Klausimas: Esu toje aplinkoje, kurią man parinko Kūrėjas. Tačiau šios aplinkos atgarsis tarytum vėluoja, stabdo mane. Aš lenkiu galvą prieš draugus, o jie tarytum įtempia vadeles, mano šuolius paversdami žingsniais. Ką daryti?
Atsakymas: Būna įvairių situacijų. Žmonės, pasiekę aukštas dvasines pakopas, gali apsimesti abejingais, norėdami, kad tu labiau pasistengtum ir vis tik įvertintum juos teigiamai, nors visi jie tavo akyse apsileidėliai, tinginiai ir pan.
Jeigu grupę sudaro naujokai, nepraėję machsomo, ir turintys egoistinį ketinimą lo lišma, jiems negalima apsimetinėti abejingais. Jie turi vienas kitam demonstruoti entuziazmą, antraip jie nejudės pirmyn. Jie turi būti gerai išmokyti žadinti kiekvieną, kad niekas neliktų abejingas.
Reikia būti dėmesingiems. Kai kurie negali susidraugauti su žmonėmis, kurie šoka, dainuoja, juokiasi ir verkia. Jiems tai nerūpi. Tuomet draugai turėtų pastebėti, kad aš nekreipiu dėmesio į jų pastangas, ir rasti būdų, sugalvoti gudrybių, kurios mane paveiktų.
Taip reikia dirbti su kiekvienu. Grupę sudaro atskiri asmenys, todėl turime rūpintis visų kilimu. Tačiau tuo pat metu turime būti kantrūs, nes kiekvienas vystosi savo tempu.
Kai kurie metų metus negali suprasti šio principo, jie tarsi čia, bet iš tiesų jų nėra. Kitus traukia mokslo procesas, jiems kiekvienas išmoktas „Mokymo apie dešimt sfirų“ puslapis – dvasinis pasiekimas. Treti puikiai dėsto pamokas arba pasižymi dar kuo nors, o visa kita ignoruoja. Taigi, reikia būti kantriems.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Vidinė grupė

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Klausimas: Kaip nore mėgautis gali atsiskleisti jam visiškai priešinga savybė, kuri tarsi jį sunaikina?
Atsakymas: Jeigu tai būtų dviejų tipų medžiaga: materija ir antimaterija – tai iš tikrųjų jų nebūtų galima sujungti kartu. Bet jeigu medžiaga ir priešingas jai ketinimas, tada yra įmanoma. O be to, šitai galiu atskleisti tik esant vienai sąlygai: kad galiu juos sujungti tik vidurinėje linijoje.
Todėl mano prigimtinis noras mėgautis ir ketinimas duoti veikia dviejose skirtingose plotmėse: vienas nore, o kitas – ketinime. Ir visi mano išskaičiavimai, visa mano vidinė kova skirta tam, kad juos sujungčiau draugėn.
Tarkim, aš turiu norą mėgautis, kuriame gyvenu. Be jo gaunu ketinimą duoti, kuris gali būti:
1) žemiau noro mėgautis
2) viename lygyje su juo
3) aukščiau jo.
Dabar turiu juos kažkaip sujungti. Ketinimą gaunu tik iš „Šviesos, grąžinančios į šaltinio“, supančios Šviesos. Aš ją galiu pritraukti, tik turėdamas siekį duoti, „tašką širdyje“, kurį vystau padedamas grupės.
Aš, grupė ir mano noras mėgautis – visa yra mano nore ir susijungia draugėn. Jeigu mano noras pagal svarbumą lieka apačioje, o grupė ir „taškas širdyje“ viršuje, ir iš jų duoti, tai pakeliu šitą savo prašymą (MAN). O kaip atsaką į savo prašymą aš gaunu supančią Šviesą, kuri man suteikia ketinimą duoti.
Dabar, gavęs ketinimą duoti, galiu rinktis:
1) nuleisti jį žemiau savojo noro, tai yra, panaudoti jį dėl savo noro mėgautis, dėl naudos sau − tai vadinama netyrumu, klipa.
2) ketinimą laikyti viename lygmenyje su noru, juos sujungti – tai neišsiaiškinta būsena.
3) ketinimą iškelti aukščiau už norą – tai „šventumas“, davimas.
Būtent toks yra mano darbas – išsirinkti, kurioje iš šių trijų būsenų gebu būti.
Jeigu žmogus atkreips dėmesį ir pajaus, kas su juo iš tiesų vyksta, tai supras, kad jis visą laiką gali rinktis, tarsi būtų ant svarstyklių lėkštės. Iš vienos pusės – gavimas, iš kitos – davimas, o viduryje – klausiantis aš: ką pasirinkti?!

Iš 2011 m. sausio 21 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurianti mintis

Universali gamtos formulė

Laisvas davimo veiksmas

Klausimas: Ar dvasiniame kelyje turiu ieškoti kančių, ar atvirkščiai – jų vengti?
Atsakymas: Apie kančias niekada nereikia galvoti. Jeigu žmogus jaučia kančias, tai jis privalo žinoti, kad jo blogų pojūčių metu virš jo viešpatauja bjaurastis, klipa.
Nes iš Kūrėjo nekyla kančios. Jis yra geras ir kuria gėrį. Viskas, ką jaučiu, yra iš Jo, nors man ir atrodo, kad mane veikia iš įvairių pusių.
Taigi, jeigu mano pojūčiai priešingi gėriui, jeigu jie yra nemalonūs, kvaili, reiškia, kad mane valdo klipa, egoistinis noras. Jis neutralizuoja Kūrėjo gerą poveikį ir paverčia jį iš šviesos į tamsą. Todėl man ir blogai.
Taigi, bloga savijauta yra tam, kad man parodytų, kiek aš paniręs į blogį. Tai mane turėtų stumtelėti į tai, kad aš pakreipčiau savo pojūčius į gėrį. Ir jeigu esu teisingoje aplinkoje, galiu iš karto to pasiekti. Grupės palaikymas skatina mane nedelsiant pakeisti blogus pojūčius į gerus.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie bausmę

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Iš antrosios pamokos Maskvoje
Klausimas: Judėdami pirmyn atskleidžiame savo mažus, niekingus „aš“, mažas niekingas asmenybes. Pagal kokius požymius mes juos atpažįstame? Kaip gimsta kitas „aš“?
Atsakymas: Šią mažą niekingą asmenybę atsiskleidžiu tik Kūrėjo atžvilgiu. O visur kitur, nesvarbu, kokia asmenybė aš esu.
Kaip mes atskleidžiame blogį? Tarkim, mėgstu gerai pavalgyti. Tai blogis, egoizmas? Ne! Aš mėgstu gerai pasilinksminti. Tai gerai ar blogai? Ar tai egoizmas? Ne!
Egoizmas išryškėja tada, kai turiu susijungti su kitais, kad atskleisčiau Kūrėją, bet aš to nenoriu. Egoizmas – tai nutolimas nuo grupės draugų. Todėl jo atskleidimas yra sudėtingas, tam reikia subręsti.
Štai čia mes ir suklumpame! Kad ir kas teikia mums malonumą, bet nepasiekia šio egoizmo, su kuriuo reikia dirbti, nieko baisaus. Bet vos tik kyla problemų su egoizmu grupės viduje, su kuriuo ir reikia dirbti, čia viskas sustoja ir užgęsta. Čia ir yra ta savybė, kurią turime ištaisyti.
Nieko kito taisyti nereikia. Linksminkis, per pietus kirsk dvi ar tris porcijas, miegok dešimt valandų per parą. Nesvarbu.
Svarbu viena – santykiai su draugais. Taip tiksliai filtruojama mano prigimtis:
– turiu ištaisyti tai, kas susiję su grupe.
– kas nesusiję su santykiais tarp grupių ar grupės viduje, susiję tik su manimi. Vienam reikia miegoti dešimt valandų, kitam dešimt kartų per dieną pietauti ir taip toliau. Tai neturi reikšmės.
Tad egoizmas – tik tarp draugų. Tik ten visos jo apraiškos. Tik į tai reikia kreipti dėmesį ir tik pagal darbą tarp mūsų vertinti draugus.
Bet kol žmogus tai įsisąmonina, kol supranta, kol išgirsta, kol su tuo sutinka – praeina metai. Jis gali girdėti apie tai, bet vis tiek viduje su tuo nesutinka, nesuvokia, nepriima.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Kantrybė – tai atkaklumas

Net neveiklumas – blogis

Kūrinys – tai noras. Kūrėjas, Šviesa „po savimi“ sukūrė norą, kli. Kokio dydžio yra Kūrėjo noras suteikti malonumą, pripildyti, sukelti gėrio, šilumos, palaimos pojūtį, tokio pat dydžio yra Jo sukurtas troškimas, nukreiptas į Jį, į tas pačias savybes, kurias Jis nori atskleisti kūrinyje.
O kad šis noras nebūtų automatiškas, kad jis būtų valdomas, kad siektų, visai kaip Šviesa, ir kad jaustų save esantį, greta jo vystosi protas. Protas yra įgimtas, todėl jis geriausiai charakterizuoja žmogų: „Ko tu nori?“. Kalbama ne apie prigimtinį norą, o apie tai, ką aš savo protu suvokiu kaip gerą būseną.
Skirtumas tarp geidžiamo ir esamo yra bet kokių mūsų veiksmų vektorius. Pagal šį kriterijų ir vertinamas žmogus – pagal jo veiksmų, siekių, lūkesčių kryptį.
Veiksmus atliekame ne patys „iš savęs“ , o veikiami supančios aplinkos. Kita, geresnė būsena gali būti laisva, ir mes ją išsirenkame veikiami aplinkos. Tokiu būdu, visuomenė, į kurią patenkame, formuoja mus ir mūsų ateitį.
Todėl žmogui duotas protas ir trūkumo jautimas. Dabar padedamas supančios aplinkos žmogus gali nukreipti save į kitą būseną, kurią pasirinko pats.
Mus charakterizuoja siekio vektorius ir jo dydis. Todėl niekada nevertiname žmogaus pagal jo dabartinę būseną – ji duodama jam iš aukščiau. Ne, mes vertiname žmogų pagal veiksmą, kurį jis atlieka grupės atžvilgiu, idant tam tikra linkme nukreiptų savo mintis, norus, atvesiančius jį į kažkokią naują būseną.
Todėl privalome aplink save susikurti tokią aplinką, kuri tiksliai nulems mūsų būsimą būseną, − tai, ko link veržiamės. Atsižvelgdami į būsimą vaizdą, kuris piešiamas mūsų vaizduotėje, mes iš tolo, iš anksto vertiname save ir grupę.
Žmogus kaip ir grupė yra vertinami tik pagal vektorių: kur jis veržiasi ir su kokia jėga. Jeigu grupė nori kažkaip save kontroliuoti, jeigu žmogus trokšta suprasti, kur link jis krypsta, tai privalo visada prieš save matyti kitą laukiamą vaizdą. Tik į jį reikia sutelkti dėmesį, tik jame gyventi. Tuomet į priekį judėsime greitai, o mintys ir rešimot, kurie kyla mumyse, akimirksniu realizuosis.
Todėl visų svarbiausia – „dirbti“ su mintimi, teisingai ir kaip galima ryškiau įsivaizduoti kitą būseną. Mintis kuria, formuoja mūsų ateitį. Ji pagrindžia mūsų veiksmą ir tokiu būdu paverčia jį realybe.

Iš 2011 m. sausio  17 d. pamokos, pagal knygą „Šamati“, 153 straipsnis, „Mintis – tai noro pasekmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškulį malšiname minties jėga

Mintis – norų tarnaitė

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Iš 2 pamokos Maskvoje
Moterims viskas priklauso nuo to, kiek stipriai jos nori kartu būti ir taip palaikyti, apsupti vyriškąją dalį. Moterys turi spausti vyrus. Tai joms būdinga – tik reikia iš tikrųjų teisingai tuo pasinaudoti, nesivaržyti. Moterys priklauso nuo vyrų grupės, o vyrų grupė nuo moterų priklauso ir be jų nepasistūmės. Moters noras pirminis, o vyrų – antrinis. Taip sutvarkyta visa gamta. Jeigu ne moterys, vyrai visą gyvenimą futbolą žaistų. Betgi moters noras juos verčia kurti šeimą, dirbti, pareiti namo, ką nors sutvarkyti. Visa tai – moters noras, ne vyro. Vyras to neturi, jis visą gyvenimą kaip vaikas. Todėl moterys privalo teisingai organizuotis ir spausti vyrus, daryti jiems įtaką. O jie privalo tai suprasti. Mes esame suaugę žmonės ir mums reikia išnaudoti savo prigimtį – ir moterišką, ir vyrišką tam, kad pasiektume tikslą. O tikslas pasiekiamas kartu. Tai kaip naujo, bendro vaiko gimimas. Todėl žiūrėkite rimtai abu. Mes taip esame sukurti ne be reikalo. Mes į viską žiūrime kaip į atsitiktinį Kūrėjo kūrinį, o iš tikrųjų mums reikia kiek įmanoma viską, kas mumyse yra, teisingai sujungti, tada mes gausime norą, kuriame pasirodys Kūrėjas.
Pasaulis – tai 60 proc. moterų, jos – pati patvariausia jo dalis. Taip ir grupė yra absoliučiai nepatvari be moteriškosios dalies. Tvirta moterų grupė – vyriškosios dalies tvirtumo garantija. Ji yra stabilesnė. Teisingai veikdama, ji minkština, amortizuoja visas problemas, visus bendros valties siūbavimus. Moterys privalo tai suprasti ir tiksliai vykdyti savo funkciją. Vyrai tai taip pat privalo suprasti, suteikti moterims atitinkamas galimybes ir vertinti jas. Be šito nieko neišeis. Vyriškoji dalis iš karto pradės byrėti be moteriškosios. Moterų dalyvavimas nuslopina visus pykčius. Ne veltui dar Abraomui yra pasakyta: „Klausyk, ką tau Sara pasakys“. Moteriškas pagrindas vystymesi nuo pat pradžių yra pats svarbiausias. Visas noras, kurį mums reikia ištaisyti – tai moteriškas noras, pasireiškiantis per moterį. Taigi, organizuokitės teisingai. Kur yra stipri moteriškoji dalis, ten garantuojama sėkmė.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas moterų nepastovumas…

Moters verta vieta

Slaptoji moters galia

Klausimas: Prašymas ištaisyti mano priešiškumą draugams man atrodo labai dirbtinis. Argi aš neturiu įgyti poreikio išsitaisyti?
Atsakymas: Jeigu lauksi poreikio išsitaisyti, tai jo niekada nesulauksi. Mūsų darbe pirmiau eina ne poreikis, o darbas. Ir tada kyla poreikis.
Jeigu veikiu iš poreikio, tada esu gyvūnas. Jeigu pakylu aukščiau savo noro – esu  žmogus.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Viena mintis

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Klausimas: Kodėl net ir žinodamas, kas jam gerai, žmogus vis tiek daro tai, kas jam kenkia?
Atsakymas: Tai mes pastebime netgi žiūrėdami į mažus vaikus. Kiek kartų tenka bausti vaiką, kol jis pradeda ką nors suprasti. Bet vėlgi, supratimas atsirado dėl bausmių ar vaikas paprasčiausiai paaugo ir tapo protingesnis? Galbūt bausmės neturėjo įtakos? Dar klausimas, dėl kokių priežasčių mes keičiame savo elgesį.
Iš tikrųjų gaudami bausmes mes nesikeičiame. Apskritai nėra tokių bausmių ir paskatinimų, kaip kad mes suprantame. Likimo smūgiai mūsų niekada nepamoko. Mes tiesiog augame, išaugame savo rešimot, mumyse atsiranda kiti, keičiasi mus supanti aplinka, o jų veikiami keičiamės ir mes. Mes keičiamės tik lygindami du parametrus: mūsų vidinius duomenis (rešimot) ir mus supančią visuomenę. Sąveikaudami tarpusavyje jie ir nulemia mūsų būseną.
Mes privalome siekti, kad mūsų rešimot įgautų pusiausvyrą su aplinka. Tam – visi mūsų siekiai. Tai pagrindinis pasaulių sistemos dėsnis – panašumas, balansas, pusiausvyra.  Gamtoje visi to automatiškai siekia. Ir todėl, vos tik prarandame balansą su supančia aplinka, tuojau pat visomis jėgomis, sąmoningai ar nesąmoningai (priklausomai žmogaus išsivystymo lygio), bandome surasti, kaip atitikti.
Pavyzdžiui, atėję į kokią nors bendruomenę ar būdami kokioje nors kompanijoje, jūs visada prisitaikote, stengiatės būti panašūs. Taip jau sutverta, kad panašumo dėsnis − tai pirminis dėsnis, kurį Kūrėjas padarė visa ko pagrindu. Sukūręs priešingą Sau prigimtį, norą gauti, Jis trokšta, kad šis palaipsniui taptų panašus su Juo – noru duoti. Juk vystymasis kuria troškime protą, ir tada kūrinys tampa sąmoningas, jaučiantis, atskleidžia Kūrėją, tampa panašus į Jį, lygus Jam.
Nuo bet kurio kito negyvo kūrinio žmogus išsiskiria protu, kuris sąmoningai skatina kūrinį tapti panašiu į Kūrėją. Todėl visa mūsų valios laisvė − nuolatos kurti sau tokią supančią aplinką, kuri mus „temptų“ prie Kūrėjo. Vadinasi, mes turime rūpintis, kad aplinka bent viena pakopa būtų aukščiau už mus. Tada mes panorėsime tapti panašūs į Jį ir taip kartas nuo karto judėsime Kūrėjo link. Įsivaizduodami grupę kaip esančią aukščiau, didesnę, idealesnę už save, mes judame į priekį. Taigi viskas priklauso nuo teisingos aplinkos. Jos padedami automatiškai judame pirmyn. Tokia yra augimo dėsnio esmė.

Iš 2011 m. sausio 17 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su Kūrėju

Ką reiškia būti Kūrėju?

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Klausimas: Ruošdamiesi kongresui jaučiame, kaip sunku gauti jėgų iš aplinkos. Kaip atliekant fizinius veiksmus, neprarasti ryšio su vidiniu tikslu?
Atsakymas: Pirmiausia, gerai, kad žmonės jaučia ketinimo trūkumą, juk be vidinės sudedamosios dalies, t. y. ketinimo duoti, išờrinės pastangos siekiant atskleisti Kūrėją negali būti sėkmingos. Kur gi gauti teisingą ketinimą susijungti ir sukurti ryšį, kurio viduje veiksime?
Reikia stengtis – kaip stengiasi mažas vaikas būti suaugusiu – iš visų jėgų išlaikyti ketinimą ir nepamiršti, kad visus išorinius veiksmus atliekame remdamiesi vidinėmis pastangomis. O kiek tai pavyks, jau nepriklauso nuo mūsų sėkmės.
Galbūt mums norima parodyti, kad mes iš tikrųjų esame maži ir nesėkmingi, idant liautumėmės savimi didžiavęsi ir pajaustume, kad be pagalbos iš aukščiau mumyse ketinimas nesusidarys, kad savo jėgomis negalėsime susijungti.
Jei sugebėtume susitvarkyti patys, mums nereikėtų Kūrėjo ir nepasiektume būsenos „eime pas faraoną“.
Iš esmės, žmogus niekada neturėtų skųstis gaunamomis būsenomis. Jos atsiskleidžia kaip judėjimo į priekį pasekmė, todėl visada yra teisingos. Klausimas − kaip su grupės pagalba sugebėti sukurti su jomis teisingą santykį.
Daugeliu atvejų priekaištaujame sau dėl praeities: pasielgėme neteisingai, negerai, praleidome, nesugebėjome ir t. t. Taip veikia netyra jėga/klipa, kuri grąžina mus į praeitį. Tas pats ir kalbant apie nusivylimą savo savybėmis: kokia prasmė kaltinti save, jeigu iš anksto aišku, kad esame egoistai ir kaskart tik tai atskleidžiame? Virš šios būsenos turime suformuoti teisingą požiūrį.
Todėl viskas priklauso nuo pastangų. Gali būti, kad žmogus yra nepatenkintas ir norėtų kažko kito, bet tai nesvarbu, nes pojūčiai nusileidžia iš aukščiau. Naujokams parodoma, kaip jiems sekasi, palaikant ir skatinant juos lyg mažus vaikus. O tiems, kurie juda į priekį, parodo jų trūkumus ir klaidas, kad… ne patys taisytųsi, o reikalautų ištaisymo. Taigi visos reakcijos mums yra naudingos.
Vertėtų atskirti žmogaus vidinį darbą grupės atžvilgiu nuo veiksmų organizuojant mokymąsi, kongresus, platinimą. Jie skiriasi: vidiniai pakilimai ir kritimai neturi daryti įtakos išoriniam darbui. Turi būti dienotvarkė/programa pagal kuriuos dirbame, nors ir nėra noro.
Vidiniame darbe stengiamės, kiek galėdami, o kokį pojūtį (gerą ar blogą) gauname priklauso nuo to, ką būtent mums reikia pajausti. Jeigu nejaučiame įkvėpimo, susižavėjimo ir bendro palaikymo, reiškia tokiais pojūčiais mums padeda atsijungti nuo egoizmo.
Nusivylimas patiriamomis būsenomis rodo žmogui, kad egoistiniai norai nepalaiko jo ir žmogus natūraliai nuo jo nusisuka. Pats egoizmas padaro taip, kad jo atsisakome ir tai vadinama „pagalba prieš save patį“.
Dirbant patiriamas mumyse nemalonus jausmas yra pagalba iš priešingos pusės, kol nesugebėsime pakilti virš savo prigimties ir pažiūrėsime į ją iš aukščiau, kartu su Kūrėju. Tai reiškia, kad aš su Kūrėju stoviu prieš faraoną. Tuo pačiu pakylu virš jo ir pereinu machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Branginkite kiekvieną minutę

Kaip tapti didvyriu

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)