Klausimas: Kongrese mes labai norėjome pasiekti tikslą ir tada atskleidėme, kad mūsų ego mums neleidžia jo pasiekti.
Kodėl gi Kūrėjas neatsako į mūsų maldas, neleidžia mums pakilti virš šio egoizmo kalno? Kodėl mums nepavyksta šito padaryti?
Atsakymas: Kūrėjas – tai bendra davimo jėga. Jis sukūrė mūsų gavimo jėgą. Dvi šios jėgos yra viena priešais kitą it kopėčiose su skersai esančiomis pakopomis.
Jeigu atitinki aukštesnę pakopą, tai pakyli ant jos, ir taip judi nuo vienos prie kitos. Viskas tavo rankose. Tau davė raktą, atveriantį gamtą, kad galėtum prilyginti savo prigimtį aukštesniajai.
Kai tik jai prilygsti – pakyli, o jeigu skiriesi nuo jos – lieki vietoje. Tai nepriklauso nuo Kūrėjo, Jo noras – pastovus, Jis yra geras ir kuria gėrį. Kūrėjas nesikeičia, ši jėga absoliuti ir ji negali pasikeisti.
Bet norėdamas suteikti tau galimybę kilti, Kūrėjas visą kelią suskirstė į pakopas, būsenas. Kas kartą, kai prilygsti aukštesnei pakopai, pakyli ant jos, dar labiau supanašėji – pakyli ant kitos pakopos.
O tarp pakopų turi pasiruošti kitai pakopai. Ir taip kas kartą kyli.
Todėl negali piktintis: „Kodėl Kūrėjas man nepadeda?! Kur gi Jis? Kur Jis dingo? Kas čia vyksta?! Kiek aš turiu daryti dėl Jo?!“ Neturi kam melstis, ko prašyti.
Kai meldiesi ir prašai, tu, iš esmės, teisi pats save – tos pačios Šviesos atžvilgiu, kuri šviečia nuolatos, nesikeisdama, visiems vienodai. Kiekvienas gali iš jos paimti, kiek panorėjęs.
Apie Kūrėją pasakyta: „Aš savo AVAJA nekeičiau“, „Nėra nieko kito, tik Jis“, „Geras ir Kuriantis gėrį“. Jis nesikeičia. O jeigu tu priskiri Jam savo savybes, tarytum Jis gali vienaip ar kitaip galvoti, reaguoti į tavo verksmą, − visa tai tu pats sugalvojai.
Žmonės nuo seno priskiria žmogaus charakterio savybes gamtos jėgoms: vėjui, lietui, mėnuliui ir Kūrėjui.
Šito nėra! Mes veikiame prieš gamtą. O kabalistai mums aiškina, kad Gamtoje, kurioje egzistuojame, yra savi dėsniai (žodžių „gamta“ ir „Kūrėjas“ skaitinė reikšmė − gematrija, hebrajų kalboje sutampa).
Galime naudotis šiais dėsniais ir kilti pakopomis kas kartą vis aukščiau, kol nepasieksime visuotinės Gamtos, vadinamos Binos lygmeniu, Kūrėju (Elokim).
Todėl man aišku, jog jeigu iki šiol dar negavau, tai problema – manyje. Ir man nėra ko bijoti, nėra ko prašyti.
Jeigu sakome, kad Kūrėjas mus valdo, − tai teisinga. O argi gamta mūsų nevaldo? Dar ir kaip! Kyla cunamis, uraganas ar kita stichinė nelaimė, žinoma, tai – valdžia!
Be abejo, gamta turi dėsnius, nes veikia dvi pastoviai susiduriančios ir kovojančios priešingos jėgos – davimo ir gavimo.
Bet visa tai vyksta pagal programą, vedančią į kūrimo tikslą. Iš pradžių šios dvi jėgos visiškai priešingos viena kitai, bet palaipsniui suartėja, kol nesusijungia į vieną. Toks gamtos raidos procesas.
Todėl tau nėra su kuo dirbti, išskyrus grupę. Per grupę tu gali pasikeisti prilygdamas savybėmis gamtai.
Grupė – tai adapteris tarp tau nepavaldžių tavo norų ir Kūrėjo, kuris tau taip pat nepavaldus. Tavo valdžioje tik grupė, visuomenė, aplinka ir tik šitai tau duota pakeisti.

Todėl jeigu noriu ką nors pakeisti, ir sąmoningai dalyvauti vystydamas pagal gamtos programą, vedančią visą kūriniją į vienybę su Kūrėju, jeigu pats noriu judėti Jo link, o ne spaudžiamas griežtų gamtos jėgų, tai turiu tik vieną galimybę – dirbti su aplinka.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Tempkite mane už rankos į laimę!

Nuolat šviečianti saulė

Mums reikia laikytis vienos – mūsų susijungimo tarpusavyje – minties. Juk mes visko mokomės iš gamtos, kabaloje nėra nieko dirbtino. Kabalistai – tai Aukštesniojo pasaulio mokslininkai fizikai, kurie atskleidė jo dėsnius ir aiškina mums, kas su mumis vyksta. Jie pasakoja, kad dvasiniame pasaulyje visi esame susiję – ne materialiais kūnais, o vidiniais ryšiais. Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi tik mažą šio ryšio kibirkštėlę – mažą dvasinį norą. Bet kiekvieno žmogaus dvasinis noras patalpintas jo ego viduje, ir todėl jis vadinamas „tašku širdyje“. Jį iš visų pusių supa juoda, egoistiška širdis, ir todėl aš nejaučiu, kad mano kibirkštėlė nori susijungti su tavo bei kitų kibirkštėlėmis! Jeigu mes į tai galėtume pažiūrėti dvasiniame pasaulyje, dvasinėje pakopoje, pamatytume, kad visos šios mūsų kibirkštėlės susijusios ir virsta vienu bendru indu/noru. Aukštesnėje pakopoje šios kibirkštėlės susijusios dar stipriau, ir todėl jas jau užpildo ne Nefeš, o Ruach Šviesa. Dar aukščiau jos susijusios dar stipriau ir todėl suvokia Nešama Šviesą ir t. t. Vadinasi, nėra nieko, išskyrus šių kibirkštėlių, kurios jau dabar yra mumyse, susijungimą! Todėl kabalos mokslas domisi būtent jomis. Tai vienintelis dalykas, apie kurį reikia galvoti – kaip sujungti į vieną mūsų dvasinius norus. Jeigu mums pavyks susijungti bent tam tikru laipsniu, pasieksime Kūrėjo atskleidimą kūriniams.
Supraskite, kad bėgantys iš Egipto niekuo nebuvo už mus geresni! Tai bėgimas nuo egoizmo, nuo Faraono tamsoje, kai nieko nematai ir nežinai, kartu su moterimis, vaikais, seneliais, vergais – ko tik ten nebuvo. Tai visiškai atitinka mūsų būseną. Todėl nėra žmogaus, kuris būtų tam netinkamas, ir tai įmanoma padaryti. Viskas priklauso tik nuo mūsų pastangų. Juk vienintelis laisvas veiksmas, kurį galime atlikti – gauti įspūdį iš aplinkos. Jei panorėsime įsijungti į visus, būti veikiami aplinkos, už kurią patys atsakome, ir tik patys, o ne Kūrėjas ar kažkokia aukštesnė programa, galime ją pažadinti – tai bus viskas! „Padarysime ir išgirsime“!

Iš 2010 m. lapkričio 9 d. pirmosios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiltas per egoizmo bedugnę

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Toliau bus lengviau

Kai kalbu apie „priesakus“, turiu omenyje norus, vienijančius mane su kitais žmonėmis.
Manyje yra 613 (TARJAG) norų, siejančių mane su visais kitais, – šiuos norus man ir reikia ištaisyti. Ir padėti čia gali tik Šviesa, grąžinanti į šaltinį, – kitaip  tariant, „Tora“.
Jeigu aš nesistengiu susivienyti su artimu – man nėra ko taisyti. Pas Kūrėją vienam žmogui nėra ko eiti – jis neturi nieko, išskyrus dvasinę kibirkštį ir gyvūninius norus, kurių taisyti nė nereikia.
Jeigu nori išsitaisyti, privalai parodyti plyšį, sudužimo vietą – o tu jos neturi! Vienas juk sudužti negali, reikia, kad būtumėt bent dviese.
Todėl visi 613 norų, kuriuos mums padeda ištaisyti Šviesa, grąžinanti  prie šaltinio, – yra mūsų sudužę ryšiai su likusiaisiais.
Šviesa, kuri užpildė šią mus vienijančią erdvę ir palaikė mūsų ryšį, dingo, ir dabar mums reikia ją pritraukti atgal. Kai Šviesa ateina, iš pradžių ji ištaiso mūsų tarpusavio ryšių vietą, o po to ją užpildo.

Iš 2010 m. lapkričio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Pasaulių sistemos formulė

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Nieko bendra su kūnu

Nesistenkite būti „gudruoliais“ bei „herojais“ ir savo jėgomis kovoti su egoizmu – nėra didesnės kvailystės! Kas gali pasipriešinti prigimčiai?! Argi tai įmanoma?
Mūsų darbo tikslas – pakilti virš savojo ego, paimti Šviesos jėgą ir su ja pakilti virš egoizmo, tarsi jo nebūtų. Tai nereiškia, kad jį užgniaužiame ir ramiai plaukiame pasroviui. Mūsų egoizmas lieka, o mes suprantame, kad tai Kūrėjas mums duoda tokį galingą noro sluoksnį. Bet mes norime būti aukščiau jo!
Aš nesunaikinu jo, juk tik virš jo galiu pakilti, bet dabar nenaudoju egoizmo bendraudamas su draugais, kad ir kokiais baisiais pasipūtėliais, garbėtroškomis, akiplėšomis ir pavyduoliais jie atrodytų. Tai visiškai nesvarbu. Aš žinau tik viena: „visus nusikaltimus užglostys meilė“! Tu su pistoletu, aš su peiliu rankoje, bet apsikabiname vienas su kitu ir priimame visus sprendimus remdamiesi meile.
Kiekvienas galvoja esąs teisus, bet visi anuliuoja save. Meilė reiškia, kad priimu kito nuomonę, o kiti – mano, ir taip pasiekiame bendrą sutarimą ir priimame sprendimą ant kur kas aukštesnio laiptelio!
Pakilome virš mūsų bendros neapykantos – į mūsų bendrą meilę. Pamėginkite atlikti tai grupėje ir pajausite trečiąjį komponentą viduje – Kūrėją! Pajausite, kad tai Jo jums arba trūksta, arba Jis jau egzistuoja viduje!
Tai labai praktinis darbas, kaip ir visas kabalos mokslas: „Ateik ir pamatyk“ (Bo-re), „Padarysime ir išgirsime“ – visa tai visiškai praktiški dalykai, kuriuos mums reikia dabar realizuoti.

Iš 2010 m. lapkričio mėn. 19 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Kaip sušvisti meile

Pasaulinės sielos reanimacija

Klausimas: Kaip galiu patikrinti, kad einu teisinga kryptimi?
Atsakymas: Niekada negalėsi to sužinoti. Juk tam reikia tiksliai žinoti, kur yra galutinis tikslas ir kur esi tu, tuomet galima nustatyti teisingą kryptį – tiesia linija tarp dviejų taškų.
Bet jeigu nežinai šių dviejų taškų, ką gali padaryti?! Ir tu niekada jų nesužinosi!
Tam mums duota grupė – kaip vienintelė galimybė judėti tikslo link. Privalai į ją įsijungti ir kuo stipriau prie jos prisijungsi, tai reikš, kad judi teisinga kryptimi.
Kaip gali tai patikrinti? Tą akimirką, kada iš tikrųjų pradėsi jungti su jais, toje vienybėje tarp jūsų atskleisi Kūrėją. Jis tau paliudys, kad dabar eini teisinga kryptimi ir tai nėra fantazija!
Šis liudijimas – pirmasis patvirtinantis faktas. Ir tik tada gali būti tikras, kad ėjai teisinga kryptimi. O iki to, kaip sakoma: „Stengeisi ir radai“…
Pastangas dedame mokydamiesi pagal pirminius šaltinius ir grupėje, o visa kita tėra pagalbinis darbas.

Iš 2010 m. lapkričio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlygis už davimą

Padėkite suprasti, ko aš noriu?

Visi atsakymai – grupėje

Klausimas: Ar egzistuoja kabaloje metodika, leidžianti žmogui šiame gyvenime kančių kelią pakeisti geruoju?
Atsakymas: Taip, tokia metodika egzistuoja! Pasitelkęs grupę, aplinką, draugus, tarpusavio laidavimą, gali susikurti tokias sąlygas, kai ne kančios stumtų vystytis, o aplinka temptų tave į tikslą atsargiai, maloniai, su meile.
Tu padarysi taip, kad visa tai pakeis smūgius iš nugaros, kuriuos Kūrėjas tau nuolat siunčia, varydamas į priekį aštria lazda kaip asilą.
Vietoje ypatingojo angelo iš aukščiau, „asilų varovo“, kuris bado tavąjį norą mėgautis (tavo „asilą“ – chamor, nuo žodžio chomer – materija) priversdamas judėti į priekį, tu gauni gerąjį angelą priešais save. Jis temps tave į priekį ir rodys kelią.
Šis angelas vadinasi „grupės jėga“, ir tu pats ją kuri. Tau reikia tik suprasti, kad vienintelė galimybė judėti geruoju keliu, be kančių ir problemų, ligų ir karų, tik sukūrus stiprią aplinką, kuri patemps tave paskui save, kaip vaiką, kurį tėvai ima už rankos ir veda, nori jis to ar ne.
Nes jis supranta, kad nėra pasirinkimo, reikia bėgti, kad išsigelbėtum, kaip nuo cunamio arba faraono kariuomenės… Grupė temps tave prieš tavo norą, nes, žinoma, tu to nenori! Tam ir reikalinga grupė, kad dirbtų su tavimi.
Tam tau reikia susijungti su aplinka ir prašyti, kad jie darytų su tavimi ką nori, kad tik vestų paskui save.
Aš sutinku su viskuo, lai suriša rankas ir kojas – sumokėsiu už tai, viską padarysiu dėl grupės! Be jų niekas kitas negalės atvesti manęs į tikslą, tiesiog atitempti jėga.
Jei ne jie, tai mane lydės vis stiprėjantys smūgiai, nes Kūrėjas nepamirš savų užmačių. Tai vienintelė galimybė nuo jų išsigelbėti, nes su gamta nebūna jokių kompromisų.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Kaip išvengti kančių?

Klausimas: Ką reiškia iš Šviesos reikalauti ištaisymo? Ką reiškia kreiptis į Šviesą?
Atsakymas: Supraskite, jog pats ištaisymas nepriklauso nuo mūsų. Mes esame noras mėgautis, o jei ir galime kažką, tai tik sukelti veiksmus iš aukščiau.
Visas mūsų darbas – pakelti MAN – prašymą ištaisyti, o patį darbą atlieka Kūrėjas. Todėl mūsų kelias ir vadinamas „Kūrėjo darbu”.
Visas savo pastangas grupėje ir mokydamiesi įdedame tam, kad vienas kitą įtikintume vieningo siekio būtinumu, apie kurį sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena”.
Nereikia nė sekundei pamiršti, kad privalome prašyti ištaisymo. Viskas duodama tik per maldą, prašymus, poreikių atskleidimą. Aš ne šiaip sau noriu kažko abstraktaus, o noriu ištaisyti kelim, noriu tapti toks kaip Tu, noriu tapti didis.
Vaikas žiūrėdamas į vyresniuosius instinktyviai nori užaugti. Štai ir aš noriu to paties, tačiau ne tik noriu, bet ir reikalauju. Juk vystymosi jėga ateina iš Kūrėjo. Jeigu nesikreipsime į Jį su prašymu – neužaugsime.
Problema ta, jog manome, jog mes patys veikiame. Mums atrodo, kad patys esame pajėgūs ką nors nuveikti. O iš tikro nuo mūsų niekas nepriklauso – tik atskleisti norus.
Kaip gi man juos atskleisti? Vienijantis su kitais. Jie taip pat neturi jėgų – tačiau jie turi norą, o daugiau man nieko ir nereikia.
Iš draugų gaunu norą, žymiai didesnį nei iš pradžių turėjau pats. Persismelkęs šiuo noru, siekiu susivienyti su jais ir nepatiriu nesėkmės. Štai dabar galiu kreiptis į Kūrėją.
Kongreso metu bendrame veiksme atskleidėme, kad neįstengiame susivienyti. Taip aiškiai to dar niekada nematėme. Priešakyje išryškėjo siena, į kurią atsimušusios dužo mūsų pastangos.
Dabar tereikia kreiptis į Šviesos jėgą, kad ji sudaužytų šią sieną. Mes iš tikro galime jos šauktis.
Mokydamiesi, o ypač skaitydami knygą „Zohar”, turime reikalauti ištaisymo. Tiesiog dabar, šią akimirką gali prašyti ir gauti atsakymą.
Tavo ego trukdo tau, tu sustingai tarsi akmuo: „Kieno dar turėčiau prašyti? Kažkaip nematyt jokio Kūrėjo”. Tai tiesa – tad prašyk Jį atsiskleisti, kad tau taptų aišku, kaip ir kieno prašyti.
Mes egoistai ir savo jėgomis machsomo nepramušime. Kai egoizmas pakyla it siena, prašome Kūrėjo jėgos, idant pakiltume virš jo.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Akmeninės širdies malda

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Antrą kongreso dieną aš pajutau, kad visi žmonės, visi „taškai“ tarytum manyje, ir tada aš galiu juos mylėti kaip pačią save, nes juos jaučiu kaip savo dalį. Ar teisinga visą grupę jausti savyje?
Atsakymas: Būtent taip pradeda formuotis vieta, kurioje vėliau atsiskleidžia Kūrėju vadinama davimo savybė.

Klausimas: Buvau liudininkas to, kad kongrese vyrai visiškai atsidavė darbui. Ar mums reikalingi šie išoriniai veiksmai, o gal jie iš tikro nukreipia mūsų dėmesį nuo tikrojo tikslo? Juk tiesos užuomina juose, matyt, labai menka?
Atsakymas: Gali būti, reikia tolygiau paskirstyti darbus, bet nėra abejonių dėl to, kad mes patys turime save aptarnauti.

Klausimas: Jūs sakote, jog problema yra ta, kad mes patys bandome pereiti machsomą, nors tik Šviesa gali tai padaryti. Į ką mes galime kreiptis su šiuo prašymu-malda – į grupę, į aplinką? Juk jūs kalbėjote apie tai, kad būtent ten Ji atsiskleidžia?
Atsakymas: Į Kūrėją, grupėje slypinčią davimo savybę.

Klausimas: Na, tarkime, mes pradedame jausti neapykantą draugams. Bet kaip atskirti šią, pavadinkime, „dievišką“ neapykantą, kliudančią susijungti sudužusiems indams, nuo paprastos neapykantos, sugeneruotos bjauraus charakterio, arba kylančios dėl psichinių sutrikimų?
Atsakymas: Jeigu žmogus stengiasi užmegzti ryšį su draugais, norėdamas atskleisti jame Kūrėją, tai esant stiprioms bendroms pastangoms, jis atskleidžia neapykantą pareigai susivienyti.
Beje, taip pasakyta ir knygoje „Zohar“. O jeigu nesistengė bandydamas susivienyti, tai nepajus ir tikros neapykantos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės vandenyne

Kas paskutinis eilėje svogūnų lupti?

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Kalbame apie tai, kad prašyti mes turėtume tik iš Kūrėjo. Bet ką daryti, jeigu man gėda? O gal nesu verta, kad ko nors Jo prašyčiau?
Atsakymas: Aš tau patarčiau ne prašyti, o reikalauti. Ir moterys puikiai moka tai daryti 😆 .
O kalbant rimčiau, – jeigu  mums gėda prašyti Kūrėjo, reiškia, jaučiame, jog esame toli nuo Jo, kad neturime nieko bendro su Juo.
O vyrai iš pradžių dažnai jaučia puikybę ir elgiasi kaip gaidžiukai: „Kodėl aš Jo turėčiau prašyti? Ir ko prašyti?“
Kitaip tariant, iš vienos pusės – gėda, o iš kitos – išdidumas. Bet abu šie pojūčiai pamažu praeis. Jeigu žmogus įsilieja į grupę, tai praeina labai greitai. Aš tau patarčiau būti tiesiog įžūlesniam.
Jeigu žmogus sako: „Man priklauso, Tu tiesiog privalai man padėti!“ – Kūrėjui tai patinka.

Iš pamokos 2010 m. spalio 12 d. pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Prašykite ir išsipildys

Klausimas: Jeigu dirbu vidinį darbą ir kreipiuosi pagalbos, tai kaip man sužinoti atsakymą?
Atsakymas: Norėdamas mums duoti aiškius atsakymus, ir apskritai, palaikyti su mumis dialogą bei užtikrinti nuolatinį ryšį, kurį būtų galima patikrinti, išreikšti, pajausti, Kūrėjas davė mums grupę ir yra joje.
Jeigu susijungi su grupe, tai randi Jį. Vieną nuostabią dieną su Juo susitikęs pamatysi, kad Jį galima rasti tik pačioje ryšio su grupe šerdyje.
Kūrėjas slepiasi už visų nugarų ir tarytum sako tau: „Aha, tu susivienijai su visais – vadinasi ir su Manimi“.
Tam Jis sudaužė kli: kad sujungdami šukes mes galiausiai rastume Jį. Rinkdami sudužusį kli, priešais save dėliojame, konstruojame Kūrėjo pavidalą.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvykdami neišsiskiriame

Kas man padės?..

Atsitokėk ir pažvelk į save