Klausimas: Kaip išsaugoti džiaugsmą krentant?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo to, koks tavo tikslas. Pamenu, vaikystėje užsiropšdavome į kalną ir laimingi leisdavomės nuo jo rogutėmis. Taigi linksma mums būdavo ne pakylant, o kaip tik leidžiantis.
Viskas priklauso nuo tikslo. Jei žinai, kad kritimas atskleidžia tau naują medžiagą, kurios padedamas sukursi savo būsimą pakopą, ar tai neteikia džiaugsmo? Kai kyla maišatis ir nesusipratimai, kai viskas išskysta priešais akis, džiaugiuosi, nes prašvitus įgysiu naujų žinių, naują jausmą, naują artumą, naują atskleidimą. Užslinkus tamsai, susidrumstus jausmams, pro sąmonės rūką žiūriu į save iš šalies, atmetu  painiavą ir nusiminimą, ir pagal tai matuoju kitą pakilimą. Lygiai taip kabalistas Šimonas, pajutęs save kaip „Šimoną iš turgaus“, suprato, kad stovi prieš pakilimą į galutinį ištaisymą. Nors dar nepasiekėme tokių pakopų, vis tiek, kada apima bejėgiškumas, kai saulė slepiasi po šydu, turime matyti šią būseną kaip pasiruošimą. Taip pasireiškia būsimos pakopos medžiaga, dar nerealizuota ir neturinti reikiamos formos. Tada nelauk prie jūros gero oro, nesėdėk vienoje vietoje, kaupdamas jėgas, o priešingai –  pradėk dirbti. Stenkis iš karto įveikti kliūtis ir ištraukti save iš tamsos, netgi pačios menkiausios. Tokiu būdu visa medžiaga, kuri turi būti įtraukta į šį procesą, greičiau įsijungs į darbą.
Turi galimybę kasdien sistemingai ruoštis, padedamas grupės ir studijuodamas šį mokslą. Visą dieną palaikyk ryšį, nepaleisk dvasinės gijos, net jei ji tęsiasi pro grotuvo ausinę. Tegul tau primena tavo tikslą, nes krisdamas atsijungi nuo jo. Jei nuolat esi veikiamas teisingos aplinkos, tai net sustiprėjus negatyvumui sugebėsi matyti savo būseną iš šalies ir ją analizuoti. Tai padės tau kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta. Džiaugsmą teikia tai, kad kuri būsimą būseną. Tik dėl nepakankamo pasiruošimo visiškai nutrūkęs dvasinis ryšys atima galimybę dirbti. Visoms gyvenimo akimirkoms galima pasiruošti taip, kad niekada netektų prarasti geros įtakos. Jei tikrai vertini grupę, džiaugsmo neprarasi niekada.

Iš 2010 m. lapkričio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuopuolis? Tikrai ne!

Kritimas – tai džiaugsmas

Ir varge, ir džiaugsme būsime kartu…

Klausimas: Man atrodo, kad dvasinio darbo principas „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“, prieštarauja kitam principui –  „Nėra nieko kito tik Jis “ ir susijungimui su grupe…
Atsakymas: Turiu pasakyti: „Jeigu nepadėsiu sau, niekas man nepadės atskleisti Kūrėjo“, nes kalbama apie norą atskleisti Kūrėją, davimo savybę.
Niekas negali man čia padėti. Galiu perskaityti tūkstančius knygų ir perklausyti tūkstančius paskaitų, bet galiausiai noro vystymas – tai mano vidinis darbas.
Ir tik tada, jei panorėsiu dvasinio gyvenimo (davimo savybėje) vietoj šio gyvenimo (gavimo savybėje), atskleisiu sau dvasinį pasaulį.
Iš nieko nesitikėkite pagalbos! Privalau įgyti tokį stiprų norą, kad „geriau jau mirtis nei toks gyvenimas!“ Juk šis gyvenimas man ne gyvenimas. Privalau pasiekti dvasinį pasaulį!
Čia turiu veikti pagal principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“. Juk Kūrėjas neatšauks savo sąlygos. Jis neprivers mūsų Jo norėti. Jis duoda pripildymą, o ne norą. Nėra prievartos dvasiškai vystantis.
Bet baigdamas realizuoti principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“, kitaip tariant, kai suprantu, kad tai priklauso tik nuo manęs, iš karto atskleidžiu, kad neturiu tam jėgų.
Nekenčiu savo egoizmo ir bijau jo it Mozė Faraono. Ir tada „suriko jie nuo šio darbo“, kad išsilaisvintų iš egoizmo valdžios, juk nei aš, nei niekas aplink negali man padėti.
Kai įgyjame šiuos du pojūčius: pagalbos nebuvimą iš vidaus ir iš išorės, tai vadinama paskutiniais gimdymo sąrėmiais.
Tada prasiveržia nusivylimas iš pačios širdies gilumos. Ir tik tada atsiskleidžia Aukščiausioji jėga, Šviesa (GAR de Chochma), kuri pagimdo žmogų dvasinėje pakopoje. O tada jau veikia principas „Nėra nieko kito – tik Jis“.
Todėl yra etapas „Jei ne aš sau, tai kas man padės? “, o paskui – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Juk negaliu atskleisti, kad „Nėra nieko kito – tik Jis“, kol nebaigsiu – „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d. ketvirtosios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Nepraleisk savo šanso…

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Kongrese mes įgijome naują pojūtį, kurį dabar reikia vystyti. Jaučiame, kad priešais mus siena, kurią turime sudaužyti  Šviesos, Kūrėjo pagalba. Būtent Jo mums trūksta. Tegu pasako: „Eime pas faraoną“. Tam būtina suprasti, o svarbiausia, sutikti su tuo, kad mes daužome sieną Jo, o ne savo malonumui.
Kelyje užmirštame apie du esminius momentus:
1. Judėti pirmyn galima tik remiantis Jo jėga.
2. Mes judame davimo Kūrėjui link.
Visa tai dar išslysta man. Kol kas vietoj davimo Kūrėjui galvoju apie save. Pereiti machsomą bandau savo, o ne Jo jėgomis. Tokiu būdu ir tikslas, ir priemonės, kaip ir iki šiol lieka užrakinti manajame egoizme. Ir vis dėl to tai – gera būsena, juk imame suprasti pagrindinius dvasinio judėjimo pirmyn dėsnius. Prieš mus iškilo kliūtis ir su ja reikia kažką daryti. Iš tikro jos, kaip tokios nėra – tai psichologinis barjeras mumyse. Jei mes teisingai save nukreipsime, jis išnyks. Mintis apie Kūrėjo gerumą priešinga manajai prigimčiai, draugai tokios minties taip pat neturi – ji numatyta mūsų vienybėje. Todėl turime dirbti ties trimis momentais:
1. Aš sujungtas su grupe.
2. Kartu su draugais turime nustatyti teisingą inspiraciją, kurios padedami peržengsime machsomą: susitelkę iššauksime Kūrėjo jėgą.
3. Visa tai tam, kad suteiktume malonumą Jam – kitais žodžiais, susilietume su Juo.
Bendras nenuilstamas rūpestis ir budrumas turi pažadinti visus. Tai ir yra laidavimas, grupė – ne draugų veidai, o dvasinis bendrumas, persmelkiantis kiekvieną mintimi apie tikslą. Staiga imame galvoti apie tai, norėti to. Kai kiekvienas stengiasi surikiuoti į vieną liniją savo troškimą, jis ratilais ima sklisti po visą pasaulį, neribojamas jokių kliūčių ir atstumo. Laidavimas reiškia, kai aš atsakingas už visą sistemą, kurioje mane patalpino Kūrėjas. Kai aš negaliu išlaikyti teisingos minties, tą pačią akimirką visi pameta teisingą mintį. Atsijungdamas nustoju aprūpinti visą bendrą organizmą. Argi kepenys ar inkstai gali išeiti atostogų? Todėl prašau pasaulinės grupės, kad ji visą laiką galvotų apie sukūrimo tikslą, apie davimą Kūrėjui. Tada ir aš pats, kur bebūčiau, neprarasiu ryšio.

Iš 2010 m lapkričio 19 d pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvykdami neišsiskiriame

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Klausimas: Jaučiu, kad kongrese sukūrėme naują kli. Tačiau netrukus sugrįšiu į savo įprastinį egoistinį pasaulį ir vėl palaikysiu santykius su žmonėmis, kurie neina dvasiniu keliu…
Atsakymas: Žmogus nejudės į priekį, jeigu nesukurs sau savo rato. Kiekvienam reikalinga grupė – virtuali arba fizinė, tačiau tai turi būti tokia aplinka, kuri veiks jį stipriau už išorinę egoistinę visuomenę.
Žmogus privalo suformuoti tokią aplinką, kuri lems jo mintis, norus ir vertybes. Kitaip jis žuvęs, nes seka paskui bendrą egoistinę aplinką. Tai ir yra mūsų vienintelis pasirinkimas ir jeigu nepasirinksime, negalėsime judėti į priekį.
Dabar po kongreso grįžtu namo. Kur mano mintys? Kas mane neramina? Baiminuosi tos akimirkos, kada nuo ryšio su dvasine visuomene nubėgsiu prie ryšio su materialia visuomene.
Ar eisiu pirmiau šio sprigto, po kurio visos mano mintys ir norai atsidurs anapus, bendroje baloje? Kaip nepraleisti trumpos perėjimo akimirkos?
Štai dėl ko turiu nerimauti ir jaudintis. Tai ir yra mūsų klaida, kuri kainuoja mums tiek metų ir pastangų. Visa kita ne problema. Problema tik ta, kad grįžtu namo ir nusiraminu: „Puiku, kongresas pasibaigė, dabar grįšime prie įprasto gyvenimo“.
Ir tada – pabaiga. Viskas, kas buvo, suplaukė į klipą.
Vienintelis veiksmas, kuris priklauso nuo manęs, – užsikabinti už dvasinės aplinkos, prilipti prie grupės, kad ji būtų šalia ir veiktų stipriau nei materiali aplinka.
Lygiai taip išsigandęs vaikas laikosi šalia suaugusiojo, tikėdamas, kad tai išgelbės jį nuo visų problemų. Sugriebęs suaugusįjį, prigludęs prie jo jis yra tikras, jog dabar viskas bus gerai. Taip ir mes turime glaustis prie dvasinės aplinkos.
Išvykdami nenuleiskite akių nuo grupės, klausykitės jos, lyg jūsų ausyse kaip ir ankščiau būtų ausinės, priminkite sau apie dvasinį pasaulį kabalistinėmis dainomis.
Nesvarbu, kur esame ir ką darome, fone visada turi skambėti kažkas artimo, kažkas, ką pasisemiame iš grupės. Pamoka, beveik tyliai transliuojama nuleistame lange, vis tiek prasiskverbia į pasąmonę.
Ir būtinai apsilankykite mano dienoraštyje. Visa, kas svarbiausia, rašau ten. Net jame publikuojamas nuotraukas kruopščiai atrenku pats. Skaityti dienoraštį reikia kasdien, nes kitą dieną medžiaga jau netenka galios. Visi susijungiame aplink dienoraštį ir rytines pamokas.
Iš mūsų nereikalaujama nieko, išskyrus pastangas, tai ir yra geriausias aplinkos pasirinkimas. O Šviesa atlieka savo darbą. Kiekvienas turi pasirūpinti tuo, kaip prisijungs prie stiprios dvasinės aplinkos, kad neprarastų tos dvasios, kurią jis išsivežė iš kongreso.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Geras likimas

Grupė – tai mano šešėlis

Praėjusiame kongrese pamačiau, kad negaliu susijungti su kitais, negaliu anuliuoti savęs, apskritai negaliu prie ko nors priartėti! Ir ką gi man daryti? Juk tokia mano prigimtis…
Tam tikslui yra priemonė, kuri vadinasi Aukščiausioji Šviesa. Ši Šviesa slypi grupėje, tačiau ji paslėpta nuo mūsų, mes jos nematome. Ten pat yra ir Kūrėjas, davimo savybė. Ir kaipgi sukelti jo poveikį mums?
Jeigu grupėje pradedi mokytis iš tikrų, pirminių šaltinių, pvz., knygos „Zohar“ arba „Mokymo apie dešimt sfirų“, tai taip pritrauki Šviesą, pažadini ją iš vidaus.
Kodėl? Kadangi šiose knygose skaitai apie vidines būsenas ir taip jas priartini, sužadini ir pritrauki sau.
Sužadini sau šio paslėpto, slypinčio giliau viduje pasaulio poveikį ir jis tau šviečia.
Tai pamažu tave taiso, leidžia susijungti su kitais, ir tada neapykanta, atstūmimas, atitolinimas išnyksta. Pradedi suprasti šio susijungimo svarbą, nori, kad tai realizuotųsi. Ir staiga… tarytum kažkas „spragteli“ ir tu pirmąsyk susijungi su kitais.
Jeigu šio susijungimo lygius įsivaizduosime kaip skalę (nuo 0 iki 125 pakopų), tai reiškia, kad nuo nulinio taško pasistūmėjai vieneto link. Ir tai pagrindas!
Taigi, kaip tik kongrese mes ir pajutome tą nulinį tašką: tai, kad negalime susijungti tarpusavyje. Ir dabar priešais mus tikslas: mokantis, turint teisingą ketinimą pareikalauti Šviesos, grąžinančios į šaltinį.
Tuo metu, kai pasieki pirmąjį susijungimo lygį, tampi „ateities pasaulio sūnumi“ („ben olam haba“). Tu supranti, jauti, kas tai yra, po truputį imi ten orientuotis. Susidarai pirmąjį įspūdį apie dvasinį pasaulį.
Toliau bus lengviau. Juk svarbiausia – šis pirmasis persivertimas! Nes visos kitos pakopos tiesiog bus didesnės.
Žinoma, tarp pakopų yra didžiuliai skirtumai, jų galia milžiniška. Tačiau niekas negali prilygti įžengimui į pirmąją pakopą. Nes tada tu tiesiog iš mūsų pasaulio pereini į dvasinį pasaulį. Ir tai yra esminis lūžis.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo savybės detektorius

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Kritinės masės efektas

Klausimas: Mano jausmai ir dvasiniai išgyvenimai atsispindi mano matomoje realybėje. Ar tai reiškia, kad pagal išorę galiu spręsti apie vidinį pasaulį?
Atsakymas: Tikrai ne. Pasakyta, kad „pasaulis egzistuoja kaip sumanyta“. Materialiame pasaulyje man tenka susidurti su įvairiomis daugiau ar mažiau maloniomis būsenomis ir tarpusavio santykiais. Tačiau joms visiškai nesiruošiu kabinti dvasinių etikečių.
Virš visų savo materialaus gyvenimo įvykių, privalau nuolatos laikytis dvasinio tikslo. Net jeigu Kūrėjas surengs man kažką baisaus, negalima to išvengti.
Aš nežinau, kodėl ir kam viskas vyksta būtent taip. Juk aš susietas su kitomis sielomis, įvykiais ir būsenomis, apie kurias neturiu jokio supratimo. Šiandien dar nejaučiu visos sistemos, kuri leistų ištyrinėti šį reikalą.
Kvaila galvoti, kad galiu atsekti ryšį tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Juk neišmanau nei vieno nei kito.
Neturiu jokių tyrinėjimo instrumentų: nei proto, nei jausmų, nei suvokimo. Nematau prieš save aukštesnės sistemos/ pasaulio, žemesnės sistemos/ pasaulio ir ryšio tarp jų/ pasaulių.
Visa tai dar tolima man. Netgi pirmosiose dvasinėse pakopose šito nesuvokiu. Juk jos grindžiamos savęs atsižadėjimu. Ten nieko negaliu atskleisti, ir net nenoriu. Tenoriu įsijungti į Aukštesniąją pakopą.
Ką be egoizmo turiu dabar? Ir ką be davimo privalau pasiekti? Tam turiu anuliuoti savo egoizmą ir dirbti grupėje vidinį darbą su draugais.
Kuriame vidinę vienybę, siekdami gauti bendrą jėgą, esančią kiekvieno išorėje atskirai ir priklausančią visiems.
Nejaugi vietoj šito imsiu spėlioti apie mano ligų, bankinių problemų, šeimyninių nesklandumų ir konfliktų su viršininku slaptą dvasinę prasmę? Tai tiesiog kvaila.
Aš dar visiškai nepasirengęs panašiems išskaičiavimams. Lygiai taip naujas kompiuteris tėra tiesiog „geležies gabalas“, kol jo neįjungiu, neįdiegiu operacinės sistemos, reikalingų programų ir neįvedu į jas reikiamų duomenų.
Tik tada, nagrinėdamas programinę įrangą ir užkrautą informaciją, galėsiu pradėti dirbti.
Kol kas neturime kėlim, „kompiuterio“, jau nekalbant apie „programas“. Todėl spręsti apie vidinę būseną žvelgdami iš išorės mes neįstengsime.

Iš 2010 m. lapkričio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Remiantis faktais pateisinti Kūrėją

Klausimas: Kaip liautis vaikiusis šio pasaulio malonumų ir tapti jautriems mūsų susivienijimo atžvilgiu?
Atsakymas: Išorinį vaikymąsi sustabdome įsijungę į grupę ir pradėję gyventi jos gyvenimą.
Baal Sulamas ir Rabašas aiškina, kad šiame pasaulyje man reikalingi tik būtiniausi dalykai. Tai nereiškia, kad reikia apsiriboti elementariais gyvybiškai svarbiais poreikiais, kalbama apie įprastinius šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Apribojimas iš esmės galioja šiuolaikinėms informavimo priemonėms.
Jeigu informacija reikalinga kabalos platinimui, profesiniam tobulėjimui, tai ji laikoma būtina.
Niekas nedraudžia žiūrėti ir klausytis žiniasklaidos, nereikalauja atsiriboti nuo pasaulio. Visgi reikia suprasti, kaip pasirinkti informaciją, juk aš, be jokių abejonių, ją sugeriu.
Neįmanoma įsileisti į save kažko, kas neliktų manyje. Jeigu kažką perleidau per save, tai ta informacija, įspūdis jau lieka manyje.
Todėl iš anksto reikia riboti gaunamą informaciją. Kitaip tapsiu atviras visam pasauliui ir jis visas nusės manyje.
Ryšis su žmonėmis reikalingas, bet turi būti griežtai apibrėžtas. Ir tas ryšio mastas vadinamas „būtinu“, „gyvybiškai svarbiu“ dvasiniam tobulėjimui.
Savaime suprantama, nereikia užsidaryti vienuolyne arba oloje, bet nereikia ir pernelyg atsiverti tai painiavai, kurią man siūlo pasaulis. O visur kitur noriu būti veikiamas savo aplinkos ir pirminių šaltinių. Su teisingu ketinimu, padedant grupei, įgysiu stipresnį norą ir aiškiau pamatysiu tikslą.

Iš 2010 m. spalio 31d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žiūronai kelyje į tikslą

Kur tavo protas ir širdis?

Klausimas: Pripildymas, kurį kartkartėmis jaučiu, ­tai gavimas su ketinimu dėl savęs? Juk aš nejaučiu ekrano…
Atsakymas: Kol kas taip, juk tai įspūdis iš supančių Šviesų, kurį patiria kol kas neparengti norai (kėlim), jie nesugeba suvokti šių Šviesų ir perkelti jų iš išorinių į vidines.
Vidinę Šviesą galima gauti tik turint ekraną – pagal mano gebėjimą suvokti svetimus norus kaip savus. Prijungto noro (avijut) dydžiu matuojamas ekrano dydis (storis).
Tarkime, aš galiu persismelkti 10-čia gramų tavo noro, priimti jį kaip savo, kad jis būtų manyje kaip užuomazga (ibur), ir aš juo rūpinčiausi.
Kitaip tariant, ryšio „mano-tavo“ dydis – tai 10 gramų tavo norų, kuriuos galiu pripildyti. Tai, ką jaučiu tavo nore, pripildytu manimi, vadinama mano vidine šviesa, Or pnimi.
Po to staiga jaučiu atstūmimą – papildomai atsiskleidė egoizmas, ir virš jo aš susisiekiu su ankstesniuoju 10 gramų noru, ir rūpinuosi juo nepaisydamas egoizmo, t. y., su padidintu ekranu tai jau vadinama „žindymu“ (katnut, jenika) – tada mus skiria didelis atstumas ir aš visgi įveikiu jį.
Paskui jaučiu dar didesnį atstūmimą – ir vėl pakylu virš jų. Tai jau „brendimo“ stadija (gadlut, mochin).
Kieno atžvilgiu tai vadinama „užuomazga“, „žindymu“, „brendimu“? – mano atžvilgiu, juk tai aš atlieku šį darbą. O tu galbūt net nenutuoki apie tai…
Taip mes vertiname ekrano didį ir patiriame įspūdį iš supančiųjų Šviesų, Or makif, arba vidinių Šviesų, Or pnimi.

Ištrauka iš 2010 m. spalio 31 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas davimo veiksmas

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kabalistai aprašė sprendimą, ir daug žmonių pasaulyje su juo sutinka, pasiryžę jį realizuoti. Ko gi mums trūksta?
Atsakymas: Trūksta suvokimo, kad negalima atidėlioti sprendimo. Visa, kas susiję su dvasingumu, galima realizuoti tik esant padėčiai be išeities, gyvybiniam būtinumui: gyvenimas arba mirtis.
Kaip Sinajaus kalno papėdėje: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų kapavietė. Žmogus neturi nė menkiausių jėgų išsikapanoti iš savimeilės, kol nepamato, kad nebeturi kitos išeities.
Todėl priimant bet kokį sprendimą kelyje mums reikia, kad mus ragintų stipriais smūgiais: baimėmis, nerimu, pavojumi viską prarasti. Tai vadinama „kančių keliu“. Juk Kūrėjas yra visuotinis gamtos dėsnis, nežinantis protekcijų ir kompromisų.
Kita galimybė – judėti į priekį pasitelkiant Šviesą, kuri išryškina situaciją ir mums parodo tiesą. Tada kiekvienas palaiko ir sustiprina visus ir yra pasiruošęs visiems padėti, kad grupė jaustų būtinybė ir pasirengimą atskleisti tikrąją būseną.
Jeigu einame į ją visi kartu, ta būsena jau neatrodo man tokia baisi, kaip atrodytų nelaimių atveju. Juk kentėdamas lieku egoistas ir priekyje matau vien tik grėsmę. Jeigu anuliuoju save grupės atžvilgiu, man pakanka ir šimtosios kančių dalies, kad jas visiškai suvokčiau.
Nulenkdamas galvą prieš draugus, sustiprinu savo jautrumą kančioms. Dabar kenčiu dėl to, kad esu nugrimzdęs į egoizmą.
Grupėje tampu jautresnis ir dabar, kai man demonstruoja šimtąją mano egoizmo dalį, jaučiu didelę kančią, lyg jausčiau visą jo svorį ir esu pasirengęs jo atsikratyti.
Štai ką suteikia draugai: jie su manimi dalijasi mano naštą, kaip alegorijoje apie karalių, kuris privalėjo išsiųsti savo turtus į tolimą šalį. Jo pavaldiniai, būdami egoistai, būtų išgrobstę brangenybes ir todėl jis įdavė kiekvienam tik po vieną monetą. Nėra prasmės vogti monetos, ir kiekvienas ją pristatė į paskirties vietą.
Jeigu einame drauge, anuliuodami save kitų atžvilgiu, tai mums nereikia išgyventi pasaulinio karo. Pakanka to, kad stengiamės ir nieko nepasiekiame – tai jau sukelia kančias, kurios duos savo.
Juk metai bėga, o aš kaip ir anksčiau nieko neturiu. Kodėl? Kas vyksta? Susijungimas sustiprina skausmą dėl bergždžių pastangų. Šio skausmo pakaks, kad bėgdamas nuo jo, pakilčiau aukščiau, ant dvasinės pakopos ir perduosiu savąją karaliaus brangenybių dalį.

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Kad nepasiklystume tamsoje

Kvietėte dvasinę greitąją?

Klausimas: Ar gali draugas būti blogas, nepaisant to, kad turi tašką širdyje?
Atsakymas: Pirmiausia, mes tikriname draugus vieną kartą, pradžioje. Patikrinę turime pasikliauti tarpusavio susijungimu.
Jis vadinamas „mikva”, tai reiškia specialų vandens baseiną, skirtą apsivalyti. Kai mūsų vienybėje atsiskleidžia Šviesa, jos jėga apiplauna, apvalo mus.
Jei žmogus visiškai neatitinka jos, tai ji apvalo nuo jo kitus – veikia jį tokiu būdu, kad atmeta jį šalin. Toks apiplovimo jėgos efektas: ji arba įtraukia vidun, arba išmeta išorėn.
Todėl apie draugus reikia spręsti, pakylant aukščiau žinojimo ir rūpinantis tik apie tai, kaip sutvirtinti bendrąją vienybės jėgą grupėje. Tada ši jėga, t. y., Kūrėjas, išryškins, kas yra išorėje, o kas viduje.
Tuos, kurie vis dėlto stengiasi susijungti, ji įstums vidun, o tuos, kurie dar neverti to, atmes atgal.
Nepasiruošęs žmogus neįstengs patirti širdies apsunkinimo ir kritimo. Jo būsenos, užuot suteikę jėgų, privers jį veržtis išorėn.

Iš 2010 m. spalio  27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį