2011-02-6 
Klausimas: Ką reiškia „įsilieti į aplinką“?
Atsakymas: Įsilieti į aplinką reiškia, kad jaučiu arba įsivaizduoju save esantį sistemoje, kurioje visos sielos susijusios tarpusavyje. Aš kartu su jomis judu pirmyn, priklausau nuo jų, jos yra „aukščiau manęs“ ir per jas galiu gauti mane taisančią ir pripildančią Šviesą.
2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas
Daugiau šia tema skaitykite:
Komentarų nėra 
aplinka
2011-02-5 
Klausimas: Kaip galime kalbėti apie meilę Kūrėjui, jeigu nežinome, kas tai yra?
Atsakymas: Meilė – tai noro pasireiškimas. Apskritai, kad ir apie ką kalbėtume, vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta nore, apie norų įvairovę.
Teisingai, mes nežinome, kas yra meilė. Tai ką gi daryti? Iš pradžių imame pavyzdį iš to, ką patys turime. Visos savybės ir formos glūdi mumyse kaip gavimas. Jų pagrindu, dedant mechanines pastangas grupėje ir per pamoką (mokantis taisoma esmė, kurios mes nesuprantame) mūsų įgimtos savybės po truputį pradeda keistis.
Kodėl? Kokiai jėgai veikiant? Kas su mumis vyksta? Mes nežinome, tik stebime mumyse vykstančias permainas. Šiandien mąstau jau ne taip, kaip vakar, jaučiu ne taip, kaip vakar, noriu ne to, ko norėjau vakar. Bet juk diena po dienos keičiasi kiekvienas žmogus? Teisingai, bet kalbame apie kokybinius pokyčius. Vakar mane ne itin viliojo davimas, meilė artimui ir ryšys su juo, o šiandien tai jau atrodo truputį patraukliau, truputį aiškiau, man priimtiniau. Kaipgi man galėjo nutikti toks „antgamtiškas“ dalykas? Aš ir pats nežinau. Todėl jis vadinamas „stebuklinga savybe“ – sgula.
Iš 2011 m. sausio 26 d. pagal Rabašo raštus „Šlavei Sulam“, 2 t., 13 straipsnis, 1991 m. „Kūrėjas perduoda stipriuosius į silpnųjų rankas”
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-01-26 
Klausimas: Po poros dienų atvažiuosiu į kongresą ir sutiksiu ten žmonių, kurių niekada nemačiau, kalbančių kitomis kalbomis, kitų kultūrų atstovų. Ką aš turiu jiems duoti ir ką turiu iš jų gauti, kad nepaleisčiau į dvasinį pasaulį vedančio siūliuko?
Atsakymas: Reikia vienas kitą palaikyti – perteikti supratimą, kad jei mes įkvėpsime vienas kitą, tai pasieksime tikslą. Nereikia pasikliauti Kūrėju, kažkokiu „geru Dievu“. Matome, kad visas pasaulis Jo šaukiasi – ir kam tai padėjo? Gali kreiptis tik į grupę. O kai kreipsiesi į ją ir panorėsi atskleisti tarp jūsų esančią meilę ir sąjungą – tai ir reikš, kad atskleidei Kūrėją. „Šventovė“ – tai bendras kli, bendra grupės, tautos arba viso pasaulio siela – tai mūsų sąjunga. Nėra Kūrėjo be kūrinių. Jis vadinamas Kūrėju (Borė) todėl, kad tu Jį atskleidi („ateik ir pamatysi“ – „bo-rė“) bendrame integraliame, sujungtame kli (nore). Su tokiu ketinimu aš ateinu į grupę ar atvažiuoju į kongresą ir noriu visiems pasakyti: „Vyrai, mes norime atskleisti Kūrėją? Tai kur gi galime Jį pamatyti? Kur mūsų sąjunga?! Kaip kiekvienas iš mūsų įkvepia kitus ir kaip jį įkvepia mūsų jungimasis tarpusavyje – Kūrėjas, dvasingumas? Ar gali kiekvienas gauti tokios jėgos iš mūsų bendros sąjungos, kad sustiprėtų ir vėl jungtųsi į jį dar stipriau!?“ Tai ir reikš, kad turime ryšį su Kūrėju. Kūrėjas – tai mūsų bendra, vienijanti jėga!
Tarkime, mūsų yra 10, ir kiekvienas turime po 100 kg jėgos. Manote, kad mūsų bendrą jėgą sudarys 100 x 10, t. y. 1 000 kilogramų? Ne, dėl to, kad mes visi susivienijome ir atsisakėme savo ego, norėdami suartėti ir susijungti, vietoje tūkstančio kilogramų gavome milijoną! Juk dirbome prieš egoizmą, prieš neapykantą kitiems ir pasiekėme meilę visiems, – turėjo kažkaip pasireikšti šios pastangos? Mes ne šiaip sau sudėjome šiuos kilogramus ir susumavome. Juk kiek reikėjo stengtis, norint šito pasiekti.
Tarkime, renkame pinigus kokiai nors bendrai platinimo akcijai. Aš ne šiaip sau metu pinigus į bendrą katilą – aš dirbu prieš savo ego, įvairius išskaičiavimus. Jeigu aš tiesiog išleisčiau šiuos pinigus, tai net nepastebėčiau. Bet aš negaliu prisiversti sumokėti grupei, bendram reikalui… Tik ne tai! Aš pasiruošęs juos sudeginti, iššvaistyti taip, kad ryt neatsiminsiu kam, bet žinosiu, kad vis gi padariau kažką savo malonumui. O kai duodu pinigų grupei – tai kainuoja man 100 kartų daugiau, tarytum duočiau ne 500, o 50 000! Tiek reikia pastangų. Todėl, jeigu sąjunga sudaryta abipusio atidavimo, Kūrėjo atskleidimo tikslu, tai joje atskleidžiu milžiniškas jėgas. Tai ne šiaip „susimesti“ į bendrą kasą – šioje kasoje be mūsų indėlio yra dar vienas, papildomas, vienijantis komponentas. Yra dar vienas toks „bonusas“, sąskaitos „priedas“, kurio galia milijardus kartų didesnė už pačią indėlių sumą. Tai ta jėga, kurią kiekvienas gauna iš grupės – juk ją gauna visi, ir ji nemažėja! Mes ir renkamės į kongresus bei kitus susitikimus, norėdami išgauti šį bendrą, vienijantį komponentą. Kiekvienas jį gauna sau – savo ištaisymui.
Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo esmė“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-01-25 
Iš antros pamokos Maskvoje
Klausimas: Kas yra grupė?
Atsakymas: Grupė – tai kiekvieno mūsų noras atrasti save vienybėje su kitais ir su Kūrėju. Pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra viena“. Grupė – tai siekiantieji kartu susijungti, idant šiame susijungime atskleistų juos pripildančią Jėgą.
„Aš“ – tai mano dvasinis judėjimas pirmyn, tik šis judėjimas, visa kita ne. Manasis „Aš“ gali būti egoistiškas, priešiškai nusiteikęs: „nenoriu vienytis“, arba atvirkščiai: „noriu vienytis“. Tik į tai kreipiu dėmesį.
Grupė – tai tokie patys visų kitų, kurie nori būti kartu, nors galbūt yra nusiteikę priešiškai, judėjimai. Ir štai mes kartu bandome pasiekti, kad savo troškimo viduje pagal panašumo dėsnį atskleistume Kūrėją.
Mes niekados Jo neatskleisime, tik tą savybę, kurią sukursime tarpusavyje. Šis mūsų „prietaisas“ ir išaiškins, kas vyksta „už mūsų“. Mes kuriame imtuvą, detektorių, kuris ras Kūrėją – pajus Jį tokiu laipsniu, tokiu jautrumu, kokį pasiekėme tarpusavyje.
Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis
2011-01-14 
Klausimas: Jūs pasakėte: kad save išaugintume, mums reikia panaudoti dvi jėgas – gavimo ir davimo, bet dabar manyje nėra dviejų jėgų, tik gavimo?
Atsakymas: Tavyje yra abi tos jėgos, tu tiktai nenori panaudoti antrosios! Mes pradedame kilti iš apačios, iš nulinio davimo ir kylame 125 laipteliais, kol palaipsniui pasieksime 100 procentų davimą. Bet nulinis davimas nereiškia, kad davimo nėra – tu paprasčiausiai neišnaudoji šios jėgos, esančios tavyje! Negalima sakyti, kad ko nors nėra pasaulyje – tos jėgos nėra tik tavyje, tavo jutimuose. Patvirtinimas, kad ji egzistuoja – tai, kad ji po akimirkos gali tavyje atsiskleisti. O po to vėl išnyks… Tai vadinama „nuliu“. Tikrovėje nulis neegzistuoja, jis gali būti tik žmogaus pojūčiuose.
Tu turi valios laisvę pažadinti davimo jėgą iš to nulio. Tam tau duota aplinka, kuri susideda iš: mokytojo, grupės, knygų. Pradėk jos padedamas dirbti su savo nuliniu davimu, ir jis jau nebebus nulinis. Nes davimo jėgą tu gali pažadinti tiktai bendraudamas su kažkuo kitu, kuris taip pat nori ją atskleisti. Tad palaikyk tokius santykius, neužsidaryk savyje! Kaip dar galima atskleisti davimą? Gavimo jėga sukoncentruota viename žmoguje, bet davimo jėgai reikalingi du, kad jėga veiktų tarp jų! Toks ir yra esminis skirtumas tarp egoistinio pasirinkimo ir altruistinio – savo egoizme tu esi vienas, o davimui tau reikalinga aplinka. Kitaip, kur tu galėsi realizuoti davimą, kur tu rasi tą jėgą ir kaip patikrinsi, ar ją turi? Todėl, kai tiktai prabunda žmogaus dvasinė kibirkštėlė, kvietimas vystyti sielą – jį nedelsiant atveda į grupę ir sako: „Pasirink ją!“ Būtent ten ir glūdi mūsų valios laisvė – teisingai pasirinkti aplinką.
Iš 2011 m. sausio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-01-11 
Klausimas: Ar aš pasistūmėju link dvasinio pasaulio, jei man nekyla klausimų studijuojant kabalos mokslą?
Atsakymas: Žmogus pats turi pasitikrinti, pasistūmėja jis ar ne. Kaip jis gali pasitikrinti? Pagal tai, ar jis išgyvena pakilimus ir kritimus, mokydamasis šios metodikos, susijungdamas su kitais ir būdamas atstumtas. Dabar aš turiu žinoti tik vieną dalyką: ar galvoju apie tarpusavio susijungimą ir ar stengiuosi jame atskleisti vaizdus, kuriuos tyrinėju knygoje „Zohar“, – Kūrėjo atvaizdus. Ar siekiu aš šito? – Taip. Kiek siekiu? Kiek kartų per pamoką aš nuklysdavau nuo šių minčių ir vėl sugrįždavau? Kiek kartų dirbdamas šį darbą nerimavau dėl kitų, kad jie taip pat išlaikytų šį ketinimą? Tada jų bendra mintis apie tai irgi paveikia mane, kad net pametęs šias mintis iškart prie jų sugrįžčiau. Kaip tik yra gerai, kad būtų kuo daugiau tokių momentinių išėjimų ir įėjimų. Todėl man reikalinga grupės parama ir aš turiu visą laiką mąstyti apie susijungimą. Ir tai visas mano rūpestis. Pagal šiuos požymius galiu įvertinti, pasistūmėju aš ar ne. Jei nenuklysdavau nuo minčių apie susijungimą ir nesugrįždavau prie jų – tai nepasistūmėjau.
Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-01-10 
Klausimas: Neįmanoma tobulėti be aplinkos. Kaip sukurti aplinką skaitant knygą „Zohar“?
Atsakymas: Mes kuriame aplinką, kai visi kartu norime pasiekti tai, apie ką skaitome knygoje „Zohar“, ryšyje tarp mūsų. „Zohar“ piešia mums įvairias formas. Ką jos visos reiškia?
Jeigu susijungsime vieni su kitais, tai pasieksime tam tikrą tarpusavio ryšio formą. Ši ryšio forma vadinsis, pavyzdžiui, „triušiu“. Kita ryšio forma vadinsis „karve“, kita ryšio forma – „asilu“.
Ir, gali būti, kad atskleisime tokį ryšį, kuris jau vadinsis žmogumi įvairiose vystymosi stadijose – embriono, maitinimo, augimo, kol nepasieksime žmogaus lygmens. Tada ryšio tarp mūsų forma įgaus žmogaus pavidalą. Tai yra ne aš, ne tu, ne jis, o ryšio tarp mūsų forma, tam tikra ryšio formulė suteiks mums žmogaus pavidalą.
Žmogus dvasiniame pasaulyje – tai davimas. O kas yra davimas? Kokia davimo forma? Tai kažkoks laukas tarp mūsų, kurį mes pavadinsime žmogumi. Tas laukas patiria įvairiausias būsenas, apie kurias mums pasakoja „Zohar“, kaip apie žmones su įvairiausių spalvų plaukais, akimis ir taip toliau.
Visa tai nurodo tik ryšio formas tarp mūsų. Išskyrus tai, kabalos moksle daugiau apie nieką nekalbama.
Apie norą mėgautis nėra ko pasakyti – jis paprasčiausiai siekia gauti malonumą. Priklausomai nuo to, kaip atskiri norai gali pakilti virš savęs ir susijungti vienas su kitu duodami, ryšyje tarp savęs, jie sukuria tą bendrą formą apie kurią ir pasakoja „Zohar“. Tai ir yra Kūrėjo forma, kurią tu atskleidi.
Todėl „Zohar“ aiškina, kokią Kūrėjo formą tu atskleidi. Tai vadinama žmogumi tavyje – tavo vidiniu panašumu į Kūrėją. Tu jį atskleidi ne tokiu maloniu, ištaisytu pavidalu? Tiesa, kol kas tu toks. Todėl „Zohar“ ir pasakoja, kokiais žingsniais judi į priekį.
Visada kalbama apie ryšį tarp sielų – kiek jis atitinka davimo jėgą, žadindamas tarp sielų neapykantą, rūpestį ir kitokius jausmus. Ir visa tai – ryšyje tarp jų.
Iš 2010 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-12-31 
Iš tikrųjų ne tiek grupė turi daryti tau poveikį, kiek tu pats turi įsijungti į ją.
Kalbėdami apie tai, kad grupė turi daryti įtaką žmogui, mes norime pažadinti kiekvieną duoti grupei.
Atsakomasis grupės poveikis gali būti stiprus arba silpnas, tačiau tai neatsilieps žmogui.
Juk mes esame susiję, sąveikaujame su vidine, o ne su išorine grupe. Išorinis bičiulių elgesys vaidina ne tokį esminį vaidmenį.
Čia viskas priklauso nuo to, kiek aš įsijungiu į juos, kiek stengiuosi pajausti jų vidinį siekį, kuris nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo jų, − tai dvasinė realija, vienybė tarp mūsų ant Begalybės laiptelio.
O todėl grupė veikia tave tiek, kiek įsijungi į ją ir trokšti būti jos veikiamas, gauti jos davimo savybę.
Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-12-27 
Draugų susivienijimas – tai vieta, kurioje aš atskleidžiu dvasinį pasaulį. Tą akimirką, kai man pavyks sujungti visų mūsų norus, šiame susivienijimo taške atskleisiu įėjimą į aukštesnįjį pasaulį.
Įėjimas netikėtai atsivers, ir už jo aš atrasiu naują dvasinę erdvę/norą.
Suprantama, aplink šį įėjimo tašką yra daugybė kliūčių. Bet tai ne kliūtys – jos kaip tik stengiasi mane teisingai nukreipti į dvasinį pasaulį, todėl tarytum kaišioja man kojas iš visų pusių.
Jei aš nepulsiu į neviltį ir suvoksiu, kad šios kliūtys veikia kaip „pagalba prieš mane“, pereisiu kiaurai per jas visas ir įžengsiu į dvasinį pasaulį – įėjimas būtent čia ir atsivers.
Kol kas šis kelias mums atrodo sunkus ir neįveikiamas – bet jis staiga atsivers ir mes nuskriesime tiesiai ten! Mums nereiks spaustis ir veržtis – jis kaip koks sūkurys tiesiog įtrauks mus į save.
Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-12-24 
„Be pastangų ir žuvytės iš tvenkinio neištrauksi“ – sako patarlė. Kad ir kokio tikslo − gero ar blogo siekčiau – jis reikalauja pastangų.
Darbininkai, vagys, mokslininkai, sportininkai − visi dirba. Bet koks geidžiamo dalyko pasiekimas susijęs su pastangomis.
Juk kūrinys sudarytas iš noro mėgautis ir jis, kaip ir bet kuri materija, siekia ramybės. Todėl bet koks judesys (veiksmas) reikalauja iš mūsų reikalauja energijos (motyvacijos). Šitas dėsnis veikia visuose gamtos lygmenyse: nuo negyvosios gamtos iki žmogaus.
Mūsų pasaulyje augant egoizmui dedame vis daugiau pastangų norėdami pasiekti trokštamą rezultatą ir gauti naudą.
Pasakodami apie dvasinį pasaulį, kabalistai taip pat pabrėžia šį principą: „pagal kančias ir atlygis“, „stengeisi ir radai“. Formulė ta pati, bet yra ir skirtumas: dvasiniai veiksmai atliekami ne nore mėgautis.
Kai žmogui kyla Adomo lygio noras − supanašėti su Kūrėju (atskleisti Jį), jis randa grupę ir darbas vyksta tokia tvarka:
1. Studijuoju kabalos mokslą grupėje, kad susijungčiau.
2. Mano egoizmas auga tik todėl, kad mokausi. Tai jau visiškai kitoks ego, visiškai ne toks, koks yra įprastas mūsų pasaulio egoizmas. Jam augant man tampa aišku, kiek esu priešingas tikslui, davimui. Manyje atsiskleidžia neapykanta draugams ir vienybei.
3. Man reikia įsisąmoninti tikslo svarbą, o šį suvokimą taip pat gaunu mokydamasis ir iš grupės.
4. Prasideda krizė, nežinau, ką daryti, ir tada suprantu, kad man reikalinga grąžinančios į Šaltinį Šviesos (Or makif ) pagalba.
5. Pradedu mokytis kitaip: idant pritraukčiau supančią Šviesą (Or makif ) į grupę.
6. Ir štai – radinys!
Dvasiniame kelyje realizuoti egoizmą nėra taip paprasta kaip mūsų pasaulyje. Čia paprasčiausiai stengiuosi ir pasiekiu tikslą. O dvasinis vystymasis reikalauja, kad manyje augtų egoizmas, kuris priešintųsi susijungimui ir kartu su juo augtų davimo svarba, antraip dėl ko gi stengtis?
Mokausi tam, kad pritraukčiau Or makif, ir tik tada randu tai, ko trokštu. Koks gi tai radinys? Davimas.
Taip įgyjame antrąją prigimtį. Pradėję nuo gavimo prigimties, galiausiai įgyjame davimo prigimtį. Be to, kelyje į ją, būtinos ir mano paties pastangos, ir supančios Šviesos veikimas.
Iš 2010 m. gruodžio 10 d.pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
rašykite
prenumeruokite