Klausimas: Ar bus kokia nauda, jeigu savo pavyzdžiu paveiksime kitus žmones, kurių dauguma nesiekia dvasiškai vystytis? Ar tada visoje visuomenėje taip pat įsivyraus geri santykiai ir ryšiai?
Atsakymas: Taip, savo pavyzdžiu teigiamai paveiksime visą visuomenę. Baal Sulamas rašo apie tai straipsnyje „Paskutinioji karta“. Jeigu šiandien visa visuomenė nuspręs, kad negalime daugiau egzistuoti tokia egoistine forma ir turime pradėti kažkaip skaitytis vieni su kitais – tai bus didelis ištaisymas.
Jūsų gali paklausti: jei paprastas žmogus tai daro ne dėl to, kad atskleistų Kūrėją ir Jam duotų, ar tai nebus socialistinės Rusijos liūdnos patirties pakartojimas?
Tačiau šiais laikais jau yra mūsų didelė kabalistinė grupė, užsiimanti davimu ir kabalos platinimu. Ir kiekvienas, norintis įgyti gilesnį suvokimą, galės prie mūsų prisijungti. O visiems kitiems pakanka tiesiog padėti ir palaikyti mus, kaip kad paprastai elgiasi žmonės, nenorintys mokytis ir apkrauti savo galvos.
Jeigu yra tokia pusiausvyra visuomenėje, kai viena jos dalis tarsi „galva“ rūpinasi ketinimu ir visiems pritraukia taisančią Šviesą, o kita dalis atlieka kažkokius pagalbinius veiksmus, tai galime pasiekti gerų rezultatų.
Tikėkimės, kad tai pavyks. Žinant, kad visos žmonijos struktūra sudaro piramidę, būtent taip ir turi būti: tik nedaugelis kuria ryšį su Kūrėju ir praleidžia Šviesą masėms. (žr. Baal Sulamas „Paskutinė karta“)

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?

Vienas įstatymas

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Klausimas: Kaip nuraminti savo ego, kuris kiekvieną sekundę reikalauja pripildymo?
Atsakymas: Niekada negalėsi savo jėgomis nugalėti ego savyje. O jeigu tau atrodo, kad praeityje pavykdavo – tai iliuzija. Iš esmės, tu lygiai taip pat tenkinai savo norą mėgautis.
Praeiname pasiruošimo periodą ir jo pirmame etape mums tarytum pavyksta kažko pasiekti savo jėgomis, nugalint save, pasitelkus žinias kažkaip judame pirmyn. Bet tuo viskas ir baigiasi. Mūsų noras mėgautis gavo tam tikrą pripildymą.
Bet be šio noro tu negalėtum mokytis, įgyti tam tikrų dvasinio darbo pagrindų. Kitaip tariant, tave vedė tavo ego. Tai vadinama „septyniais sočiaisiais metais“.
Po to staiga pajutai atšalimą mokslui, tau viskas nusibodo, „kuras“ pasibaigė ir tu jau įžengei į antrąjį pasiruošimo laikotarpio stadiją. Tavo ego jau niekur tavęs netraukia, tau reikalingas kažkoks kitas stimulas. Ir koks gi? Mokymasis turint ketinimą ir aplinka.
Dabar jau turi vystytis ne savo noru, o gaudamas norą iš grupės.
O tavo mokymosi tikslas turi būti ne įgyti žinių, o teisingai suformuoti ketinimą iš aplinkos gautiems norams. Tau būtina susivienyti su jais tam, kad atskleistum Kūrėją.
Kol kas tai darai dėl savęs, bet be perstojo atlikdamas šį darbą, veikiant Šviesai, palaipsniui pajausi, kad duoti yra gerai.
Iš grupės gauni davimo norą ir per pamoką pradedi reikalauti šios savybės, nes davimas išlaisvina tave nuo ego, nuo tavojo blogojo prado, padeda tau pakilti virš viso šio žemiško gyvenimo.
Tada, sujungdamas į vieną visus šiuos tris parametrus: „Israel, Torą ir Kūrėją“, siekdamas suteikti malonumą Kūrėjui, gauni tobulą savo dvasinio pakilimo formulę.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenoriu nieko, tik Šviesos…

Kas man padės?..

Brangiai kainuojanti moneta

Klausimas: Aš labai noriu, kad visas šis pasaulis kuo greičiau pabustų. Kaip tai pasiekti?
Atsakymas: Negali pabėgti nuo to, ką šiandien atskleidžia bendra sielų ištaisymo sistema. O ji atskleidžia daug ką. Klausimas, kiek mes tam galim turėti įtakos?
Pasaulis dar nejaučia kabalos poreikio, dar nesieja įvykių su savo paties būsena ir negalvoja apie jos ištaisymą. Kai man atsitinka kas nors bloga, aš visada kaltinu kitus, o ne save. Tokia egoizmo prigimtis. Todėl mes visada nuvejame šalin mintį, jog turėtume išsitaisyti.
Tokiomis sąlygomis mums reikia daryti visa, kas įmanoma, o tam, kas neįmanoma, tiesti takelį, kuriuo eis jau kita karta. Darbo vietą tau atskleidžia Kūrėjas ir su Juo nepasiginčysi.
Pasaulis bunda ne taip sparčiai, kaip mums norėtųsi. Kūrėjo planai kiti. Juk tie įspūdžiai, kurie atsispaudžia sielose jų vystymosi kelyje, turi prasiskverbti labai giliai. O tam reikia laiko.
Mums norėtųsi pulti pirmyn, tačiau, susipažinę su sielos sandara, mes suprastume, kad tarp dviejų jos būsenų yra milijonai norų bei veiksmų.
Kartais kompiuteris pakimba pusei minutės ir tu jau sprogsti iš nekantrumo. Bet jis vykdo užprogramuotas komandas, ir nieko čia nepadarysi, tenka laukti.
Visgi laikui bėgant procesas spartėja. Kadaise mes pusę valandos iš interneto siųsdavomės paprasčiausią programą, o dabar per kelias minutes parsisiunčiame ištisus filmus.
Bet kokiu atveju reikia kantrybės – labai jau daug veiksmų turi realizuotis bendrame Šchinos nore. Mūsų skubos priežastis – kiekvieno iš jų svarbos ir būtinybės nesuvokimas.
Todėl mes tiesiog „spaudžiame greičio pedalą iki galo“, duodame pasauliui kiek galima daugiau, nepaisydamas jo reakcijos. O ji nuo mūsų nepriklauso. Pasaulis turi savo vystymosi spartą. Kad ir kaip stengėsi Baal Sulamas – tik po 60-70 metų kvietimų bei raginimų kai kas pradeda busti.
Mes nematome visos egoizmo, artėjančio prie ištaisymo, gelmės. Mums reikia labai gerai apskaičiuoti savo kuklias jėgas, norint maksimaliai efektyviai jas panaudoti platinime. Kitaip mūsų žodžiai pralėks pro ausis ir nieko neužkabins.
Apie tai esu kalbėjęs ir su Rabašu, ir su kitais kabalistais. Mačiau juos degančius viduje ir tuo pat metu pilnus kantrybės. Jie su džiaugsmu eitų į ataką, bet ką daryti su vaiku, kuris žaidžia savo žaidimus? Jam dar reikia laiko vystytis.
Todėl mums reikia dar atkakliau dirbti viduje, tarpusavyje. Tada mes galėsime žadinti pasaulį per vidinį sielų tinklą, ir žmonėms net nereikės įjungti televizoriaus arba lankyti įvadines paskaitas.
Stenkis, kiek įmanoma, padėti grupėje formuoti teisingus ryšius, kaip tai darė kabalistai ankstesniais laikais.
O visam likusiam pasauliui reikalingas žinias skirk mažomis porcijomis, pagal jo pasiruošimo lygį. Maitink jį šaukštuku, kaip mažylį.

Iš 2010 m. gruodžio 6 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiausios lygybės principas

Pažadinti gėrio jėgas

Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti!

Klausimas: Ar teisinga kas kartą draugams kelti vis aukštesnius reikalavimus?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo tavęs paties. Kelti reikalavimų kartelę draugams – tai tas pats, kas kelti reikalavimus Kūrėjui, Šviesai, kuri veikia kli. Gali atsitikti taip, kad jų atsakas tau pasirodys priešingas tam, ko tikėjaisi.
Reikia suprasti, kad gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie Ištaisymo pabaigos. Teisingai „nuskaitydami” duomenis apie jį, pajausime, kad artėjame prie Šviesų ir keisimės tapdami panašiais į jas. Tačiau keisimės ne pagal „linijinį“ principą, o cikliškai, vėl iš naujo pereidami penkias AVAJA pakopas.
Bet drauge nežinau, kaip būtent turėčiau keistis. Todėl nuolat prisimenu, kad Kūrėjas kaskart man duoda vis daugiau. „Geras ir Kuriantis gėrį”, „Nėra nieko kito, tik Jis” − Jis vis aiškiau iškyla priešais mane.
Ir nesvarbu, ką jaučiu. Jeigu kiekvieną akimirką noriu Jį rasti ir matyti savo regėjimo lauke, tada judu teisinga kryptimi.
Galų gale matau, jog visi etapai ir būsenos skirtos tam, kad atskleistų man Kūrėjo davimą, kad Jis mano akyse iš tikrųjų taptų didis. Taip ir atsitiks, jeigu tik mokėsiu keistis.
Štai kodėl Baal Sulamas knygą „Šamati” pradeda straipsniu „Nėra nieko kito, tik Jis”. Taip turime nukreipti, suorientuoti save: Šviesa vis labiau mums atsiveria, ir mes turime rasti aukso vidurį.
Viena vertus, „Nėra nieko, tik Jis”, „Geras ir Kuriantis gėrį”, kita vertus, mano noras, priešingas Jam, o viduryje kuriu savo santykį su Kūrėju, kad užtvirtinčiau savyje šią formulę.
Tokiu atveju nuolatos keičiuosi.
Kaip? Negaliu pakeisti savo noro ir pojūčio. Jie kyla natūraliu būdu, ir aš nemeluoju sau dėl jų. Juk principai „Geras ir Kuriantis gėrį”, „Nėra nieko, tik Jis” taip pat nekinta.
O štai viduryje galiu formuoti savo ketinimą ir kaskart jį keisti, pataisyti jį taip, kad suderinčiau savo norą su Kūrėjo didybe.
Šis „buferis”, „adapteris”, taikdarys tarp dviejų polių vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo. Jo padedamas judu pirmyn.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Aukštesnioji pakopa neklysta

Klausimas: Kaip jūs vertinate pasaulines grupes: pagal kiekybę, kokybę, užsiėmimų lankomumą ir pan.?
Atsakymas: Kadangi visų sąlygos yra skirtingos, nusigauti iki grupės centro dažnai užima valandas, skirtingos laiko juostos ir pan., tai pagal pamokų lankomumą grupės vertinti negaliu.
Pagal grupės narių skaičių taip pat sudėtinga vertinti grupę, tačiau svarbu, kad ji nemažėtų, nors, žinoma, visada vyks žmonių judėjimas: vieni išeina, kiti ateina.
O štai pagal kokybę vertinti lengviausia. Kuo mažiau plepa ir prisigalvoja įvairiausių aptarimų bei dalijasi vadovų postus, ir kuo daugiau platina. Tad grupę vertinu pagal išplatintos medžiagos kiekį, įvertinus vietinius ypatumus.

Skirtingai nei įvairios religijos, mistikos ir tikėjimai, kabalos metodika keičia žmogaus prigimtį padedant Šviesai.
Turime priemonę, tačiau esame labai riboti: be noro ir visuomenės sutikimo dirbame prieš visą žmoniją. Mūsų egoizmas nuolatos pabunda ir trukdo: kuo toliau judame į priekį, tuo baisesnis jis tampa.
Tampame išmintingesni, daugiau sužinome, suprantame ir jaučiame, bet tuo pat metu patiriame rimtas kliūtis, kurios pasireiškia kaip susvetimėjimas tarp mūsų. Tai rodo, jog mes iš tikrųjų keičiame savo prigimtį.
Šio proceso mes nekontroliuojame – viską valdo Kūrėjas. Ryšį su Juo galima užmegzti tik su sąlyga, kad norime įsigyti davimo kelim – tokius, kokius turi Jis. Šiais kelim tarytum telefonu galima su Juo susisiekti.
Tačiau telefonas neveikia automatiškai – jį būtina kaip kadaise iš anksto prisukti. Kaip? Veikiant per grupę. Turi užsukti grupę ir jeigu ji duos energijos, tai „pakalbėsi“ su Kūrėju, jei ne – tai ne.
Šiame kelyje mūsų laukia daug kliūčių. Turiu paveikti draugus ir anuliuodamas save gauti iš jų įkvėpimą. Įkvėptas Kūrėjo ir grupės svarbos turiu panorėti suteikti jiems malonumą ir tam prašyti iš Jo jėgų. Aišku, kad tai nerealu. Ką gi daryti?
Norint iš tikrųjų tobulėti reikia vieno – aplinkos svarbos. Verta net organizuoti budėjimą ir paeiliui tuo rūpintis. Šis darbas turi būti mums aiškus ir suprantamas, o be jo nėra jokių galimybių ko nors pasiekti.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mūsų jėgoms?

Ten, kur trokšta širdis…

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Klausimas: Kaip sustiprinti kiekvieno draugo atsakomybę už laidavimą?
Atsakymas: Jeigu Šviesa neveikė manęs pakankamai ir neatvedė prie to, kad imčiau rūpintis draugo būsena, tai argi aš apie jį galvosiu? Niekada!
O jeigu Šviesa mane pažadins, tai staiga to panorėsiu. Arba tokį norą turiu, arba ne. Bet privalau stengtis, kad jis būtų.
Todėl nesigraužiu, kad nemyliu draugų. Aš jų nemyliu, jais nesirūpinu ir apie juos negalvoju todėl, kad su jais neturiu ryšio.
Kad pakeisčiau šią būseną, man būtinas Šviesos poveikis. Ji veiks –galvosiu apie kitus, neveiks – negalvosiu. Turiu tiksliai nustatyti, kur ir kaip galiu sukelti pokyčius.
Dabar tavęs nemyliu, bet ateina Šviesa ir staiga myliu. Kodėl? Nežinau – tai daro Šviesa. Turime tik pažadinti jos veikimą, o visa kita tėra pasekmė. Kiek ji man duos norų, jaudinimosi ir rūpesčio, tiek ir turėsiu.
Todėl svarbiausias rūpestis – pažadinti Šviesą, o tai galima tik bendrai mokantis. Būtent mokydamiesi laukiame šio poveikio, nes kito būdo nėra. Mokydamiesi galvojame kartu, kada gi Šviesa mus pakeis ir sujungs. Tai ir yra ketinimas.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ką daryti, kad išgirstume?

Kas yra Šviesa?

Klausimas: Jeigu pamokoje žmogus jaučia pyktį ir neapykantą draugams, tai kaip jam suformuoti ketinimą siekti vienybės?
Atsakymas: Visų pirma reikia save tokį pamatyti. O po to įsivaizduoti teisingą vaizdą: mes su Kūrėju esame priešinguose poliuose, o tarp mūsų yra grupė. Aš turiu formuoti savo santykį su grupe tol, kol pamatysiu joje Kūrėją. Juk tai būtent ta vieta, kurioje atskleidžiu Jį, atskleidžiu Aukštesnį pasaulį. Viena vertus, norėdamas susivienyti su draugais, galiu juos kritikuoti: mes nepakankamai telkiame pastangas. Kita vertus, kaip man įsitikinti, kad aš nepradedu kabinėtis tuščiai ir neišlieju draugams savojo egoizmo kubiliuko? Tai matau iš atgalinės reakcijos – iš to, kaip stipriai jie išaukština tikslą mano akyse. Tada, persiėmęs tikslo svarba, kreipiuosi į grupę, kad ten, tarp mūsų, rasčiau supančią Šviesą (Or makif), kuri grąžina mus prie Šaltinio. Jos veikiamas aš keičiuosi ir vėl kreipiuosi į draugus, norėdamas tarp jų atskleisti Kūrėją.
Taip baigiasi pradinis mano analizės ciklas. Po to pabunda kitas rešimo, ir prasideda nauja vija.

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė „Rožė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Toliau bus lengviau

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Jeigu per blogį tu pasieki tai, ko taip aistringai troškai, tai dėkoji už blogį taip pat, kaip ir už gėrį. Žinoma, tai ne Šviesos kelias, bet tokia yra tikrovė. O mes turime judėti tiktai dėl Šviesos, kaip yra pasakyta: „Tavo šviesoje pamatysim šviesą“.
Kodėl gi man nepajausti blogio dar iki to, kol jis ateis? Kodėl gi nebėgti anksčiau nei gausi smūgį? Juk tai įmanoma!
Jeigu aš įsijungiu į grupę, tai iš savo draugų išmokstu atpažinti blogį. Ne Šviesa, kuri ateina iš aukščiau, atskleidžia man šį blogį, o aš pats jį atrandu/įsisąmoninu. Bandydamas susivienyti su jais, aš matau, kaip aš to nesugebu, jaučiu savo niekingumą, bet kartu iš jų gaunu tikslo svarbą, šaukiuosi Kūrėjo pagalbos, ir taip aš stumiuosi pirmyn. Gavęs Supančią mane Šviesą, aš vėl kreipiuosi į grupę, vėl jaučiu atstūmimą ir vėl kreipiuosi į Kūrėją. Iš Jo ateina Grąžinanti į šaltinį Šviesa. Kūrėjas traukia mane prie Savęs, laiko. Aš pradedu daugiau jausti, suprasti, pasiekti, ir taip judu į priekį. O paskui viskas vėl pasikartoja. Tai nenutrūkstamas, nepertraukiamas veiksmas, kuris turi vykti begalybę kartų! Ir tu turi jame būti visą laiką! Tarp kitko, ir tavo kreipimasis į Kūrėją, ir kreipimasis į grupę, ir Supančios Šviesos gavimas vyksta automatiškai – viena paskui kitą. Tu tiktai „spaudi pedalą“, kad judėtum teisinga kryptimi, o kaip ten veikia visos tos „šešiukės variklyje“, tavęs nedomina.
Tai kam gi laukti smūgių?

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Kaip išvengti kančių?

Klausimas: Kaip prašyti Šviesos mus pakeisti, jeigu jos nejaučiame?
Atsakymas: Teisingai – visų pirma, turi būti noras, o tik po to galima kreiptis į Šviesą.
Jeigu parašysiu sau ant popieriaus: „Reikia prašyti Šviesos!“ ir tai perskaitysiu šimtą kartų – nieko neatsitiks. Tai taps įpročiu, šiuos žodžius kartosiu kaip magnetofonas, ne daugiau.
Bet mums suteikta galimybė pakeisti norą pasitelkus į pagalbą aplinką. Juk egzistuojame ne vieni –  esame tarp kitų žmonių.
Jeigu paisau jų ir žiūriu į juos apimtas pavydo, aistros ir garbės troškimo – visos šios savybės glūdi mano nore mėgautis – tuomet trokštu iš jų gauti visa tai, ką jie turi gero ir pakilti dar aukščiau už juos.
Jeigu jie siekia tapti vagimis, aš noriu tapti pačiu vyriausiu, stipriausiu ir sėkmingiausiu vagimi, juk jie tai gerbia.
Jeigu mano aplinkai yra svarbu įgyti davimo savybę, tai mane natūraliai užvaldys noras sėkmingiau tą padaryti už kitus, nes man tai taps svarbu.
Todėl veikiamas aplinkos galiu pakeisti savo širdies norą. Kaip parašyta: „Padarysime ir išgirsime!“, kadangi sugebu atlikti veiksmus, po kurių staiga užsinorėsiu to, ko iš prigimties neturiu: duoti kitam, suteikti tam svarbą, kažkokiu būdu egoistiškai panorėsiu duoti.
Juk esu egoistinėje visuomenėje ir jeigu ta visuomenė pradeda mane įtikinėti, kad verta duoti, žinoma, aš kaip ir visi mano draugai irgi imsiu galvoti, kad duoti iš tikrųjų verta.
Bet drauge galvoju, kad man tai bus naudinga: tapsiu jiems svarbus, būsiu didis, pasieksiu Aukštesnįjį pasaulį, gausiu sau Kūrėją. Duoti – tai duoti, svarbiausia – užsidirbti. Tai vadinama „lo lišma“.
Jeigu varomas tokio siekio vis dėlto noriu, kad ateitų Šviesa ir mane pakeistų, ji pradeda mane keisti ir staiga užsikrečiu kažkokiu „virusu“ – gaunu tai, ko anksčiau neturėjau, netroškau ir nesiekiau gauti. Staiga pradedu iš tikrųjų galvoti, kad duoti – tai yra kažkas ypatinga, gera, pakylėta.
Iš kur tai ateina? Tai atsiranda tarsi liga, kurios visai nenorėjome. Pradedu rimtai manyti, kad galvoti ne apie save, o apie kitus be jokios naudos ir atlygio sau – tai gerai.
Žinoma, pokyčiai, kuriuos patiriu, nuosekliai vyksta vienas po kito. Visų pirma galvoju, kad man verta atitrūkti nuo savo egoistinio noro mėgautis – dėl to jausiuosi geriau ir laisviau.
Po to galvoju, kad verta duoti kitiems, kadangi tokiu būdu visgi būsiu kažkiek pranašesnis, juk galiausiai tapsiu artimas Kūrėjui, o tai – taip pat kažko verta…
Taip vyks iki Šviesa palaipsniui mane paveiks tiek, jog pasieksiu tikrąjį ketinimą, vadinamą „lišma“ – tik „dėl davimo“, be jokios atlygio sau. Ir aš jaučiu tai, tikrinu, kad tikrai – be jokios atlygio sau.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Veiksmas ir ketinimas