenos ir pačios artimiausios Binos įveikiamas tik intensyviu darbu savo medžiagos viduje – egoistiniame nore mėgautis. Aš mėginu tai daryti per aplinką, kuri ir pati kol kas egoistinė, ir studijas, kurios yra dėl savęs. Bet aš iš visų jėgų it mažas vaikas stengiuosi augti ir pakilti virš savęs.
Kabala niekada negalės tiesiogiai įsivilkti į mūsų pasaulio medžiagą – tau visada prisieis užšokti pas ją viršun! Nieko negalėsi padaryti su šiuo paskutiniu ACHAP’u (apatine aukštesniojo dvasinio objekto dalimi). Tu neturi Galgaltos ve Einaim (GE), kuria galėtum įsivilkti į jį.
Taip sukurti visi pasauliai, visos dvasinės pakopos: žemesniosios pakopos GE įsivelka į aukštesniosios pakopos ACHAP ir tuomet gali iš jo gauti. Nesvarbu, tegu aukštesniosios pakopos ACHAP’e viešpatauja visiška tamsa, bet aš savo GE esu pasirengęs priimti šią tamsą, sutikti su ja, kad įsikibčiau į aukštesniąją pakopą. Aš pasiruošęs suteikti pirmenybę šiai tamsai, o ne tai Šviesai, kurią dabar turiu savo GE.
Bet aš neturiu GE tam pačiam paskutiniam ACHAP’ui tarp Binos ir Malchut de Malchut de Malchut de Asija! Juk aš su savo egoizmu esu žemiau šio ACHAP’o ir man nėra kuo įsivilkti į aukštesniąją pakopą. Aš nieko negaliu padaryti ir todėl kabalos mokslas man lieka abstrakčiomis žiniomis.
Dvasinis pasaulis baigiasi paskutinėje Binoje − pažymėta raudonai paveikslėlyje. Aukštesniosios pakopos ACHAP man visiška tamsa. Bet jeigu aš įnešu į šį tarpą „grupę, knygas, mokytoją“ ir pradedu su jais dirbti, tai turiu galimybę susieti save su šia Bina.
Ir tai netgi nereiškia, kad pati ši grupė turi būti dvasiniame pasaulyje. Tačiau šios priemonės (grupė, knygos, mokytojas) turi tokias stebuklingas savybes (sgula), kad jeigu aš įsivaizduoju, tarsi jie būtų aukščiau manęs ir noriu įsijungti į juos, anuliuodamas prieš juos savo egoizmą, tai ištraukiu iš jų dvasinį komponentą. Iš aukštesniosios pakopos GE per juos pas mane ateina Šviesa.
Aš savo ruožtu įdedu norą (egoistinį!), o kaip atsakas man ateina Šviesa ir mes su ja susitinkame toje srityje, kuri vadinasi „mokytojas, knygos, grupė“. Tai kokybinė sąvoka, o ne žmonės ar knygos – būtent ta vieta, kur atskleidžiu aukštesniosios pakopos ACHAP’ą, dvasinį pasaulį.
Todėl turiu įsivaizduoti, kad jie aukšti, didūs ir kad jų viduje yra Kūrėjas. Tik tokia forma galiu įsivaizduoti aukštesniosios pakopos ACHAP’ą – aukštesnę pakopą ir į ją įsikibti. Juk aš neturiu GE, nėra jokios kitos galimybės.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Kaip išaugti dvasiškai?

Dvasinis liftas